„Kai tik parvežė mane iš gimdyklos, iškart nulėkiau pas dukrytę, nors perspėjo, kad man vaikščioti negalima. Bet norėjau į ją pažiūrėti, pabūti kartu. Tik pamačiau – ir į ašaras. Guli mažytė inkubatoriuje. Išvydau tokią trapią, prie jos buvo prijungta daugybė laidų. Už ją kvėpavo aparatas, odelė permatoma, visos venos matyti. Kūnelis plaukuotas, veidas – taip pat. Vietoj ausyčių – mažos skylutės. Akytės užmerktos. Jėzau, tikras kačiukas, pamaniau. Svoris nukrito nuo 590 iki 500 gramų. Tos trys paros buvo labai ilgos ir sunkios. Kiekvieną rytą ėjau pas ją, nešiau pienelio. Bijojau užeiti į intensyviosios terapijos skyrių ir išgirsti blogą žinią. Mane kankino baimė, bet kartu tikėjau, kad viskas bus gerai“, –prisiminimais pasidalijo 23 savaitę gimusios dukrytės mama Irina.