Įdėtos pastangos atsipirko su kaupu Rūtai Emilijai
2024 m. Rugsėjo 12 d.
Rūta Emilija gimė 32 savaitę, 1220 gr., staigus jos gimimas visai šeimai atnešė daug streso bei nežinios.
Įdėjome daug pastangų, kad mūsų dukra turėtų geriausias galimybes sklandžiai vystytis: nuo 3 mėn. dirbome su kineziterapeutu, nuo pusės metų iki 2 lankėme baseino užsiėmimus, o kur dar emocinio ir smulkiosios motorikos lavinimo užsiėmimai – vos 1,5 m amžiaus Rūta jau buvo baigusi mažylių „universitetą“ – 7 intelektų programą!
Įdėtos pastangos atsipirko su kaupu, šiandien Rūta geriausia mokinė klasėje, atstovauja savo mokyklą Vilniaus mokyklų diktantų konkursuose, piešia neįtikėtinus paveikslus ir nuo 3 m. intensyviai sportuoja.
Bet…
Viską sugadino atėjusi pandemija, čia, jau pirmoje klasėje nuolatos besimokant nuotoliu pradėjau pastebėti, kad dukra žiūrėdama į mus prisimerkia. Tik pasibaigus pandemijai Santaros oftalmologai nustatė, kad Rūtos regėjimas gerokai nusilpęs – 1,25. Toliau prasidėjo akių stebėjimas, pratimai, užsiėmimai, regėjimo prastėjimą stabdančių kasdienių akių vaistų vartojimas, bet nepadėjo niekas. Regėjimas ir toliau prastėjo kasmet, mažiausiai po 1,25-1,5 dioptrijos. Kol Santariškėse po tyrimų oftalmologas diagnozavo vienoje akytėje -5,75, o kitoje -5,25. Iki tol pas gydytojus po diagnozių verkiau tik aš, tačiau dabar ir Rūta buvo užaugus tiek, kad pati suprato, jog situacija labai prasta. Pasiekus -6 dioptrijų lygį, akyje prasideda tokie fiziologiniai pokyčiai, kad kelio atgalios į sveikimą nebėra.
Buvome išbandę visas poliklinikos siūlomas procedūras, tad pasitarusi su gydytojais priėmiau sprendimą vykti į vienintelę vaikų akių ligų reabilitacijos ligoninę Abromiškėse.
10 metų neišnešiotukė Rūta, vis dar be galo jautri bei prieraiši mergaitė, tad ji niekaip nesutiko važiuoti į reabilitaciją viena, tad susidėliojusi darbą nuotoliniu būdu išvyko ir mama.
Deja, tačiau LR įstatymai numato, kad gydytis ar reabilituotis vaikai kartu su lydinčiuoju asmeniu gali tik iki 8 metų, tad už visas paslaugas teko susimokėti pačiai. Tai skaudi finansinė našta šeimai, nes be didelių reabilitacijos išlaidų, šeima turėjo įsigyti gydytojų rekomenduotus japoniškos technologijos akinius, kurie turi gydomąjį poveikį ir specialia technologija treniruodami akį, stabdo trumparegystės progresavimą.
Džiaugiamės, kad Lietuvoje didėja neišnešiotų mažylių išgyvenamumo rodikliai, tačiau situacija su raidos sekimu (folow up) tolimesniame neišnešiotukų gyvenime yra labai prasta. Kompensuojami absoliučiai baziniai poreikiai, neužtikrinant, kad vaikai gautų tinkamą raidos priežiūrą bei atitinkamus, pažangius įrankius sveikatai gerinti.
Šioje sudėtingoje situacijoje padėjo ne valstybė, o neišnešiotų naujagimių bendruomenės asociacija Neišnešiotukas, kuri padengė didžiąją dalį Rūtos Emilijos akių reabilitacijos išlaidų.
Nepaisant to, kad vienintelei vaikų akių ligų reabilitacijos ligoninei verkiant reikia kokybiškų aplinkos, maitinimo permainų ir ūkiškos vadovo rankos, taikytas gydymas atsipirko – rezultatai nudžiugino tiek ten dirbančius profesionalius medicinos specialistus, tiek pozityviai nuteikė šeimą, o svarbiausia pačią Rūtą!
Ji ir vėl gali piešti, susitelkti į mokslą, nejausti nuolatinio streso dėl mėgstamų knygų skaitymo, nes žino akių ilsinimo bei mankštos metodus.
Rūtos Emilijos šeima ypač dėkinga neišnešiotų naujagimių asociacijai “Neišnešiotukas” už neįkainojamą pagalbą.
Skatiname ir jus kreiptis pagalbos, jei situacija sudėtinga, reikalingi brangūs sprendimai, įranga, reabilitacija ar medicininės priemonės namuose. Tai galite padaryti el.paštu: info@neisnesiotukas.lt
Komanda atidžiai apsvarstys kiekvieną kreipimąsi dėl pagalbos neišnešiotukui ir jo šeimai!
Jūs nesate vieni – tik kartu mes pasieksime, kad maži mūsų vaikai užaugtų milžinais
