Pagalba praradus vaikelį

Kas gali būti skausmingiau, kai ne vaikai turi laidoti tėvus, o tėvai vaikus!.. Tokia mirtis skaudžiai paliečia tiek suaugusį žmogų (tėvą, motiną), tiek vaiką (brolius, seseris). Kadangi visi esame skirtingi, tad ir gedime skirtingai. Kaip netekties išgyvenimas praeina per įvairų laikotarpį ir įvairiomis išraiškomis, taip ir pagalbą renkamės tuo metu mums priimtiniausiu būdu. Esame ne vien kūnas, todėl visi jausmai paliečia ir jį, ir mūsų dvasią bei sielą. Gydytoja psichoterapeutė Elizabeth Kübler-Ross, įžymioji liūdesio ir netekties išgyvenimo etapų įvardytoja, pažymi, kad žmonių liūdesys pasireiškia ne tik skirtingai, bet ir su tam tikrais bendrais dėsningumais. Šiuo metu jau klasikinėmis tapusios gedėjimo stadijos – šokas bei neigimas; pyktis; derėjimasis; depresija ir susitaikymas – daugeliui žmonių padėjo ir padeda suvokti, kodėl staiga aplanko tokie netikėti bei nelaukiami jausmai ir kodėl reaguojame ne taip, kaip norėtume ir derėtų.

Pabandykime šiek tiek apžvelgti, kas gali dėtis gedint bei ko šiuo laikotarpiu tikėtis kaip normos arba ne normos, ir kartu paieškoti pagalbos būdų.

Gedėjimas yra normali žmogaus reakcija į netektį. Bet kai kada jis gali susikomplikuoti: pernelyg ilgai ir intensyviai trukti, prisipildyti pykčio, depresijos ar fizinių simptomų. Tėvai išgyvena tą patį liūdesį netekę tiek negimusio kūdikio, tiek naujagimio, tiek ir vyresnio vaiko. Liūdesio reakcijas labiau lemia tėvų „investavimas“ į nėštumą ar tėviškuosius jausmus, negu vaisiaus nešiojimo trukmė ar vaiko amžius.

Psichologiniai gedėjimo dėmenys skirstomi į ir emocinius (sielvartas, pyktis, baimė, kaltė, gėda) ir kognityvinius (mąstymo procesai).

Netekties gėla dažniausiai išliejama verkimu, raudojimu, klyksmu, rankų grąžymu, galvos lingavimu, žodžių kartojimu ir pan.. Visos reakcijos yra tinkamos gedėjimo metu, todėl reikia nekliudyti tėvams išreikšti savo skausmą jiems priimtinu būdu. Deja, dažnai aplinkiniai nenori matyti ir girdėti jų verkiančių, nelaimingų, stengiasi juos prablaškyti, kalbėti apie įvairius dalykus, nesusijusius su vaiko mirtimi. Jos sukrėstiems tėvams tai nė kiek nepadeda ir tik dar labiau pablogina jų savijautą.

Sielvartaujant išreiškiamas kartėlis bei pyktis: trankant durimis, garsiai šaukiant arba tūžtant ant kitų žmonių, tam tikra prasme susijusių su vaiko mirtimi, pvz., automobilį vairavusio asmens, aplaidžios auklės, medikų. Kartais pyktis gali būti nukreiptas į pačią vaiko mirtį ar Dievą, taip pat į likusius savo vaikus, kurie laikosi atstu nuo tėvų. Kai kada pyktis neišsakomas balsu, užsidarant tyloje; tuomet jo apraiškos išoriškai nepastebimos, bet tai gali sukelti vidinių emocinių ir fizinių pažeidimų. Pyktis pats savaime paprastai neišnyksta. Jį reikia suprasti, priimti ir saugiai sumažinti.

Sūnaus arba dukros netekę tėvai patiria specifinį baimės jausmą: jiems atrodo, jog gresia ir dar vieno vaiko ar kito labai artimo žmogaus praradimas.

Gedintys tėvai jaučia kaltę. Tai normali gedėjimo proceso dalis, dažniausiai kylanti iš dviejų šaltinių: pačios mirties prigimties bei kelio jai užkirtimo ir iš tarpasmeninių santykių problemų Kaltė susijusi su graužatimi – ar tikrai buvome geri tėvai, neišnaudotom galimybėm – gal pasirinkom netinkamą gydymą bei slaugą, ir su kitais vaikelį liečiančiais sprendimais arba neišspręstu konfliktu (dėl ko nors) su juo, kol dar buvo gyvas. Tėvai gali save kaltinti praktiškai dėl kiekvieno su vaiko auginimu bei priežiūra susijusio dalyko. Kaltė gali pasireikšti įvairiomis formomis ir paveikti fizinę bei psichinę gedinčiųjų sveikatą. Pvz., jei vaikas žuvo automobilyje, vairuojant vienam iš tėvų, ar naktį lovelėje, kai tėvai miegojo, kaltės jausmas gali vis atsinaujinti ir kankinamai slėgti kone amžinai. Daugelis tėvų labai graužiasi, kad jie dar gyvi, o vaikas jau miręs.

Gedėjimo procese tėvai gali išgyventi ir gėdos jausmą. Jis susijęs su kalte. Tada dažnai nerimaujama dėl savo socialinio statuso. Žmonės, jaučiantys gėdą, izoliuoja save nuo socialinės pagalbos šaltinių ir jiems daug sunkiau įveikti netekties skausmą.

Karčiai saldus liūdesys – iš naujo išgyvenamas praradimas, kartais toks pat stiprus jausmas, kaip ir pirmąjį kartą. Jis gali atsirasti „ypatingomis“ progomis: vaikelio gimimo ar mirties dieną, per atostogas ar svarbius įvykius (mokyklos baigimą, vedybas). Kai miršta vienas iš dvynių (daugiavaisis nėštumas), gali būti jaučiama „pusė visumos“.

Patys gedintieji neretai pastebi, kad jų mąstymo procesas taip pat paveiktas artimo asmens mirties. Juk sugriūva ateities svajonės, keičiasi gyvensena, pakinta išorinė aplinka, tačiau vidinis žmogaus suvokimas, jo pasaulėvoka lieka tokia pati, todėl atsiranda neatitiktis tarp tikro ir susikurto pasaulėvaizdžio. Daugeliui žmonių labai sunku suvokti šiuos du pasaulius kaip vieną ir tą patį, vientisą; tai gali nuvarginti ir net sutrikdyti protą. Dėl šio nevientisumo kilę mąstymo sutrikimai pasireiškia atminties pablogėjimu, interesų susilpnėjimu arba praradimu, pablogėjusia dėmesio koncentracija, pasitenkinimo pojūčio praradimu, dezorientacija, bejėgiškumu, identiškumo praradimu. Daugelis šių simptomų, dažniausiai susijusių su dėmesio sutelkimu, per tam tikrą laiką išnyksta savaime, tačiau kai kurie, ypač liečiantys socialinę ir asmeninę tapatybę, gali išlikti ilgiau, ir tada reikalinga specialistų pagalba.

Pastebėta, kad moterų ir vyrų liūdesys kažkiek skiriasi. Būdingesnis moterų atsakas – baimė, liūdnumas, ašaros, tuštumos pojūtis, pyktis, pavydas, kaltės jausmas, savo vertės suvokimo praradimas. Vyrus dažnėliau slegia bejėgystė, nenaudingumas, pagalbos nebuvimas, pyktis, frustracija (jausmas, kad viskas žlugo), kaltės jausmas, baimė arba jausmų slopinimas. Tokie išgyvenimai atsiliepia ir tarpusavio santykiams: sutuoktiniai ima užtrukti darbe, tvarkydami įvairiausius reikalus, ar ilgiau nei anksčiau pabūti bažnyčioje. Taip pat ilgą laiką gali būti sumažėjęs seksualinis aktyvumas. Skausminga patirtis vienas poras atitolina, o kitas suartina. Tie, kurie labiau linkę tarpusavyje pasidalyti mintimis, padeda vienas kitam, nes bendraujant, kalbantis ir priimant kito išgyvenimus, mažinama įtampa, atgyja pasitikėjimas, mažiau kenčiama nuo kaltės ir kitų jausmų.

Brolio ar sesers mirtį išgyvenantys vaikai, būdami nepatyrę liūdėtojai, šią situaciją priima kaip itin sukrečiančią, ir jei suaugusieji dėl didelio skausmo neatkreips į juos dėmesio, šiems gali prasidėti streso sukeltos neadekvačios reakcijos: šlapinimąsis naktį į lovą, tikų atsiradimas, dėmesio nesukoncentravimas, užsidarymas savyje, nenatūralus gerumas arba agresyvumas ir pan. Vaikai kaip niekas kitas dar labiau linkę prisiimti kaltės jausmus: ar tik ne dėl manęs sesutė ar broliukas mirė? Ar ir aš mirsiu? Jei būčiau geriau elgęsis, gal sesutė ar broliukas nebūtų miręs? Vaikai taip pat nori jaustis įvykių šeimoje dalyviai, todėl vertėtų su jais pasišnekėti. Tačiau atsargiai! Tik tiek, kiek jie nori žinoti ir kiek pagal savo amžių gali suprasti. Svarbiausia kalba yra meilė ir dėmesio rodymas. Jei vaikai išsiunčiami iš namų į kitą aplinką, pas artimuosius ar draugus, tokiu būdu norint nuslėpti sielvartą ir juos apsaugoti nuo skausmo, padarysime dar daugiau žalos jų jautriai sielai.

Tammie Thomson knygoje „Gedėjimo kelionė“ (Journeys through grief) pateikė tėvų mintis apie jų skaudžią patirtį. Štai keletas atsakymų į klausimą „Koks buvo geriausias dalykas, kuris Jums padėjo gedėjimo procese“:

• Mūsų išklausymas. Supratimas, kad mes taip galime jaustis metų metus. Kalbėjimasis apie Annie ir pripažinimas, kad mes esame mama ir tėtis. Annie yra mūsų dukra, o ne miręs kūdikis. /Alicija/
• Tiesiog buvimas su mumis, kad pakalbėtų ir suprastų ./Annie/
• Netrukdymas man gedėti taip, kaip noriu. /Annie/
• Neapsimetinėjimas, kad jie žino, ką aš išgyvenu. Nepasakymas man, kad aš turiu būti stipri. Pasakymas, kad aš dar ilgai kalbėsiu apie netektį ir kad skausmą pergyvenčiau man geriausiu būdu. /Belinda/
• Nepasakymas, kad aš laiminga, nes turiu sveiką vyrą ir dar du vaikus namuose ir kad turiu tuo didžiuotis! /Desda/
• Pagalba namų ruošoje ir maisto gaminime, kai slaugiau daug dėmesio ir jėgų reikalaujantį naujagimį ir gedėjau jo netekus. /Fiona/
• Tiesiog norėjosi, kad kas nors ateitų ir kalbėtų apie tai. Atrodo, žmonės dažnai laukia, kol sužeisti asmenys paprašys pagalbos, tuo tarpu šiems reikia, kad kas nors ateitų ir ištartų: „Pasakyk man, kaip tu jautiesi? Man tai iš tiesų rūpi“. Bet manau, kad kai kuriems žmonėms nesėkmė nepriimtina ir jie nežino, ką sakyti kenčiančiai mamai ar tėčiui ar kaip parodyti susirūpinimą. /Gillian/
• Pokalbis apie Timotiejaus nufotografavimą ir jo vadinimas vardu, nors sūnus buvo sunkus ligonis. /Gwen/
• Pasidalijimas išgyvenimais praradus savo kūdikį. /Jane/
• Nesakymas: „Ji ypatinga, todėl Dievas norėjo ją turėti savame sode“. Tiesiog susirgau nuo frazės „Dievas jos norėjo“. Aš jos norėjau daug labiau nei kas nors kitas! /Mandy/
• Vyro, mamos, tėvo ir kitų artimųjų pripažinimas, kad tai buvo realus, gyvas kūdikis, kuris, deja, negalėjo išvysti šio pasaulio. /Mildred/
• Kad jie galėjo man leisti kalbėti apie netektį, užuot galvoję, kad nieko tokio neatsitiko. /Robyn/
• Buvimas pajėgiam kalbėti apie kūdikį, paminint jo vardą. /Roslyn/
• Kalbėjimasis. Mano artimiesiems atrodė, kad jei jie nekalbės su manimi apie tai, aš ne taip smarkiai jausiu netektį. /Virginija/

Matome, kad kalbėjimasis padeda išgyventi ir išlaisvinti viduje glūdinčius jausmus. Ir sena patarlė juk sako, kad pasidalytas skausmas perpus mažesnis. Nors Lietuvoje dar nėra priimtina taip, kaip kitose šalyse, lankyti grupinės terapijos ar savitarpio pagalbos grupę, tačiau žmonės, kuriuos vienija ta pati problema, randa vienas kitą tiesiog nejučiomis. Pas mus panašios grupės dažniau buriasi parapijų namuose ir šeimos centruose, todėl apie jas galima pasiteirauti bažnyčioje. Surastas panašus žmogus ar bendra nuoširdi malda gali būti kaip tik tai, ko šiuo metu gedinčiajam labiausiai reikia. Jei prieinamas internetas ir nenorima viešumos bei žmonių sambūrio, nesunku rasti pagalbos ir internetiniuose puslapiuose. Jei priimtiniau individualiai kalbėtis su psichologu, psichoterapeutu, socialiniu darbuotoju ar kitokiu specialistu, šitai visada įmanoma, svarbu tik kreiptis. Tokia parama aptinkama ir ligoninėse. Štai KMUK Neonatologijos klinikoje psichosocialinė praktika vykdoma jau ketveri metai.

Dar vienas svarbus klausimas: kaip palaidoti vaikelį, nuo ko pradėti? 22 nėštumo savaitės gimęs naujagimis jau yra Lietuvos pilietis, todėl jo kūnelį medicinos personalas atiduoda palaidoti tėvams. Jei vaikelis gimė gyvas ir kažkiek išgyveno, tėvai pirmiausiai užregistruoja vaikelio gimimą, o po to mirimą. Jeigu kūdikis nepajėgė išgyventi arba jau gimė negyvas – registruojamas vaikelio mirimas. Visa tai atliekama savo miesto ar rajono savivaldybėje, gimimų ir mirimų registracijoje. Po to išmokamos priklausančios valstybės pašalpos, gaunama laidojimo vieta. Mažo vaikelio laidojimo apeigos yra kitokios nei suaugusiojo: jos savaip šviesios, kunigas rengiasi baltu arnotu; dažniausiai nėra šarvojimo.

Neretai tėvai išsigąsta, kad jiems reikės pasiimti tokį mažutį kūnelį. Paklausus tėvų, ar atsisveikino su savo kūdikiu, neretai išgirsti nedrąsų atsakymą: „Ne… Nenorėjau, kad tas vaizdas liktų visam gyvenimui“. Arba, jei mažylis kažkiek laiko dar gyvena, tėvai stengiasi kažkaip tolintis nuo savo kenčiančio kūdikio, kad prie jo neprisirištų. Tačiau gedėjimo specialistai patartų atvirkščiai, nes atiduota visa meilė, padaryta visa, kas geriausio buvo įmanoma padaryti, vėliau padeda lengviau pereiti netekties fazes, išgyvenamas mažesnis kaltės jausmas. Visada prisimename, kas buvo paskutinį kartą, todėl ryšio su vaikeliu paskutinėmis dienomis užmezgimas svarbus ir tėvams, ir juo labiau kūdikiui. Suaugę mirštantieji nori būti apsupti meilės ir rūpesčio iškeliaujant į Amžinybę, o nuo mažučio kūdikėlio kartais norime pabėgti, nes mums per daug skaudu. Juk ne naujiena, kad įsčiose esantis kūdikis jaučia tėvų, ypač motinos išgyvenimus ir savaip reaguoja, patiria bei rodo emocijas. Ką tik užgimęs vaikelis yra neatskiriama motinos dalis ir jie tarpusavyje labai susiję. Todėl nevertėtų tėvams, ypač mamoms, bijoti savo sergančio ir kenčiančio vaikelio ir jo šalintis, net jeigu juos skiria inkubatorius ar medicininė aparatūra. Vaikutis nori būti apsuptas tėvelių rūpesčio ir meilės iki pat paskutinio širdelės suplazdėjimo, nesvarbu kiek valandų, dienų ar metų būtų sulaukęs.

Straipsnį “Vaiko netektis” paruošė: Laima MILIUKIENĖ (Psichologijos magistrė) ir Aušra MAZGIENĖ (Socialinė darbuotoja)

Panaudota literatūra:
1. J. Shep Jeffreys (2005). Helping Grieving People. When tears are not enough
2. Terry Schneider-Biehl. Perinatalinė netektis. Perinatalinio mokymo programa „Gimti sveiku“ – Vilnius, 2000-03-20 – 2000-03-26
3. Tammie Thomson. Journeys through grief. – NSW, Australia.

Atspausdinta “Artumoje” Nr.11, 2006 m. lapkričio mėn.