Pagalba praradus vaikelį

Kas gali būti skausmingiau, kai ne vaikai turi laidoti tėvus, o tėvai vaikus!.. Tokia mirtis skaudžiai paliečia tiek suaugusį žmogų (tėvą, motiną), tiek vaiką (brolius, seseris). Kadangi visi esame skirtingi, tad ir gedime skirtingai. Kaip netekties išgyvenimas praeina per įvairų laikotarpį ir įvairiomis išraiškomis, taip ir pagalbą renkamės tuo metu mums priimtiniausiu būdu. Esame ne vien kūnas, todėl visi jausmai paliečia ir jį, ir mūsų dvasią bei sielą. Gydytoja psichoterapeutė Elizabeth Kübler-Ross, įžymioji liūdesio ir netekties išgyvenimo etapų įvardytoja, pažymi, kad žmonių liūdesys pasireiškia ne tik skirtingai, bet ir su tam tikrais bendrais dėsningumais. Šiuo metu jau klasikinėmis tapusios gedėjimo stadijos – šokas bei neigimas; pyktis; derėjimasis; depresija ir susitaikymas – daugeliui žmonių padėjo ir padeda suvokti, kodėl staiga aplanko tokie netikėti bei nelaukiami jausmai ir kodėl reaguojame ne taip, kaip norėtume ir derėtų.

Pabandykime šiek tiek apžvelgti, kas gali dėtis gedint bei ko šiuo laikotarpiu tikėtis kaip normos arba ne normos, ir kartu paieškoti pagalbos būdų.

Gedėjimas yra normali žmogaus reakcija į netektį. Bet kai kada jis gali susikomplikuoti: pernelyg ilgai ir intensyviai trukti, prisipildyti pykčio, depresijos ar fizinių simptomų. Tėvai išgyvena tą patį liūdesį netekę tiek negimusio kūdikio, tiek naujagimio, tiek ir vyresnio vaiko. Liūdesio reakcijas labiau lemia tėvų „investavimas“ į nėštumą ar tėviškuosius jausmus, negu vaisiaus nešiojimo trukmė ar vaiko amžius.

Psichologiniai gedėjimo dėmenys skirstomi į ir emocinius (sielvartas, pyktis, baimė, kaltė, gėda) ir kognityvinius (mąstymo procesai).

Netekties gėla dažniausiai išliejama verkimu, raudojimu, klyksmu, rankų grąžymu, galvos lingavimu, žodžių kartojimu ir pan.. Visos reakcijos yra tinkamos gedėjimo metu, todėl reikia nekliudyti tėvams išreikšti savo skausmą jiems priimtinu būdu. Deja, dažnai aplinkiniai nenori matyti ir girdėti jų verkiančių, nelaimingų, stengiasi juos prablaškyti, kalbėti apie įvairius dalykus, nesusijusius su vaiko mirtimi. Jos sukrėstiems tėvams tai nė kiek nepadeda ir tik dar labiau pablogina jų savijautą.

Sielvartaujant išreiškiamas kartėlis bei pyktis: trankant durimis, garsiai šaukiant arba tūžtant ant kitų žmonių, tam tikra prasme susijusių su vaiko mirtimi, pvz., automobilį vairavusio asmens, aplaidžios auklės, medikų. Kartais pyktis gali būti nukreiptas į pačią vaiko mirtį ar Dievą, taip pat į likusius savo vaikus, kurie laikosi atstu nuo tėvų. Kai kada pyktis neišsakomas balsu, užsidarant tyloje; tuomet jo apraiškos išoriškai nepastebimos, bet tai gali sukelti vidinių emocinių ir fizinių pažeidimų. Pyktis pats savaime paprastai neišnyksta. Jį reikia suprasti, priimti ir saugiai sumažinti.

Sūnaus arba dukros netekę tėvai patiria specifinį baimės jausmą: jiems atrodo, jog gresia ir dar vieno vaiko ar kito labai artimo žmogaus praradimas.

Gedintys tėvai jaučia kaltę. Tai normali gedėjimo proceso dalis, dažniausiai kylanti iš dviejų šaltinių: pačios mirties prigimties bei kelio jai užkirtimo ir iš tarpasmeninių santykių problemų Kaltė susijusi su graužatimi – ar tikrai buvome geri tėvai, neišnaudotom galimybėm – gal pasirinkom netinkamą gydymą bei slaugą, ir su kitais vaikelį liečiančiais sprendimais arba neišspręstu konfliktu (dėl ko nors) su juo, kol dar buvo gyvas. Tėvai gali save kaltinti praktiškai dėl kiekvieno su vaiko auginimu bei priežiūra susijusio dalyko. Kaltė gali pasireikšti įvairiomis formomis ir paveikti fizinę bei psichinę gedinčiųjų sveikatą. Pvz., jei vaikas žuvo automobilyje, vairuojant vienam iš tėvų, ar naktį lovelėje, kai tėvai miegojo, kaltės jausmas gali vis atsinaujinti ir kankinamai slėgti kone amžinai. Daugelis tėvų labai graužiasi, kad jie dar gyvi, o vaikas jau miręs.

Gedėjimo procese tėvai gali išgyventi ir gėdos jausmą. Jis susijęs su kalte. Tada dažnai nerimaujama dėl savo socialinio statuso. Žmonės, jaučiantys gėdą, izoliuoja save nuo socialinės pagalbos šaltinių ir jiems daug sunkiau įveikti netekties skausmą.

Karčiai saldus liūdesys – iš naujo išgyvenamas praradimas, kartais toks pat stiprus jausmas, kaip ir pirmąjį kartą. Jis gali atsirasti „ypatingomis“ progomis: vaikelio gimimo ar mirties dieną, per atostogas ar svarbius įvykius (mokyklos baigimą, vedybas). Kai miršta vienas iš dvynių (daugiavaisis nėštumas), gali būti jaučiama „pusė visumos“.

Patys gedintieji neretai pastebi, kad jų mąstymo procesas taip pat paveiktas artimo asmens mirties. Juk sugriūva ateities svajonės, keičiasi gyvensena, pakinta išorinė aplinka, tačiau vidinis žmogaus suvokimas, jo pasaulėvoka lieka tokia pati, todėl atsiranda neatitiktis tarp tikro ir susikurto pasaulėvaizdžio. Daugeliui žmonių labai sunku suvokti šiuos du pasaulius kaip vieną ir tą patį, vientisą; tai gali nuvarginti ir net sutrikdyti protą. Dėl šio nevientisumo kilę mąstymo sutrikimai pasireiškia atminties pablogėjimu, interesų susilpnėjimu arba praradimu, pablogėjusia dėmesio koncentracija, pasitenkinimo pojūčio praradimu, dezorientacija, bejėgiškumu, identiškumo praradimu. Daugelis šių simptomų, dažniausiai susijusių su dėmesio sutelkimu, per tam tikrą laiką išnyksta savaime, tačiau kai kurie, ypač liečiantys socialinę ir asmeninę tapatybę, gali išlikti ilgiau, ir tada reikalinga specialistų pagalba.

Pastebėta, kad moterų ir vyrų liūdesys kažkiek skiriasi. Būdingesnis moterų atsakas – baimė, liūdnumas, ašaros, tuštumos pojūtis, pyktis, pavydas, kaltės jausmas, savo vertės suvokimo praradimas. Vyrus dažnėliau slegia bejėgystė, nenaudingumas, pagalbos nebuvimas, pyktis, frustracija (jausmas, kad viskas žlugo), kaltės jausmas, baimė arba jausmų slopinimas. Tokie išgyvenimai atsiliepia ir tarpusavio santykiams: sutuoktiniai ima užtrukti darbe, tvarkydami įvairiausius reikalus, ar ilgiau nei anksčiau pabūti bažnyčioje. Taip pat ilgą laiką gali būti sumažėjęs seksualinis aktyvumas. Skausminga patirtis vienas poras atitolina, o kitas suartina. Tie, kurie labiau linkę tarpusavyje pasidalyti mintimis, padeda vienas kitam, nes bendraujant, kalbantis ir priimant kito išgyvenimus, mažinama įtampa, atgyja pasitikėjimas, mažiau kenčiama nuo kaltės ir kitų jausmų.

Brolio ar sesers mirtį išgyvenantys vaikai, būdami nepatyrę liūdėtojai, šią situaciją priima kaip itin sukrečiančią, ir jei suaugusieji dėl didelio skausmo neatkreips į juos dėmesio, šiems gali prasidėti streso sukeltos neadekvačios reakcijos: šlapinimąsis naktį į lovą, tikų atsiradimas, dėmesio nesukoncentravimas, užsidarymas savyje, nenatūralus gerumas arba agresyvumas ir pan. Vaikai kaip niekas kitas dar labiau linkę prisiimti kaltės jausmus: ar tik ne dėl manęs sesutė ar broliukas mirė? Ar ir aš mirsiu? Jei būčiau geriau elgęsis, gal sesutė ar broliukas nebūtų miręs? Vaikai taip pat nori jaustis įvykių šeimoje dalyviai, todėl vertėtų su jais pasišnekėti. Tačiau atsargiai! Tik tiek, kiek jie nori žinoti ir kiek pagal savo amžių gali suprasti. Svarbiausia kalba yra meilė ir dėmesio rodymas. Jei vaikai išsiunčiami iš namų į kitą aplinką, pas artimuosius ar draugus, tokiu būdu norint nuslėpti sielvartą ir juos apsaugoti nuo skausmo, padarysime dar daugiau žalos jų jautriai sielai.

Tammie Thomson knygoje „Gedėjimo kelionė“ (Journeys through grief) pateikė tėvų mintis apie jų skaudžią patirtį. Štai keletas atsakymų į klausimą „Koks buvo geriausias dalykas, kuris Jums padėjo gedėjimo procese“:

• Mūsų išklausymas. Supratimas, kad mes taip galime jaustis metų metus. Kalbėjimasis apie Annie ir pripažinimas, kad mes esame mama ir tėtis. Annie yra mūsų dukra, o ne miręs kūdikis. /Alicija/
• Tiesiog buvimas su mumis, kad pakalbėtų ir suprastų ./Annie/
• Netrukdymas man gedėti taip, kaip noriu. /Annie/
• Neapsimetinėjimas, kad jie žino, ką aš išgyvenu. Nepasakymas man, kad aš turiu būti stipri. Pasakymas, kad aš dar ilgai kalbėsiu apie netektį ir kad skausmą pergyvenčiau man geriausiu būdu. /Belinda/
• Nepasakymas, kad aš laiminga, nes turiu sveiką vyrą ir dar du vaikus namuose ir kad turiu tuo didžiuotis! /Desda/
• Pagalba namų ruošoje ir maisto gaminime, kai slaugiau daug dėmesio ir jėgų reikalaujantį naujagimį ir gedėjau jo netekus. /Fiona/
• Tiesiog norėjosi, kad kas nors ateitų ir kalbėtų apie tai. Atrodo, žmonės dažnai laukia, kol sužeisti asmenys paprašys pagalbos, tuo tarpu šiems reikia, kad kas nors ateitų ir ištartų: „Pasakyk man, kaip tu jautiesi? Man tai iš tiesų rūpi“. Bet manau, kad kai kuriems žmonėms nesėkmė nepriimtina ir jie nežino, ką sakyti kenčiančiai mamai ar tėčiui ar kaip parodyti susirūpinimą. /Gillian/
• Pokalbis apie Timotiejaus nufotografavimą ir jo vadinimas vardu, nors sūnus buvo sunkus ligonis. /Gwen/
• Pasidalijimas išgyvenimais praradus savo kūdikį. /Jane/
• Nesakymas: „Ji ypatinga, todėl Dievas norėjo ją turėti savame sode“. Tiesiog susirgau nuo frazės „Dievas jos norėjo“. Aš jos norėjau daug labiau nei kas nors kitas! /Mandy/
• Vyro, mamos, tėvo ir kitų artimųjų pripažinimas, kad tai buvo realus, gyvas kūdikis, kuris, deja, negalėjo išvysti šio pasaulio. /Mildred/
• Kad jie galėjo man leisti kalbėti apie netektį, užuot galvoję, kad nieko tokio neatsitiko. /Robyn/
• Buvimas pajėgiam kalbėti apie kūdikį, paminint jo vardą. /Roslyn/
• Kalbėjimasis. Mano artimiesiems atrodė, kad jei jie nekalbės su manimi apie tai, aš ne taip smarkiai jausiu netektį. /Virginija/

Matome, kad kalbėjimasis padeda išgyventi ir išlaisvinti viduje glūdinčius jausmus. Ir sena patarlė juk sako, kad pasidalytas skausmas perpus mažesnis. Nors Lietuvoje dar nėra priimtina taip, kaip kitose šalyse, lankyti grupinės terapijos ar savitarpio pagalbos grupę, tačiau žmonės, kuriuos vienija ta pati problema, randa vienas kitą tiesiog nejučiomis. Pas mus panašios grupės dažniau buriasi parapijų namuose ir šeimos centruose, todėl apie jas galima pasiteirauti bažnyčioje. Surastas panašus žmogus ar bendra nuoširdi malda gali būti kaip tik tai, ko šiuo metu gedinčiajam labiausiai reikia. Jei prieinamas internetas ir nenorima viešumos bei žmonių sambūrio, nesunku rasti pagalbos ir internetiniuose puslapiuose. Jei priimtiniau individualiai kalbėtis su psichologu, psichoterapeutu, socialiniu darbuotoju ar kitokiu specialistu, šitai visada įmanoma, svarbu tik kreiptis. Tokia parama aptinkama ir ligoninėse. Štai KMUK Neonatologijos klinikoje psichosocialinė praktika vykdoma jau ketveri metai.

Dar vienas svarbus klausimas: kaip palaidoti vaikelį, nuo ko pradėti? 22 nėštumo savaitės gimęs naujagimis jau yra Lietuvos pilietis, todėl jo kūnelį medicinos personalas atiduoda palaidoti tėvams. Jei vaikelis gimė gyvas ir kažkiek išgyveno, tėvai pirmiausiai užregistruoja vaikelio gimimą, o po to mirimą. Jeigu kūdikis nepajėgė išgyventi arba jau gimė negyvas – registruojamas vaikelio mirimas. Visa tai atliekama savo miesto ar rajono savivaldybėje, gimimų ir mirimų registracijoje. Po to išmokamos priklausančios valstybės pašalpos, gaunama laidojimo vieta. Mažo vaikelio laidojimo apeigos yra kitokios nei suaugusiojo: jos savaip šviesios, kunigas rengiasi baltu arnotu; dažniausiai nėra šarvojimo.

Neretai tėvai išsigąsta, kad jiems reikės pasiimti tokį mažutį kūnelį. Paklausus tėvų, ar atsisveikino su savo kūdikiu, neretai išgirsti nedrąsų atsakymą: „Ne… Nenorėjau, kad tas vaizdas liktų visam gyvenimui“. Arba, jei mažylis kažkiek laiko dar gyvena, tėvai stengiasi kažkaip tolintis nuo savo kenčiančio kūdikio, kad prie jo neprisirištų. Tačiau gedėjimo specialistai patartų atvirkščiai, nes atiduota visa meilė, padaryta visa, kas geriausio buvo įmanoma padaryti, vėliau padeda lengviau pereiti netekties fazes, išgyvenamas mažesnis kaltės jausmas. Visada prisimename, kas buvo paskutinį kartą, todėl ryšio su vaikeliu paskutinėmis dienomis užmezgimas svarbus ir tėvams, ir juo labiau kūdikiui. Suaugę mirštantieji nori būti apsupti meilės ir rūpesčio iškeliaujant į Amžinybę, o nuo mažučio kūdikėlio kartais norime pabėgti, nes mums per daug skaudu. Juk ne naujiena, kad įsčiose esantis kūdikis jaučia tėvų, ypač motinos išgyvenimus ir savaip reaguoja, patiria bei rodo emocijas. Ką tik užgimęs vaikelis yra neatskiriama motinos dalis ir jie tarpusavyje labai susiję. Todėl nevertėtų tėvams, ypač mamoms, bijoti savo sergančio ir kenčiančio vaikelio ir jo šalintis, net jeigu juos skiria inkubatorius ar medicininė aparatūra. Vaikutis nori būti apsuptas tėvelių rūpesčio ir meilės iki pat paskutinio širdelės suplazdėjimo, nesvarbu kiek valandų, dienų ar metų būtų sulaukęs.

Straipsnį “Vaiko netektis” paruošė: Laima MILIUKIENĖ (Psichologijos magistrė) ir Aušra MAZGIENĖ (Socialinė darbuotoja)

Panaudota literatūra:
1. J. Shep Jeffreys (2005). Helping Grieving People. When tears are not enough
2. Terry Schneider-Biehl. Perinatalinė netektis. Perinatalinio mokymo programa „Gimti sveiku“ – Vilnius, 2000-03-20 – 2000-03-26
3. Tammie Thomson. Journeys through grief. – NSW, Australia.

Atspausdinta “Artumoje” Nr.11, 2006 m. lapkričio mėn.

PATARIMAI ŠEIMAI:

• Išgedėkite! Skirkite laiko gedėjimui.
• Atsisveikinkite! Rašykite laiškus, leiskite į upę laivelius, sodinkite medžius ar savais būdais atsisveikinkite su prarastu vaikeliu.
• Žinokite! Jūs turite teisę prašyti savo vaiko kūnelio, nesvarbu, kokio dydžio ir kiek savaičių būtų. Turėkite karstelį ar jį atstojančią dėžutę.
• Nekaltinkite! Nekaltinkite savęs ir aplinkinių.
• Dalinkitės! Raskite to paties likimo šeimas ir su jomis kalbėkitės.
• Ieškokite pagalbos! Jei matote, kad gedulas nesibaigia gana ilgai, ieškokite psichologinės pagalbos.
• Prisiminkite! Neužmirškite išėjusio vaikelio. Jis niekur nedingo. Jis yra ir bus jūsų vaikas.
• Pasitikėkite! Ateityje pasitikėkite savo kūnu ir medicina.
• Gyvenkite! Gyvenkite toliau, nes juk norėtumėte, kad jūsų tėvai toliau gyventų, jei jums kas nors nutiktų.

PATARIMAI ARTIMIESIEMS:

• Skirkite savo laiko! Pasidomėkite, kuo galėtumėte padėti. Kartokite, kad visada būsite, kai tik jūsų prireiks ir tiek, kiek jūsų reikės.
• Nenuvertinkite! Net jei nėštumas nutrūko pirmomis savaitėmis, nenumokite ranka ir būkite supratingi – šeima laukė gyvybės.
• Neklausinėkite! Neapiberkite šeimą klausimais, jie ir patys nežino atsakymų, o ir kalbėti apie tai dar anksti.
• Neapgaubkite savo liūdesiu! Neperduokite savo sielvarto ir skausmo šeimai, nes jai pačiai labiausiai reikia atramos.
• Atjauskite šeimą! Suvokite, kokio gylio skausmą jie patiria, bet vietoj žodžio „užjaučiu“, apkabinkite.
• Nebijokite būti nuoširdūs! Pripažinkite, kad nesuvokiate, ką dabar išgyvena šeima, bet parodykite norą palaikyti ir drauge išbūti netektyje.
• Turėkite kantrybės! Išklausykite, net jei tą pačią istoriją girdite kelis kartus.

PATARIMAI MEDIKAMS

• Informuokite! Papasakokite, kodėl galėjo įvykti persileidimas.
• Nuraminkite! Pasidalinkite šviesiomis prognozėmis.
• Negailėkite savo laiko! Skirkite laiko netektį išgyvenusiai šeimai.
• Pasirinkite švelnų toną! Apgalvokite kiekvieną žodį, kaip ir ką pasakysite, kai su šeima kalbėsite apie netektį.
• Galvokite, ką sakote! Niekada nesakykite labiausiai šeimas žeidžiančių žodžių: „Esate jauni, dar turėsite daugiau vaikų“ ir pan.
• Būkite supratingi! Supraskite, kad vaiko netektį patyrusi šeima gali jus ir kaltinti, ir smerkti – nepykite, jie susidūrė su didžiausiu skausmu.

PATARIMAI ŠEIMAI:

• Išgedėkite! Išreikškite emocijas, neslėpkite jų.
• Atsisveikinkite! Rašykite laiškus, leiskite į upę laivelius, sodinkite medžius ar savais būdais atsisveikinkite su prarastu vaikeliu.
• Žinokite! Jūs turite teisę prašyti savo vaiko kūnelio, nesvarbu, kokio dydžio ir kiek savaičių būtų. Turėkite karstelį ar jį atstojančią dėžutę.
• Nekaltinkite! Nekaltinkite savęs ir aplinkinių.
• Dalinkitės! Raskite to paties likimo šeimas ir su jomis kalbėkitės.
• Ieškokite pagalbos! Jei matote, kad gedulas nesibaigia gana ilgai, ieškokite psichologinės pagalbos.
• Prisiminkite! Neužmirškite išėjusio vaikelio. Jis niekur nedingo. Jis yra ir bus jūsų vaikas.
• Pasitikėkite! Ateityje pasitikėkite savo kūnu ir medicina.
• Gyvenkite! Gyvenkite toliau, nes juk norėtumėte, kad jums brangūs žmonės toliau gyventų, jei jums kas nors nutiktų.

PATARIMAI ARTIMIESIEMS:

• Skirkite savo laiko! Pasidomėkite, kuo galėtumėte padėti. Kartokite, kad visada būsite, kai tik jūsų prireiks ir tiek, kiek jūsų reikės.
• Nenuvertinkite! Net jei nėštumas mažai matėsi, nenumokite ranka ir būkite supratingi – šeima laukė gyvybės.
• Neklausinėkite! Neapiberkite šeimą klausimais, jie ir patys nežino atsakymų, o ir kalbėti apie tai dar anksti.
• Neapgaubkite savo liūdesiu! Neperduokite savo sielvarto ir skausmo šeimai, nes jai pačiai labiausiai reikia atramos.
• Atjauskite šeimą! Suvokite, kokio gylio skausmą jie patiria, bet vietoj žodžio „užjaučiu“, apkabinkite.
• Nebijokite būti nuoširdūs! Pripažinkite, kad nesuvokiate, ką dabar išgyvena šeima, bet parodykite norą palaikyti ir drauge išbūti netektyje.
• Turėkite kantrybės! Išklausykite, net jei tą pačią istoriją girdite kelis kartus.

PATARIMAI MEDIKAMS

• Informuokite! Papasakokite, galimas netekties priežastis, bet tuo pačiu pabandykite nuraminti mamą, kad tai nutiko ne dėl jos kaltės.
• Nuraminkite! Pasidalinkite šviesiomis prognozėmis.
• Negailėkite savo laiko! Skirkite laiko netektį išgyvenusiai šeimai.
• Pasirinkite švelnų toną! Apgalvokite kiekvieną žodį, kaip ir ką pasakysite, kai su šeima kalbėsite apie netektį.
• Būkite jautrūs! Niekada nesakykite labiausiai šeimas žeidžiančių žodžių: „Esate jauni, dar turėsite daugiau vaikų“ ir pan.
• Būkite supratingi! Supraskite, kad vaiko netektį patyrusi šeima gali jus ir kaltinti, ir smerkti – nepykite, jie susidūrė su didžiausiu skausmu.

PATARIMAI ŠEIMAI:

• Išgirdę diagnozę, galite išklausyti ir kito gydytojo nuomonę.
• Jei medikai pasako, kad yra galimybė nutraukti nėštumą, pasistenkite nereaguoti į jokį spaudimą. Čia tik jūsų šeimos sprendimas.
• Jei nutariate nutraukti nėštumą, suraskite to prasmę, galbūt tokiu būdu bandote išvaduoti vaikelį iš kančios.
• Jei nutariate auginti vaisių, pasistenkite savyje surasti ramybę ir žinojimą, kad šis vaikelis ateina su vienokia ar kitokia misija, net jei jo gyvenimas bus labai trumpas.
• Žinokite, kad turite du pasirinkimus: arba užsidaryti ir sielvartauti, arba viską jausti: ir skausmą, ir džiaugsmą.
• Kai ateis metas, atsisveikinkite su vaikeliu. Tai padės ateityje nesigailėti, kad neprisilietėte, neapkabinote.
• Išgedėkite!
• Nekaltinkite savęs ir aplinkinių.
• Dalinkitės! Raskite to paties likimo šeimas ir su jomis kalbėkitės.
• Ieškokite pagalbos! Jei matote, kad gedulas nesibaigia gana ilgai, ieškokite psichologinės pagalbos.
• Ateityje pasitikėkite savo kūnu ir medicina.
• Gyvenkite toliau, nes juk norėtumėte, kad jūsų tėvai toliau gyventų, jei jums kas nors nutiktų.

PATARIMAI ARTIMIESIEMS:

• Skirkite savo laiko! Pasidomėkite, kuo galėtumėte padėti. Kartokite, kad visada būsite, kai tik jūsų prireiks ir tiek, kiek jūsų reikės.
• Neteiskite! Jei šeima papasakojo apie priimtą sprendimą nutraukti nėštumą, jūs neturite teisės kritikuoti, nes ne jūs buvote toje situacijoje.
• Nepriekaištaukite! Jei šeima nutarė gimdyti vaikelį, kuriam nustatyta reta liga, nepriekaištaukite ir nepasakokite, kaip jiems bus sunku. Visi puikiai supranta, kad lengva nebus, bet čia jų šeimos narys.
• Neklausinėkite! Neapiberkite šeimą klausimais, jie ir patys nežino atsakymų.
• Neapgaubkite savo liūdesiu! Neperduokite savo sielvarto ir skausmo šeimai, nes jai pačiai labiausiai reikia atramos.
• Atjauskite šeimą! Suvokite, kokio gylio skausmą jie patiria, bet vietoj žodžio „užjaučiu“, apkabinkite.
• Nebijokite būti nuoširdūs! Pripažinkite, kad nesuvokiate, ką dabar išgyvena šeima, bet parodykite norą palaikyti ir drauge išbūti netektyje.
• Turėkite kantrybės! Išklausykite, net jei tą pačią istoriją girdite kelis kartus.

PATARIMAI MEDIKAMS:

• Diagnozavus vaisiaus ligą, raskite tinkamą laiką ir vietą pranešti šią žinią tėvams. Geriausia tada, kai šalia yra moters vyras.
• Parinkite kuo švelnesnius žodžius, skirkite savo laiko šeimos išklausymui, jų ašaroms.
• Paaiškinkite, kad čia tik pirminė diagnozė, kad šeima gali kreiptis dėl antros ar trečios nuomonės.
• Jei šeima ieško kitos nuomonės, neįsižeiskite. Tai nereiškia, kad jumis nepasitiki. Šeima tiesiog negali susitaikyti su diagnoze.
• Išaiškinkite, kokios yra galimybės vaisiaus išsaugojimui ar nėštumo nutraukimui iki 22 savaitės.
• Jokiu būdu nepatarinėkite. Medikai negali priimti nutarimo, ar nutraukti nėštumą, ar ne. Čia tik šeimos sprendimas.
• Nevertinkite jokio sprendimo.
• Jei šeima nutaria išnešioti vaisių, elkitės taip, kaip lauktumėte sveiko vaikelio. Negalite tokios šeimos nustumti į šalį, net jei žinote, kad vaikas vis tiek neišgyvens. Gerbkite šeimos pasirinkimą.
• Kai gimsta retą ligą turintis naujagimis, padėkite tėvams prie jo prisiliesti. Net jei tėvai bijo vaikelio išvaizdos, lėtai, švelniai, kantriai bandykite sukurti tėvų ir naujagimio ryšį, kad vėliau tėvai nesigailėtų, jog neprisilietė prie vaiko.
• Jei vis dėlto šeima nenori matyti tokį savo naujagimį, nesmerkite jų, nepriekaištaukite ir nekartokite, kad „čia jūsų vaikas, jūs mama…“
• Būkite jautrūs ir supratingi!

PATARIMAI ŠEIMAI:

• Supratę, kad prasidėjo priešlaikinis gimdymas, pasistenkite pasitikėti medikais.
• Jei įvyko neišnešioto naujagimio žūtis, leiskite sau gedėti.
• Atsisveikinkite su vaikeliu. Tai padės ateityje nesigailėti, kad neprisilietėte, neapkabinote.
• Nelikite vienumoje. Dalinkitės savo skausmu su jums brangiais žmonėmis ar to paties likimo šeimomis.
• Nekaltinkite savęs ir aplinkinių.
• Ieškokite pagalbos. Jei matote, kad gedulas nesibaigia gana ilgai, ieškokite psichologinės pagalbos.
• Ateityje pasitikėkite savo kūnu ir medicina.
• Gyvenkite toliau, nes juk norėtumėte, kad jūsų mylimi žmonės toliau gyventų, jei jums kas nors nutiktų.

PATARIMAI ARTIMIESIEMS:

• Skirkite savo laiko! Pasidomėkite, kuo galėtumėte padėti. Kartokite, kad visada būsite, kai tik jūsų prireiks ir tiek, kiek jūsų reikės.
• Nepriekaištaukite! Jei jūsų manymu, mama nėštumo metu darė kažką ne taip – čia tik jūsų nuomonė ir jos nesakykite garsiai, nes niekas nežino tiesos.
• Neklausinėkite! Neapiberkite šeimą klausimais, jie ir patys nežino atsakymų.
• Neapgaubkite savo liūdesiu! Neperduokite savo sielvarto ir skausmo šeimai, nes jai pačiai labiausiai reikia atramos.
• Atjauskite šeimą! Suvokite, kokio gylio skausmą jie patiria, bet vietoj žodžio „užjaučiu“, apkabinkite.
• Nebijokite būti nuoširdūs! Pripažinkite, kad nesuvokiate, ką dabar išgyvena šeima, bet parodykite norą palaikyti ir drauge išbūti netektyje.
• Turėkite kantrybės! Išklausykite, net jei tą pačią istoriją girdite kelis kartus.

PATARIMAI MEDIKAMS:

• Švelniai ir suprantamai šeimai paaiškinkite, kad jų vaikelis gims anksčiau laiko. Nevartokite tokių terminų, kurie gali būti suprasti dviprasmiškai, kaip, pavyzdžiui, reikia nutraukti nėštumą.
• Nekaltinkite savęs, jei nepavyko išgelbėti neišnešiotą naujagimį.
• Kantriai ir supratingai pasiūlykite tėvams pasisveikinti/atsisveikinti su jų vaikeliu. Paaiškinkite, kad ateityje jie jausis bent kiek geriau, jei bus bent priglaudę savo vaiką.
• Paguoskite, pabūkite šalia, skirkite savo laiko šeimos išklausymui, jų ašaroms.
• Jei šeima jus kaltina, neįsižeiskite. Jie tiesiog išgyvena didžiausią skausmą.
• Duokite laiko šeimai gedėti, suteikite tam atskirą erdvę. Ir tik kiek vėliau prašykite sutvarkyti formalumus, tokius, kaip dokumentų pildymas.
• Jei vis dėlto šeima nenori matyti savo vaikelio, nesmerkite jų, nepriekaištaukite ir nekartokite, kad „čia jūsų vaikas, jūs mama…“
• Patarkite, kur gali ieškoti psichologinės ir dvasinės pagalbos.
• Padėkite netektį išgyvenančioms mamoms nesijausti vienišoms!

PATARIMAI ŠEIMAI:

• Jei įvyko naujagimio žūtis, leiskite sau gedėti.
• Atsisveikinkite su vaikeliu. Tai padės ateityje nesigailėti, kad neprisilietėte, neapkabinote.
• Nelikite vienumoje. Dalinkitės savo skausmu su jums brangiais žmonėmis ar to paties likimo šeimomis.
• Nekaltinkite savęs ir aplinkinių, niekas nežino, kodėl taip galėjo nutikti.
• Ieškokite pagalbos, jei matote, kad gedulas nesibaigia gana ilgai.
• Ateityje pasitikėkite savo kūnu ir medicina.
• Gyvenkite toliau, nes juk norėtumėte, kad jūsų mylimi žmonės toliau gyventų, jei jums kas nors nutiktų.

PATARIMAI ARTIMIESIEMS:

• Skirkite savo laiko! Pasidomėkite, kuo galėtumėte padėti. Kartokite, kad visada būsite, kai tik jūsų prireiks ir tiek, kiek jūsų reikės.
• Nepriekaištaukite! Jei jūsų manymu, mama nėštumo metu darė kažką ne taip – čia tik jūsų nuomonė ir jos nesakykite garsiai, nes niekas nežino tiesos.
• Neklausinėkite! Neapiberkite šeimą klausimais, jie ir patys nežino atsakymų.
• Neapgaubkite savo liūdesiu! Neperduokite savo sielvarto ir skausmo šeimai, nes jai pačiai labiausiai reikia atramos.
• Atjauskite šeimą! Suvokite, kokio gylio skausmą jie patiria, bet vietoj žodžio „užjaučiu“, apkabinkite.
• Nebijokite būti nuoširdūs! Pripažinkite, kad nesuvokiate, ką dabar išgyvena šeima, bet parodykite norą palaikyti ir drauge išbūti netektyje.
• Turėkite kantrybės! Išklausykite, net jei tą pačią istoriją girdite kelis kartus.

PATARIMAI MEDIKAMS:

• Nekaltinkite savęs, jei nepavyko išgelbėti naujagimį.
• Švelniai ir suprantamai šeimai paaiškinkite, kad jie neteko vaikelio.
• Prieš atlikdami medicininę intervenciją, kantriai ir švelniai paaiškinkite, jog suprantate šeimos skausmą, jų baimes ir nenorą gimdyti negyvagimį. Bet tuo pačiu pasistenkite paaiškinti, kodėl svarbu, kad moteris pati gimdytų, o nebūtų daromas Cezario pjūvis.
• Pasistenkite išgirsti moterį, išklausyti jos nerimą, pasidomėti, kas jai šiuo metu bent kiek galėtų padėti.
• Suteikite galimybę gimdyti atokiau, kad negyvagimio tėvai negirdėtų kitų vaikučių.
• Kantriai ir supratingai pasiūlykite tėvams pasisveikinti/atsisveikinti su jų vaikeliu. Paaiškinkite, kad ateityje jie jausis nors kiek geriau, jei bus bent priglaudę savo vaiką.
• Jei vis dėlto šeima nenori matyti savo vaikelio, nesmerkite jų, nepriekaištaukite ir nekartokite, kad „čia jūsų vaikas, jūs mama…“
• Jei šeima jus kaltina, neįsižeiskite. Jie tiesiog išgyvena didžiausią skausmą.
• Duokite laiko šeimai gedėti, suteikite tam atskirą erdvę. Ir tik kiek vėliau prašykite sutvarkyti formalumus, tokius, kaip dokumentų pildymas.
• Patarkite, kur gali ieškoti psichologinės ir dvasinės pagalbos.
• Padėkite netektį išgyvenančioms mamoms nesijausti vienišoms!

PATARIMAI ŠEIMAI:

• Neskubėkite! Po netekties neskubėti pastoti. Leisti organizmui pailsėti, nes jis negali atlaikyti daugiau kaip dviejų nėštumų per metus.
• Supraskite! Kitas vaikelis neturi būti tarsi pakaitalas to, kurio šeima neteko.
• Išgedėkite! Skirkite laiko gedėjimui.
• Atsisveikinkite! Atsisveikinkite su prarastu vaikeliu.
• Pasitikėkite! Pasitikėkite savo kūnu ir medicina.
• Nekaltinkite! Nekaltinkite savęs ir aplinkinių.
• Dalinkitės! Raskite to paties likimo šeimas ir su jomis kalbėkitės.
• Ieškokite pagalbos! Jei matote, kad gedulas nesibaigia gana ilgai, ieškokite psichologinės pagalbos.
• Prisiminkite! Neužmirškite išėjusio vaikelio. Jis niekur nedingo. Jis yra ir bus jūsų vaikas.
• Gyvenkite! Gyvenkite toliau, nes juk norėtumėte, kad jūsų tėvai toliau gyventų, jei jums kas nors nutiktų.

PATARIMAI ARTIMIESIEMS:

• Skirkite savo laiko! Pasidomėkite, kuo galėtumėte padėti. Kartokite, kad visada būsite, kai tik jūsų prireiks ir tiek, kiek jūsų reikės.
• Neklausinėkite!  Neapiberkite šeimą klausimais, jie ir patys nežino atsakymų, o ir kalbėti apie tai dar anksti.
• Neapgaubkite savo liūdesiu! Neperduokite savo sielvarto ir skausmo šeimai, nes jai pačiai labiausiai reikia atramos.
• Atjauskite šeimą! Suvokite, kokio gylio skausmą jie patiria, bet vietoj žodžio „užjaučiu“, apkabinkite.
• Nebijokite būti nuoširdūs! Pripažinkite, kad nesuvokiate, ką dabar išgyvena šeima, bet parodykite norą palaikyti ir drauge išbūti netektyje.
• Turėkite kantrybės! Išklausykite, net jei tą pačią istoriją girdite kelis kartus.

PATARIMAI MEDIKAMS

• Informuokite! Papasakokite, kodėl nereiktų skubėti pastoti po vaikelio netekties, kodėl organizmas gali būti dar nepasiruošęs. Kalbėkite apie tai, kad ne tik kūnas, bet ir siela turi būti sutvirtėjusi, jog be baimės vyktų kito vaikelio laukimas.
• Negailėkite savo laiko! Skirkite laiko netektį išgyvenusiai šeimai.
• Pasirinkite švelnų toną! Apgalvokite kiekvieną žodį, kaip ir ką pasakysite, kai su šeima kalbėsite apie netektį.
• Galvokite, ką sakote! Niekada nesakykite labiausiai šeimas žeidžiančių žodžių: „Esate jauni, dar turėsite daugiau vaikų“ ir pan.
• Būkite supratingi! Supraskite, kad vaiko netektį patyrusi šeima gali jus ir kaltinti, ir smerkti – nepykite, jie susidūrė su didžiausiu skausmu.