Ankstukų pagalbos linija Savanoriaukite Aukokite

Psichologinė pagalba

Teikiama nemokama konsultacija

Ankstukų pagalbos linija

Pagalbą teikia savanoriai, dažniausiai tokią pat arba panašią situaciją išgyvenusios šeimos.
+370 612 03 800 ankstukulinija@gmail.com

Sutikti anksčiau į gyvenimą atėjusį ankstuką, staigiai pasijausti mama ir tėčiu, užmegzti glaudų ryšį ir auginti ankstuką yra iššūkis. Ar Jūs patiriate šiuos išgyvenimus:

  • dažnai pravirkstate ar susigraudinate kalbėdami apie savo per anksti gimusį vaiką;
  • nuolat nerimaujate ir baiminatės dėl ateities;
  • jaučiatės pasimetę ir nežinote, kaip užmegzti ryšį su savo ankstuku;
  • abejojate, ar esate geri tėvai savo vaikui;
  • pastebite, jog tarpusavio santykiai tampa vis šaltesni ar piktesni;
  • nesuprantate, kas vyksta jūsų jausmuose ir mintyse, jaučiatės prastai?

Jeigu atsakėte į nors vieną TAIP, tuomet tinkamas metas pasikonsultuoti su psichologu, nes pasidalinus rūpesčiais bei gavus profesionalius patarimus dažnai tampa daug ramiau ir aiškiau. Kreipkitės ankstukų pagalbos linijos kontaktiniu telefonu +370 612 03 800 ir mes Jums padėsime!

Pagalbos taip pat kviečiame kreiptis ir čia:

Atminkite, kad tėvų emocinė būsena tiesiogiai veikia vaikelį!

Psichologų patarimai

Kaltinate save?

Neieškokite kaltų. Neretai objektyvią nėštumo eigos ir gimdymo analizę pakeičia kaltųjų paieškos. Kartais tokiu būdu žmonės bando susidoroti su nerimu, baime, bejėgiškumu atsakyti už savo kūdikį. Neretai kuris nors šeimos narys kaltina jauną mamą, kad ji neatsargiai elgėsi nėštumo metu. O nuo čia nebetoli iki neigiamų prognozių („Tu – bloga mama, tu neatsakinga, tau negalima patikėti kūdikio”). Kartais kaltė verčiama kūdikio tėvui („Nesirūpinai nėščia žmona!”) ir pan.

Susidūrę su tokiais kaltinimais, pirmiausia pasistenkite su visais šeimos nariais aptarti abipusės pagalbos klausimus, išsiaiškinkite kiekvieno požiūrį ir lūkesčius. Įsidėmėkite: reikia kalbėti apie dabartinį momentą, o ne prisiminti buvusius sunkumus ir skriaudas.

Būkite dėmesingi savo jausmams. Pirmosiomis mažylio gyvenimo dienomis, kai formuojasi jo emociniai ryšiai su aplinkiniu pasauliu, mamai gali prasidėti pogimdyminė depresija. Remiantis skirtingais duomenimis, ją patiria 20 – 40% moterų. Pagimdžius prieš laiką tikimybė, kad ji išsivystys, dar didesnė, nes mama jaudinasi dėl kūdikio gyvybės ir sveikatos. Ką daryti, jeigu pastebėjote, jog jums prasidėjo depresija? Neleiskite sau susikoncentruoti ties neigiamomis emocijomis, stenkitės analizuoti savo jausmus. Naudinga atsakyti į šiuos klausimus:

Ar mano nerimas pagrįstas?
Ar man reikia palaikymo? Iš kur galiu jo sulaukti?
Kokie užsiėmimai atneša man palengvėjimą, džiaugsmą?
Koks mano kūdikis: į ką jis panašus, koks jo charakteris?
Kaip įsivaizduoju savo mažylio ateitį?

Kaip elgtis su kūdikiu? 

Su mažyliu bendraukite nuo pat gimimo. Pirmosiomis gyvenimo dienomis neišnešiotiems naujagimiams reikia ramybės, todėl gydytojai riboja lankymų skaičių ir trukmę. Tačiau savo kūdikį galite stebėti per stiklinę palatos sieną: net jei mažylis ir inkubatoriuje, puikiai galite matyti jo judesius. Stebėkite, kaip jis reaguoja į slaugytojos prisilietimus, kokias daro grimasas, ar krutina pirščiukus.

Po kurio laiko gydytojas leis jums mažylį paimti ant rankų, jį vystyti ir maitinti. Pirmosiomis gyvenimo savaitėmis neišnešiotam naujagimiui būtinas glaudus ryšys su mama. Tai lyg vystymosi gimdoje užbaigimas. Stebėjimai parodė: kuo įvairesnis ir jausmingesnis naujagimio ir mamos bendravimas, tuo greičiau mažylis auga, stiprėja ir vystosi psichiškai.

Net ir labiausiai neišnešioti naujagimiai mato ir girdi daugiau, nei mums atrodo. Todėl, nekreipdama dėmesio, ar vaikutis reaguoja į jūsų elgesį, kuo daugiau su juo kalbėkite, dainuokite jam daineles, glostykite jo rankytes ir kojytes. Net 3 – 5 savaites (o labiau neišnešioti ir ilgiau) mažyliai gali nereaguoti į tokį bendravimą, bet jie tai jaučia ir kaupia įspūdžius. Tiesiog naujagimis dar fiziškai per silpnas aktyviai į tai reaguoti.

Kai pastebėsite pirmąsias atsakomąsias reakcijas (sujudėjimas, akių kontaktas), leiskite mažyliui suprasti, kad jums tai malonu.

Į inkubatorių ar lovytę galite įdėti ryškų barškutį, kūdikį apauti spalvotomis kojinėmis, duoti paklausyti jam muzikos ir šeimos narių balsų įrašo. Manoma, kad taip naujagimiai greičiau padeda skirti aplinkinių daiktų spalvas, garso aukštį ir toną, o įspūdžiai skatina psichoemocinį vystymąsi. Bet ne visi dirgikliai yra naudingi. Pavyzdžiui, eidama į ligoninę nesikvėpinkite ir nenaudokite tualetinio vandens: kai kurie kvapai vaikus erzina, sukelia nervinį susijaudinimą ir alergines reakcijas.

Rašykite dienoraštį, fotografuokite. Net ir sekančią dieną po gimdymo galite pradėti rašyti, kaip elgiasi jūsų naujagimis. Toks vystymosi dienoraštis padeda visiems šeimos nariams susipažinti su kūdikio charakteriu dar prieš išleidžiant jį namo ir padeda pasiruošti jo atsiradimui. Verta ir toliau rašyti dienoraštį. Jis gali būti įdomus ne tik kaip šeimos relikvija: jeigu mažyliui kils elgesio ar mokymosi sunkumų, detali ankstyvojo vystymosi istorija padės specialistams ir jie galės duoti individualių rekomendacijų.

Ligoninėje galite paprašyti gydytojo leisti filmuoti ir fotografuoti mažylį (tik fotografuoti reikia be blykstės). Tėveliui, seneliams, vyresniems vaikams ar vaikui bus įdomu ir naudinga kuo anksčiau išvysti naujagimį.

Prisiminkite, kad visų vystymasis yra individualus. Mamoms ir tėvams dažniausiai rūpi tai, ar normaliai vystosi jų vaikai. Bet mes užmirštame, kad normą kiekvienas suvokiame savaip: kai kuriems tėvams tai aukštas intelekto lygis, kiti iš vaiko laukia sportinių pasiekimų, treti sutinka, kad jų vaikai bent jau ne “trejetukus neštų”.

Kai kada tėvai savo vaikų pasiekimus lygina su tai, kas normalu išnešiotiems (informaciją galima rasti populiariojoje literatūroje). Iš principo taip galima lyginti, tik pirmuosius 5 – 7 mėnesius reikia daryti šiokių tokių nuolaidų: jeigu kūdikis gimė po aštuonių nėštumo mėnesių ir dabar jam trys mėnesiai, tuomet reikia vadovautis dviejų mėnesių kūdikių normomis.

Vaiko adaptaciją galima įvertinti tuomet, kai jis stengiasi pasiimti naują žaisliuką ar bendrauja su nepažįstamuoju. Vėliau reikia žiūrėti, kaip mažylis prisitaiko prie naujo kolektyvo, kaip susidoroja su naujomis užduotimis ir t.t.

Neišnešioti vaikai paprastai labai jautriai reaguoja į bet kokias naujas aplinkybes, ne visada sugeba pagal savo amžių sutelkti dėmesį ir greitai pavargsta. Todėl iš pradžių bet kurią sunkią užduotį reikia suskirstyti į smulkesnius etapus ir kontroliuoti, kaip mažylis juos vykdo. Dirbant su vaiku, būtina reguliariai daryti pertraukas ir jų metu leisti pažaisti judrius žaidimus, atlikti gimnastikos pratimus. Taip pat būtina kuo dažniau keisti veiklos pobūdį.

Nepraleiskite pro akis nerimą keliančių simptomų. Nereikėtų panikuoti, jeigu staiga mažylis pasidarė labiau išglebęs ir irzlus nei paprastai: tai gali būti susiję net su besikeičiančiu oru. Bet kai kurie simptomai iš tiesų yra pavojaus signalai: nėra akių kontakto su normaliai matančiu vyresniu nei dviejų mėnesių kūdikiu; vyresnis nei 2,5 mėnesio kūdikis liguistai reaguoja (konvulsiniais judesiais, verksmu, riksmu) į prisilietimus, į suaugusiojo žvilgsnį ar balsą. Kartais tokie požymiai lieka nepastebėti, o ypač tais atvejais, kai mažylis turi rimtų sveikatos problemų. Bet šie simptomai gali įspėti apie ypatingą psichinę būklę, kuri gali išsivystyti neišnešiotiems vaikams, – ankstyvą vaikų autizmą (psichinis atsiribojimas nuo aplinkinio pasaulio). Kaip bebūtų gaila, giliai neišnešioti kūdikiai priskiriami autizmo rizikos grupei. Jeigu pastebėjote šiuos požymius, vertėtų pasikonsultuoti su psichologu ar psichiatru.

Vertindami savo vaiko galimybes prisiminkite: jūsų pagrindinė užduotis – surasti individualias teigiamas ypatybes, kuriomis galima pasiremti sprendžiant bet kuriuos sunkumus.

Kaip bendrauti su gydytojais? 

Užduokite klausimus. Remiantis paskutiniųjų metų tyrimais, beveik pusė neišnešiotų naujagimių mamų nežino mažylių diagnozės, o dar 20% nesusigaudo medicininiuose terminuose ir neprašo gydytojų paaiškinti.

Jūs turite teisę gauti visą informaciją apie jūsų naujagimio būklę, apie tai, kokios pagalbos jam reikia, apie tolimesnio jo vystymosi prognozes. Gydantis gydytojas apie tai jums turi papasakoti suprantamai ir atsakyti į visus klausimus – jūsų ir kitų šeimos narių.

Klauskite ne tik apie fizinę, bet ir apie psichinę jūsų mažylio sveikatą. Kartais dėl nebrandumo sutrinka galvos smegenų veikla, išsivysto taip vadinama perinatalinė encefalopatija – liekamieji reiškiniai po komplikuoto gydymo: neramumas, blogas miegas, padidėjęs raumenų tonusas, psichomotorinio vystymosi problemos (nesėdi, nevaikšto laiku, vaikšto netaisyklingai ir t.t.). Jeigu jūsų vaikeliui nustatyta tokia diagnozė, pasidomėkite, kas ją sukėlė ir kaip ji pasireiškia: norint suprasti naujagimio elgesio ir vystymosi ypatumus, svarbu, kokias smegenų dalis pakenkė šis susirgimas.

Kam tėvams reikia medicininės informacijos? Dauguma tėvų mano, kad tokia informacija bevertė, galvodami, kad šiais klausimais turi užsiimti tik specialistai. Tai netiesa: kuo daugiau turėsite informacijos, tuo lengviau sudarysite režimą, suorganizuosite priežiūrą ir užsiėmimus, kai jūsų vaiką išrašys iš ligoninės. Galėsite padėti kitiems šeimos nariams suprasti mažylio elgesio priežastis ir išmokysite atpažinti pavojaus signalus. Specialios informacijos atsargos padės įvertinti vaiko gydymo metodų, kuriuos siūlo specialistai, privalumus ir trūkumus.

Kaip suartinti ankstukų brolius ir seseris? 

Ankstukas intensyvios terapijos skyriuje yra didžiulis iššūkis tėvams, tačiau ne mažesnis galvos skausmas kyla bandant suartinti brolius ir seseris su nauju šeimos nariu.

„Kai mano berniukams buvo 3, 5 ir 7 metai, 23 nėštumo savaitę šį pasaulį išvydo mano dukra. Mažylė praleido 121 dieną intensyvios terapijos skyriuje ir kiekvieną dieną per tuos keturis mėnesius mes stengėmės įtraukti brolius į jos gyvenimą”, – sakė Jennifer.

Štai penki jos patarimai, kaip suartinti brolius ir seseris su naujagimiu:

1. Bandykite nors dvi dienas per savatę skirti savo vaikams, likusiems namuose. Tai nepadės jų suartinti su naujagimiu, bet padės jiems jaustis svarbiais, reikalingais ir nepamirštais. Žinoma, bus labai sunku būti ne ligoninėje ir jūs, ko gero, jausitės kalta, bet pasistenkite tą padaryti savo ir vaikų labui. Galite kartu su jais nueiti į kiną ar surengti iškylą, o gal tiesiog veikti kažką, ką veikdavote kiekvieną dieną prieš atsirandant naujam šeimos nariui. Kadangi mano 23-jų savaičių gimusi mažylė visą vasarą praleido ligoninėje, savo vyresniuosius vaikus leidau į dienos stovyklą tris kartus per savaitę, o kitomis dienomis pas ją lankydavausi tik vakarais. Buvo labai sunku, bet verta.
2. Pabandykite kiekvieną rytą arba vakarą papasakoti savo vaikams namuose, kaip sekasi jų broliui arba seseriai. Paminėkite, kiek svorio priaugo, kokia aparatūra buvo atjungta tą dieną. Jie greičiausiai nesupras medicininio žargono, bet užtat jausis taip, lyg būtų kartu su savo seserimi.
3. Nupirkite baltų šliaužtinukų arba marškinėlių ir juos leiskite savo vaikams juos dekoruoti. Tai buvo vienas iš mėgstamiausių mano sūnų užsiėmimų. Nuėjusi į parduotuvę nupirkau specialių dažų ir flomasterių, skirtų piešti ant medžiagos, o vyresnieji ant jų užrašė įvairių frazių: “Mano broliai patys geriausi” arba “Aš turiu be galo mielus brolius”. Mažiausiasis piešė tik linijas ir skrituliukus, bet tai juk nesvarbu – svarbiausia, kad tai buvo jų kurta dovana seseriai ir dėl to jie jautėsi reišmingi jos gyvenime. Tiesa, nepamirškite paprašyti slaugytojų, jog tą dieną, kai broliukai ar sesutės ateis aplankyti savo mažojo, aprengti naujagimį jų dekoruotais šliaužtinukais.
4. Atsiveskite vaikus į reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių, tačiau pasistenkite, jog apsilankymai būtų kuo trumpesni, kad netrukdytumėte nei savo, nei kitų mažyliams. Prieš apsilankymą būtinai papasakokite, kaip elgtis tokiose vietose. Vaikai turi pamatyti, jog naujagimis yra tikras, su juo susipažinti. Nesijaudinkite, jog vaikai atneš bakterijų – jie bus patikrinti personalo prieš įeinant į vidų.
5. Dekoruokite inkubatoriaus šonus ir sienas aplink jį vaikų piešiniais, šeimos nuotraukomis. Jūsų vaikai labai džiaugsis matydami savo piešinius ant sienų, o Jus jie privers šypsotis įvairiose sunkiose situacijose, kurių deja, tikrai pasitaikys būnant ligoninėje.

O kaip jūs suartinote savo vaikus su ankstuku? Pasidalinkite savo šeimos istorijmis su mumis, neisnesiotukas@gmail.com

Kaip nepalūžti tėvams, kai naujagimis gimsta anksčiau laiko?

Su kokiomis dažniausiomis problemomis susiduria tėvai, pagimdžiusieji neišnešiotą kūdikį, kuris kartais turi ir specialiųjų poreikių, pasakoja naujagimių anksčiau laiko susilaukusių tėvų asociacijos „Padedu augti” psichologė psichoterapeutė Elena Mickevičienė.

Stresas gali tęstis keletą mėnesių ir ilgiau

Kūdikio gimimas yra labai emocingas ir pakeičiantis nusistovėjusią tvarką namuose įvykis. Pasitaiko atvejų, kai kūdikis pasibeldžia ir ateina į šeimą daug anksčiau nei tikimės. Tuomet tėvai patiria įvairių emocijų, papuola į stresinę situaciją, kuri užtrunka nuo kelių minučių iki keleto mėnesių ar dar ilgiau.

Visos kylančios emocijos yra natūralios ir reikalingos, kad tėvai kuo greičiau susivoktų esamoje padėtyje ir padėtų vaikeliui kuo greičiau stiprėti ir augti.

Kaltės jausmas

Dažnai tėvai apibūdina savo savijautą, kaip tam tikrų svajonių neišsipildymą, jaučiasi kalti, kad ne viską padarė, kad vaikelis gimtų laiku. Labai dažnai iš mamų, kurių vaikeliai gimsta per anksti, galima išgirsti tokį pasakymą: „Ar kas nors kitas gali suprasti, ką aš jaučiu?”. Tikrai negalima žinoti, kaip jos jaučiasi, bet būnant šalia ir dalinantis savo mintimis ir jausmais, galima padėti įveikti atsirandančius sunkumus.

Pasitaiko atvejų, kai kūdikėlis gimsta su specialiaisiais poreikiais. Tada tėveliai patiria nusivylimą, baimę, kaltę ir kitas stipriais emocijas, tokio vaikelio atėjimas į šeimą lyginamas su artimo žmogaus netektimi. Daugelis tėvų apibūdina tai kaip kritimą iš laimės, lengvumo ir džiugesio aukštumų į nevilties bedugnę.

5 etapai, kuriuos išgyvena tėvai, susilaukę specialiųjų poreikių turinčio mažylio

Remiantis E. Kubler-Ross reakcijomis į mirtį, skiriamos tokios abiejų tėvų, susilaukusių su specialiaisiais poreikiais vaikelio, išgyvenimo pakopos: neigimas, derėjimasis, pyktis, depresija, susitaikymas su vaiko sutrikimu.

Pradinė reakcija (pirma pakopa) į netikėtą žinią dažniausiai pasireiškia šoku, fakto neigimu, per dideliu susirūpinimu, pasitikėjimo savimi praradimu, bejėgiškumu. Tokiai būsenai užsitęsus per ilgai, ji gali tapti didele problema visai šeimai ir daryti didelę įtaką kasdieninei motinos ir tėvo nuotaikai, savijautai bei sveikatai. Kartais sutuoktiniai išgyvena didelę įtampą dėl tarpusavio bendravimo nesutarimų.

Per antrą (derėjimosi) pakopą, kuri dažnai pasireiškia, kai vaikelis gimsta su negalia, abu tėvai laukia stebuklo, galinčio teigiamai pakeisti vaiko raidą. Jie tiki antgamtinėmis jėgomis, paramedicina ir kitais netikrais dalykais, pradeda įtikėti arba sustiprėja tikėjimas Dievu, atranda atsvarą religijoje. Dažnai sutuoktiniai aukojasi, labai daug stengiasi, nes mano, jog didelės pastangos pagydys vaiką – tarsi už jų sunkų darbą bus atsidėkota.

Trečioje pakopoje, kuomet gimdytojai įsisąmonina esamą situaciją, jie pradeda pykti ant aplinkinių, jog šie nepadeda, negydo ar tiesiog nesupranta. Kartais pyktis nukrypsta į save, kaltinant nesugebėjus padaryti visko, ką galėjo. Tokiu momentu šalia jaučiamo pykčio tėvai patiria gėdą, kaltę, skausmą ir kitus dviprasmius jausmus. Jei pykstama sveiko proto ribose, tai yra gerai – palengvina psichologinę naštą.

Ketvirtoje pakopoje sutuoktiniai supranta, jog pyktis nieko nepakeis, tuomet šeimą apima slegiantys jausmai. Kartais ši depresiška nuotaika trunka labai trumpai, o kartais užsitęsia labai ilgai ir tampa didele problema.

Paskutinė pakopa – susitaikymas su situacija – adaptacija. Tai reiškia, kad abu tėvai išmoksta gyventi su savo vaiku, kuriam reikalinga ypatinga pagalba ir priežiūra. Šioje pakopoje tėvai pastebi, kad vaikui ne tik reikia duoti, bet ir jie iš jo kažką gauna.

Nederėtų pamiršti, jog šios pakopos nebūtinai būna viena po kitos. Pasitaiko šeimų, kurios greitai pasiekia paskutiniąją pakopą, lengvai išgyvenę pyktį ar depresiškumą, o praėjus laikui ir atgavus psichinę pusiausvyrą, aplinkybės priverčia vėl patirti neigiamus jausmus, sugrįžti į ankstesnes pakopas. Todėl norisi šeimas nuraminti ir paskatinti kreiptis pagalbos pas artimuosius ir specialistus, kad kuo greičiau būtų galima pasirūpinti savo vaikeliu, o tėveliams – lengviau susitaikyti su esama situacija.