AUGUSTĖ ELŽBIETA 31 savaitė 1710 g

Ilgai galvojau rašyti ar ne, dalintis dalimi savo istorijos ar ne. Tai palietė mane ir mano vyrą, tai palietė mūsų artimuosius ir kartais atrodo, kad tegu tai ir lieka mums, su mumis ir mumyse.

Tai palietė mane ir mano vyrą, tai palietė mūsų artimuosius ir kartais atrodo, kad tegu tai ir lieka mums, su mumis ir mumyse. Tačiau skaitydama visas gražias, graudžias, kupinas vilties ir aplankančio didelio atpildo džiaugsmo istorijas, vis pagalvodavau, kad noriu dalintis. Juolab, kad nuo pat pradžių žinojau, kad reikia kalbėti, nes nebijodamas pasakyti kaip gyveni, ką darai ne tik sulauksi pagalbos, bet kažkam pats būsi neįkainojama paspirtis.

 Kaip ir visos susituokusios poros, su vyru svajojom apie vaikus. Kūrėm savo žodžiais kokie jie bus, kaip juos auklėsime, ką jiems leisime, ko ne. Ypatingai nesistengėme čia ir dabar susilaukti vaikučių, gyvenome natūralų dviejų mylinčių sutuoktinių gyvenimą. Vieno iš profilaktinio vizito pas ginekologę metu, prasitariau, kad jau kuris laikas meilės “rezultato” nėra ir ar nereiktų, tiesiog, irgi profilaktiškai pasitikrinti ar viskas gerai. Gydytoja tik nusijuokė, liepė atsipalaiduoti ir mėgautis gyvenimu, nesukti sau galvos, nes kuo labiau galvoji, tuo vaikelis neatkeliauja. Vaikai niekada nebuvo pagrindinis gyvenimo tikslas, tad tikrai žinojau, kad abu su vyru “nedirbame” tuo klausimu. Aš tik norėjau pasitikrinti. Ir gaila, kad tuo metu nepaklausiau savo vidaus, nes praradau gerus pusę metų nieko nedarydama, kad kuo anksčiau padėčiau sau ir mums.

Po metų, vis dar gyvenant laimingai dviese, keliai nuvedė pas nuostabią gydytoją, kuri rekomendavo visus tyrimus. Atlikti tyrimai ir operacija parodė, jog atsakymai liūdnesni nei liūdni. Puikiai menu įrašą ligos istorijoje – nevaisingumas, natūralaus pastojimo tikimybė maža, todėl rekomenduojamas IVF. Be jokių išvedžiojimų, pagražinimų ir švelnumo. Reikėjo laiko susivokti, susitaikyti su savimi ir pradėti šioje gyvenimo srityje naują etapą. Nekalbėsiu apie to laiko emocijas. Viskas praeina. Esu laiminga ir dėkinga gyvenimui, kad turiu nuostabų vyrą, draugą ir partnerį, kuris niekada nepaleido rankos ir kuris sakė – gyvenimo kokybė nesikeičia neturint vaikų, o ir mudu būsim visada kartu, ir išgyvensim ne tik tai. Koks jis buvo teisus! Kalbėti apie savo situaciją nesinorėjo su niekuo, nes visuomenės požiūris į nevaisingumą it į raupus, dėl kurių gėda ir nesmagu. Sunku buvo jausti socialinį spaudimą “jau tiek laiko vedę, tai kada vaikai?”, “tuščiais šoviniais šaudai, ateikit pamokysim” ir t.t. Sunku periodiškai buvo matyti kaip visiems draugams sekasi šiuo klausimu, visiems viskas taip paprasta. Bet niekada nebuvo sunku žiūrėti į nėščias drauges, buvo sunkiau susitaikyti, kad AŠ kažko negaliu. Juk viską gyvenime pasiekdavau, juk tereikia norėti, pasistengti ir tikėti – ir pasiekiu. O čia buvo tai, ko negaliu. Neturiu net kaip stengtis… Apie mus ir mūsų problemas žinojo patys artimiausi ir keletas draugų. Ilgainiui nesidrovėjau apie tai kalbėti, nes tikėjau, kad reikia kalbėti, reikia dalintis informacija, padėti sau, padėti kitiems.

Esam tikintys ir praktikuojantys katalikai. Tad noras visgi kokiu nors būdu susilaukti kūdikio buvo apraizgytas dvejonių – kas teisinga, o kas ne. Galiausiai su vyru nusprendėme, kad jei vienintelis būdas yra pagalbinis apvaisinimas (IVF) arba stebuklo laukimas, tai padarykim viską, kas priklauso nuo mūsų.

Taupėm pinigus procedūroms, meldėm Dievo malonės ir užtarimo. Ir pradėjom savo kelionę bandydami prisikviesti kūdikį į savo namus. Procedūros Lietuvoje ir už jos ribų, medikamentų ieškojimas, operacijos. Begalė laiko, arkliškos dozės vaistų, neblėstanti viltis ir amžinas laukimas. Ir rezultatas tas pats – nulis. Kodėl organizmas nieko nepriima, atsakymo medikai taip pat negalėjo suteikti. Kai ilsėjomės nuo gydytojų ir klinikų, išbandėm viską: ir natūralų gydymą, ir Tibeto mediciną, ir dietą, ir sportą – visko jau ir neprisimenu.

Beveik 7 metai pastangų ir maldų. Ruošiantis pagalbinio apvaisinimo procedūrai, vyrui ir gydytojai pasakiau, kad tai paskutinis kartas, nes daugiau nei fiziškai, nei emociškai nebegaliu. Nebenoriu. Bus kitų būdų kaip gyventi, sulaukti laimės ir dovanoti ją kitiems. Gruodžio 23 d. buvo atliktas kraujo tyrimas, kuris parodo ar organizme kažkas įvyko. Atsakymas HCG 7,290 IU/l. Kas supranta skaičiukus, tas žino, kad tai labai mažai. Bet man tai buvo stebuklas. Šokdama džiaugsmo šokį, paskambinau gydytojai. Ir ji man pasakė – puiku, bet nepakankamai, šis skaičius yra niekinis ir greičiausiai tai yra biocheminis nėštumas, vaistų pasekmė. Mano Kalėdų senelis akyse išgaravo net nespėjęs priartėti. Informuota buvau, kad kelių dienų bėgyje turėtų prasidėti išsivalymas. Ir jei neprasidės, kas mažai tikėtina, pakartoti kraujo tyrimą. Žiemos šventės buvo stebuklas. Visas šventes sėdėjau it tiksinti bomba. Ir be galo meldžiausi. Bet kuriuo atveju buvau laiminga, net jei ir prasidės išsivalymas, vis tiek gavau dovaną – žinojimą, kad organizmas sugeba priimti vaisių. Savo mažytei „Kruopai“ sakiau – privalai išgyventi, girdi, PRIVALAI! Ir žinot, tikiu, kad ta mažytė „Kruopa“ paveldėjo žemaitiško užsispyrimo ir antrą Kalėdų dieną kraujo tyrimas parodė augančius skaičius. Tad Kalėdos buvo tikrai labai labai stebuklingos!

5 nėštumo savaitė, pirmosios echoskopijos diena. Rytas prasidėjo stipriu kraujavimu. Baimės akys didelės, galvoju, kad viskas baigta. Echoskopas parodė didžiulę hematomą gimdoje, tačiau mūsų „Kruopa“ auga ir širdelė plaka. 2-ių savaičių gulimas rėžimas – dienos slinko it amžinybė, bet gulėjau ir žadėjau sau, kad viską praeisiu, tik neatimk, Dieve, iš manęs šios dovanos. Užsispyrusi mūsų dukra atlaikė ir šias negandas.

Tolesnis nėštumo laikas buvo lengvas ir gražus. Jaučiausi puikiai, pilvas augo pagal programą ir birželio 23 d. turėjau išeiti ilgų džiugių ir išlauktų atostogų. Birželio 22 d. skubiai buvau paguldyta į ligoninę. Lengva preeklampsija. Savaitė ligoninėje, bandant tempti laiką, kad kuo ilgiau kūdikis išbūtų pilve. Gydytojų konsiliumas nusprendžia brandinti mūsų „Kruopai“ plaučius ir nusiteikti, kad viso nėštumo laiko niekaip nepavyks sulaukti. 30 pilnų savaičių. Ką ten, žmogus, nusiteiksi, jei neįsivaizduoji kas laukia, niekam iš pažįstamų artimų nėra taip buvę… Vienintelis noras, kad tik viskas būtų gerai.

Liepos 3 d. ankstyvą rytą po apžiūros ir naktinio stebėjimo išgirstu, kad iš lengva preeklampsija virto sunkia ir laukti nebegalima – per daug pavojinga mums abiem. Nespėjau susivokti, kaip atsirado vyras, kaip viena sesutė spaudimą matuoja, kita kateterį stato, anesteziologas aiškina mano teises ir pareigas, lova apsisuka, važiuoja, bučkis, myliu ir va, kažkas vyksta. Kad ir kaip romantiškai įsivaizdavau cezario pjūvio operaciją ir, prisižiūrėjus filmų, vyliausi kaip išgirsiu savo kūdikį ir jį man parodys per širmą – deja deja…operacijos metu vaisiaus vandenys pateko į mano kraujotaką ir nelabai ką pamenu. Pabudau reanimacijoje, apraizgyta laideliais, be pilvo, be judesio jame ir su begaline atsivėrusia tuštuma, kad nemačiau ir net negirdėjau savo vaiko. Neįmanoma to jausmo perteikti žodžiais. Sesutė padavė telefoną ir, ačiū Dievui, radau vyro žinutę su nuotrauka – mūsų Augustė Elžbieta, 31 savaitė 1710 g ir 41 cm.

Nesinori šiandien pasakoti kaip po reanimacijos buvau paguldyta kartu su moterimi, kuriai po kelių valandų atvežė jos mergaitę, kaip niekas nepasakė kaip išlipti iš lovos po operacijos, kaip skyriuje nebuvo vežimėlio, kad galėtum nuvažiuoti iki vaikų reanimacijos ir turėtum galimybę pirmą kartą pamatyti savo mažylę. Laikas ir taip nuo tos dienos kartu sustojo, bet kartu įgavo ir nenusakomą pagreitį.

Mažytė mergytė, mažytė mūsų mergytė. Apraizgyta vamzdeliais. Pati nekvėpuoja ir gydytojai nieko nežada. Nežinau kiek maldų kalbėjau tą pirmąją parą ir visas likusias dienas. Nenusakomas džiaugsmas aplankydavo išaušus rytui ir nesulaukus blogų žinių. Dar daug buvo rytų, kai abu dėkojom Aukščiausiajam, kad davė dar vieną dieną. Žinojau, kad negaliu garsinti Dievui, bet aš pasakiau Jam, kad Jis neturi teisės atimti tai, ką iš savo malonės suteikė, kad aš Jam neleidžiu.

Neturiu žodžių apsakyti laimės, kai pirmą kartą pamačiau mūsų kūrinį. Mažytę kruopą, žiogą, stebuklą, džiaugsmą ir meilę. Neįmanoma įsivaizduoti, kokie mažyčiai tie kūdikiai. Ir tokie gražūs. Ir tokie trapūs. Ir mūsų. Didžiavausi mūsų dukra: ji ištvėrė ilgą kelią ir pasirinko gyvenimą. Ji tikrai ištvėrė daug. Labai daug. Norėčiau, kad tai būtų baisiausia, ką jai teko patirti, bet deja, negaliu pažadėti.

Žinau, kad mūsų šeimos istorija panaši savo patirtimi į daugelį kitų, kurias išgyvena begalės šeimų. Žinau, kad 7 metai, nevaisingumas ir IVF dar nieko tokio, nes yra kas laukia ir bando daug daugiau, kas išgyvena dar giliau, nes taip ir nesulaukia, arba neturi iš ko ir už ką bandyti. Žinau, kad 31 savaitė yra labai daug, nes yra kas kovoja nuo 24 savaitės. Bet taip pat žinau, kad kiekvieno istorija svarbi ir ypatinga. Ir šiandien aš nebijau pasakyti, kad mūsų kūdikis yra iš mėgintuvėlio, kad mūsų kūdikis atėjo į šį pasaulį gal kiek per anksti, bet pačiu laiku. Šiandien galvoju, kad tai svarbu ir nenoriu to slėpti. Ypač nuo mūsų dukros. Ir nesvarbu, kad yra taip kaip yra, bet Ji yra tokia kaip visi, o jei ir ne tokia, tai tik daug ypatingesnė. Ir yra čia tik iš begalinės tėčio meilės mamai. Ir didžiulės Dievo malonės.

Tokia tad Augustės Elžbietos gimimo istorija. Kad ir kaip viskas klostėsi, neiškeisčiau šios patirties ir šio džiaugsmo į nieką kitą.

Linkiu visiems laukiantiems sulaukti, visiems sulaukusiems neprarasti ir tikėti, kad viskas bus gerai, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. O kelio gale lauks nauji ligoninės draugai, nauji motinystės ir tėvystės iššūkiai ir, žinoma, laimingas, mylimas ir mylintis gyvenimas.