Beatričės Mama Dalijasi Savo Istorija: Išgyvenimas, Palaikymas Ir Stiprybė

Tai istorija apie mamą, kuri išgyveno nerimo, baimės ir nežinios dienas, kai jos dukrelė kovojo dėl gyvybės. Pasitikėjimas, artimųjų palaikymas ir begalinis ryžtas padėjo įveikti sunkumus bei tikėti, kad viskas bus gerai. Ši patirtis sustiprino šeimą ir įkvėpė dalintis viltimi su kitomis ankstukų šeimomis.

Beatričės mama pasidalino naujienų portalui jautria istorija, kuria dalinamės su Jumis

 

Kaip rašoma neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“ pranešime žiniasklaidai, Vaidos dukrelė Beatričė gimė 2013 spalį, būdama 33 savaičių. 44 cm mažylė tuomet svėrė 1, 870 g. Gimdymas, pasak Vaidos, buvo labai netikėtas, o euforiją, kad mažylis jau čia, keitė nežinomybė ir visa kaustantis siaubas bei baimė, girdint medikų žodžius „Vaikas šiuo metu gyvas, kvėpuoja – džiaukitės“. Jokių prognozių, jokių pažadų.

 

„Pamenu, sėdžiu prie reanimacijos durų, verkiu ir galvoju: „Niekur iš čia neisiu, mano kūdikiui manęs reikia, bet kurią akimirką gali nutikti blogiausia, turiu būti kiek įmanoma arčiau jos“. Tokios buvo beprotiškai ilgos pirmosios 24 valandos. Tik vėliau pradėjau apsiprasti su mus užgriuvusia situacija.

 

Didžiąją dalį laiko buvau labiau robotas nei žmogus, visas mano pasaulis susiaurėjo nuo palatos iki koridoriaus, vedančio į reanimaciją. Situacija pasikeitė Beatričę perkėlus iš reanimacijos į palatą, kur galėjau ja rūpintis pati. Pradėjau tikėti, kad viskas bus gerai, kad ji maža, bet stipri, kad reikia išlaukti ir daryti viską, ką šiuo metu galiu geriausiai“, – prisiminimais dalinasi ankstukės mama.

 

Nors mergaitė gana greitai augo ir stiprėjo, didžiausias iššūkis tėvams buvo suvokti, kad jų dukrelė – sveikas, laimingas vaikas, nelyginti jos su kitais, pernelyg nesaugoti. Šeima akylai stebėjo Beatričės raidą ir su didele įtampa laukė, ar ankstukė laiku pradės ropoti, vaikščioti, tarti pirmuosius žodžius. Pirmi dveji metai, kol tėvai įsitikino, kad mergaitė auga ir vystosi kaip ir kiti bendraamžiai, buvo pilni nerimo bei įtampos, bet kartu ir beprotiško džiaugsmo.

 

Ankstukų tėvus užklumpančias nežinios dienas išgyvenusios Vaidos įsitikinimu, atsitiktinumų nėra – viskas turi prasmę, vietą ir savo laiką šioje žemėje. Simboliška, kad šios mintys skamba ir daugeliui gerai pažįstamoje Algimanto Baltakio bei Vytauto Katiliaus dainoje „Gimiau pačiu laiku“.

 

„Ši daina lyg ankstukų himnas. Ji puikiai atspindi ir mano įsitikinimą, kad gimti bei augti nėra netinkamo laiko. Daugeliu atvejų netgi medikai negali atsakyti, kodėl vaikelis atėjo anksčiau, taip buvo ir mūsų atveju. Iki dabar tai didelis klaustukas.

 

Nors ankstukų mamos dažnai kaltina save, ieško atsakymų, „perkrato“ dienas ar net savaites iki lemtingos dienos, ieškodamos atsakymų, ką padarė ne taip. Tačiau tai nutinka, ir dažniausiai tai nėra mūsų valioje“, – sako Beatričės mama.

 

Pasak Vaidos, šiandieniniame mokslo ir medicinos pasaulyje gimti anksčiau laiko nebėra nuosprendis. Nors ankstukų mamoms be galo skaudu matyti savo kūdikį, apraizgytą laideliais tarp pypsinčių monitorių, nuolat prižiūrimą medikų, reikia suprasti, kad tai – mažylių išgyvenimo garantas. Didžiausia parama ir palaikymas šiame išbandyme pačiai Vaidai buvo jos vyras.

 

„Dviese išgyvenome šį sudėtingą laikotarpį, kartu perėjome savotišką pragarą – nuolatinį nerimą, baimę, įtampą. Esu jam be galo už tai dėkinga. Tai mus užaugino ne tik kaip žmones, bet ir kaip porą. Išmokome būti puikia komanda, palaikyti ir remtis vienas į kitą“, – pasakoja ankstukės mama.

 

Visgi, Vaidos teigimu, ankstukų tėvams būtinas ne tik tarpusavio palaikymas, bet ir kompleksinė pagalba. Visos situacijos unikalios ir skirtingos – pradedant nuo ankstuko gimimo savaitės, svorio, diagnozių ir to, kaip šiai situacijai yra pasiruošusi šeima – kokia mamos fizinė ir psichologinė būklė, ką išgyvena tėtis, kaip jaučiasi kiti šeimos nariai.

 

„Ankstuko susilaukusioms šeimoms būtina suteikti kompleksinę pagalbą. Labai svarbu informuoti, ko galima tikėtis, kas laukia, kam galima pasiruošti iš anksto, o kas nenuspėjama. Tėvai turėtų žinoti, už ką yra atsakingi medikai, o ką šeima gali padaryti pati, kad mažylis kuo greičiau augtų ir stiprėtų.

 

Todėl svarbu nukreipti tėvus ieškoti kompetentingos, mokslu grįstos informacijos, suteikti galimybę konsultuotis su psichologais, medikais, vaiko raidos specialistais. Lietuvoje anksčiau laiko gimusių kūdikių priežiūra yra itin aukštame lygyje, šioje srityje tikrai turime kuo džiaugtis ir didžiuotis“, – sako Vaida.

 

Kol tėvai palaiko kasdien už gyvybę kovojantį savo vaikelį, drauge su jais nerimo dienas išgyvena ir pargrįžtančio ankstuko laukiantys broliai bei sesės, šeimos artimieji, bičiuliai.

 

„Įsivaizduokime, kad būsima mama, kaip ir bet kuri nėščioji, gyvena laukimo džiaugsmais ir mielais rūpesčiais, ruošia mažyliui kraitelį, dėlioja planus, skaičiuoja mėnesius ir dienas iki suplanuotos gimdymo dienos. Ir vieną dieną atsitinka tai, ko niekas nesitikėjo – prasideda priešlaikinis gimdymas, nežinios mėnesiai ir savaitės ligoninėje, kova ir maldos dėl mažylio gyvybės.

 

Ką išgyvena kiti šeimos vaikai, likę namie, galime tik įsivaizduoti, kaip jaučiasi tėtis, kuriam tenka visi namų rūpesčiai, vaikų priežiūra, žmonos palaikymas? Seneliai, giminės, draugai – visi tampa didele visokeriopo palaikymo komanda“, – teigia Vaida.

 

Karantino metu užtikrinti taip reikalingą artimųjų palaikymą tapo ypač sudėtinga, teigia V. Repšytė-Naumova. Į ligoninę lankytojai nėra įleidžiami, tad tėčiams ir kitiems šeimos nariams gyvo susitikimo tenka laukti ištisas savaites ar mėnesius, o mamos lieka atskirtos, tarsi izoliuotos nuo savo šeimos, ypač sunku jei namuose yra daugiau mažų vaikų, laukiančių kada mama grįš iš ligoninės. Tai itin sudėtingas metas anksčiau laiko kūdikių susilaukusioms šeimoms.

 

„Šeimoms, kurios dabar išgyvena nerimo ir nežinios dienas, linkiu neužsisklęsti, ieškoti profesionalios pagalbos, palaikymo. O išgyvenusius šį sudėtingą laikotarpį, labai linkiu dalintis savo patirtimi, būti palaikančia, motyvuojančia ir gero linkinčia jėga kitoms ankstukų šeimoms“, – stiprybės linki Vaida.

Ankstukės mama su siaubu prisimena medikų žodžius: „Vaikas šiuo metu gyvas, kvėpuoja – džiaukitės“

Naujame paramos projekto „Ankstukai“ vaizdo klipe per ligoninės langą į išsiilgusius herojus žvelgianti Vaida Repšytė-Naumova neatsitiktinai tapo klipo dalimi – ji pati yra anksčiau nei planuota į pasaulį atkeliavusios mažylės mama. Nors Vaida geriau nei su šia patirtimi nesusidūręs žmogus supranta euforiją, siaubą ir baimę, kurie aplanko ankstukų tėvus, ji įsitikinusi, kad kiekvienas kūdikis ateina pačiu laiku.

Visą straipsnį skaitykite čia.