Benas ir Sofija | Nuo 0 iki mėnulio | 2024 05 09
VIDEO ISTORIJĄ RASITE ŽEMIAU
Dviejų neišnešiotukų mama Brigita: “Nesitikėjau, kad gali taip pasisekti”.
Sofija gimė 33sav. +3dienos. Tuo metu kai vykau į ligoninę viskas atrodė taip laiku. Neturėjau jokios perdėtos, ar didelės baimės. Galvojau ir taip, kad jau labai greitai susitiksim, kas čia liko vos keletą savaičių. O į ligoninę vykau su mintimis, kad pagaliau susitiksiu su savo mažyle. Baimės didelės nebuvo, nes nebuvo suvokimo kas laukia. Atrodė gims vaikelis, taip jis bus mažesnis ir tiek.
Ir tik tada kuomet ji gimė suvokiau situacijos rimtumą.
Tik pamačius ją, atėjo suvokimas kas tas neišnešiotukas. Ji buvo labai maža, visa apipinta laideliai, nesimatė jos veiduko, tik pilvelis kažkiek, kojytės. Ji buvo aprengta – kepuryte, kojinytės, ant veiduko kvėpavimo aparatas ir aplink labai daug laidų. Realiai net nelabai gali pamatyti kaip atrodo vaikas, nes jo tiesiog nesimato. Atsirado baimė ir absoliuti nežinomybė – kas laukia, koks kelias, kas ir kaip bus. Bet iš tiesų, net nežinojau, ko man bijoti. Aš mačiau, kad situacija sunki, gydytojai reanimacijoje nedaugžodžiavo tik nuolat man kartojo, kad būklė sunki ir stabili. Mes nesuvokėme nieko. Žinojom tik, kad vaikui sunki būklė, kaip ir viskas stabilu, bet ką tai reiškia? Tai turbūt, kad vaikas nemiršta, bet jo būklė sunki.
Aš stipriai verkiau grįžusi namo. Ligoninėje neleidau sau verkti, nes tuo metu net nesuvokiau, kas manęs laukia. Tiesiog kantriai, suėmusi save į rankas laukiau su mintimis – kas bus toliau? Tuo metu aplinka, Sofijos tėtis, seneliai nerimavo daugiau nei aš. Aš buvau tokia stipri, palaikiau visus, raminau ir sakiau, kad mes užaugsim. Ir tik grįžus namo, nuslūgus emocijoms, leidau sau išsiverkti.
Po 10 metų, likimas nepagailėjo į gyvenimą atsiųsdamas dar vieną neišnešiotuką. Tik šį kartą kirto truputuką skaudžiau. Sofija gimė didesnė, brandesnė. Benas gimė 29 sav. Ir šį kartą viskas buvo priešingai. Jeigu pirmą kartą neverkiau, neturėjau jokių baimių, šį kartą aš viską puikiai žinojau. Aš žinojau, kas manęs laukia. Aš suvokiau, kaip viskas klostysis ir turėjau mintyje tai, kad vaikas gimė dar mėnesiu anksčiau nei pirmagimė, kuri išvengė neišnešiotumo didesnių ar mažesnių ligelių, operacijų, pasėkmių ar padarinių. Suvokiant tai, kad jis gimė dar anksčiau, nebesitikėjau, kad man gali taip pasisekti. Aš palūžau praktiškai iš karto. Nuo pat pirmos savaitės aš labai daug verkiau. Morališkai šį kartą buvo be galo sunku. Buvo gaila jau ir savęs, ir vaiko.
Man darė operaciją 8:49val ryte. 15val. mane jau pastatė ant kojų, leido nuvykti į reanimaciją. Benas atrodė taip pat, kaip atrodė Sofija. Praktiškai identiško dydžio. Pirminis vaizdas jau nesukėlė tokio šoko. Ir jau tie laidai taip negąsdino. Tačiau gąsdino kiti dalykai. Ir visi sako, kad antras kartas turbūt lengviau? Lengviau tik dėl to, kad esi jau su tuo susipažinęs, bet jauti didžiulę baimę, nes puikiai žinai, kas laukia. Kokios ligos, kokios galimos diagnozės. Kai dabar prisimenu, nežinau, kaip aš eidavau į tą reanimaciją.
Kas mane stiprino?
Benas nuo pat pirmos savaitės buvo kur kas stipresnis nei Sofija. Ji gimusi mėnesiu vėliau turėjo įvairių ligų ligelių nuo pirmos dienos žymiai daugiau nei gimęs Benas.
Buvo labai keista ir vis suabejodavau, kad negali būti taip gerai, juk jis gimęs 29 savaitę. Jam jokių infekcijų, bakterijų nei plaučiu pneumonijos, kuri buvo Sofijai. Pas Sofija ir kraujas buvo išsiliejęs į smegenis keliose vietose. O Benui nieko nėra. Nereikia jokių antibiotikų. Sofijai net deguonies terapijos reikėjo didesnės nei jam. Tad Benas jau nuo pat pirmos savaitės buvo labai stiprus. Reanimacijoje prabuvome 10 dienų. Jis gimė ne tik stiprus, bet ir aukštesnis – net 39cm. Įprastai 29sav. gimę būna iki 35cm. ūgio. Svoris 1.370kg. Tad ir jis tikrai nemažas.
Šiuo metu Benui 36 savaitės ir 5 dienos. Tik rytoj paal dabartinį Savo amžių jis būtų “išnešiotas naujagimis”. O namuose esame jau apie 10 dienų. Iš ligoninės mus išleido 35 savaitę, nes jis stiprėjo gerokai greičiau. Gydytojai net juokavo, kad turbūt nežinau kada pastojau ir terminas buvo blogai paskaičiuotas.
Manęs dažnai klausia, už ko aš kabinausi, iš kur ta stiprybė. Vienareikšmiškai atsakyti negaliu. Bet labai daug davė tai, kad vaiko būklė buvo stabili ir gera. Kaskart palūžus ir pradėjus savęs gailėti pradėdavau galvoti priešingai – kokia aš laiminga šiam momentui, kad mano vaikui viskas stabilu ir gerai. Taip pat mano stiprybė buvo vyras ir dukra. Vyras atvažiuodavo rytais į ligoninę, leisdavo man išeiti, pakeisti aplinką, pabūti su dukra. Tad tas pabėgimas nuo ligoninės sienų tikrai taip pat labai prisidėjo. Nuolat būnant ligoninėje tikrai sunku, ypač ilgą laiką.
Gimus neišnešiotam naujagimiui stiprybė eina iš mūsų vidaus. Ji tikrai yra pas kiekvieną mama ir tėti. Tik labai svarbu tai stiprybei neleisti užgesti.
Beno ir Sofijos mama,
Brigita
