Neišnešiotuko ligos ir iššūkiai

Net 80–90 proc. visų naujagimių trečią ketvirtą gyvenimo parą pagelsta, o apie 70 proc. mažylių nustatoma vadinamoji naujagimių gelta. Tik gimęs vaikutis pradeda kvėpuoti plaučiais, todėl jo organizmui nereikia gausybės eritrocitų, kurie motinos įsčiose aprūpindavo jį deguonimi. Eritrocitai pradeda greitai irti. Viena iš irimo medžiagų yra geltonoji medžiaga bilirubinas, kurį organizmas turi pašalinti. Naujagimio medžiagų apykaita dar labai lėta, nes kepenų fermentai (būtent jie skatina bilirubino apykaitą) – nepakankamai brandūs.

Kuo labiau naujagimis yra neišnešiotas, tuo fermentai nebrandesni. Kepenys dar negali nukenksminti viso bilirubino ir pašalinti jo iš organizmo. Todėl dalis nusėda audiniuose, suteikdama jiems gelsvą atspalvį. Vaikučiui pagelsta oda ir akių obuoliai. Ši būklė vadinama fiziologine naujagimių gelta, ji neišnešiotam mažyliui labiausiai išryškėja 3–5 gyvenimo dieną. Dažniausiai dėl geltos baimintis nereikia, nes tai yra ne liga, o tranzityvioji, kitaip tariant, praeinamoji naujagimių būklė, kurių būna ne viena. Geltos intensyvumas priklauso nuo bilirubino koncentracijos kraujyje, ją galima nustatyti paėmus kraujo mėginį arba specialiu prietaisu, tiesa,jis mažiau tikslus.

Jei mažylis pagelsta pirmą parą, gelta ryškėja greitai, nustatomas labai didelis bilirubino kiekis kraujyje, būtina gydyti. Didelė bilirubino koncentracija kraujyje gali pakenkti naujagimio galvos smegenims, sukeldama ilgalaikius neurologinius sutrikimus (ši būklė vadinama branduolių gelta).

Kuo gali padėti personalas?

Naujagimių gelta gydoma mėlynosios šviesos spinduliais – vadinamąja fototerapija. Dėl mėlynosios šviesos poveikio bilirubinas žymiai lengviau bei greičiau pasišalina iš organizmo. Tai saugus ir efektyvus naujagimių geltos gydymo būdas. Vykstant fototerapijai gali atsirasti švelnus bėrimas, jis gydymui pasibaigus išnyks. Taip pat vaikas gali būti mieguistesnis nei įprastai, dažniau tuštintis arba nesituštinti visai. Svarbu, kad būtų paskirta papildomų skysčių, nes, kaip ir deginantis saulėje, fototerapija gali sukelti dehidrataciją.

Kartais, kai bilirubino kiekis kraujyje ypač didelis, gali būti perpilamas pakeičiamasis kraujas, kai dalis naujagimio kraujo (su jame esančiu bilirubinu) pakeičiama donoro krauju. Tačiau anksti pradėjus taikyti fototerapijos gydymą pakeičiamasis kraujo perpylimas atliekamas ypač retai.

Natūralu, kad iškart po gimimo naujagimiai netenka svorio, nes džiūsta oda, iš jos pasišalina vandens ir druskų perteklius. Kuo mažesni ar labiau neišnešioti mažyliai, tuo daugiau praranda svorio. Išnešioti vaikučiai – apie 5–10 procentų savo gimimo svorio, prieš laiką gimusieji – apie 15–20 procentų. Net jei ankstukas pradeda priaugti svorio, iš pradžių augimas gali būti nestabilus. Neišnešiotukams reikia daugiau kalorijų ir energijos, nes jų būklė reikalauja daugiau pastangų bei resursų. Be to, jie turi mažyčius skrandukus ir vienu metu gali priimti nedaug maisto. Todėl maitinami ne rečiau, kaip kas 2–4 valandas. Problemų kyla, jei vaikutis atpila ir negali įsisavinti maisto.

Kuo gali padėti personalas?

Slaugantis personalas nustatys tinkamą maitinimo režimą ir normas, reguliariai (kasdien) matuos kūdikio svorį bei stebės augimą. Užtikrins, kad vaikas gautų pakankamai skysčių. Ankstukai linkę prarasti ir išgarinti skysčius per ploną, trapią kūno odą, todėl inkubatoriuje gali būti padidinama drėgmė. Taip pat, kad vaikutis nešvaistytų kalorijų, užtikrinama šiluma. Būtina stengtis, jog ankstukas jaustųsi ramiai ir patogiai. Stresas, neramumai taip pat eikvoja kalorijas, skirtas augti.

Ką gali daryti tėvai?

„Kasdien klausdavome „Ar ji priaugo?“ ir jaudindavomės, kad ne, arba nerimaudavome, jog numetė svorio. Jausdavomės pakylėti, jei mažylė priaugdavo 10 gramų ir neviltyje, jei juos numesdavo,“ – prisimena 28 savaičių gimusios Joanos mama.

Stebėdami vaikutį, tėvai turėtų stengtis užtikrinti komfortą ir ramybę. Kuo patogiau vaikas jaučiasi, tuo daugiau kalorijų sutaupo augti. Svarbu – neprarasti vilties. Net, jei stabiliai augęs ankstukas, staiga meta svorį dvi dienas iš eilės. Tai normalu. Kiekvienas kūdikis yra unikalus ir kiekvienas turi savo specifinius svorio augimo būdus. Gali būti taip, kad kelias dienas auga, po to – dvi stovi vietoje, ir dar porą dienų svoris krinta. Stebėkite savo vaikutį, – kaip jis atrodo, kokia odos spalva, ar pakankamai ramus, ar jam patogu? Tai kartais gali būti informatyviau, nei lentelėse užrašyti skaičiai.

Ankstukai gimsta nespėję sukaupti pakankamai riebalų poodyje, todėl neturi natūralios apsaugos nuo šalčio. Kai vyresni kūdikiai ir suaugusieji pradeda šalti, jie ima drebėti, kad pasigamintų daugiau šilumos. Neišnešioti mažyliai dar negali drebėti, todėl vietoj to, kaip kraštutinį energijos šaltinį, ima deginti kūno riebalus, kurių turi sukaupę itin mažai. Tiesa, gimusieji anksčiau nei 30-tą gestacinę savaitę, atsargų neturi iš viso.

Todėl visiems neišnešiotiems naujagimiams būtina pagalba. Iš visų jiems reikalingų dalykų, tai yra lengviausia užduotis. Ankstukai gyvena šiltuose inkubatoriuose, o visi naujagimių skyriai yra pačios šilčiausios vietos. Tai labai gerai žino tėvai ir personalas, nes suaugusiesiems ten nepatogiai karšta.

Kuo gali padėti tėvai?

Reikia stebėti, ar vaikučiui nešalta. Kad ankstukui nebūtų šalta, tinkamos visos kasdienės atsargumo priemonės. Visi daiktai, kurie bus naudojami, turi būti pašildyti – rankos, inkubatorius, apklotai, patalynė, drabužiai, čiužinys, vanduo prausti, rankšluosčiai džiovinti, inkubatorius arba vaikiška lovelė, net papildomas deguonis. Prieš guldant vaikutį ant vėsių paviršių (svarstyklės, rentgeno aparatas ir pan.) būtina patiesti šiltą apklotą. Taip pat saugoti nuo skersvėjų, lovelė turi stovėti toliau nuo nuolat varstomų durų, nuo langų ir potencialiai vėsių išorinių sienų.

Neišnešiotų kūdikių oda yra labai gležna. Ji turi gerokai plonesnį poodį, nei išnešiotų kūdikių. Viršutinis odos sluoksnis yra toks plonas, kad nepajėgus tinkamai apsaugoti viduriniojo augančio odos sluoksnio. Taip pat yra labiau linkusi išsausėti bei gerai sugerti viską, kas ant jos patenka. Ir lengvai pažeidžiama – net atsargiai nulupamas pleistras gali padaryti žaizdelę.

Žmogaus odą sudaro trys sluoksniai, kurie kartu veikia kaip barjeras nuo išorinio pasaulio galimų poveikių.

Epidermis – apsauginis viršutinis sluoksnis.

Derma – vidurinysis, augantis sluoksnis.

Poodinis audinys – riebalinis apatinis sluoksnis, kuris padeda apsisaugoti nuo šalčio.

Ankstuko oda gali būti nebrandi, tačiau ji greitai auga. Per kelias savaites jau bus tvirtesnė, ne tokia sausa ir šerpetojanti.

Kuo personalas galėtų padėti?

Saugant mažylio odą imamasi daug priemonių: naudojami specialūs medicininiai pleistrai, minkšti barjerai tarp odos ir intraveninių kateterių bei tvarsčių. Prausimuisi naudojamas specialios temperatūros šiltas vanduo. Tiesa, iš pradžių nerekomenduojama naudoti muilo, be gydytojo paskyrimo negalima tepti kremų, losjonų ar kitų medžiagų, kol nėra būtina, nes jos gali per lengvai susigerti. Kadangi Intensyvios terapijos skyriuje šilta ir sausa, gyvybiškai svarbu kūdikio odą drėkinti. Kuo sausesnė oda, tuo didesnė tikimybė, kad gali būti pažeista. Todėl inkubatoriuje nuolat palaikoma tinkama oro drėgmė. Norint išvengti sunkiai pastebimo drėgmės netekimo, kartais rekomenduojama naujagimį uždengti specialia plėvele.

Ką tėvai gali daryti

Pasistenkite užtikrinti, kad visi, kas liesis ir laikys kūdikį, darytų tai labai švelniai ir atsargiai. Jei vaiko oda šerpetoja ar yra kitų bėdų, pasikonsultuokite su gydytoju.

Kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS) – tai dažniausia neišnešiotų naujagimių plaučių liga, kurią sąlygoja plaučių nesubrendimas ir nepakankamas jų susiformavimas. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo labiau tikėtina, kad jis sirgs KSS. Tam, kad naujagimis galėtų savarankiškai kvėpuoti, jo plaučiai turi būti ne tik pakankamai išsivystę, bet ir subrendę. Kvėpavimo funkciją plaučiai gali atlikti jau nuo 22–24 nėštumo savaitės, tačiau tuo metu dar nebūna iki galo susiformavę smulkūs kvėpavimo takai ir alveolės (alveolės – plonasienės oro pūslelės, į kurias patenka įkvepiamas oras). Maža to, kvėpavimo takų epitelio ląstelės nepagamina specialios medžiagos – surfaktanto (tai riebalų ir baltymų kompleksas), neleidžiančio plaučių alveolėms subliūkšti. Surfaktanto ankstuko organizme pakankamai būna tik apie 34–35 nėštumo savaitę. Tada plaučiai galutinai susiformavę ir kvėpavimo sutrikimo sindromas pasitaiko retai.

Jei neišnešiotas naujagimis gimsta anksčiau – iki 32–34 nėštumo savaitės – dėl nesusiformavusių plaučių ir surfaktanto trūkumo, jam suteikiama kvėpuojamoji pagalba. Naujagimis bando kvėpuoti pats, tačiau labai dažnai ir apsunkintai, įtraukdamas krūtinkaulį ir tarpšonkaulinius raumenis. Mažylis dejuoja, jam juda nosies sparneliai. Taip kvėpuodamas naujagimis negali pakankamai įsotinti kraują deguonimi, todėl jo oda tampa melsva.

Kuo personalas gali padėti?

Kvėpavimo sutrikimo sindromu sergančiam naujagimiui papildomai skiriama deguonies, kuris, sumaišytas su kambario oru, gali būti tiekiamas įvairiais būdais: tiesiog į inkubatorių, pro kaukę, pro nosies kaniules (mažyčius ūsiukus). Jei papildomo deguonies nepakanka, kvėpavimo takuose sudaromas nuolatinis teigiamas slėgis. Tai daroma per nosį įkišus specialias kaniules (ūsiukus). Šis būdas vadinamas CPAP terapija, kuri padeda alveolėms atsiverti, žymiai palengvina naujagimio kvėpavimą ir pagerina deguonies įsisavinimą.

Jei mažylio kvėpavimas yra ypač apsunkintas ir CPAP gydymas neefektyvus, tada į vaikučio trachėją įkišamas specialus vamzdelis. Tai – dirbtinis kvėpavimas: naujagimis prijungiamas prie aparato, kuris iš dalies arba visiškai pakeičia mažylio kvėpavimą. Dirbtinis kvėpavimas gali būti taikomas nuo kelių valandų iki kelių savaičių. Iki tol, kol naujagimis būna pasiruošęs kvėpuoti pats. Pačiais sunkiausiais atvejais, dažniausiai, kai naujagimiui tenka įkišti vamzdelį į trachėją, kartu į plaučius sušvirkščiamas dirbtinis surfaktantas. Tai ne taip seniai atrastas preparatas, kuris padeda plaučiams išsiskleisti. Mažyliui tampa ne tik lengviau įkvėpti, bet kartu paskatinamas ir sužadinamas savarankiškas kvėpavimas. Ypač mažos kūno masės naujagimiams (mažesniems nei 1000 gramų) surfaktantas dažniausiai sušvirkščiamas dar gimdykloje. Kartais prireikia ne vienos, o 2–3 dozių.

Sunkiausia būna pirmąsias 3–4 dienas. Vėliau plaučiai pradeda geriau kvėpuoti, sumažėja papildomo deguonies poreikis. Pamažu gerėja savarankiškas kvėpavimas, kol galų gale naujagimis būna visiškai pasiruošęs kvėpuoti pats kambario oru.

Ką tėvai turi žinoti?

Jei kvėpavimo sutrikimo sindromo eiga buvo labai sunki, tėvai turi žinoti, kad ateityje, pirmuosius mažylio gyvenimo metus, gali pasireikšti lėtinė plaučių liga, dažnesnės virusinės kvėpavimo takų ligos, didesnė bronchų astmos rizika.

Apnėjos dažniausiai atsiranda 1–2 gyvenimo savaitę ir gali tęstis net 2–3 mėnesius po gimimo. O galiausiai išnyksta. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo apnėjos dažnesnės. Gimusiems 32–33 sav. naujagimiams būna 14 proc., 30–31 sav. – 50 proc, o 28 sav. ir mažiau – 85–100 proc. atvejų.

Žmogaus kvėpavimą reguliuoja galvos smegenų kvėpavimo centras, kuris neišnešiotiems naujagimiams nėra visiškai susiformavęs ir subrendęs. Todėl būdingas nereguliarus kvėpavimas: kartais jie kvėpuoja greičiau, kartais – lėčiau. Tarp kvėpavimo judesių gali būti trumpalaikiai (trunkantys keletą sekundžių) kvėpavimo sustojimai. Tai yra normalu. Tačiau, jei kvėpavimo sustojimai užtrunka ilgiau nei 15–20 sekundžių, gali sumažėti kraujo įsotinimas deguonimi ar net suretėti širdies ritmas (bradikardija). Tokia būklė ir yra vadinama neišnešiotų naujagimių apnėja. Apnėjos, atsiradusios dėl kvėpavimo centro nesubrendimo, vadinamos centrinėmis. Tačiau nustoti kvėpuoti mažylis gali ir dėl minkštų bei nestabilių neišnešioto naujagimio kvėpavimo takų užsivėrimo (užsikišimo). Tokios apnėjos vadinamos obstrukcinėmis.

Įvykus apnėjai vaiko kūnas tampa blyškus ir suglebęs, aplink lūpas oda tampa melsva. Dažniausiai kvėpavimas atsistato savaime, tačiau kartais tenka jį vienaip ar kitaip skatinti: paglostyti naujagimio nugarą, paplekšnoti per padukus ar tiesiog pajudinti lovelę. Jeigu apnėjos kartojasi, labai svarbu, kad neišnešiotas naujagimis būtų prijungtas prie prietaiso (pulsinio oksimetro), kurio monitorius registruotų kraujo įsotinimą deguonimi, širdies susitraukimų dažnį.

Ką personalas gali padaryti, kad padėtų?

Apnėjoms gydyti, skatinant naujagimio kvėpavimo centrą, skiriamas medikamentas kofeinas, kuris gali būti vartojamas per burną arba suleidžiant į veną. Jeigu apnėjos yra obstrukcinės, dažniausiai padeda
teigiamas slėgis kvėpavimo takuose (CPAP), kuris sudaromas pro į nosį įkištas kaniules. Kartais, kai apnėjos būna gilios ir dažnos, naujagimį tenka prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Naujagimis gali būti išrašomas į namus, kai baigus gydymą, apnėjos nesikartoja 5–7 dienas ir nėra kitų priežasčių, dėl kurių naujagimis turėtų likti ligoninėje.

Ką gali daryti tėvai

Apnėjų profilaktikai rekomenduojamas kengūros metodas, naudojami specialūs čiužinėliai, padedantys apsaugoti nuo kvėpavimo sustojimo (nustojus kvėpuoti, įsijungia garsinis signalas). Taip pat tokius naujagimius ypač svarbu nakčiai guldyti ant nugaros, ne kniūpsčius!

„Kiekvieną kartą, kai ji nustodavo kvėpuoti netgi kelioms sekundėms, atrodydavo, kad mano pačios širdis sustodavo. Bandydavau išlikti rami, tačiau niekada negalėjau atsipalaiduoti,“ – prisimena 29 savaitę gimusios Ugnės mama.

Stebėti nustojusį kvėpuoti kūdikį tėvams atrodo grėsminga, vis dėlto reikia pasistengti nepanikuoti. Išsigąsti yra natūralu – tos kelios sekundės pavirsta amžinybe. Reikėtų žinoti, kad neišnešioti naujagimiai gali turėti gerokai ilgesnes kvėpavimo pauzes nei suaugusieji be žalingo poveikio. Tėvams reikėtų susikoncentruoti ne tik į kvėpavimo pauzių monitoriaus parodymus. Atidžiai įvertinkite vaiką, ar patogiai guli, ar nepasikeitė odos spalva. Jeigu kvėpavimo pauzės atrodo per ilgos, tai nereiškia, kad turėtumėte stovėti ir nieko nedaryti. Pabandykite patrinti savo kūdikio pėdutę švelniai, bet tvirtai. Tai paprastai paskatina kvėpavimą. Jei tai nepadės per 20 sekundžių, kvieskite slaugytoją.

Daugelio neišnešiotų kūdikių širdelė plaka nuo 120 iki 160 kartų per minutę (apytikriai dukart greičiau nei suaugusiojo). Jei kūdikio širdelė sulėtėja iki mažiau nei 100 dūžių per minutę, tai laikoma bradikardija. Šį laikiną širdies sulėtėjimą dažniausiai sukelia apnėjos. Tačiau retai tai signalizuoja apie pačios širdies problemas. Kad ir kaip ilgai truktų bradikardija, jeigu ji nėra sukelta pačios širdies problemų, vaikai ją išauga, kai vos subręsta nervų sistema ir kvėpavimo mechanizmas.

Kaip personalas gali padėti?

Personalo atsakas į bradikardiją iš esmės panašus į apnėjos gydymą. Švelniai, bet tvirtai patrins vaikučio pėdutę. Jei tai nepadės, duos papildomo deguonies. Jei įvertins, kad reikalinga nuolatinė pagalba, paskirs kofeino. Vaikas bus atidžiai stebimas. Jeigu širdies sulėtėjimas nėra ženklus, greičiausiai mažylis pasveiks be jokios pagalbos.

Ką gali daryti tėvai

Švelniai, bet tvirtai patrinti mažyliui pėdutę. Jei tai nepadeda arba matote, kad mažylis kenčia, kvieskite slaugytoją.

Ankstukų oda pirmosiomis valandomis po gimimo atrodo mėlyno atspalvio, ypač jei jiems šalta. Nesvarbu, kaip šilta būtų kambaryje, kūdikiai aplinkos temperatūrą jaučia žymiai vėsesnę, nei suaugusieji. Jei vaiko rankų ir kojų pirštai yra švelniai melsvos spalvos, gydytojai tai vadina periferine cianoze, kurią sukelia nebrandi kraujotakos kontrolės sistema. Ji (periferinė cianozė) dėl lėtos kraujotakos gali būti įgimta. Paprastai tai nėra problema. Visai kitaip, jei kūdikio oda yra melsvo atspalvio aplink burną, melsvas liežuvis, lūpos arba apskritai visa odos spalva yra melsvai rožinė, kitaip vadinama „sutemų”. Tada galimai mažylis turi sunkesnę problemą – centrinę cianozę. Jei cianozė nėra sąlygota sunkios sveikatos problemos, kaip širdies vystymosi anomalijos arba plaučių ligos (BPD), „šaltuką“ išaugs natūraliai, kai vaiko kvėpavimo sistema ir širdis subręs.

Ką personalas gali daryti, kad padėtų?

Jei problemos priežastis yra apnėja, kad paskatintų kvėpavimą, švelniai patrins kūdikio pėdas. Jeigu kvėpavimo problema yra sunkesnė, gali duoti papildomai deguonies. Jeigu vaikui bus per šalta, bus pašildoma aplinka.

Ką gali daryti tėvai

Švelniai patrinkite vaiko pėdutę. Patikrinkite, ar mažyliui pakankamai šilta, paliesdami odą sprando ar nugaros srityje. Nereikėtų daryti išvadų liečiant plaštakas ar pėdas – tai gali klaidinti, nes kraujotaka dar nebrandi, todėl minėtos vietos dažnai būna vėsesnės. Jeigu vis tiek neramu, kvieskite slaugytoją.

Naujagimių infekcija dažniausiai neturi būdingos klinikos, gali būti įvairiausių negalavimo požymių: pilkšva ar tarsi marmuras odos spalva, padažnėjęs, apsunkintas kvėpavimas arba kvėpavimo sustojimai (apnėja), dažnas pulsas, padidėjusios kepenys ir blužnis, išsipūtęs pilvas, maisto atpylinėjimas ar vėmimas, neramumas arba vangumas, traukuliai ir kt. Infekciją padeda patvirtinti laboratoriniai kraujo tyrimai, kraujo ar kitos organizmo terpės pasėlis.

Infekcijos skirstomos į dvi grupes: ankstyvąją ir vėlyvąją. Ankstyvosios, kuriomis užsikrečiama mamos įsčiose ar gimstant, požymiai išryškėja per pirmąsias 48–72 gyvenimo valandas. Vėlyvosiomis užsikrečiama gydymo įstaigoje – klinikiniai požymiai atsiranda po 72 valandų, dažniausiai pirmąją gyvenimo savaitę.

Ankstyvoji infekcija

Jeigu infekcijos požymiai pasireiškia anksti, būklė vadinama ankstyvuoju naujagimių sepsiu. Tokios naujagimio infekcijos šaltinis yra pati mama ir dažniausios bakterijos – žarnyno lazdelė (E. Coli), beta grupės streptokokas, enterobakterijos. Net 70 proc. infekcijų motinos makštyje sukelia tam tikra streptokokų rūšis, apie kurią moteris neįtaria. Gimdymo metu ypač didelis pavojus iškyla neišnešiotam naujagimiui, kurio imuninė sistema nėra iki galo susiformavusi ir subrendusi. Mažylis ne tik nepasiruošęs tinkamai gintis, bet ir kovoti. Todėl bakterijos, kurios gyvena gimdymo takuose ir kuriomis naujagimis apsisėja gimdymo metu, patekusios į vaiko kraują, kvėpavimo takus ar kitus organus pradeda audringai daugintis. Sukeliami sunkūs infekciniai susirgimai, kaip kraujo užkrėtimas (sepsis), plaučių uždegimas (pneumonija), smegenų dangalų uždegimas (meningitas) ar smegenų dangalų ir pačių smegenų uždegimas (meningoencefalitas), šlapimo organų infekcija ir kt.

Retai, tačiau motinos infekcija, dažniausiai virusinė, gali patekti dar negimusiam vaisiui per kraują. Juk mamos ir vaiko kraujotaka susijusi. Tais atvejais naujagimis jau gimsta su įgimtai infekcijai būdingais požymiais: odos bėrimu, periferinės kraujotakos sutrikimo požymiais, padidėjusiomis kepenimis ir blužnimi, su kvėpavimo sutrikimu ir pan. Iš tokių infekcijų paminėtinos: citomegalo virusų sukelta infekcija, ŽIV, hepatitas, herpes viruso sukelta infekcija, įgimta toksoplazmozė. Mokslo įrodyta, kad jei mamai nėštumo metu prasideda uždegimas, kurį sukėlė infekcija, bakterijų išskiriami toksinai patenka į vaisiaus vandenis
ir jį gali pažeisti.

Vėlyvoji infekcija

Vėlyvąja infekcija užsikrečiama ligoninėje. Dėl neišnešioto naujagimio organų ir sistemų nebrandumo iškart po gimimo jam reikalingas pagalbinis kvėpavimas, maitinimas pro zondą arba į veną sušvirkšti įvairių vaistų ir kt. Todėl tenka atlikti įvairių procedūrų, kurių metu įkišami įvairūs vamzdeliai ir kateteriai. Kiekvienas jų gali tapti infekcijos vartais, pro kuriuos bakterijos, esančios aplinkoje, gali patekti į naujagimio kraują, skrandį arba plaučius. Infekcinis susirgimas pastebimas vėliau, po trečiosios gyvenimo paros, todėl toks naujagimių sepsis vadinamas vėlyvuoju arba hospitaliniu, t. y. kilusiu ligoninėje.

Svarbiausia profilaktikos priemonė yra dezinfekcija ir būtinybė plauti rankas. Tačiau, net ir griežčiausiai laikantis visų higienos ir infekcijų profilaktikos priemonių, kartais infekcijos išvengti nepavyksta.

Infekcijų gydymas

Patys efektyviausi ir būtini naujagimių infekcijoms gydyti yra antibiotikai. Neišnešiotiems naujagimiams, kuriems įtariama infekcija, antibiotikai skiriami jau nuo pirmosios gyvenimo paros, net nežinant, koks sukėlėjas galėtų būti infekcinio susirgimo priežastis. Taip stengiastengiamasi kuo greičiau sustabdyti bakterijų dauginimąsi. Toks antibiotikų skyrimas vadinamas empiriniu, t. y. paremtas patyrimu ir yra orientuotas į dažniausiai pasitaikančius naujagimių infekcijos sukėlėjus.

Jeigu infekcijos sukėlėją pavyksta identifikuoti, antibakterinis gydymas gali būti koreguojamas. Jeigu įtariama infekcija nepasitvirtina, empirinį antibakterinį gydymą galima nutraukti po 48–72 valandų. Jei tyrimai infekciją patvirtina, ji gydoma antibiotikais nuo 5–7 iki keliolikos dienų.

Kitaip BPD vadinama lėtine plaučių liga. Tai neišnešiotų naujagimių būklė, kuri apibūdinama progresuojančiais lėtiniais plaučių pakitimais. Dėl jų atsiranda ilgalaikių kvėpavimo problemų bei priklausomybė nuo deguonies. BPD diagnozuojama naujagimiams, kuriems 36-ą koreguoto amžiaus savaitę vis dar reikalingas gydymas deguonimi arba kita kvėpuojamoji terapija. Šia liga serga apie 13–35 proc. neišnešiotų mažylių. Nėra visiškai aiškūs ligos atsiradimo mechanizmai, nežinia, kodėl vieniems neišnešiotiems naujagimiams ji išsivysto, kitiems – ne. Gera žinia ta, kad dažniausiai tai yra lengva ligos forma, todėl, vaikui augant, plaučių būklė gerėja.

Bronchų ir plaučių displazija žymiai dažniau pasitaiko gimusiems 23–26 sav. ir mažesniems nei 1000 gramų vaikučiams, kurie sirgo kvėpavimo sutrikimo sindromu ir jiems buvo taikytas dirbtinis kvėpavimas arba ilgalaikė CPAP terapija su papildomu deguonimi. Be būdingų kvėpavimo sutrikimo požymių – dažno ir apsunkinto kvėpavimo (kvėpuojant įtraukiami šonkauliai, juda nosies sparneliai, gali būti švokštimas), neretai būna širdies nepakankamumas, sutrikęs maisto virškinimas. Ir, žinoma, dėl šių priežasčių mažylis auga lėčiau. Plaučių veiklą dar labiau apsunkina, jei yra atviras arterinis latakas (AAL), kuris ankstukams užanka vėliau. BPD sergantiems naujagimiams ilgą laiką papildomai skiriamas deguonis, kurio kiekis nuolat kontroliuojamas pagal hemoglobino įsotinimą kraujyje. Svarbu, kad deguonies nebūtų per daug, nes tai dar labiau gali pažeisti naujagimio plaučius arba jo akis. Kvėpavimo palaikymo priemonės ir papildomai skiriamo deguonies mažinama palaipsniui, kol naujagimis savarankiškai pradeda kvėpuoti kambario oru.

Bronchų ir plaučių displaziją sąlygoja ne tik nesubrendę plaučiai, bet ir iš dalies kvėpavimo sutrikimo sindromo ir kitų neišnešioto naujagimio būklių gydymas (kvėpuojamoji terapija, į veną lašinami skysčiai, skiriamas deguonis ir kt.). Žinoma, kad mažiau „agresyvus“, tausojantis gydymas sumažina BPD išsivystymo tikimybę. Tačiau, jeigu plaučių lėtiniai pokyčiai progresuoja, efektyvaus šios ligos gydymo nėra. Gydoma kortikosteroidu deksametazonu, kuris trumpam gali pagerinti naujagimio plaučių būklę. Tačiau šis vaistas turi pašalinį poveikį, todėl negali būti skiriamas ilgesnį laiką. Gydymui gali būti naudojami šlapimą varantys (diuretikai), bronchus plečiantys, širdies darbą stiprinantys vaistai, tačiau jų poveikis yra daugiau simptominis. Šiems naujagimiams labai svarbus yra visavertis maitinimas.

Augant vaikui, auga bei atsinaujina plaučių audinys, todėl kvėpavimo funkcija paprastai gerėja. Tačiau per pirmuosius dvejus gyvenimo metus šiems mažyliams neretai kartojasi kvėpavimo takų ligos, ypač virusinės (pvz., RSV), juos dažnai tenka pakartotinai hospitalizuoti.

Nekrozuojantis enterokolitas (NEK) yra naujagimių ūmus žarnyno susirgimas. „Nekrozuojantis“ reiškia pažeistas, mirštančias ląsteles, „entero“ – kad tai vyksta žarnyne. O „kolitas“ reiškia riestinės žarnos uždegimą. NEK gali išsivystyti 2–4 gyvenimo savaitę bet kuriam naujagimiui, bet dažniausiai tai atsitinka labai neišnešiotiems mažyliams (iki 32 savaičių ir sveriantiems mažiau nei 1 500 gramų). Iš visų naujagimių, gydomų Intensyviosios terapijos skyriuje, NEK suserga apie 5 proc. Priklausomai nuo ligos formos mirštamumas gali siekti net 30–50 proc.

Tikroji nekrozuojančio enterokolito priežastis nėra aiški. Manoma, kad tarp pačių svarbiausių priežasčių yra nebrandi ir ne visiškai anatomiškai bei funkciškai susiformavusi neišnešioto naujagimio žarnų sienelė. Tiek maistas, tiek bakterijos, gyvenančios žarnyne, gali pažeisti minimą sienelę. Ypač jeigu dar yra žarnyno kraujotakos sutrikimų bei diagnozuojamas deguonies trūkumas. Žarna gali būti pažeista įvairiose vietose. Kai kur jos sienelė pažeidžiama per visus sluoksnius ir toje vietoje žarna prakiūra – tai vadinamoji žarnos perforacija. Pro žarnos sienelėje susidariusią skylę į pilvą patenka išmatos ir bakterijos, sukeldamos sunkų pilvo ertmės uždegimą (peritonitą).

Gali būti pažeisti tik nedideli žarnos plotai su viena kiauryme, tačiau apmirę jos plotai gali būti išplitę beveik po visą žarnyną. Apmirusias žarnų dalis reikia pašalinti chirurginiu būdu. Dažnai NEK komplikuoja naujagimių sepsis (kraujo užkrėtimas). Net jeigu naujagimis pasveiksta nuo nekrotizuojančio enterokolito, jam dažnai būna komplikacijų: sutrinka maisto virškinimas ir pasisavinimas. Buvusio pažeidimo vietose dėl vadinamojo trumpos žarnos sindromo susidaro žarnos spindžio susiaurėjimai (striktūros). Dėl uždegimo pilve sulimpa žarnos, neleisdamos maistui normaliai slinkti žarnynu (išsivysto vadinamasis mechaninis žarnų nepraeinamumas). Naujagimius tenka pakartotinai operuoti.

Kol neprakiūra žarna, naujagimis gydomas konservatyviai: nedelsiant nutraukiamas enterinis (į žarnyną) maitinimas, mažyliui skiriami antibiotikai, vaistai, palaikantys širdies darbą ir kraujotaką, pradedamas maitinimas į veną. Dažniausiai tokį naujagimį tenka prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Nuolat stebima naujagimio būklė, atliekami tyrimai. Jei liga progresuoja, naujagimis operuojamas.

Geriausia šios sudėtingos ligos profilaktika – tai neišnešioto naujagimio maitinimas šviežiu motinos pienu.

Kol vaisius yra gimdoje, atviras arterinis latakas, t. y. kraujagyslė, jungianti plaučių arteriją su aorta, padeda kraujui aplenkti plaučius (vaisiaus plaučiai gimdoje nekvėpuoja, todėl jiems nereikia įsotinti kraujo deguonimi). Per pirmąsias dienas po gimimo arterinis latakas turi užsidaryti, tačiau neišnešiotiems naujagimiams ne visada tai vyksta sklandžiai. O tai reiškia, kad ir toliau dalis kraujo tekės pro lataką. Ši būklė vadinama atviru arteriniu lataku (AAL). Kuo labiau naujagimis neišnešiotas, tuo didesnė tikimybė išlikti atviram arteriniam latakui. Esant AAL, kraujas į plaučius teka iš plaučių arterijos ir dar papildomai – iš aortos. Tad plaučiai gauna per daug kraujo. Ilgainiui išsiplečia ir širdis, nes jai sunkiau dirbti, vystosi širdies nepakankamumas.

Dažniausias simptomas yra pasunkėjęs naujagimio kvėpavimas. Kadangi į plaučius priteka per daug kraujo, jis „užsistovi“ plaučiuose, sukeldamas įvairaus laipsnio kvėpavimo sutrikimus, padidėja deguonies poreikis. Girdimas širdies ūžesys leidžia įtarti AAL, tačiau geriausiai atvirą arterinį lataką galima nustatyti tiriant širdį ir kraujotaką ultragarso aparatu.

Plaučių ir širdies būklė apsprendžia AAL gydymo taktiką. Jei atviro arterinio latako spindis yra platus (kraujo nuosrūvis gali trikdyti ne tik plaučių, širdies, bet ir žarnyno, inkstų ar kitų organų veiklą), siekiama arterinį lataką uždaryti medikamentais arba chirurginiu būdu. Dažniausiai AAL uždaryti skiriami medikamentai ibuprofenas arba indometacinas. Jei vaistais to padaryti nepavyksta, tada jis uždaromas chirurginiu būdu.

Jeigu latakas yra kliniškai nereikšmingas (nesukelia kvėpavimo sutrikimų, naujagimiui nereikia papildomo deguonies, nėra širdies perkrovimo reiškinių ir pan.), galima laukti ir neskirti gydymo. Nedidelis AAL paprastai savaime užsidaro per keletą savaičių po gimimo.

Jei AAL užsidarė savaime arba po gydymo vaistais, išlieka rizika, kad jis gali vėl atsiverti (pvz., kai naujagimis suserga infekcine liga). Kai kuriais atvejais gali būti reikalingas pakartotinis gydymas vaistais arba operacija.

Kraujo išsiliejimas į smegenų skilvelius (vadinamosios intraskilvelinės kraujosruvos – ISK) būdingas neišnešiotiems naujagimiams. Kuo labiau naujagimis neišnešiotas, tuo didesnė smegenų kraujosruvų rizika. Dažniausiai (iki 90 procentų) kraujosruvos atsiranda per pirmąsias 3 gyvenimo dienas. Priklausomai nuo naujagimio ligos pobūdžio ir bendros jo būklės smegenų kraujosruvos gali atsirasti net iki 3 savaičių amžiaus.

Prie rizikos veiksnių priskiriamas mažesnis nei 32 savaičių gestacinis amžius, mažesnis nei 1 500 gramų gimimo svoris, asfiksija gimdymo metu, infekcija, kvėpavimo sutrikimo sindromas, apnėjos, nestabilus arterinis kraujo spaudimas, dirbtinis kvėpavimas, skausmingos procedūros (jei naujagimis tinkamai nenuskausminamas) ir pan. Tam gali turėti įtakos smegenų kraujotakos svyravimai, pačių kraujagyslių sienelių trapumas ir jų laidumo padidėjimas. Pavyzdžiui, esant deguonies trūkumui (asfiksija gimstant), nepakankamas trombocitų, nuo kurių priklauso kraujo krešėjimas, kiekis ir funkcija bei kt. Tiesą pasakius, iki šiol nėra vienareikšmio atsakymo, koks veiksnys yra svarbiausias, atsirandant kraujo išsiliejimui į smegenis.

Pastarųjų metų duomenys apie ypač mažo svorio naujagimius, sveriančius 500 – 1 000 gramų, nurodo, kad žymiai pagerėjo ne tik šių naujagimių išgyvenamumas, tačiau beveik 2 kartus sumažėjo sunkių kraujo išsiliejimų į smegenis. Be to, sukaupta patirtis sako, jog tik apie 2 proc. labai neišnešiotų naujagimių po buvusių kraujosruvų į smegenis išlieka ilgalaikis smegenų pažeidimas. Dauguma jų apsieina be rimtesnių pasekmių. Nėra kraujo išsiliejimui į smegenis būdingų klinikinių simptomų. Tai gali būti lydima bendros būklės pablogėjimo, atsiradusių traukulių, naujagimio blyškumo (anemijos) ir pan. Diagnozę nustatyti padeda ultragarsinis smegenų tyrimas. Priklausomai nuo to, kiek kraujo išsiliejimas išplitęs, skiriami keli sunkumo laipsniai:

– pirmojo laipsnio kraujosruvos – nežymus pakraujavimas apie kraujagysles, kraujas į skilvelius neišplinta, pasekmių nelieka;

– antrojo laipsnio kraujosruvos – nedidelis kraujo kiekis smegenų skilveliuose, dėl kurio smegenų skilveliai neišsiplečia, dažniausiai išeitys geros;

– trečiojo laipsnio kraujosruvos – kai kraujas smegenų skilveliuose užima daugiau nei pusę jų tūrio. Kraujas, susimaišęs su smegenų skysčiu (likvoru) sudaro krešulius, kurie gali užkišti natūralias angas, pro kurias nuolat besigaminantis likvoras nubėga iš smegenų skilvelių. Tada, besikaupiant skilveliuose smegenų skysčiui, vystosi vadinamoji hidrocefalija (smegenų vandenė). Skilveliai, perpildyti smegenų skysčiu, vis didėja, spausdami smegenis ir neleisdami joms normaliai augti ir vystytis. Norint sumažinti skysčio kiekį, skiriama šlapimą varančių vaistų (diuretikų), o sunkiausiais atvejais chirurginiu būdu įkišamas į smegenų skilvelius kateteris, pro kurį likvoras gali laisvai nutekėti. Sumažėjus smegenų skilveliams, nebespaudžiamos smegenys gali toliau augti ir vystytis. Prie trečiojo laipsnio kraujosruvų išeitys gali būti įvairios;

– ketvirtojo laipsnio kraujosruvos – kai kraujas užpildo ne tik smegenų skilvelius, bet ir prasiveržia į kitas smegenų struktūras. Tai pati sunkiausia kraujo išsiliejimo į smegenis forma, kuri dažnai
turi blogas išeitis.

Nors intraskilvelinių kraujosruvų ne visuomet pavyksta išvengti, tačiau tausojanti naujagimių priežiūra, tinkamas nuskausminimas, infekcijų profilaktika, tinkama kvėpuojamoji pagalba ir daug kitų svarbių žingsnių padeda žymiai sumažinti jų skaičių.

Smegenis sudaro daugybė nervinių ląstelių (neuronų), kurios pasižymi elektriniu aktyvumu. Neuronai sukuria ir perduoda elektrinius impulsus, nuo kurių priklauso mūsų jutimai (regėjimas, klausa, skausmo pojūtis) bei judesiai. Šių ląstelių sudirginimas ir per didelis jų aktyvumas gali sukelti traukulius, t. y. matomus besikartojančius viso kūno ar kurios nors kūno dalies (akių, veido, galūnių) trūkčiojimus (vadinamieji kloniniai traukuliai) arba viso kūno ar jo dalių įsitempimą, sustingimą (vadinamieji toniniai traukuliai). Traukulius gali lydėti aptemusi sąmonė, širdies, kvėpavimo, kraujo spaudimo sutrikimai.

Traukuliai naujagimiams gali pasireikšti bet kuriame amžiuje, dažniau pasitaiko neišnešiotiems. Patys traukuliai nėra liga, jie yra kurios nors ligos požymis, todėl visada reikia ieškoti priežasties. Dažniausiai tai būna infekcijos sukeltas meningitas ar meningoencefalitas, deguonies trūkumas smegenyse (asfiksija gimdymo metu), kraujo išsiliejimas į smegenis, įgimtos smegenų vystymosi ligos, metabolizmo sutrikimai (gliukozės, kalcio, magnio ir kt. sumažėjimas kraujo plazmoje), įgimtos medžiagų apykaitos ligos (klevų sirupo liga, fenilketonurija, vitamino B6 stoka ir kt.), motinos nėštumo metu vartoti medikamentai, narkotinės medžiagos.

Naujagimių traukulius ne visada paprasta atpažinti, kadangi ir sveikam naujagimiui gali būti rankų ar kojų drebulys, vadinamasis tremoras. Tačiau traukuliams būdingas ritmiškas kojų, rankų, akių vokų ar smakro trūkčiojimas. Tai ritmiški judesiai, primenantys čiulpimą, kramtymą, irklavimą ar važiavimą dviračiu. Neišnešiotų naujagimių apnėjos taip pat gali būti traukulių išraiška. Kartais traukuliai būna sunkiai pastebimi, todėl į kiekvienus neįprastus ar anksčiau nebuvusius judesius būtina atkreipti dėmesį. Norint nustatyti traukulių priežastį ir juos gydyti, atliekama visa eilė tyrimų:

– Dėl galimos infekcijos tiriamas smegenų skystis. Atliekama juosmeninė punkcija ir tyrimui paimama likvoro.

– Įtariant metabolinius sutrikimus ar įgimtą medžiagų apykaitos ligą, atliekamas kraujo biocheminis tyrimas.

– Norint pamatyti kraujo išsiliejimą ar smegenų vystymosi sutrikimus, atliekamas smegenų ultragarsinis tyrimas.

– Nustatant traukulių šaltinį ir pobūdį registruojamas naujagimio smegenų elektrinis aktyvumas, kuris užrašomas elektroencefalogramoje.

– Jei reikia, atliekamas smegenų kompiuterinės tomografijos ar branduolių magnetinio rezonanso tyrimas.

Naujagimių traukuliai gydomi nedelsiant. Geriausia, jeigu iš karto galima pašalinti priežastį. Tačiau jai nustatyti paprastai reikia laiko. Traukulių metu smegenų ląstelės sunaudoja daug energijos. Jeigu traukuliai užsitęsia, tai gali dar labiau pažeisti smegenis. Todėl traukuliams gydyti skiriami vaistai, kurie sumažina smegenų ląstelių aktyvumą, dirglumą ir tuo pačiu nutraukia traukulius. Naujagimių traukuliams gydyti plačiausiai vartojamas vaistas fenobarbitalis, tačiau gali būti skiriami ir kiti, pasižymintys panašiu poveikiu. Visi šie vaistai ne tik gydo traukulius, bet gali slopinti naujagimio kvėpavimą ar širdies darbą, todėl pacientai turi būti nuolat stebimi.

Kaip jau minėta, traukuliai nėra liga, o tik ligos ar būklės požymis. Todėl tolesnis kūdikio vystymasis priklausys nuo traukulius sukėlusios priežasties. Išvykęs į namus toks mažylis turi būti stebimas šeimos gydytojo ir/ar vaikų neurologo pagal individualų planą.

Neišnešiotų naujagimių retinopatija (NNR) serga tik prieš laiką gimę naujagimiai, dažniausiai mažesni nei 32 savaičių ir sveriantys mažiau nei 1500 gramų. Tai įvyksta dėl to, kad akies kraujagyslės, kurių vystymasis neišnešiotam naujagimiui yra nesibaigęs, įauga į tinklainę – skaidrią plėvelę, kurioje yra gausu šviesai jautrių ląstelių, leidžiančių mums matyti pasaulį. Įaugusios į tinklainę kraujagyslės ją pažeidžia ir sukelia jos randėjimą. Susitraukdamas randas gali sukelti atšoką nuo užpakalinės akies sienelės. Dėl šios priežasties naujagimis gali apakti. Nė vienas tik gimęs mažylis retinopatija neserga, nes NNR atsirasti reikia laiko. Kuo naujagimis gimęs labiau neišnešiotas, kuo jis mažesnio gimimo svorio, tuo didesnė tikimybė vystytis retinopatijai.

Išorinių NNR požymių nėra. Juos akių dugne nustato gydytojas oftalmologas, naudodamas prietaisą, vadinamą netiesioginio vaizdo oftalmoskopu. Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančią tvarką akių dugno
patikra turi būti atlikta visiems naujagimiams, kurių gestacinis amžius yra 33 savaitės ir mažiau arba mažiau nei 2000 gramų gimimo metu svėrusiems mažyliams. Naujagimiams, kurių gestacinis amžius yra 26 arba mažiau savaičių, pirmoji patikra atliekama 31 koreguoto amžiaus savaitę, o tiems, kurių gestacinis amžius 27 ir daugiau savaičių – sulaukus 4 savaičių amžiaus. Akių dugno apžiūra kartojama, atsižvelgus į rastus pakitimus pirmosios apžiūros metu.

Maždaug 30 min. prieš akių dugno apžiūrą į abi akis sulašinama vyzdžius išplečiančių vaistų. Patalpoje, kurioje bus atliekama akių dugno patikra, neturėtų būti ryškaus apšvietimo. Sulašinus vaistus, naujagimis turi būti stebimas, nes jie gali sukelti tam tikrų pašalinių reiškinių. Kadangi akių dugno tyrimas mažyliui yra nemalonus, prieš procedūrą ir jos metu reikėtų duoti čiulptuką arba į burną sulašinti keletą lašų koncentruotos gliukozės tirpalo.

Labai svarbu laiku nustatyti NNR ir nuspręsti, ar naujagimiui bus reikalingas specialus gydymas. Lengvos NNR formos (pradinės stadijos) dažniausiai yra negydomos ir liga sustoja progresavusi savaime. Jeigu liga yra pažengusi, apie jos gydymo būdą sprendžia gydytojas oftalmologas. Dažniausiai siekiant sustabdyti kraujagyslių augimą tinklainėje taikomas gydymas lazeriu arba šalčiu. Kartais sušvirkščiami specialūs vaistai.

Po operacijos neišnešiotą naujagimį stebi gydytojas oftalmologas su gydytoju neonatologu. Praėjus savaitei po operacijos gydytojas oftalmologaso apžiūri akių dugną. Kitos apžiūros kartojamos kas 1–2 savaites, kol kūdikis sulaukia 2 mėnesių. Po operacijos skiriami akių lašai, kuriuos reikia lašinti 1–3 mėnesius. Tėvai turėtų žinoti, kad net ir operacija nepadeda visiškai išsaugoti nepažeistos regos. Todėl vėlesniame amžiuje šiems vaikams dažniausiai tenka nešioti akinius ir toliau lankytis pas gydytoją oftalmologą.

Mažakraujystė arba anemija yra organizmo būsena, kai eritrocitų kiekis, hemoglobino ir hematokrito rodmenys yra mažesni negu normos atvejais. Anemijos atsiradimo priežastys yra gana įvairios. Atsižvelgiant į priežastis, anemijos dažnai skirstomos į grupes, pvz.: aplazinė anemija, kai sumažėja eritrocitų ir hemoglobino susidarymas nukraujavus, lėtinių ligų metu ir t. t., makrocitinė, perniciozinė, megaloblastinė ir kt. Yra daugiau kaip 400 anemijų rūšių. Vienas pagrindinių anemijos simptomų – protinis ir fizinis nuovargis. Galimas dusulys, galvos svaigimas, padažnėjęs širdies ritmas, šalčio pojūtis ir kt.

Informacijos šaltinis.

Atviras arterinis latakas (AAL) – tai širdies yda, kai naujagimiui išlieka atvira funkcionuojanti jungtis tarp aortos ir plaučių arterijos, apeinant mažąjį kraujo apytakos ratą (vaisius gimdoje „nekvėpuoja“ plaučiais: visą deguonį su krauju teikia motinos kraujas). Po gimimo latakas turi susitraukti, o per kelias savaites – visiškai užakti. Prieš laiką gimusiems naujagimiams AAL gali užakti vėliau arba neužakti.

SIMPTOMAI:
* pamėlę nagai,
* nuolat šaltos rankos,
* odos blyškumas,
* prieširdžių virpėjimo priepuoliai,
* širdies ritmo permušimas,
* dažni peršalimai,
* dusulys,
* greitas nuovargis,
* kūno masės mažėjimas,

Informacijos šaltinis.

Bronchiolitas – tai infekcinė kvėpavimo takų liga, kurios sukėlėjas yra virusas. Dažniausiai ja serga maži vaikai, ypač iki 6 mėnesių amžiaus. Būdingas sezoniškumas – sergama žiemą. Įparastai liga praeina per 1-2 savaites. Iš pradžių primena paprastą peršalimą, tačiau vėliau atsiranda kosulys ir švokštimas. Komplikacijos retos, dažniau mažiems kūdikiams, kurie gimė neišnešioti ar turi gretutinių ligų.

SIMPTOMAI:
* padažnėjęs kvėpavimas,
* apsunkintas kvėpavimas,
* pamėlusios lūpos,
* kosulys,
* vėmimas,
* karščiavimas,
* sloga.

Informacijos šaltinis.

Tai galvos smegenų pažeidimas nėštumo, gimdymo metu arba iškart po gimimo, sutrikdantis vaiko judesių, laikysenos, psichikos, kalbos, klausos ir regos vystymąsi.

SIMPTOMAI:
* sulenktos ir pritrauktos prie kūno rankos,
* judesių ribotumas,
* sąnarių nejudrumas,
* veido grimasos,
* rankų pirštų skirtingas lenkimas, skėtimas,
* galvos sukimas į vieną pusę,
* galvos nenulaikymas,
* kalbos sutrikimas,
* rijimo sutrikimas.

Informacijos šaltinis.

Galvos smegenų vandenė, hidrocefalija – tai galvos apimties padidėjimas dėl per didelio kaukuolės ertmėje susikaupusio skysčio kiekio. Simptomai: vangumas, protinis atsilikimas, platus tarpuakis, neproporcingas kūnas.

SIMPTOMAI:
* neproporcingas kūnas,
* protinės veiklos sutrikimas,
* akies dugno pakitimai,
* galvos skausmas,
* vangumas,
* žvairumas,
* spaudžiantis, veržiantis galvos skausmas,
* regėjimo sutrikimai,
* pablogėjęs regėjimas,
* nenormali galvos padėtis,
* apakimas.

Informacijos šaltinis.

Tai – organizmo būsena, kai gliukozės kiekis kraujyje yra per mažas. Liga pasireiškia, kai gliukozės koncentracija mažesnė negu 3,5 mmol/l.

Hipoglikemija gali prasidėti: nepavalgius, vėluojant pavalgyti arba pakeitus dietą; išgėrus alkoholio; dirbant arba sportuojant ilgiau, kitaip arba intensyviau nei įprastai; sergant sunkia inkstų, kepenų ar kita liga; sveikstant po traumos, operacijos, karščiavimo, kitos ligos ar įtampos, po insulino suleidimo iš karto nepavalgius ar perdozavus insulino.

Hipoglikemija turi pakankamai aiškius požymius: silpnumas, dreba rankos ir (ar) kojos; išblyškęs veidas; prakaitavimas; galvos skausmas, svaigimas; nuotaikos kitimai, mieguistumas; galimi regėjimo sutrikimai.

Kilus hipoglikemijai, reikia skubiai ką nors suvalgyti. Jei hipoglikemija nėra stipri, galima valgyti maistą, turintį lėtai pasisavinamų angliavandenių (duoną ir kt.). Jei reikia cukraus kiekį didinti skubiai, patariama suvalgyti saldainį (ar išgerti stiklinę sulčių). Geriausiai tinka karamelė, tada cukraus kiekis kraujyje pakils greitai, tačiau patariama suvalgyti ir ko nors, kas skrandyje išliktų ilgiau.

Jei hipoglikemija negydoma ar nepastebima, kyla hipoglikeminės komos pavojus. Tada žmogus netenka sąmonės, dar vėliau prasideda traukuliai. Prasidėjus traukuliams, būtina suteikti ligoniui pagalbą. Reikia jam suleisti gliukozės arba gliukagono, kurio diabetikai visada turi turėti šalia. Gliukagono injekciją galima suleisti kaip ir insulino. Hipoglikemines komas negalima vertinti kaip paprastą nualpimą, pagalbą reikia suteikti kuo greičiau. Jei hipoglikeminė koma bus nepastebėta arba pagalba nebus suteikta laiku, žmogus gali net mirti. Po hipoglikeminės komos ligonis dažniausiai neatsimena kelių minučių iki sąmonės netekimo. Gali sutrikti judesių koordinacija, regėjimas.

Hipoglikemiją gali paskatinti ir tam tikri veiksniai ir sveikame organizme. Esant dideliam karščiui, gliukozės kiekis kraujyje taip pat krinta, pvz., hipoglikemija gali ištikti ilgai mirkstant karštame vandenyje ar kaitinantis pirtyje, todėl prieš einant į pirtį patariama suvalgyti saldaus maisto.

Informacijos šaltinis.

Išvarža – tai tam tikra kūno dalis, kuri įprastai turėtų būti tam tikroje ertmėje, bet išvirsta už jos ribų. Pavyzdžiui, žarnynas yra pilvaplėvės ertmėje, bet jeigu dalis jo išvirsta už pilvaplėvės ir pilvo ribų, tai ir vadinama išvarža. Jeigu yra pažeista pilvo sienelė, gali atsirasti bambos išvarža (per pernelyg platų bambos žiedą gali išvirsti dalis žarnyno) bei kirkšnies išvarža. Gali būti ir diafragmos išvarža.

Išvarža liaudiškai vadinama trūkiu. Suaugusiesiems dažniausia kirkšnies išvarža, kai trūksta pilvo sieną laikantys raiščiai ir pilvo ertmės turinys išvirsta pro pilvo sienelę.

Vaikų išvaržos dažniausiai yra įgimtos. Jų atsiranda dėl įgimto pilvo sienelės trūkumo, kai raumenys ir raiščiai nėra dar tvirti. Išvarža gali atsirasti ir dėl vystymosi trūkumų, kai „neužsiklijuoja” koks audinys ir lieka atvira ertmė. Padidėjus spaudimui pilvo ertmėje, dalis žarnyno gali išvirsti pro nesuaugusį kanalą.

• Kirkšnies išvarža, arba vandenė

Jeigu kūdikis gerai vystosi, pro tam tikrą tarpelį, vadinamą išoriniu kirkšninio kanalo žiedu, nusileidžia sėklidė. Kol kūdikis dar gyvena mamos pilvelyje, sėklidės vystosi pilvo ertmėje ir tik vėliau nusileidžia į kapšelį. Tačiau gana dažnai jame matyti ne tik kiaušinėlis, bet ir skystis, kapšelis atrodo neproporcingai didelis. Taip nutinka dėl to, kad kanalas, kuriuo leidosi kiaušinėlis, neužsidaro iki galo, tad atsiranda vietos susidaryti išvaržai – sutekėti skysčiams, kurių šiek tiek yra pilvo ertmėje, arba įkristi daliai žarnos.

Kiaušinėliai turėtų nusileisti, o kanalas užsidaryti dar prieš kūdikiui gimstant. Kirkšnies išvaržos ypač dažnai būna neišnešiotiems kūdikiams. Dažnai prie vienos bėdutės prisideda dar ir kita – kriptorchizmas , t. y. nenusileidę kiaušinėliai.

Išoriškai išvarža atrodo kaip gumbelis arba patinimas. Mamos kartais įtaria, kad kūdikiui gali būti padidėjęs kirkšnio limfmazgiai, ypač jeigu išvarža nedidelė.

Paprastai tėvams rekomenduojama palaukti kelis mėnesius, kol skystis susigeria ir kanalas „sulimpa” taip, kad pro jį negali nutekėti skysčiai į kiaušinėlį.

•  „Išverkta” bambytė

Dažnai pasitaiko kūdikiams, ypač būdinga gimusiems mažo svorio bei neišnešiotukams, nes jų pilvo sienelė ir pilvo raumenys yra silpniau išsivystę. Paprastai matomas platus, nuo kelių milimetrų iki kelių centimetrų skersmens, bambos žiedas. Pro ploną odą matyti ir dalis plonosios žarnos, o uždėjus ranką galima pajusti, kaip dirba žarnynas. Bambos išvaržos dažniausiai „užsidaro”, todėl ir operuoti rekomenduojama tik 3-5 metų vaiką (laukiama, kol išvarža pati savaime susitvarkys ir nebus atviros ertmės). Mažyliui augant, judant, bėgiojant stiprėja pilvo raumenys, padidėja riebalų sluoksnis ir žiedas dažnai savaime užsitraukia. Tačiau gumbelis lieka. Jeigu išvarža lieka didelė, didėja iki 3-5 m., vaikas jaučia nepatogumą, skausmą, operuojama anksčiau. Paprastai bambos išvarža vaikui augant mažėja.

Liaudies išmonė – ant išvaržos dėti pinigėlį ar ją klijuoti negelbėja.

• Diafragmos išvarža

Ši išvarža yra įgimta, plika akimi nematoma. Vienas jos požymių – gausiai atliejama pieno. Kūdikis atpila daug pieno, kuris užlieja plaučius, kosti. Esant diafragmos išvaržai gali būti ir kitų apsigimimų, tačiau nebūtinai. Neretai šią išvaržą turi ir suaugę žmonės. Sunku pasakyti, ar išvarža yra vaikystės „palikimas”, ar tik vėliau susilpnėjo diafragmos žiedas. Dažniausiai pavalgius yra jaučiamas „pilnumas”, skauda pilvą.

• Įstrigusi

Paprastai išvaržos neskauda ir ji gali daug mėnesių nesukelti jokių bėdų. Išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kai gumbelis yra toje vietoje, kurioje jo neturėtų būti. Tačiau visada reikia kreiptis į chirurgą, pasikonsultuoti, ar nereikia skubios operacijos. Dažniausiai išvaržų operacijos yra planinės. Operuoti reikia, nes pačios savaime jos niekur nedingsta, o įstrigusi išvarža pavojinga gyvybei. Kad įstrigo, sakoma tada, kai į atvirą ertmę, išvaržos maišą, patekusios žarnos užsilenkia ir išsivysto žarnyno nepraeinamumas. Tuomet jau reikia skubios operacijos. Bambos išvarža įstringa labai retai. Kartais įstrigusią išvaržą galima atkurti ir mechaniškai (čiuopiant rankomis), tačiau tai labai skausminga procedūra. Dažniausiai išvarža įstringa kūdikiams ir mažiems vaikams.

•  Atmintinė:

* kūdikį, kuris turi išvaržą, reikia parodyti chirurgui,
* paprastai išvarža nėra pavojinga, bet savaime neišnyksta, todėl ją reikia operuoti,
* dažniausiai atliekamos planinės išvaržų operacijos,
* pavojinga gyvybei gali būti įstrigusi išvarža. Laiku nesuteikus pagalbos, vaikas gali mirti po kelių valandų,
* dažniausiai išvarža įstringa mažiems vaikams,
* neišnešiotukai ir mažo svorio kūdikiai dažniau gimsta turėdami išvaržą.

Informacijos šaltinis.

Kriptorchizmas – tai būklė, kurios metu viena ar abi sėklidės nenusileidžia į kapšelį. Simptomai: sėklidžių kapšeliai be sėklidžių, sėklidė apčiuopiama kirkšnies kanale arba pilvo ertmėje.

SIMPTOMAI:
* sėklidžių kapšeliai be sėklidžių,
* sėklidė aptinkama pilvo ertmėje,
* sėklidė apčiuopiama kirkšnies kanale.

Informacijos šaltinis.

Apnėja – graikų kalbos žodis, kuris reiškia „nekvėpuojantis”. Miego apnėja – tai ne mažiau kaip 10 sek. sustojęs kvėpavimas miegant. Kartais kvėpavimas sustoja 20-30 sek., retai 2-3 min. Miego apnėjos sindromu serga 1–4 proc. gyventojų.

SIMPTOMAI:
* galvos skausmas,
* burnos džiūvimas,
* bendras nuovargis,
* mieguistumas,
* ryklės skausmas,
* dėmesio koncentracijos pablogėjimas.

Informacijos šaltinis.

Tai yra per pirmąsias paras po gimimo praeinanti (tranzityvioji) hiperbilirubinemija, kuri būna 60–70 proc. naujagimių. Gelta pasireiškia dėl padidėjusios bilirubino – pigmentinės medžiagos, susidarančios hemoglobino ir kitų hemoproteinų skilimo metu (žr. Bilirubinas), koncentracijos kraujyje. Naujagimių kraujyje vyrauja netiesioginis bilirubinas. Naujagimių hiperbilirubinemijos priežastys: pagreitėjęs eritrocitų irimas (naujagimių eritrocitų, kuriuose yra HbF, gyvavimo trukmė – apie 70 dienų); pirmąją gyvenimo savaitę kraujo serumo albuminas silpniau prijungia bilirubiną, be to, naujagimio, ypač neišnešioto, kraujo serume šio baltymo yra mažiau; kepenų fermentai gliukuroniltransferazės pirmąją gyvenimo savaitę nėra visiškai aktyvūs; dėl aktyvesnės žarnų β gliukuronilreduktazės į kraują iš žarnų patenka monogliukuronilbilirubino žarnų ir kepenų (enterohepatinė) bilirubino cirkuliacija. Normali bilirubino koncentracija virkštelės kraujo serume – 26–34 μmol/l. Oda pagelsta, kai bilirubino koncentracija kraujo serume yra didesnė nei 85 μmol/l/. Didžiausia bilirubino koncentracija išnešiotų naujagimių kraujo serume būna 3–5 parą (170–255 μmol/l). Naujagimių gelta praeina po 10–12 dienų. Naujagimių hiperbilirubinemija gali atsirasti dėl hemolizinės naujagimių ligos. Tai yra padidėjęs eritrocitų irimas dėl motinos ir vaisiaus rezus veiksnio (faktoriaus), taip pat kraujo grupių antigenų nesutapimo. Hemolizinės hiperbilirubinemijos atveju kepenys nepajėgia detoksikuoti didelio nekonjuguotojo bilirubino kiekio, o konjuguotojo bilirubino koncentracija nepakinta. Kai didelė dalis laisvojo bilirubino cirkuliuoja kraujyje (hiperbilirubinemija), jis toksiškai veikia centrinę nervų sistemą ir hepatocitus. Į CNS pro hematoencefalinę užtvarą gali patekti tik nekonjuguotasis bilirubinas.

Informacijos šaltinis.

Rachitas –  viena labiausiai paplitusių kūdikių ir mažų vaikų ligų, pasireiškianti sutrikusia medžiagų apykaita (ypač kalcio ir fosforo) ir daugelio organų sistemų pažeidimu. Rachitu serga dažniausiai vaikai – nuo 2-3 mėnesių iki 2 metų.

SIMPTOMAI:
* mažas raumenų įtempimas (tonusas),
* kupros formavimasis,
* pakaušio prakaitavimas,
* dirglumas,
* kreivos kojytės,
* pakaušio suplokštėjimas,
* kaulų formos pakitimai,
* vėlyvas dantų dygimas,
* kaulų minkštėjimas,
* apetito stoka.

Informacijos šaltinis.

Tai fibrovaskulinis akių tinklainės sutrikimas, kuris atsiranda naujagimiams ir mažo kūno svario kūdikiams. Šiai ligai rizikos veiknsiais laikomi motinos rūkymas nėštumo metu, naujagimio sepsis, kraujo perpylimas. Didelę reikšmę turi didelis įkvėpto deguonies kiekis naujagimystės periodu. Iki nėštumo pabaigos tinklainės kraujagyslių tinklas (vaskuliarizacija) nėra iki galo susiformavusi, todėl neišnešiotiems naujagimiams normalus tinklainės kraujagyslių vystymasis nutrūksta manomai dėl adekvataus kraujo įsotinimo deguonimi iš įkvėpto oro. Tada kraujagyslės vystosi arba normaliai, arba atsiranda patologinė būklė – kraujagyslės įauga į stiklakūnį.

• Simptomai

Ankstyvų stadijų NNR paprastai savaime praeina, nereikalaujant gydymo, tačiau regėjimo aštrumas visgi gali kiek nukentėti. Neišnešiotiems naujagimiams yra didesnė žvairumo, trumparegystės tikimybė, taipogi gali susidaryti smegenyse kraujosruva, sukelianti aklumą.

Kuo NNR sunkesnė, tuo didesnė rizika tinklainės atšokimui, kuris pasireiškia suprastėjusia rega, akyse matomomis drumstimis, „žaibavimu“ ir kt.

• Diagnostika

Naujagimiams, gimusiems 31 gestacinio amžiaus savaitę ar anksčiau ir sveriantiems 1,5kg ir mažiau, patikrinamas akių dugnas plačiu vyzdžiu reguliariai iki 6-7 gyvenimo savaitės, kol nazalinė tinklainė visiškai vaskuliarizuojasi (tai įvertina akų gydytojas).

• Gydymas

Gydymas taikomas, kol liga nėra stipriai pažengusi ir dar įmanoma pakoreguoti. Nevaskuliarizuota vieta gydoma lazerfotokoaguliacija, taip siekiant pagreitinti naujų kraujagyslių formavimosi regresija.

Esant tinklainės atšokai, chirurginės galimybės neišnešiotiems naujagimiams yra ribotos.

Informacijos šaltinis.

Staigios netikėtos kūdikių mirties (SNKM) terminas apima visas staigias ir netikėtas kūdikių iki 1 metų amžiaus mirtis, kurių priežastys yra neaiškios iki pomirtinės ekspertizės. Po pomirtinės ekspertizės dalies SNKM priežastys paaiškėja, dalies – lieka neaiškios.

Staigios kūdikių mirties sindromas (SKMS) – tai staigi ir netikėta kūdikio nuo 1 mėn. iki 1 m. amžiaus mirtis, kurios priežastis lieka neaiški po nuodugnios pomirtinės ekspertizės, apimančios visapusišką autopsiją, mirties aplinkybių įvykio vietoje ištyrimą ir medicininės istorijos peržiūrą. Autopsija labai svarbi nustatant galimas natūralias SNKM priežastis, kaip antai įgimtas anomalijas, infekcijas, ir diagnozuojant trauminį smurtą prieš vaiką, tačiau nepadeda atskirti SKMS ir tyčinio kūdikio uždusinimo, apnuodijimo. Neaiškiais atvejais gali padėti mirties aplinkybių įvykio vietoje ištyrimas ir medicininės istorijos peržiūra.

• Staigios kūdikių mirties sindromo ypatumai

Mirtis iki tol atrodžiusį sveiką kūdikį ištinka staiga, miego metu, be kentėjimo požymių. Kūdikis paguldomas dienos ar nakties miegui, dažniausiai prieš tai jį pamaitinus, ir po kelių minučių ar valandų atsitiktinai randamas negyvas. Būdinga ypatybė yra kūdikių amžius ir metų laikotarpis, kuriuo ištinka mirtis. Apie 90 proc. SKMS aukų miršta per pirmus 6 gyvenimo mėnesius. Daugiausia SKMS atvejų įvyksta tarp 2-o ir 4-to gyvenimo mėnesio ir tik 1–5 proc. – per pirmą gyvenimo mėnesį. Šalyse, kuriose yra aiški sezoninė kaita, dažniau mirštama šaltuoju metų periodu – rudenį ir žiemą. 60–70 proc. SKMS aukų – berniukai. Dalis SKMS aukų savaitę prieš mirtį būna sirgę nesunkia virusine kvėpavimo takų infekcija ar turėję nedidelių virškinamojo trakto sutrikimų be aukštos temperatūros, kvėpavimo funkcijos sutrikimo ar dehidratacijos reiškinių.

• Epidemiologija

Staigios kūdikių mirties sindromas išlieka viena pagrindinių kūdikių mirtingumo priežasčių daugelyje išsivysčiusių šalių, kurio dažnis pastaruoju metu svyruoja tarp 0,06–0,9 atvejo 1000 gyvų gimusiųjų (didžiausias Naujojoje Zelandijoje ir JAV – 0,9 ir 0,57 atvejo 1000 gyvų gimusiųjų; mažiausias Nyderlanduose ir Japonijoje – 0,06 ir 0,14 atvejo 1000 gyvų gimusiųjų). Palyginti su tarptautiniais rodikliais, SKMS dažnis Lietuvoje mažas – apie 0,3 atvejo 1000 gyvų gimusiųjų. Nevienodo SKMS dažnio priežastys įvairios.Neženklius skirtumus gali sąlygoti SKMS aukų amžius (vienos šalys SKMS aukoms priskiria kūdikius nuo gimimo iki 1 m., kitos – kūdikius nuo 1 sav. iki 1 m. arba nuo 1 mėn. Iki 1 m. amžiaus) ir įvairiose šalyse individualūs, o kai kuriose ir visai nenaudojami, mirties aplinkybių ištyrimo bei autopsijos protokolai. Vis dėlto labiausiai nevienodam SKMS dažniui įtakos turi aplinkos rizikos veiksniai, besiskiriantys įvairiose pasaulio šalyse. Iki 1990 m. SKMS dažnis įvairiose šalyse buvo 1–6 atvejai 1000 gyvų gimusiųjų. Nuo 1991 m. dėl visuomenės švietimo kampanijų daromos įtakos sumažėjus galimai keičiamųjų SKMS aplinkos rizikos veiksnių paplitimui, ypač kūdikių migdymui ant pilvo, daugelyje šalių SKMS dažnis sumažėjo 40–80 proc.

• Rizikos veiksniai

Epidemiologiniais tyrimais nustatyti motinos ir kūdikio veiksniai, didinantys riziką kūdikiui mirti nuo SKMS (1 lentelė). Daugiau kaip 95 proc. SKMS atvejų yra susiję su vienu ar daugiau rizikos veiksnių (RV), kurie dažniausiai yra keičiamieji. Iš keičiamųjų RV ypač reikšmingi tie, kurie susiję su kūdikių migdymo įpročiais ir miego aplinka.

Miegojimo padėtys. Vienu reikšmingiausių RV laikomas kūdikio miegojimas ant pilvo, SKMS riziką didinantis iki 12 kartų. Dar labiau (18–20 kartų) SKMS rizika išauga kūdikiams, nepratusiems miegoti ant pilvo, t. y. nuo gimimo įprastai miegantiems ant nugaros ir atsitiktinai „paskutiniam miegui“ paguldytiems ant pilvo. Miegojimas ant šono taip pat susijęs su padidėjusia SKMS rizika, nors ir mažesne, nei miegojimas ant pilvo. Ją sąlygoja padėties nestabilumas – dauguma kūdikių, paguldytų miegoti ant šono, randami ant pilvo. Miegant ant pilvo, „pažeidžiami“ kūdikiai, kuriems sutrikęs pabudimas iš miego, ima pakartotinai kvėpuoti iškvėptą orą iš patalynės raukšlių, vystosi hipoksija. Minkštas miegojimo pagrindas ir sujaukta patalynė. Minkšti čiužiniai ir dangalai, naudojami vietoj čiužinio, tokie kaip pagalvės, vatinės ir pūkinės antklodės, reikšmingai didina SKMS riziką, kadangi kūdikiai, miegantys ant minkšto pagrindo, apsivertę ant pilvo be Sujaukta, nepritvirtinta patalynė taip pat gali didinti SKMS riziką. Apie 15–20 proc. SKMS aukų randamos įsikniaubę į sujauktą patalynę, kas sukelia jau iškvėpto oro pakartotinį kvėpavimą, t. y. kartotinius hipoksijos epizodus.

Perkaitimas. Per gausus kūdikio aprengimas ir užklojimas miego metu, aukštesnė kambario temperatūra reikšmingai didina SKMS riziką, ypač kūdikiams, miegantiems ant pilvo. Minėti veiksniai, ypač galvutės uždengimas, sutrikdantys šilumos atidavimą bei didinantys bazinę kūno temperatūrą, sukelia gilų miegą, iš kurio „pažeidžiamas kūdikis“ gali nepabusti.

Suaugusiųjų miegojimas su kūdikiu vienoje lovoje. Tėvų miegojimas su kūdikiu vienoje lovoje palengvina natūralų maitinimą ir skatina kūdikio ir tėvų ryšį. Deja, epidemiologiniai tyrimai rodo, kad kūdikiui miegant vienoje lovoje su tėvais didėja SKMS rizika, ypač jei kūdikis jaunesnis nei 3 mėn., jei lova dalijamasi su keliais suaugusiaisiais; kai miegama su kūdikiu visą naktį; jei asmuo, miegantis su kūdikiu vienoje lovoje, yra išgėręs arba pervargęs. Rūkančios motinos miegojimas su kūdikiu vienoje lovoje SKMS riziką gali padidinti net 4–9 kartus.

Migdymo vieta. Daugelyje literatūros šaltinių minima padidėjusi SKMS rizika kūdikiams, miegantiems ant paviršių, skirtų suaugusiesiems, tokių, kaip dvigulė lova, sofa, kušetė.

Rūkymas. Motinos rūkymas nėštumo metu ir po jo SKMS riziką padidina 4–5 kartus. Be to, rizika didėja, didėjant kasdien surūkomų cigarečių skaičiui. Patofiziologiniai tyrimai rodo, kad motinos rūkymas prenataliniu ir postnataliniu periodu sutrikdo kūdikio atsaką į tokius dirgiklius, kaip hipoksemija, hiperkapnija galvos pakėlimu ar pakreipimu ir prabudimu iš miego.

Socialinė ekonominė padėtis. SKMS rizikai labai didelę įtaką turi socialinė ekonominė šeimos padėtis: kuo ji aukštesnė, tuo mažesnė SKMS rizika. Tačiau žema socialinė-ekonominė padėtis nėra nepriklausomas RV. Jis glaudžiai susijęs su jaunu mamos amžiumi, rūkymu nėštumo metu ir po jo, tėvų miegojimu vienoje lovoje su kūdikiu ir kitais aplinkos RV. Epidemiologiniais tyrimais nustatyti ir apsaugantys aplinkos veiksniai, tokie kaip tėvų miegojimas su kūdikiu viename kambaryje, tačiau ne vienoje lovoje, žindukų naudojimas bei natūralus maitinimas.

Genetiniai veiksniai. Kol kas specifinių genotipo ypatumų, kurie galėtų būti susiję su specifiniu kliniškai būdingu fenotipu, SKMS aukoms nenustatyta. Tačiau rasta eilė skirtumų, susijusių su genų polimorfizmu, tarp kūdikių, mirusių nuo natūralių priežasčių, ir kūdikių, mirusių nuo SKMS. Polimorfizmas, dažniau pasitaikantis SKMS aukoms, nustatytas šiuose genuose: 7 širdies natrio ir kalio kanalus koduojančiuose genuose, atsakinguose už ilgo QT ir Brugados sindromus bei katecholaminerginę polimorfinę skilvelinę tachikardiją (SCN5A, KCNE2, KCNH2, KCNQ1, CAV3, GPD1-L, RyR2); 3 už serotonino (5-HT) kiekį nervinėse galūnėse atsakinguose genuose (5-HTT, 5-HT FEV, SLC6A4 2 introne); 8 už autonominės nervų sistemos vystymąsi atsakinguose genuose (PHOX2A, PHOX2B, RET, ECE1, TLX3, EN1, THO1, MAOA); 6 su infekcija ir uždegimu susijusiuose genuose (C4A, C4B, IL-10, Il-6, VEGF, TNF-α); 1 su energijos gamyba susijusiame gene (mDNA).

• Patologija

Autopsijos metu randamų pokyčių, patognostiškų tik šiam Sindromui ir būtinų diagnozei patvirtinti, nėra, tačiau nustatyta eilė patologinių radinių, dažnai pasitaikančių SKMS aukoms.Dažniausi makroskopiniai patologiniai radiniai. Nosies landose ir burnoje dažnai būna gleivėtų, putotų, kartais su kraujo priemaiša išskyrų. 68–95 proc. SKMS aukų randamos petechinės hemoragijos čiobrialiaukėje, visceralinėje pleuroje ir epikarde, kurios kartais būna gausesnės nei aiškios mirties priežasties atvejais, rodančios, kad tam tikrą periodą iki mirties kartojosi ūmios hipoksijos epizodai, sukėlę pasikartojančius mėšlungiškus įkvėpimus. Dažna ir, neretai, ženkli plaučių edema, atsirandanti dėl kairiojo skilvelio nepakankamumo ar alveolių kapiliarų hipoksinio pažeidimo.

Kiti patologiniai radiniai. 65–90 proc. SKMS aukų randami struktūriniai vidaus organų ir smegenų kamieno pokyčiai, rodantys prieš mirtį egzistavus pasikartojančią ūmią ar lėtinę nedidelio laipsnio hipoksiją. Tai patvirtina ir biocheminiai hipoksijos žymenys: SKMS aukų likvore randama didesnė kraujagyslių endotelio augimo faktoriaus (VEGF), padedančio atkurti deguonies tiekimą audiniams,kai kraujotaka nepakankama, koncentracija. Kūdikiams, mirusiems nuo SKMS, būdingi struktūriniai pokyčiai ir funkciniai neuronų defektai (t. y. Neuromediatorių bei jų receptorių pakitimai) smegenų kamieno dalyse, atsakingose už autonominių funkcijų, įskaitant kvėpavimą, miegą ir prabudimą, kontrolę. Ne mažiau kaip 50 proc. SKMS aukų randama sumažėjusi serotonino (5-HT), neuromediatoriaus, reguliuojančio įvairias autonomines funkcijas, koncentracija ir jo receptorių kiekis. SKMS aukų smegenų kamieno tinkliniame darinyje, atsakingame už smegenų aktyvumo lygio reguliavimą, randamas padidėjęs neuronų dendritinių ataugų skaičius, rodantis pavėluotą neuronų subrendimą. Kai kurie tyrėjai nustatė padidėjusią neuronų apoptozę smegenų kamiene ir hipokampo srityje, dėl kurios gali būti prarandamos funkcijos smegenų srityse, atsakingose už jautrumą hipoksijai, jutimus veide bei galvos padėtį. Šie radiniai paaiškintų, kodėl mirę kūdikiai, randami veidu įsikniaubę į patalynę, dažnu reiškiniu SKMS atvejais, paprasčiausiai nepasuka ar nepakelia galvos, kad išvengtų asfiksijos. Apibendrinant galima teigti, kad moksliniais tyrimais nustatyti patologiniai radiniai palaiko teoriją, kad SKMS yra susijęs su autonominės nervų sistemos nebrandumu ir sutrikusiu pabudimu iš miego.

• Patogenezė

Vertinant epidemiologinius RV, randamus patologinius pokyčius, SKMS kilmė – daugiaveiksnė. Buvo sukurta daugiau kaip 50 hipotezių, mėginančių paaiškinti SKMS priežastinius mechanizmus, tačiau geriausiai jo patogenezę, remiantis dabartinėmis žiniomis, paaiškina trigubos rizikos hipotezė.

Trigubos rizikos hipotezė. Pateikiama prielaida, kad SKMS yra trijų vienas kitą veikiančių veiksnių, tokių kaip „pažeidžiamas kūdikis“, „kritinis vystymosi periodas“ ir „provokuojantys aplinkos veiksniai“, pasekmė. Pasak hipotezės,normalūs kūdikiai nuo SKMS nemiršta. Visos būsimos SKMS aukos turi genų polimorfizmo ar nepalankios intrauterinės aplinkos sąlygotų neuropatologinių pažeidimų smegenų kamieno srityse, atsakingose už kardiorespiracinės veiklos kontrolę, kurie kliniškai pasireiškia kūdikiui įžengus į kritinį vystymosi periodą. Kritiniu vystymosi periodu tarp 2-o ir 6-o gyvenimo mėnesių vyksta intensyvus įvairių homeostazę palaikančių organų ir sistemų vystymasis bei jų adaptacija prie pakitusių aplinkos sąlygų. Šiuo periodu pasitaikantys aplinkos RV, tokie kaip miegojimas ant pilvo ar šono, minkštas miegojimo pagrindas ar sujaukta patalynė, perkaitimas, pasyvus rūkymas ir kt., dažniausiai būna nepavojingi sveikiems kūdikiams,

tačiau gali sumažinti galimybę išgyventi „pažeidžiamiems kūdikiams“. Kūdikių, turėjusių akivaizdžių gyvybei grėsmingų epizodų (AGGE) (angl. apparent life-threatening event – ALTE) ir vėliau mirusių nuo SKMS, kardiorespiracinės stebėsenos duomenys, klinikiniai kūdikių stebėjimo rezultatai, fiziologiniai tyrimai su gyvūnais pateikia įtikinamų įrodymų, kad daugumos SKMS atvejų mirties mechanizmas – kvėpavimo sustojimas (3 pav.). Šį mirties mechanizmą dėl aiškumo galima būtų skirti į penkias fazes: 1. AGGE, galintis ištikti bet kurį kūdikį miego metu, sukelia asfiksiją ir smegenų hipoperfuziją; AGGE metu „pažeidžiamas kūdikis“, gulėdamas veidu žemyn arba veidui esant uždengtam jam gulint ant šono ar nugaros, ima pakartotinai kvėpuoti iškvėptą orą, dėl ko vystosi hipoksija ir hiperkapnija. 2. „Pažeidžiamas kūdikis“ nereaguoja į asfiksiją prabudimu ir galvos pakėlimu ar pasukimu, kad galėtų įkvėpti oro. 3. Progresuojant asfiksijai prarandama sąmonė, atsiranda arefleksija – ištinka hipoksinė koma. 4. Vystosi kraštutinai sunki bradikardija ir mėšlungiškas kvėpavimas. 5. Dėl nesėkmingų pastangų įkvėpti išsivysto nenutrūkstanti apnėja ir ištinka mirtis.

• Diagnostika, diferencinė diagnostika

Staigios kūdikių mirties sindromas – diferencinės diagnostikos būdu nustatoma diagnozė, t. y. patvirtinama tik paneigus visas kitas galimas, tiek įgimtas, tiek įgytas, SNKM priežastis (2 ir 3 lentelės). Autopsijos metu būtina įsitikinti, kad kūdikis nesirgo perikarditu, miokarditu, meningitu, jam nebuvo kraujo išsiliejimo į smegenis ar kitos priežasties, galėjusios sukelti staigią mirtį. Dalis kūdikių, mirusių staiga ir netikėtai, gali būti uždusę ar uždusinti, tyčia ar netyčia apnuodyti, mirę nuo šeiminių genetinių ligų. Šių mirčių remiantis vien autopsijos radiniais nustatyti neįmanoma. Jas įtarus, būtina atlikti atitinkamus toksikologinius testus bei tyrimus dėl įgimtų medžiagų apykaitos sutrikimų. Be to, tam tikri medicininės istorijos elementai, tokie kaip nėščiosios nesilankymas moterų konsultacijoje, gimdymas ne ligoninėje, ankstesni staigios kūdikių mirties atvejai toje pačioje šeimoje, nepaaiškinami kūdikio sveikatos sutrikimai, turėtų kelti įtarimą, kad prieš kūdikį galėjo būti naudota prievarta. Atlikus pomirtinę ekspertizę, 18–20 proc. SNKM atvejų nustatoma įprasta mirties priežastis, o 80–82 proc. atvejų mirties priežastis lieka neaiški, mirtis priskiriama SKMS.

• Profilaktika

Deja, nė vienas RV ar jų derinys nėra pakankamai saviti, kad padėtų nuspėti būsimas SKMS aukas. Praeityje buvę akivaizdūs gyvybei grėsmingi epizodai, apnėjos epizodai ar kiti kvėpavimo sutrikimai taip pat nėra kliniškai reikšmingi SKMS prognozės veiksniai, namų kardiorespiracinės stebėsenos sistemų taikymas šiais atvejais nesumažina SKMS rizikos. Norint išvengti bent dalies šių skaudžių ir beprasmių kūdikių mirčių, visuomenę, o ypač visuomenės grupes, kaip antai vienišas motinas ir žemos socialinės ekonominės padėties šeimas, reikėtų kuo išsamiau informuoti apie SKMS rizikos veiksnius ir jų išvengimo priemones. Informaciją apie SKMS, akcentuojant šio sindromo ryšį su aplinkos RV, galima ir būtina teikti nėščiųjų rengimo užsiėmimuose, naujagimių patronažo, kūdikių profilaktinių apžiūrų metu.

Informacijos šaltinis.