Ilgas Kelias Iki Stebuklo: Dviejų Neišnešiotukų Mamos Istorija
Tai istorija apie Justinos kelią į motinystę, kupiną iššūkių ir netikėtumų. Po metų planavimo ji laukėsi dvynukų, tačiau nėštumas buvo sudėtingas – pirmasis trimestras itin varginantis, o 26-tą savaitę prasidėjo komplikacijos. Gydytojai stengėsi stabdyti gimdymą, tačiau netrukus dvyniai gimė gerokai anksčiau laiko. Per tris mėnesius ligoninėje, Justina ir jos vyras kartu kovojo už vaikų sveikatą, kol galiausiai jie stiprėjo. Šiandien dvynukai Hugo ir Amelia yra sveiki ir laimingi, nors jų kelias prasidėjo sunkiai.
Pastoti Justina labai norėjo ir tai planavo maždaug apie metus. Tačiau vos tik pastojusi, Justina suprato, kad kažkas vyksta kitaip nei planuota.
„Iš karto supratau, kad kažkas yra keista. Nėštumo testas parodė teigiamą rezultatą labai anksti, o kraujo tyrimų rezultatas rodė didelį skaičiuką, kas privertė pagalvoti, kad laukiuosi dvynukų. Nors artimoje šeimoje, giminėje dvynių kaip ir nėra“, – istoriją pradeda ji.
Vėliau būsimos dvynukų mamos laukė ilgas ir sekinantis nėštumas. Kaip pasakoja pati Justina, pirmas trimestras jai buvo beprotiškai sunkus, per kurį ji daug laiko privalėjo praleisti lovoje.
„Pykino, vemdavau tris-šešis kartus per parą, nieko negalėjau valgyti. Kraujo tyrimai buvo visi geri. Pasibaigus trečiam mėnesiui, pasibaigė visi mano negalavimai“, – sako Justina.
Toliau nėštumas vyko įprastu režimu, o būsimi tėveliai vis stebėjo augantį pilvą. Tiesa, Justina prisimena, kad kartais jos pilvas sukietėdavo, nors ji per daug dėmesio į tai nekreipė, nes gydytojai tikino, jog tai normalu.
25-tąją nėštumo savaitę, žiemos pabaigoje, pora išvyko į pajūrį, praleisti čia savaitgalio. Tačiau grįžus namo būsimos mamos laukė nauji išbandymai.
„Viskas buvo gerai, bet grįžus namo, pradėjo šiek tiek teplioti. Pasiskambinus į priimamąjį, mane patikino, kad viskas yra gerai. Tad kartu su vyru nieko ir nedarėme, o netrukus buvo numatyta ir echoskopija. Tad laukėme, o teplioti nenustojo…“, – lemtingų akimirkų pradžią prisimena ji.
O štai ir 26-tosios savaitės echoskopija Justinai ir tapo lemtinga. Į apžiūrą ji kartu su vyru atėjo labai laimingi, nes kaip sako ji, pora labai norėjo pamatyti, kaip sekasi augti dvynukams.
Čia nėštukę apžiūrėjęs gydytojas patikino, kad viskas yra puiku – svoriai abiejų vaisių puikūs, vandenys geri. Tačiau Justina vizito pabaigoje gydytojui užsiminė, kad jai vis sukietėja pilvas, tuomet gydytojas pasiūlė patikrinti moters kaklelį.
Dar dabar Justina prisimena, kaip išbalo gydytojo veidas, atlikus kaklelio apžiūrą. „Jis liepė nejudėti, nesinervuoti, bet nepagimdžius, iš čia nebeišeisiu, nes kaklelis buvo atviras jau 2,5cm!“, – pasakoja ji.
Gydytojas skubiai paskambino į priimamąjį, staiga subėgo kiti gydytojai ir išvežė moterį gimdyklą. O tai, kas dėjosi po to, Justina prilygina kino filmui.
„Mane ruošė gimdymui, nes tikėjo, kad gimdysiu čia ir dabar. Pradėjo leisti kažkokius vaistus gimdymui stabdyti. Tai pavyko. Kovo pirmąją mane paguldė į ligoninę. Gydytojai ir toliau man davė vaistus, kad ištempti kuo daugiau laiko“, – pasakoja ji.
Taip begulint palatoje penkias dienas, kovo 5-tosios naktį Justina pabudo nuo keisto jausmo. „Pajutau, kad kraujuoju. Subėgo visi gydytojai, liepė skambinti vyrui ir mane staigiai išvežė į gimdyklą. Niekas nesuprato iš kur ir kodėl kraujuoju. Vaikai jautėsi gerai, jų tonai ir judesiai buvo geri“, – pasakoja ji.
Kitą dieną gydytojai nusprendė, jog toks kraujavimas yra per daug pavojingas, todėl praplėšus vandenis, Justinai prasidėjo gimdymas, kurio metu visą laiką šalia buvo jos vyras.
Justina pagimdė 795 gramų 34 centimetrų mergytę Amelią ir 970 gramų 35 centimetrų berniuką Hugo. „Tik išgirdau verksmą kaip katinėlių ir juos išnešė… Paskui privežė man parodyti juos inkubatoriuje, leido paliesti ir išvežė į reanimaciją“, – akimirkas vos tik po gimdymo prisimena ji.
Amelia kvėpavo pati, o Hugo prireikė vadinamųjų „ūsiukų“. Mažyliams buvo gelta, todėl kaip sako Justina, jie deginosi po mėlynomis lempomis. „Gydytojai nieko neprognozavo, kalbėdavo tik apie tą dieną. Nesakė, kas gali būti rytoj ar poryt. Visada kartojo, kad gyvenam šiandiena ir viskas ganėtinai stabilu“, – sako ji.
Taip ligoninėje Justina su dvynukais praleido tris mėnesius, iš jų inkubatoriuje naujagimiai prabuvo apie du mėnesius. „Pamenu, kaip laukiau šildymo lovytės etapo.. Kiekvieną dieną nešdavau savo pieną, kuris, tikiu, labai daug padėjo. Kengūruodavome kasdien kartu su vyru“, – šypteli ji.
Pradžioje dvynukams operacijų neprireikė, tik prieš išleidžiant iš ligoninės Hugo buvo atlikta kirkšnies išvaržos operacija. Tačiau ji vėliau komplikavosi.
„Įsimetė infekcija, tad teko dar kartą mažiukui gultis, kad viską išvalytų. Viskas greitai praėjo ir sugijo. Kažkokiu būdu stebuklingai gimus, viskas savaime užsivėrė ir susitvarkė“, – pasakoja Justina.
Visas šis laikas Justinai buvo ypač sudėtingas, bet ją labai palaikydavo jos vyras. „Naktimis paverkdavau, nes prie mažiukų liepė neverkti. Jiems reikėjo laimingos mamos. Pati nesuprantu, kaip ištvėriau šį laiką, šeima labai palaikė. Džiaugėsi kartu kiekvienu mažų vaikiukų pasiekimu“, – sako ji.
Dabar Hugo ir Amelia – aktyvūs ir linksmi dvimečiai vaikai. Pasak Justinos, jie greitai pasivijo savo bendraamžius, nors iš pradžių prireikė mankštų, masažų ir raidos specialistės apsilankymų namuose.
Dvynukų mama Justina pasakoja, kad jos vaikai išsiskiria savo jautrumu. Pasak jos, visi neišnešiotukai reikalauja daugiau dėmesio. Hugo su Amelia gyvena trikalbėje šeimoje, abu moka suskaičiuoti iki dešimt visomis kalbomis, dainuoja dainas.
„Tarpusavyje sutaria kaip brolis su sese. Pasipyksta, pasimuša dėl žaidimų ar mamos dėmesio, o po to apsisukę vėl draugauja. Ištisai ieško vienas kito akimis… Gražu“, – vaikų ryšiu džiaugiasi ji.
Tik augindami dvynukus tėvai, gali suprasti, ką reiškia savo dėmesį skirti ne vienam, o net dviem vaikams vienu metu. „Sunku, bet džiaugsmo dvigubai“, – šypteli Justina.
Net dviejų neišnešiotukų mama mano, kad tokiomis gyvenimo istorijomis būtina dalintis visuomenėje. „Reikia kalbėti, kad suteiktum vilties panašaus likimo tėveliams, nes žinau, kaip tuo metu yra sunku ir baisu. Pati tuo metu perskaičiau visas istorijas po porą kartų ką tik radau. Tai labai svarbu, nesijauti toks vienas“, – tikina ji.
