Stebuklas Vardu Grantas: Išgyvenimo Ir Augimo Istorija Nuo 740 Gramų Iki Šiandienos
Tai istorija apie mažą berniuką, kuris susidūrė su daugybe iššūkių nuo pat savo pirmųjų gyvenimo akimirkų, ir jo šeimos atkaklumą bei tikėjimą, padėjusius žengti ilgą kelią iki pilnaverčio gyvenimo. Pasakojimas kupinas jaudinančių akimirkų, vilties ir dėkingumo tiems, kurie prisidėjo prie šios kelionės.
Granto mama mums parašė ir atsiuntė šį jautrų laišką, kuriuo dalinamės su Jumis.
Grantas – pirmas vaikas mūsų šeimoje, labai laukiamas. Nėštumas buvo sklandus, be jokių sutrikimų, jaučiausi puikiai ir net minties nebuvo, kad mažylis į šį pasaulį gali ateiti ankščiau laiko. Tuo metu skaičiavau 25 savaites. Atsibudau vieną rytą su keistu skausmu nugaros srityje, truputį sunerimau, bet kadangi kaip tik tą rytą turėjau eiti pas savo gydytoją, galvojau kaip tik apžiūrės. Jau beveik išeinant iš namų pamačiau kraują, tada jau persigandau ne juokais, supratau, kad čia kažkas tikrai labai blogai, o gal ir visai blogai. Verkiau. Verkėm abu su vyru, laukdami kol pakvies gydytoja į kabinetą, tas laikas atrodė nesuskaičiuojamai ilgas. Kaip ir buvo galima tikėtis gydytoja nebepasakė nieko gero, tiesiog patvirtino, tai ką aš ir galvojau, kad situacija bloga, ir liepė nedelsiant važiuoti į Antakalnio kliniką. Buvau tokioj keistoj būsenoj, kad tiksliai visko ir neatsimenu, tiesiog padarė tyrimus, pasakė, kad gresia priešlaikinis gimdymas, davė vaistų slopinančių sarėmius ir suleido plaučius brandinančių vaistų. Tuo metu nieko nesupratau, nei kas su manim bus, nei tuo labiau su mano kūdikiu. Tiesiog verkiau ir viskas.
Labai ramino mane gydytoja, vis pasakodama istoriją, kaip toje pačioje lovoje gulėjo kita moteris su panašia situacija ir išgulėjo iki 35 savaičių, tad ir mane nuteikinėjo, kad ir aš galiu tiek išlaukti. Todėl aš taip ir nusiteikiau, kad ilgai čia gulėsiu, gal net išvažiuosiu namo. Visą laiką gulėdama ieškojau informacijos internete, kas gali būti su vaiku, jei jis gims 25 savaičių. Iki to laiko, nieko nebuvau girdėjus apie tokius atvejus, gal kažkur girdėjau, kad tas neišnešiotas, ar tas, bet artimoj aplinkoj niekur nebuvau susidūrus. Tada ir sužinojau apie asociaciją „Neišnešiotukas“, perskaičiau visas istorijas, kurios buvo publikuotos, jos mane tikrai įkvepė ir suteikė vilties. Buvo rudens paskutinės dienos, o aš turėjau gimdyti pavasarį, tad meldžiausi, kad bent žiemos sulaukčiau.
Gruodžio 1-ąją dieną pradėjo snigti, apsidžiaugiau, kad atėjo žiema. Buvo praėjusios tik trys dienos nuo to laiko kai atsiguliau į ligoninę ir gruodžio 1-osios vėlų vakarą prasidėjo nežmoniški skausmai bei tiesiog paplūdo kraujas, tad iškviečiau budintį gydytoją, nes nebegalėjau pajudėti. Gytojas apžiūrėjo ir liepė vežti į gimdyklą. Dar spėjau paskambint vyrui, kad atvažiuotų. Vežė mane tamsiais koridoriais, o aš verkiau. Prieš įvežant į gimdymo palatą, viena sesutė paėmė mane už rankos ir sako „pamatysi viskas bus gerai“. Gimdymas nebuvo sunkus, vyras spėjo atvažiuoti, buvo kartu. 23:55 val. gimė berniukas, 740g svorio, 31cm ūgio. Garsiai suverkė, trumpai parodė mums jį ir iš karto išnešė. Gydytojai parašė jam 7-8 balus ir pasakė „kaip tokių savaičių, dar tokio gero kūdikio nematėm, bet ar išgyvens neaišku“. Išvežė mane į pogimdyvinę palatą ir paliko, nelabai aš miegojau tą naktį, žiūrėjau į šviečiančią priešgaisrinę lemputę ir laukiau ryto. Ryte buvo atėjusi psichologė, bet net nepamenu ką ji kalbėjo, buvau vis dar šoko būsenoj. Pervežė mane į kitą palatą, kur gulėjo mamos tokios kaip aš – be vaikų. Iš pradžių aš tik verkiau nusisukus į sieną, su niekuo nenorėjau šnekėti. Apie kūdikio gimimą pranešiau tik artimiausiems žmonėms, na ir tiems kurie žinojo, kad guliu ligoninėje. Labai susidraugavom su dviem mamom, kurios gulėjo kartu palatoje, jos man tikrai padėjo. Pasakė, kad ir pieno reikia nunešti mažiukui, ir guodė, ir linksmino, su jomis tikrai pasijutau, kad ne viena tokia esu. Nors aišku jų vaikai palyginus buvo dideli- gimę 30-tą ir 32-rą savaitę.
Kai atvažiavo vyras, nuėjome pažiūrėti, kur mūsų mažutis. Labai bijojome eiti, nežinojome ką pamatysime. Vaizdas, kur gulėjo mūsų mažius tikrai buvo baisiausias, nes inkubatorius uždengtas, prijungta daugybė laidų. Tik atidengus pamatai, ar ten mirksi tos lemputes, ar jau išjungti visi aparatai. Tuo metu remontavo naujagimių reanimacijos skyrių, tad visi vaikučiai buvo sugrūsti į vieną mažą palatą. Mažiukas buvo toks mažas kaip peliukas, bet turėjo visus pirštukus, ausytes, nosyte, buvo labai gražus, tik labai labai mažas, kaip cukraus pakelis. Priėjo prie mūsų gydytoja, pasakė, kad situacija labai prasta, kad mažiukui sepsis, pniaumonija, lašinami antibiotikai, neaišku ar išgyvens, kad kiekviena para jam laimėjimas, kad berniukai daug sunkiau išgyvena nei mergaitės.
Man susisuko galva, vos nenualpau, dar nebuvau atsigavus po gimdymo. Kai truputį atsigavau, pradėjau suvokti kas čia vyksta, pradėjau nešti mažiukui po truputį pieno. Kiekvieną kartą užėjus į naujagimių palatą, budavo labai baisu pasižiūrėti, ar dar gyvas mažiukas. Be to ir nejauku, nes visos mamos į mane žiūrėdavo, nes mano kūdikis buvo pats mažiausias. O aš pažiūrėdavau į jų kūdikius, nors ir neišnešiotus, bet jau labai didelius, palyginus su maniškiu, kuriuos jos maitindavo iš buteliuko, ir man atrodydavo, kad mano vaikas yra normalus, o jų vaikai labai jau dideli. Po trijų parų gydytojos pasakė, kad išveža mano mažylį į Santariškių naujagimių reanimaciją, o mane išleidžia namo. Paaiškino, kur nuo šiol galėsiu lankyti savo berniuką. Po kelių valandų jau važiavome ieškoti savo mažiuko.
Grantas gulėjo Santariškių Naujagimių Intensyviosios terapijos skyriuje. Kai pirmą kartą atėjome viskas atrodė neįprasta- kiekvieną kartą skambinti į duris, prisistatyti, dėtis antbačius,
dezinfekuoti rankas. Vėliau aišku visa tai pasidarė kasdienybė. Pirmą kartą atėjus reikėjo ilgai laukti laukiamąjame, matyt kažkam darė operaciją, todėl belaukiant perverčiau visą albumą, kuriame buvo sudėtos neišnešiotų vaikučių nuotraukos. Labai gera buvo matyti, kad tie vaikučiai iššaugo, pagalvojau, kad norėčiau, kad ir Granto nuotrauka čia atsirastų. Pagaliau mus pakvietė. Palyginus su Antakalniu šis skyrius atrodė labai gražus, gydytojai ir sesutės tokie mandagūs, malonus, buvo labai gera čia lankytis. Mažiukas gulėjo inkubatoriuje, prijungtas prie daug aparatų, kartais būdavo įpakuotas net į tokį pakelį, gulėjo vilnoniame kailyje, su vilnonėm kojinytėm, pirštinytem, kepuryte. Šiame skyriuje Grantukas praleido visą mėnesį, kol pats išmoko savarankiškai kvėpuoti. Mes važiuodavom jo lankyti kiekvieną dieną, kartais net du kartus per dieną. Gydytojai visą laiką mus gasdino, sakydami, kad neaišku, kas su juo bus, kad kiekviena diena jam laimėjimas, kad gali prireikti visokių operacijų, kraujo perpilimų. Todėl kiekvieną dieną sugrįžus namo, laukdavau kol laikrodis perkeliaus dvyliktos valando rodyklę, ir skaičiuodavau dar vieną išgyventą parą. Tas laikas buvo labai sunkus, net nesivaizduodavom ką veikti, kai vaikas ligoninėje, o mes namuose, nieko nesinorėjo daryti, kol jo nėra šalia.
Po savaitės pakrikštyjom Grantą, kad būtų ramiau širdelėje, jei jam kažkas atsitiktų. Kiekvieną dieną meldemės ir tikėjome, kad mažutis išgyvens ir užaugs. Dainuodavom jam daineles, isivaizduodavom koks jis bus užaugęs, pasakodavom ką veikėme ir stebėdavom kaip jis judina savo rankytes ir kojytes. Buvo labai gera, kai vieną dieną atėjus, sesutė pasiūlė „pakenguruoti mažiuką“ t.y. prisiglausti jo nuogą kūnelį prie savo krūtinės. Tai nepaprastas jausmas, galų gale pajausti jį gyvą šalia savęs. Labai laukdavome tų akimirkų, vieną kartą laikydavau Grantuką aš, kitą kartą tėtis. Baisiausia būdavo, kad ten nuolat pypsi aparatai, o tas jų pypsėjimas rodo, kad trinka kvėpavimas, arba širdies ritmas. Tad kiekvieną kartą supypsėjus apimdavo panika, gerai, kad tame skyriuje visada kažkas budi iš gydytojų. Tų metų šv. Kalėdas Grantukas praleido reanimacijoje, o Naujųjų Metų išvakarėse, pamatėme, kad Grantas jau kvėpuoja be aparato, tik šalia padėta deguonies kaukė. Toks didelis džiaugsmas apemė pamačius vaiką be kvepavimo aparato. Tą dieną gydytojai pasakė, kad Grantą perkelia į Neišnešiotų naujagimių skyrių, kur aš galėsiu gulėti kartu su juo.
Deja kai atvykome į NNS pasakė, kad kol kas laisvų palatų nėra, tad dar negalėsiu gulėti kartu su savo kūdikiu, teks ir toliau jį lankyti. Dabar Granto inkubatorius buvo palatoje kartu su kitu inkubatoriumi, kuriame buvo mergaitė irgi gimusi gerokai ankščiau laiko. Kartu su jos tėvais susitikdavome prie inkubatorių, kalbėdavomės, kartu išgyvenom vieno ir kito vaiko pakilimus ir nuopolius. Po kurio laiko, kartu su mergaitės mama atsigulėme į vieną palatą su savo vaikais. Viena kitą labai palaikėm, su ja ir dar viena mama draugaujam iki šiol. Ten gyventi jau buvo visai gera, būti dieną naktį kartu su savo vaiku, bendrauti su tokio pačio likimo mamomis, tikrai buvo geriausia, kas tuo metu galėjo buti. Tiek daug patirties įgyjau ten būdama, be to visada šalia būdavo gydytojai, galėjau visko paklausti. Labai pavargdavau kasdien kas dvi valandas traukti pieną, po to sterilizuoti buteliukus, bet ko nepadarysi dėl savo mažiuko. Gerai, kad mūsų ten buvo daug, vienos kitas pažadindavome, pasijuokdavome vienos iš kitų.
Gerai, kad Grantas augo neblogai, svorio daug nepriaugdavo, bet neprireikė jokių operacijų, nei kraujo perpilti nereikėjo. Buvo tik daug streso, kai staiga atsirado kirkšnyje išvarža, bet laiku subėgę gydytojai, ją atstatė, tik reikėjo stebėti, kad daugiau neatsirastų. Reatinopatijos požymių buvo atsiradę, bet po savaitės regresavo, tad operacijos neprireikė. Klausos tik nepraėjo patikrinimo, net prieš išrašant, tai taip ir išvažiavom nežinodami ar su viena ausyte girdi. Taip ir pražiemojome ligoninėje. Išrašė mus vasario gale. Grįžom namo sverdami 2120g, mažokai, bet maniškiui jau visai neblogai. Svoris buvo labai svarbus, kiekvieną gramą skaičiuodavom, todėl ir namie išsinuomavom svarstykles, kad ir toliau sekti svorį. Gaila iš krūties valgyti taip ir nepripratinau, bandžiau, bet niekaip neišejo, tad taip gerus metus ir traukiau pieną su pientraukiu, kas kelias valandas. Valgė mažutis visada labai nedaug, išgerdavo vos po 50ml pieno, ir tai labai daug atpylinėdavo. Iki šiol liko labai nevalgus. Granto raidą stebėjo gydytojai, be abejo, jo raida vėlavo, ne tik tais trim mėnesiais, kuriais gimė ankščiau, bet kokiais 6 mėnesiais. Sedėti pradėjo apie 10 mėnesių, ropoti jau gerokai virš metų, savarankiškai vaikščioti tik 1m. 8 mėn. 1 metų svėrė 7 kg. Atrodė labiau kaip pusmetinukas.
Nepažįstamiems žmonėms aš visuomet sakydavau jo koreguotą amžių, bet vis tiek visi stebėdavosi, kad atrodo mažesnis. Iki dvejų metų Grantas pasivijo savo bendraamžius, tiesiog jis toks smulkaus sudėjimo, neaukštas. Grantas augo linksmas, išdykęs berniukas, jokių sveikatos problemų neturėjo – klausa gera, regėjimas neįdealus, bet akinukų reikia tik žiūrint į tolį. Visą ankstyvąją vaikystę buvo labai prisirišęs prie mamos, niekur nenorėjo manęs paleisti, man kartais atrodydavo, kad jam manęs trūksta dėl to, kad taip trumpai pabuvo pilve. Pas raidos specialistus vaikščiojome iki mokyklos, dėl vėluojančios raidos, važinėjome į sanatorijas. Labiausiai jam reikėjo logopedo, nes ilgai neištarė daug raidžių. Labai jaudinausi kaip jam seksis mokykloje, nes turėjo pradėti eiti dar nesulaukęs 7 m., nes gimtadienis gruodį, o jis ir taip mažesnis už bendraamžius. Bet gavome labai šaunią mokytoją, kuri pasakė, kad viskas gerai jokių papildomų pagalbų jam nereikia. Ir iš tiesų Grantas greitai išmoko skaityti, rašyti ir mokslai jam sekasi gerai.
Šiuo metu Grantui jau greitai bus 12 metų. Grantas mėgsta sportuoti, lanko karate, jau ruošiasi laikyti geltoną diržą, groja pianinu, skaito knygas, žaidžia kompiuterinius žaidimus, daro triukus ant batutų ir su paspirtuku. Vienintelis išskirtinis bruožas, kad yra mažesnis už bendraamžius, bet ir mes su vyru nesame aukšti. Esame labai dėkingi gydytojams, kad išgelbėjo mūsų stebuklėlį. Linkime stiprybės visoms šeimoms išgyvenančioms tą patį.
