Rusnė: Garbanota Stebuklo Pradžia, Apipinta Šiluma Ir Viltimi
Tai istorija apie Rusnę – mažą garbanotą mergaitę, kuri pasaulį išvydo anksčiau nei tikėtasi. Jos kelias prasidėjo Kauno klinikose, kur su šeimos meile, gydytojų rūpesčiu ir nuolatine viltimi Rusnė augo, stiprėjo ir šiandien žavi visus savo šypsena, smalsumu bei nepaprasta dvasia.
Rusnės mama mums parašė ir atsiuntė šį jautrų laišką, kuriuo dalinamės su Jumis.
Aš – Rusnės mama, o mūsų dukrytė į pasaulį atėjo 32 nėštumo savaitę, sverdama 1690 g. ir būdama 40cm. ūgio. Šiandien Rusnytei jau 2 metukai – ji linksma, smalsi, jautri ir nepaprastai aktyvi mergaitė.
Mano nėštumas buvo išsvajotas, ilgai lauktas, kupinas vilčių ir begalinio džiaugsmo. Po nesėkmingų pastojimų, galiausiai galėjome džiaugtis, kad laukiamės. Visgi visą nėštumą lydėjo nerimas – dažnai lankiausi pas gydytojus, kad įsitikinčiau, jog viskas gerai. Kartais pasireikšdavo pilvo skausmai, dėl kurių buvau paguldyta į ligoninę – priežastys nebuvo tiksliai aiškios, tik diagnozuotas šiek tiek prasiplėtęs inkstas. Be to, tuo metu gyniausi ir bakalaurą – papildomas stresas ir įtampa tik sustiprino nerimą.
Vieną birželio naktį, visai netikėtai, nubėgo vaisiaus vandenys. Tai buvo visiška staigmena – nėštumas dar nebuvo pasiekęs nė 34 savaičių. Gydytojai priėmė sprendimą guldyti į ligoninę, suleido vaistus plaučiukų brandimui. Tačiau jau po trijų dienų pakilo temperatūra, prasidėjo tyrimai, stebėjimas, ir galiausiai – gimdymas.
Taip į pasaulį atėjo mūsų mažoji skruzdėlytė – Rusnė. Ji gimė natūraliu būdu, gydytojų įvertinta 8/10. Iš pradžių kvėpavo pati, vėliau – su kauke. Jau pirmosios paros pabaigoje Rusnė kvėpavo savarankiškai! Nors jai buvo nustatyta įgimta infekcija, po 4 parų reanimacijoje, ją perkėlė į bendrą palatą, kur galėjau rūpintis pati. Ligoninėje praleidome vos 20 dienų – už jas esame be galo dėkingi visam medicinos personalui.
Tuo metu mane užklupo daugybė emocijų: nežinomybė, baimė, skausmas, kaltės jausmas. Pirmomis paromis verkiau kone be perstojo – nesigamino priešpienis, jaučiausi nepilnavertė mama. Tačiau labai padėjo pokalbiai su artimaisiais, specialistais, draugais. Didžiausias ramstis buvo mano vyras – jis mane palaikė visomis prasmėmis, kai pati jaučiausi palūžusi.
Grįžus namo, džiaugėmės kiekviena diena. Taip, pirmoji savaitė nebuvo lengva – užspringimas, para ligoninėje. Tačiau Rusnė augo, stiprėjo, o kartu augome ir mes kaip šeima. Žindymas nebuvo sėkmingas – teko primaitinti pieno mišiniu, bet džiaugėmės, kad galime būti kartu. Ilgai gyvenome „burbule“, saugodami ją nuo aplinkinių, infekcijų. Tik vėliau pamažu grįžome į bendravimą.
Rusnytės raida beveik nevėlavo. Ji augo greitai, o mes stengėmės neperkrauti jos papildomomis procedūromis. Lankėme mamos balso terapiją, profilaktiškai kineziterapijos užsiėmimus. Po pirmojo gimtadienio pradėjo vaikščioti, o sulaukusi 1,5 metų – kalbėti.
Šiandien Rusnytė – smulkutė, bet be galo stipri dvimetė mergaitė. Ji aktyvi, labai empatiška, jautri, mylinti meną – dainuoja, jaučia ritmą, konstruoja, piešia. Ji – stipri asmenybė, kuri pati pasirenka, kada ir kaip ką daryti. Ji atėjo į šį pasaulį anksčiau nei planuota, bet atėjo tada, kai pati nusprendė.
Sunkiausiomis akimirkomis mus gelbėjo vienybė. Vyras buvo mano uola, artimieji– šviesuliai, kurie kasdien rūpinosi. Ir tai padėjo išsilaikyti.
Mieli tėveliai, linkiu jums širdies ramybės, stiprybės ir tikėjimo – kad kiekviena maža pergalė būtų šventė, o kiekviena diena – žingsnelis į priekį. Jūsų meilė vaikui daro stebuklus, net jei tai kartais atrodo nepastebima. Jūs – ne vieni.
