Norėčiau papasakoti savo istoriją ir padrąsinti kitas mamas nebijoti ankstuko atėjimo į šį pasaulį!
Man 28-eri, o mano vyrui – 30. Kartu esame jau šiek tiek daugiau nei trejus metus, tad per šį laiką vis pašnekėdavome, jog esame nebe jaunikliai ir norime šeimos pagausėjimo. Planavome kūdikėlį, tačiau ne viskas ėjosi kaip per sviestą 🙂 Rimtesniu planavimu užsiėmėme nuo praėjusių metų pavasario, o kad laukiuosi sužinojau rudens pradžioje. Džiaugsmas buvo neišpasakytas. Atlikau 4 neštumo testus ir visi teigiami – NUOSTABU! Iškart širdis pasakė, jog pilvelyje gyvena mergytė, o smegenys signalizavo du vardus – Adelė bei Joana. Visą laukimo periodą jaučiausi gerai, tiesa kasdienių pykinimų pirmus 4 mėnesius nepavyko išvengti 🙂 Svoris ne augo, o krito, kadangi bijojau valgyti 🙂 Praėjus šiam periodui, kitų problemų lyg ir nebuvo. Sausį sumainėme aukso žiedus civilinės metrikacijos skyriuje, kukliai paminėjome šią progą artimųjų rate. Vasarį trankiai paminėjome mano mylimos anytos 50etį, kartu su vyru ir šventėme ir dirbome – jis filmavo o aš fotoaparatu gaudžiau vakaro akimirkas. Viskas buvo nuostabu, tačiau praėjus keletui dienų, ramiai būnant namie, man staiga ėmė žvėriškai skaudėti galvą. Grįžęs iš darbo vyras pasiūlė išgerti nestiprių vaistų, užsidėti šlapią rankšluostį ant galvos ir pamėginti pamiegoti. Pavyko gal valandai. Po to sekė dar stipresnis skausmas. Apie 12 val. vakaro paprašiau jo pamatuoti kraujospūdį ir…abu nustėrom. Vyrui pirma mintis – sugedo aparatas, nes ekranėlyje pasirodė skaičiai – 180/110, pulsas 95. Pasimatavo jis – viskas normalu. Vėl man – ir vėl tie patys kraupūs skaičiai. Nieko nelaukdami išlėkėm į savo miesto ligoninės priimamąjį. Ten viskas vyko kaip per rūką – matuojamas kraujospūdis, duodama kažkokia tabletė bei valerijonų lašai. Praėjus dar kuriam laikui man griežtai siūloma gultis nakčiai į skyrių. Klausiu: Kas negerai? Kas vyksta?? Man tiesiog atsakoma, jog taip reikia. Atsisveikinu su vyru ir kylame į skyrių.
Mane apžiūrėjusi tą naktį budėjusi gydytoja taip pat mane apžiūri ir be žodžių mane perrengia ligoninės rūbais, nuveda į palatą ir prijungia lašelinę. Niekada nepamiršiu tos beveik bemiegės nakties, kas valandą užeinančios seselės ir tos nežinios kas gi vyksta. Ar kas blogo mano kūdikiui? Bet jei būtų blogai, jie juk kažką darytų…raminau save visą naktį. Ryte paklausiau gydytojos kiek gi mane čia laikys,tačiau ji gan gruboku tonu atsakė jog nežinanti ir išėjo. Skambinu vyrui, jog atvežtu bent minimaliausius reikalingus daiktelius, tačiau po pokalbio su juo, grįžta gydytoja su žiniomis, jog mane po pusvalandžio išgabena į Kauną. Vyras jau pakeliui pas mane, tad dar kartą jam skambinu jog atvežtu geriamo vandens, nes mane išveža. Man bebaigiant ruoštis vyras išlekia, bet mane jau veda autis batų…o aš matau kaip jis verkdamas išeina už durų kad nematyčiau jo ašarų…Aš jas matau ir kiaurai sienų…Prie reanimobilio pasisakom jog susiskambinsim ir viskas…apgaubta sirenų ir prisegta prie neštuvų riedu į klinikas…Ir graudu ir baisu ir tuo pat metu stengiuosi išlikti rami. Net vykstant greitąja mąstau ar vyras turės švarius rūbus sekančią dieną eiti į darbą, ar ras ką pavalgyti :))
Kaunas – Klinikos – priėmimo skyrius – reikalingi klausimai dokumentams, matuojama temperatūra, paltas kišamas į didelį maišą (nežinia kada paleis. Gal po savaitgalio, o gal ir ne). Paciento kortelė užpildyta, sėdu į ratelius ir keliaujame į akušerijos skyrių. Iš ten tiesiai į apžiūros kabinetą ir….paaiškėjo, kas nutiko.. Atšokusi placenta, ko pasėkoje, mano mažutė gulėjo ant nugarytės, kvėpavo, širdelė dirbo tačiau ji praktiškai nejudėjo – saugojo jėgas jog nemirtų iš bado. Vaisiaus vandenys taip pat sumažėję. Tądien į apžiūros kabinetą keliavau keturis kartus ir vienos iš patikrų metu gydytojai priėmė sprendimą dar vieną naktį brandinti plaučiukus ir tikėtis, jog mažylė sulauks ryto. Niekada nepamiršiu, kai palatoje man prijungė aparatą fiksuojantį vaisiaus judesius – judesių buvo vos keli… Atsargus pasinaudojimas dušu, vaistai, paryčiais lašelinė, dar viena patikra echoskopu ir magnio tirpalas prieš operaciją. Atvyko ir vyras kartu su savo pussesere – jei ne ji, vyras būtų sunkiai orientavęsis ką ir kur reikia šnekėti. Lieka keliasdešimt minučių, kaip ir vakare atvykus į klinikas taip ir operacijos dieną vis juokauju. Keliu nuotaiką ir sau ir artimiesiems. Turbūt tuo metu tai buvo mano skydas kuris mane prilaikė. Operacija truko neilgai – berods nepilna valandą. Kaip išvežė mano mažutę nemačiau, nes prisnūdau po antros bemiegės nakties. Išvažiuojant iš operacinės pamojuoju anesteziologui ir pasakau jog tikiuosi vaikščiosiu po vaistų dozės į nugarą 🙂 Pooperacinėje palatoje kelioms minutėms vienas po kito ateina mano tėvai bei vyras su pussesere. Visi šoke, visi pasimetę… Vyras parodo mažylės nuotraukėlę – mažutė kruopytė apraizgyta laideliais, tačiau su miniatiūriniu „pampersu“ bei kepurėle 🙂 32cm ūgio ir 730 gr. svorio princesė. Net nesitiki 🙂 Atsisveikinam ir aš užmiegu.
Sekantį rytą šalia atveža kitą neseniai gimdžiusią mamytę – ašaros, visiška nežinia ir tik vienintelis noras jog jai paliktų telefoną. Suprantama. Telefonas gulėjo ir ant mano spintelės. Trumpai vis parašydavau vyrui, o jis mane labai palaikė. Pirmomis savaitėmis po operacijos vis atsiprašydavau jo jog nesugebėjau išnešioti mūsų dukros. Dabar taip negalvoju, tačiau tuo metu likusi viena galvojau taip. Taip galvoja dauguma mamų.
Mane perkelia į skyrių. Prasideda pastangos gaminant ir tiekiant savo pienelį. Po operacijos sunkoka keltis iš lovos, tad vyras mane pas mažąją veža ratukuose 🙂 Pirmas mūsų susitikimas ir…viduje persijungia mygtukas – juokai baigėsi. Gink Dieve prie inkubatoriaus neverkdavau – nenorėjau. Išsiverkdavau kalbėdama telefonu. Sunkiai įsivažiavau į ritmą nešti pienuką kas dvi valandas. Tačiau po pokalbio su viena iš seselių ir padrąsinimo, jog tu nesi bloga mama, įsidrąsinau 🙂 Kiekvieną kartą atėjus prie inkubatoriaus, širdį užliedavo ramybė, tyras gerumas matant savo mažąją princesę. Gera buvo išgirsti jos pirmą verksmą, matyti jos skraidymą rankytėm ir kojytėm, džiaugtis jos kaskart suvalgomu vis didesniu pienuko kiekiu 🙂 Tačiau vienas didžiausių džiaugsmų buvo – kengūravimas. Rekomenduoju tai visiems tėveliams – nuostabus jausmas ir patirtis ❤
Praleidusi 3 savaites reanimacijoje, mažoji iškeliavo į Naujagimių ligų skyrių. Kvėpuodama pilnai savarankiškai be jokių kaukių pagalbos. Čia ji prabuvo dar keletą savaičių ir tuomet man ją atvežė į palatą ir taip prasidėjo mūsų artima pažintis nebe pro inkubatoriaus langelį. Nors seselės kartojo, jog jūsų kūdikis gimė neišnešiotas ir reikia naktį palikti įjungtą lempą – prisipažinsiu, niekada to nedariau. Nuo pat pirmų jos gimimo dienų mačiau kokia ji kovotoja, tad tikėjau ir vis dar besąlygiškai tikiu savo Adelyte 🙂
Pamiršau paminėti, jog mano sukilusio kraujospūdžio pasekmė buvo išsiliejęs kraujas į mažosios smegenis. Kraujas išsivaikščiojo, tačiau ėmė kauptis skysčiai. Išgirdome bent jau man kraupiai skambanti žodį – VANDENĖ. Kas tai? Kas čia per liga? Vyro krikšto mama – medikė. Ji greit paaiškino kas tai yra. Šiek tiek ramiau tačiau nežinia kada tai praeis – labai kankino. Klinikų medikai svarstė punktavimo galimybę, vėliau buvo siūlomi medikamentai tačiau neonatologų komanda buvo prieš. Ir galbūt į naudą.
Po 2 klinikose praleistų mėnesių vežamės Adelę namo – į Šilutę. Pirmas vakaras – stresas ir šokas. Mažajai pilvo diegliukai apie kuriuos išvykstant namo niekas neinformavo. Nieko. Kovosim su jais kiek reikės. Išbandėm viską ką turbūt ir kiekvieni tėvai. Praėjus beveik 2 mėnesiams – pergalė! Diegliukai praėjo. Tad ir vaikui ir tėvams atokvėpis.
Po paskutinio vizito pas neurologę dar džiugesnės žinios – nuo pirmo apsilankymo pas ją – skysčio galvytėje ženkliai sumažėję. Valio! Dar viena mažytė pergalė.
Kiekvieną dieną Adelė mus džiugina savo nuostabiu gugavimu, savo plačia plačia šypsena, vis labiau putlėjančiais žandukais ir jos pačios naujais atradimais 🙂
Šia istorija, galbūt, kiek liūdnoka, noriu jus, brangūs ankstukų tėveliai, padrąsinti ir palinkėti nebijoti savo ankstuko atėjimo. Jie patys nuostabiausi stebuklai šioje Žemėje. Mes, ankstukų tėvai, turime unikalią galimybę anksčiau pradėti džiaugtis savo taip lauktais mažiukais:) Jie visi kovotojai, jie visi be galo stiprūs. Mamos – jūs ne vienos! Medikai bei personalas, visada pasiruošę jus išklausyti bei padėti. Ir nors seselės jau mintinai žino jūsų istoriją papunkčiui – eikite ir vėl kalbėkitės jei tik jums to reikia! Nelikit vienos su savo mintimis, nes jos labai gramzdina dugnan. Verkit savo vyrams ant pečių tačiau būkit stiprios prie savo vaikų!
Visą gyvenimą būsiu dėkinga savo žmogui už beribį palaikymą, auksinę kantrybę bei besąlygišką meilę mūsų dukrai ir man! Dieve, ačiū tau už šią nuostabią dovaną – mūsų ankstukę ❤ Esu labai laiminga, nes šiame gyvenime turiu viską ko man reikia 🙂
Jei tik norėsit pasikalbėti, visada lauksiu jūsų žinučių – jei reikės paverksim kartu ❤ Būkit stiprūs!
Adelės mama,
Karolina Jakštienė
Šilutės regiono ankstukų ambasadorė
Jei turite klausimų, drąsiai klauskite, dalinkitės su Karolina kirtiklytekarolina@gmail.com, ji mielai jums padės, užtars, paguos ♥
