ALEKSANDR 34 savaitės 2320 g ir ARTUR 35 savaitės 2680 g
Norėjau pasidalinti su jumis savo istorija. Esu mama netgi dviejų neišnešiotukų.
O istorija mano labai paprasta. 2010 kovą pastojau. Tai buvo laukiamas nėštumas, pirmasis vaikelis. 2010 spalio 26 dieną mano vyras dengė mūsų namo stogą. Tą dieną jam paskambino labai svarbus klientas, ir man, 34 savaitę besilaukiančiai nėščiajai, reikėjo lipti kopėčiomis, kad paduočiau vyrui telefoną. Manau, kad tai ir buvo priežastis to, kad naktį, iš 26 į 27 dieną, man nubėgo vandenys. Nuvažiavau į Antakalnio ligoninę, ir man pasakė, kad vandenų mažiui neužteks, teks gimdyti greitai. Bet parą mažius galės pabūti, nes jam reikia subrandinti plaučius. Tuo metu jau žinojome, kad laukiuosi sūnelio.
Man suleido vaistus, kad neprasidėtų gimdymas ir brandino tą dieną vaikui plaučius. 28 dieną iš ryto pasakė, jeigu savaime gimdymas neprasidės, jį pradės skatinti. Iki 14 val. neprasidėjo, tuomet pradėjo skatinti, o jau 17 val. prasidėjo labai stiprūs sąrėmiai ir buvau gimdykloje. 19:17 val. gimė mūsų sūnelis, viskas įvyko labai greitai, jokio stipraus skausmo gimdymo metu neprisimenu, atsimenu, kad labai išgyvenau, kol neišgirdau mažiaus pirmo riksmo. Mažiuko man nedavė, iš karto pamatavo ir išsinešė. Iki 21 val. dar prabuvau gimdykloje, kol man paruošė palatą, liepė nesikelti. Bet kadangi aš nežinojau, kaip mano sūnus laikosi, aš pati nuėjau į Intensyvios terapijos skyrių jį pamatyti. Kai užėjau, radau savo mažiuką, vos jį pamačiau, apsiverkiau. Didelės akys, lieknutis, mažytės rankytes, kojytės. Kojinytės, kepuryte jam buvo per dideli.
Šalia buvo man labai artimas žmogus, mano mama, kuri man pasakė, -„Ko tu verki? Pažiūrėk į mažių – jis pats kvėpuoja be kaukės, tai jau parodo, kad jisai labai stiprus“. Ir tada mažius atmerkė akytes į mane taip pažiūrėjo, kad man praėjo visas liūdesys ir aš nusišypsojau. Vaiko tėvo mėnesį nebuvo šalia. Mums teko 10 dienų prabūti ligoninėje. Kraujyje vaikui rado infekciją, o 3 dieną prasidėjo naujagimio gelta, kuri tęsėsi labai ilgai – netgi 5 dienas. Maitinau pati, kas 3 valandas nutraukinėdavau pienuką ir jam nešdavau. Vieną kartą mačiau, kaip jį išmaudė, pastebėjau, kad vandenukas jam labai patiko. Kas kartą ateidama pas jį, vis kalbėdavau su juo, sakydavau, kad jisai tikras stipruolis, kad mama jį labai myli. Kai pirmą kartą man jį leido paimti į rankas, labai apsidžiaugiau, priglaudžiau prie krūtinės, tokį šiltą jausmą pajutau. 8 dieną jau gelta praėjo ir man atnešė mažiuką į palatą. Aš neturėjau tinkamų rūbelių, visi buvo jam per dideli. Mažiukas gimė 46 cm ir svėrė 2320 g, bet paskui svoris stipriai sumažėjo. Išvažiuojant namo jau ir svėrė 2600 gramus.
Man teko mokintis visko: kaip tokį mažiuką išmaudyti, rengti, kambario temperatūra turėjo būti atitinkama, ir svarbiausia, mažius neimdavo krūties, nes buvo labai jau didėlis tinginukas. Nors sako, kad pradžioje neišnešiotukai vystosi lėčiau, bet maniškis labai greitai pasivijo savo bendraamžius. Aišku, primaitinti aš pradėjau tik 6 mėnesį, sėdėti sūnus pradėjo vėliau – tik apie 8 mėnesį, vaikščioti pradėjome kai suėjo metukai. Dantukas pirmas išdygo tik 10 mėnesį, o paskui jį ir visi kiti dantys lindo.
2014 liepą nesulaukiau mėnesinių, iš karto pasidariau testą ir jisai parode teigiamą atsakymą. Galvojau, kad dar tik kokių 4 savaičių nėštumas, o buvo jau visos 6. Nėštumas irgi ėjo ramiai, šį kartą jau buvau Anglijoje ir labai čia tikrino, darė daug tyrimų, nes pirmas mažius gimė neišnešiotas. Tyrimai visi buvo geri, ir daktarai nusprendė, kad šį kartą viskas bus gerai.
Bet vasario pradžioje pradėjau stipriai kraujuoti, dėl streso. Mane išsivežė į ligoninę. Tada buvo tik 32 savaitė. Mane apžiūrėjo, kraujavimas sustojo. Ligoninėj prabuvau keletą dienų. Kraujavimas nepasikartojo ir mane išleido namo. Dar du kartus aš dėl kraujavimo buvau atsidūrusi ligonėje, bet nieko nerado, nes kraujavimas buvo ne iš placentos ir mažiui nieks negrėsė. Tuo metu žinojau, kad bus dar vienas sūnelis. 35 savaitę man vėl prasidėjo kraujavimas. Nuvažiavome į ligoninę, gydytojai pasakė, kad jau guldys į ligoninę, nes kraujavimas pasikartojantis. Padarė echoskopą, viskas buvo gerai, kaklelis buvo uždaras. Daktaras pasakė, kad šiandieną tai tikrai negimdysiu. Nusprendė mane laikyt ligoninėje ir 38 savaitę dirbtinai išprovokuos gimdymą. Sūneliui subrandino plaučius, kai pirmą kartą papuoliau į ligoninę. Jau visi akušeriai mane pažinojo ir kaskart sakė, „grįžk ne dėl sukraujavimo, o kai gimdysi“. Personalas labai geras buvo.
Po gydytojos apžiūros, atsistoju ir jaučiu, kad man nubėgo vandenys. Buvo 6 valanda vakaro. Mane perkėlė į palatą tik apie 9 valandą vakaro, nes iki to laiko darė daug tyrimų. Tikrino, kad nebūtų infekcijos. 9 valandą vakare prasidėjo stiprūs sąrėmiai, aš pasakiau, kad pirmą pagimdžiau greitai. Kai tai sužinojo, mane perkėlė į gimdyklą. Man sąrėmiai kartojosi labai dažnai ir buvo labai stiprūs. 00:17 gimė mano antras sūnelis, gydytojas jį iš karto apžiūrėjo ir paklausė, ar turiu jėgų jį paimti ant rankų. Pasakiau, kad to labai noriu. Ir nuo tos minutės mažius buvo su manimi. Gimė 2680 gramų. Koks ūgis buvo nežinau, bet nemažas, nes naujagimio rūbeliai jam buvo kaip tik, o neišnešiotuko kepurytės per mažos. Iš karto aš jam daviau krūtį ir man po 2 valandų atsirado pienelis. Po 24 valandų mus išleido namo, nes sūnus buvo labai stiprus, gerai valgė ir miegojo, neturėjo sveikatos sutrikimų. Sūnui jau 3 mėnesiukai, auga sparčiai, priaugo nemažai svorio.
Tokia mano istorija, du neišnešiotukai ir abu tokie skirtingi. Neišnešiotukų tėvai nenusiminkite, tikrai viskas bus gerai. Jūsų vaikeliai gimsta tokie mažiukai, bet jau kovoja su visais likimo sunkumais. O kai paauga, tikrai pasiveja, o kai kurie ir lenkia savo bendraamžius. Stiprybės tėveliai!
Apie likimo išbandymus: abu mano sūnūs gimė per anksti
Norėjau pasidalinti su jumis savo istorija. Esu netgi dviejų per anksti gimusių vaikučių mama ir norėčiau padrąsinti visus panašaus likimo tėvus – jei tikėsite, tai viskas tikrai bus gerai.
Visą straipsnį skaitykite čia.