Ankstukų pagalbos linija Savanoriaukite Aukokite

Istorijos

ANTANAS 24 savaitės 680 g

Sukrečianti, bet laiminga istorija. Labai ačiū Antanuko mamtytei. Aukite sveiki ir laimingi!

NA, BET JUK BŪNA PASAULYJE STEBUKLŲ…

Kol pats nenusiduri su tokiais dalykais, kaip anksčiau laiko gimęs vaikelis – atrodo tokių dalykų ir nepastebi. O pasirodo, kad tai paskutiniu metu labai dažnas reiškinys. Daug mažylių skuba į šį pasaulį. Pasak gydytojų, tai dvidešimt pirmojo amžiaus realybė.

Nutariau pati pasidalinti savo istorija, pasidžiaugti savo laime ir jau į praeitį keliaujančiais išgyvenimais. Mudviem su vyru – keturiasdešimt. Abiems – antra santuoka. Ir šis mūsų gyvenimo pagrandukas buvo netikėtas. Bet jau koks laukiamas…

Dvyliktą nėštumo savaitę buvo atliktas ultragarsinis tyrimas – tuomet pirmą kartą pamačiau savo strakaliuką. Kodėl strakaliuką? Todėl, kad mažasis žmogeliukas buvo toks judrus, kad net gydytoją prajuokino. Mudu su vyru labai jo laukėme. Tiesiog labai. Laukėme pirmųjų judesių, internete skaitėme ir įsivaizdavome, kaip jis auga ir vystosi, kalbėdavomės su mažyliu. Nėštumas slinko puikiai. Gerai jaučiausi, tyrimai buvo geri. Gal dėlto, kad mes jo labai laukėme – jis paskubėjo ateiti į šį pasaulį. Baigiantis 24 savaitei, naktį, prasidėjo sąrėmiai, po truputi nubėgo vandenys. Abu su vyru apėmė panika… Labai greitai susiruošėme į ligoninę, tačiau per vėlai. Ir kaip sakė gydytoja – labai vėlai.

Baimė – taip, klaiki baimė lydėjo visą kelią iki Raudonojo Kryžiaus ligoninės. Su begaline viltim, sulaikiusi kvėpavimą laukiau, kol apžiūros kabinete su Doplerio aparatu gydytojai ieškojo mažylio širdies plakimo garsų. Ir kai pagaliau išgirdau – „tuk tuk tuk tuk tuk ‚, – pratrukau verkti. Gyvas mažylis, gyvas. Yra viltis. Apžiūrėjusi gydytoja Angelė Puzienė nutarė vežti mane į Antakalnio klinikas ir iškvietė greitosios pagalbos automobilį – mano būklė buvo sunki. Belaukiant greitosios gydytoja laikė mano ranką, ramino, padrąsinančiai spustelėjo ir tarė:

– Nepasiduokit, brangioji, būkit stipri. Kad mažylis išgyventų, gimęs tokio amžiaus – tikimybės nėra. Na, bet gi būna pasaulyje stebuklų.

Niekada nepamiršiu šių žodžių, ištartų taip šiltai ir taip laiku. Būsiu dėkinga jai visą gyvenimą.

Antakalnyje viskas vyko labai greitai – apžiūra, gimdykla ir laukimas. Laukimas su baime, ašaromis ir vis dar rusenančia viltim. Gimdykloje mudu su vyru klausėmės mažylio širdies plakimo ir laikydami vienas kitą už rankų, tylomis meldėmės, prašydami Dievo pagalbos.

Pagaliau susirinko pirmoji daktarų komisija, kurie skubiai ir nuodugniai apžiūrėjo mane. Vyras buvo išprašytas iš gimdyklos. Mane apžiūrėjo, čiupinėjo, matavo, klausė… nuo gydytojų išvadų darėsi kraupu.

– Gimda atsivėrusi. Vaisiaus rankytė iškritusi pro gimdos kaklelį. Vaisiaus kūno padėtis – skersai gimdos. Vandenys nubėgę. Tokioje motinos būklėje daryti Cezario pjūvį netikslinga. Nežinia dėl kokių priežasčių prasidėjo priešlaikinis gimdymas. Vaisiaus gelbėti neapsimoka ir nėra tikimybės, kad jis išsigimdys laimingai. Sprendimas – vaikui 0% šansų, stebim ir gelbėjam motiną.

Apėmė siaubas. Viską paaiškino ir vyrui. Jo veide spindėjo begalinis bejėgiškumas. O mažylio širdelė plakė ir plakė. „Na, bet gi būna pasaulyje stebuklų“ – šie žodžiai nuolat skambėjo galvoje, tačiau tikrovė bei gydytojų žodžiai slopino viltį…

Antroji gydytojų komisija po dešimties minučių, su kitais daktarais ir profesoriais, ir tokia pačia apžiūra. Sprendimas toks pats beveik pažodžiui – vaikui jokios vilties, stebim motiną. Tegu gimdo pati – jai tai bus sveikiau. Vaiko vis tiek neišgelbėsim, tad nėra prasmės rizikuoti motinos sveikata. Kartais jie tarpusavyje kalbėdavosi taip, tarsi manęs visai nebūtų gimdykloje. Tarsi MŪSŲ nebūtų…

0% 0% 0% – tačiau mažylio širdutė plakė, jis buvo gyvas. Gyvas! Aš glosčiau pilvą ir meldžiausi – nepasiduok, angeliuk mano. Laikykis.

Trečioji daktarų komisija žodis žodin atkartojo pirmųjų išvadas ir sprendimus. Mūsų mažylis buvo pasmerktas. Juo niekas nesiruošė rūpintis ar kovoti dėl jo. Visi išėjo. Likome tik mudu su vyru. Nežinojome ką vienas kitam pasakyti, nepuolėme vienas kito guosti. Tik meldėmės, spaudėme vienas kitam rankas ir laukėme. Laukėme ir tylėdami klausėmės : tuk tuk tuk tuk tuk tuk…

Praėjo dar kuris laikas ir prasidėjo paskutinieji sąrėmiai. Vyrą vėl išprašė už durų, palikdami laukime ir nežinioje vieną… Gydytoja dar spėjo mane apžiūrėti ir aš išgirdau nustebusius jos žodžius:

– Nesuprantu. Rankytė dingusi. Na ką gi. Bandom. Greitai viskas baigsis. Ir stenkitės nežiūrėti čia.

„Na, bet gi būna pasaulyje stebuklų“, – vėl prisiminiau, kai išgirdau gydytojos žodžius. Dar vienas sąrėmis ir vaikutis išvydo šį pasaulį. Mažylis gimė lengvai ir taisyklingai. Per paskutiniuosius sąrėmius jis sugebėjo įtraukti atgal rankytę, pasisukti gimdoje ir laimingai gimti, tiesa, kojytėmis į priekį. Tik nebuvo džiaugsmo ašarų, nebuvo pirmosios pažinties paguldžius mažylį ant krūtinės. Vėl gi, sulaikiusi kvėpavimą laukiau gydytojos žodžių ir sprendimo.

– Vyriškos lyties mažylis. – Ji greitai kreipėsi į šalia stovinčią kolegę. – Naujagimių reanimacija – dabar jūsų eilė, nes čia kažkas vyksta. Jis gyvas! Bando kvėpuoti.

2007 metų lapkričio mėnesio 8 dieną gimė Antanukas. Miniatiūrinis Dievo kūrinėlis. Stebukliukas. Žmogutis, kuris dar būdamas mano įsčiose ėmė kovoti už vietą po saule, nesutikdamas su visų gydytojų sprendimais. Jis labai norėjo gyventi. Mes labai norėjome, kad jis gyventų.

Reanimacijoje gydytojų prognozes buvo nelinksmos. Jokių vilčių. Kol kas dar gyvas, būklė labai sunki, bet stabili. Mūsų Antanėlis gimė 24 savaičių, 680 gramų ir buvo vos 33 cm. Tad gydytojai buvo labai skeptiškai nusiteikę.

Sunkiausios buvo kelios pirmosios savaitės. Vaikščiodama ilgais koridoriais į reanimaciją ir atgal, prašiau Dievulio: – Maldauju, Viešpatie, saugok mūsų vaikelį ir globok. Tačiau diena po dienos gydytojai vis kartodavo tuos pačius žodžius – būklė labai sunki. Būklė labai sunki.

Kartais viltis mane apleisdavo. Labai sunku būdavo žiūrėti į savo mažylį. Vienas tokiame dideliame inkubatoriuje, subadytas, įsipainiojęs tarp vamzdelių ir laidelių… Šalia jo gulintis 5 ml švirkštas atrodė toks milžiniškas. Jo odelė buvo tokia plonytė, kad švietė kiekviena gyslelė, kiekvienas kapiliaras, o priklijuoti pleistro gabaliukai nusiimdavo kartu su odele ir tose vietose atsirasdavo žaizdos. Išeidavau iš reanimacijos ir pati nebežinodavau ko noriu. Tada ėmiau prašyti Dievo kitaip: – arba pasiimk jį tuojau pat ir nutrauk jo kančias, arba palik jį mums ir padėk jam kabintis į gyvenimą, padėk stiprėti. Matyt mano maldos buvo išgirstos, nes blogiau Antanėliui nebuvo. Diena po dienos skaičiavome kiekvieną priaugtą gramą, tikimybė išgyventi vis didėjo. Juk dabar procentinė tikimybė jau buvo ne 0% , bet 10%, 20%, 30%, 50% ir t.t… Kai buvo pranešta, kad mūsų Antanėlis bus perkeltas į Santariškių reanimacijos skyrių – viltis, kad viskas bus gerai jau stipriau apsigyveno širdyje. Tačiau ir ten buvo toks pat laukimas, nuolatinis ir pasiaukojantis gydytojų darbas, priežiūra bei rūpestis. Ir Antanėlis augo. Augo ir stiprėjo. O mudu su vyru buvome šalia. Į Santariškių ligoninę važinėdavome kaip į darbą. Norėjom, kad mūsų sūnelis žinotų ir jaustų, kad esame šalia, kad galvojame apie jį, kad mylime jį ir kad labai norime būti kartu.

Kai pirmą kartą Antanėlį paguldė man ant krūtinės… Sunku aprašyti žodžiais kas dėjosi mano širdyje. Mažytis, lengvas, švelnus, šiltas ir toks brangus žmogeliukas ramiai miegojo, klausydamas mano širdies plakimo. Kai atėjo vyro eilė paimti Antanėlį, jo veide spindėjo tokia nuoširdi ir tikra laimė, kad ašarų sulaikyti buvo neįmanoma. Jis švelniai, kaip pati trapiausią ir patį brangiausią glaudė prie krūtinės ir šypsojosi. Tada aš vėl prisiminiau gydytojos žodžius – bet gi būna pasaulyje stebuklų. Ir tas stebuklas, puoselėjamas pasišventusių savo darbui gydytojų ir seselių dėka, ruošėsi palikti reanimacijos patalpas. Prieš naujuosius atsiguliau su Antanuku į naujagimių skyrių. O tai jau buvo labai didelis žingsnis į priekį. Tada mažylis svėrė 1200gr. Gydytoja Laimutė Strupienė stebėjo ir rūpinosi Antanėliu. Visada maloni, besišypsanti ir šilta. Po kiekvienos kasdieninės apžiūros išlydėdavau ją iš palatos šypsodamasi. „Teisingas vaikas“ – taip buvo įvardintas mūsų mažylis po kelių savaičių. Jis augo, valgė ir stiprėjo. Laukėme tos dienos, kai Antanukas pradės mokytis pats valgyti iš buteliuko. Tačiau jam ilgų mokslų nereikėjo – jis iš pat pirmo bandymo viską padarė teisingai – tik čiupo ir ištuštino visą buteliuką, tuo labai nustebindamas ir seselę, kuri atėjo jo mokyti valgyti ir gydytojus.

Visos „baisiosios“ ligos ir operacijos, kurios laukė, pasitraukė pačios. Širdelės vožtuvėlis užsidarė Antanėliui dar reanimacijoje. Apnėjos retėjo ir visai pranyko. Akių retinopatija regresavo savaime, nors jau buvo ir paskirta operacijos diena, ir mažylis buvo paruoštas operacijai, ir net išneštas į operacinę, iš kurios po keliolikos minučių buvo gražintas man atgal. „Dar palaukiam savaitę“ – nutarė operuoti turėjusi gydytoja ir operacijos nebereikėjo. Viskas susitvarkė.

Tik po trijų mėnesių nuo Antanėlio gimimo, 2008 metų vasario mėn. 14 dieną, mes parvažiavome namo. Po trijų ilgų mėnesių mažylio ir gydytojų kovos su likimu.

Antanėliui lapkričio 8 dieną suėjo treji metukai. Prisiminimai dar labai gyvi, tuo labiau, kad mažylį fotografavome kiekvieną dieną. Tuomet su viltim, kad turėsime prisiminimą. O dabar galime labai gerai matyti, kaip mūsų stebukliukas augo, keitėsi, stiprėjo… Jau dabar, po trijų metų, galiu ramiau žvelgti į nuotraukas, darytas pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis, tačiau ašaros iki šiol plūsta. O dar dažniau akys sudrėksta, kai žiūriu į krykštaujantį, linksmą, sveiką bei besišypsantį žmogutį, kuris taip stipriai norėjo gyventi. Ir gyvena.

Antanėlis turi sesutę, kuriai sausio mėnesį bus metukai. Ji gimė sveika ir laiku, nors pergyvenome, kad istorija nepasikartotų. Aš manau, kad Dievas tikrai myli ir globoja mūsų šeimą. O taip pat ir protėviai, kurių vardais pavadinome savo vaikus. Jie mus stebi, džiaugiasi kartu su mumis ir visus mus globoja.

Tad ar nebuvo teisi gydytoja, ištarusi ANTANĖLIUI ir man: – na, bet juk būna pasaulyje stebuklų…

Jaučiu begalinį dėkingumą Antakalnio ir Santariškių klinikų reanimacijos daktarams ir sesutėms, kurie žiūrėjo ir rūpinosi mūsų kūdikėliu. O taip pat vyrui. Žmogui, kuris nei akimirkai nesuabejojo, kad mūsų sūnus gyvens, dėkinga už jo stiprybę, už palaikymą, už viltį.