Ankstukų pagalbos linija Savanoriaukite Aukokite

Istorijos

DAMJAN 31 savaitė 2060 g ir EMIR 31 savaitė 1650 g

Damjan (2060kg, 43 cm.) ir Emir (1650, 43 cm.) gimė 31 savaitę.  Mano nėštumas buvo lauktas ir planuotas. Kai sužinojome, kad laukiamės dvynių, prisipažinsiu, apturėjome lengvą šoką….Nežinojome, ar pavyks susitvarkyti. Bet dabar viskas puiku! Esame laimingi ir neįsivaizduojame, kaip čia galima susilaukti mažiau nei dviejų, juk liūdna būtų kitaip.

Visas nėštumas vyko sklandžiai, nėštumą prižiūrėjo motinystės centre ir taip pat dar papildomai Antakalnio gimdymo skyriuje, pas 3 lygio ginekologus. Kadangi dvynukai, priežiūra buvo intensyvesnė, tad tikrai jaučiausi labai gerai prižiūrima. Nėštumas buvo sklandus: jokių nusiskundimų nebuvo. Bet  27 savaitę pasirodė ,,gleiviu kamštis’’ ir iškarto nuskubėjau į priimamąjį. Apžiūrėjus gydytojai buvau paguldytą į ligoninę savaitei stebėjimui, jokio kaip ir gydymo nebuvo skirta. Tik pildydami ligos istoriją, įrašė, kad man “pagausėjusios išskyros”. Manau, kad tai buvo pirmasis signalas apie artėjančią bėda.

Iš ligoninės išvykus namo, toliau nėštumas klostėsi įprastai, jokių nusiskundimų neturėjau. Tačiau vieną rytą, apie 5 valandą, atsikėliau šlapia. Galvojau, na gal būna pas nėščias, kad nesulaikai šlapimo, tačiau atsistojus iš lovos vandenys toliau bėgo ir skubiai pasiskambinau vyrui, kad grįžtų iš darbo ir išvažiavom  į ligoninę, Antakalnyje buvom apie 6 valandą ryto. Gydytojai pradėj0 pildyt dokumentus, ir tai truko apie valandą. Tik viską supildžius, paguldė mane paklausyti vaikų širdelių, kurių negalėjo rasti. Aš parodžiau, kuriose vietose maždaug randa vieno ir kito vaikelio širdeles, tai gydytoja tik tada suprato, kad laukiuosi dvynukų (per valandą laiko mano nėštumo knygelės niekas neatvertė). Tuomet iškvietė kitą gydytoją ir pasakė, kad man reikia važiuoti i Santariškes, nes Antakalnis tokių ankstukų gimdymo nepriima. Šio fakto apžiūros metu man niekas neminėjo, nors visą nėštumą Antakalnyje mane prižiūrėjo. Manęs labai prašė Santariškėse nesakyti, kad buvau Antakalnyje (dėl šito labai gailiuosi, kad nepasakiau). Skubiai su vyru išvažiavom į Santariškes, ten buvome jau apie 8 valandą. Gydytoja pradėjo apžiūrą – atsiverimas gimdos buvo 1 cm ir vis bėgo vandenys, bet patikino, kad šiandien tikrai ne gimdysiu, juolab ir sąrėmių nebuvo; suleido vaistus plaučiams subrandinti (plaučiai nespėjo susibrandinti), nuvedė mane i palatą. Palatoje jau buvau apie 9 valandą, vyrui liepė važiuoti namo, nes juk pasakė, kad šiandien tikrai negimdysiu ir dabar yra nelankymo valandos. Prinešė man vaistu (nežinau tiksliai, net berods sąrėmiams stabdyti). Tačiau 9:20 val. pradėjau jausti pilvo tempimą,  nesmarkų, galvojau nieko, praeis, vaistu gi davė. Tačiau jau 9:50val. išėjau į koridorių ieškoti gydytojų, nes nebegalėjau tverti sąrėmių skausmo ir taip mane nuvežę i gimdyklą, kurioje 10:08 val. pagimdžiau pirmąjį sūnų (gimė 2060kg, 43 cm) ir 10:14 val. pagimdžiau antrąjį sūnų (1650 kg, 43cm). Juos iš karto išvežė inkubatoriuose, o mane perkelė i palatą. Pasisekė, kad po gimdymo jaučiausi gerai,  neišsekus, tai tik sėdėjau ir laukiau, kada galėsiu reanimacijoje aplankyti savo vaikus.

Pirmas susitikimas, suprantama, buvo šokas – jie tokie mažyčiai, patys nekvėpuoja, apkarstyti laideliais. Tikrai graudžiai atrodė, bet nenorėjau galvoti, kad kažkas  čia gali būti  negerai – tiesiog sakiau viskas taip ir turėjo įvykti, viskas bus gerai, nieko blogo būti negali 🙂 Reanimacijoje praleido vaikai 4 dienas ir buvom perkelti į vaikų ligoninę, kur palatoje gulėjo kartu su manim ir vyru. Labiausiai už pagalbą ir palaikymą esu dėkinga savo vyrui, nes visą tai praėjo kartu su mumis.

Žinoma, kad ne taip įsivaizdavome pirmas dienas kartu su vaikais, bet šiuo metu esam dėkingi visiems daktarams bei slaugytojoms, prižiūrinčioms ankstukus ir padedančios tėveliams. Kaip sakom su vyru,  mėnesį apturėjom mokymus, kaip būti tėveliais. Vyrukai tikri kovotojai: jau po savaitės neprireikė jiems pagalbos kvėpuoti,  susitvarkė puikiai patys. Po truputį išmoko valgyt patys, priaugo svorio. Namo buvome išleisti po 4 savaičių.

Vaikučiu raida pasivijom bendraamžius 7 mėnesių. Berniukai tikri linksmuoliai – mėgsta žaisti bei išdykauti kartu, statyti bokštus, žaisti su mašinėlėmis, vartyti knygelės, o išmokus vaikščioti dabar smagiausia lakstyti pirmyn atgal. Sveikatos problemų neturim, vystosi vyrukai puikiai. Šiuo metu yra 1,2 mėn.

Linkiu visiems laukiantiems sulaukti, visiems sulaukusiems neprarasti ir tikėti, kad viskas bus gerai.