DOMINYKAS 33 savaitės 1215 g

Šių metų Sausio 5 d., 33 nėštumo savaitę, gimė mūsų sūnelis Dominykas, sverdamas vos 1215 gramų ir būdamas 41 cm ūgio. Šiuo metu Dominykui yra 4 mėnesiai ir trys dienos, o koreguoto amžiaus 2 mėnesiai ir 17 dienų, šiandien sveria 4715 g ir yra 56 cm ūgio. Šis nėštumas man buvo pirmas. Galiu sakyti jog jis buvo ir sklandus. Jokių papildomų sveikatos problemų neturėjau, kraujo tyrimai visada buvo geri. Pradžioje nėštumo nuo 9 iki 20 nėštumo savaitės kankino pykinimas, kuris po to baigėsi. 27 nėštumo savaitę eilinio vizito metu Kauno klinikose, gydytoja Laura Malakauskienė pastebėjo vaikelio pilvelio ir kojų šlaunikaulio augimo atsilikimą pagal savaites. Tuo metu man buvo kaip ir minėjau 27 nėštumo savaitė, o pilvelis ir šlaunikaulis pagal išmatavimus atitiko 24 savaitę. Gydytoja paskyrė vizitą po mėnesio. Kai atvykau, buvo 30 nėštumo savaitė, ultragarso metu pastebėjo jog viso vaikučio augimas pagal išmatavimus atsilieka kone 4 savaites. Svoris taip pat labai mažas, prognozavo +- 1100g., po šio vizito gydytoja skyrė vizitus kas savaitę ir iškart perspėjo, kad jei ir toliau atsiliks vaikelio augimas pilvukyje, didelė tikimybė, kad teks gimdyti anksčiau, kadangi vaikutis pilvukyje nebeauga, greičiausiai tai placentos kaltė, jog vaiko nebeaprūpina reikiamomis maistinėmis medžiagomis, todėl jam geriau bus augti ir maitintis gimus anksčiau. Kai sužinojau, kad vaikelis nebeauga pilve buvo didžiulis stresas, daug verkiau, klausiau savęs, kodėl būtent man taip nutiko, ką ne taip dariau, kaltinau save, kad nesugebu vaikelio išauginti, kad jam blogai pas mane pilvukyje. Toks lauktas vaikutis, taip norėtas, pirmas vaikas ir atsirado kažkokios problemos. Na ir ką, gydytoja perspėjo, kad sekančiam kartui atsivežti daiktus dėl visa ko, nes minėjo kad gimdyti teks Kauno Klinikose, kadangi pati esu iš Marijampolės, tad turėti su savimi daiktus, jeigu guldytų į klinikas, tai gi Gruodžio 22 atvykau vizitui su daiktais, apžiūrėjo, niekas nepasikeitę, nei į gerąją pusę, nei į blogąją, išleido dar šventėms namo ir liepė atvykti Gruodžio 30 tiesiai į nėščiųjų ir gimdyvių priėmimą, kadangi pati gydytoja tą dieną budėjo ir pati mane norėjo apžiūrėti vėl. Atvykus Gruodžio 30 į priėmimą, mano gydytoja deja sirgo ir apžiūrėjo kitos merginos, na ir nusprendė, kad guldysis stebėjimui, nes hipotrofija buvo gana stipri. Tik nemaniau, kad gulėsiu klinikose iki gimdymo, nes prieš tai buvo gydytoja minėjus, kad stengsimės leliuką išnešioti iki 37 savaitės. Klinikose kiekvieną rytą leliuką stebėjo ultragarsu, tikrino vaiko tonusus. Na ir Sausio 4 ultragarso metu užfiksavo virkšelėje epizodinę nulinę kraujotaką, ko pasekoje buvo greitai nuspręsta ilgiau nelaukti ir kitos dienos rytą operuoti. Atrodo dar nesuvokiau kas vyksta, nesuvokiau kad jau rytoj pamatysiu savo mažylį, viskas taip greitai.. Na ir išaušo Sausio 5 rytas, man į palatą atneša operacinius rūbus, paima visus daiktus, anestiozologo vizitas, ir ateina akušerė palydėti į operacinę. Einam į operacinę ir ji paklausė kaip aš jaučiuosi, ir tik paklausė, o aš visa į ašaras verkti. Operacijos baimė, stresas dėl vaikelio, gi toks mažytis gims, ar viskas gerai bus, kaip dabar viskas bus, tuo pačiu ir džiaugsmas, kad susimatysime. O dar einant link lifto atskubėjo sesutė iš naujagimių ligų skyriaus su mobiliu inkubatoriumi kuris pasirodo važiavo pas mus į operacinę, pamačiau inkubatorių, pradėjau dar labiau verkti. Bet Kauno klinikų personalas visas tobulas, ramino mane, ypatingai operacinėje, moterys sako na ko gi verkiat, juk šiandien švenčiam gimtadienį! 9:41 gimė Dominykas, 1215 svorio, 41cm ūgio svorio, taip gera buvo išgirsti jo verkimą. Bet pamatyti normaliai taip ir nepavyko, jį išsivežė į naujagimių intensyvios terapijos skyrių, mane po operacijos taip pat į intensyvios terapijos skyrių stebėjimui ir mudu susitikome tik kitos dienos rytą. Po operacijos paėmė mano placentą tyrimui ir išvadose buvo nurodyta, jog placentos brendimas/augimas atsiliko, taip pat ir buvo mažesnė nei turėjo būti pagal savo laiką, tai greičiausiai dėl to ir atsiliko vaikelio augimas. Didelių problemų neturėjome. Vaikelis gimė sveikas, išsivystęs, tik labai mažo svorio. 3 paras praleido intensyvios terapijos skyriuje ir po to perkėlė į naujagimių ligų skyrių. Didesnė problema gal buvo, kad po operacijos iškart neatsirado pienukas. NITS dirbančios moterys labai akcentavo, kad būtinai reikia mano pienuko, jis gyvybiškai svarbus, o man stresas, kad aš jo iškart neturiu. Tačiau kai perkėlė į naujagimių ligų skyrių, ten dirbanti sesutė pasiulė pakengūruoti Dominyką ir ką galvojat, kitą dieną pienuko atsirado tiek, kad užteko ir Dominykui (Dominyko norma tuo metu per zonduką buvo dar tik 15ml), bet liko dar ir užšaldyti. Meldžiau Dievo, kad tik viskas jam būtų gerai, pirmą kartą pamačius Dominyką iš arti inkubatoriuje apsiverkiau, koks jis buvo mažytis, o Dieve koks jis buvo mažytis. Bendrai pirmą savaitę iš tikrųjų daug verkiau, juolab jog nebuvo mylimo vyro šalia, po to visa nežinomybė, kas mūsų laukia, kiek laiko teks praleisti klinikose su Dominyku. Buvo sunku vienai, tiek emocijų, dar po operacinis laikotarpis. Bet visi labai rūpinosi, tiek vyras, tiek tėvai, draugai, visi labai palaikė. Kauno klinikose su pilvuku išbuvau 6 dienas, o su Dominyku dar papildomai 37 dienas. Kai mus perkėlė į naujagimių ligų skyrių, pirmas dvi naktis Dominykas praleido intensyvios priežiūros palatoje su kitais naujagimiais, aš lankiau mažylį kas 3val., mokinausi keisti pampersą, maitinti per zonduką, po to jį perkėlė pas mane į palatą, kur buvome kartu visas 24 valandas per parą. Kiekvienos dienos rytas prasidėdavo Dominyko sverimu, laukdavau kiekvieno sverimo ir džiaugdavausi kiekvienu priaugtu gramu. Na ir visos 37 dienos buvo tokios pat, rytinis sverimas, gydytojų vizitacija ir maitinimas kas 3 valandas visą parą. Grįžus namo buvo labai keista, reikėjo dar pačiai adaptuotis prie namų aplinkos iš naujo. Bet tuo pačiu ir buvo labai gera, pagaliau po tiek laiko pamačiau ir savo vyrą, o vyras pirmą kartą susitiko su savo sūneliu. Buvo gal šiek tiek ir baisu be gydytojų, sesučių, be priežiūros, jau savarankiškai, bet ta baimė atėjo ir praėjo. Kadangi mums dar tik 4 mėnesiai, tai kol kas sunku pasakyti apie raidą. Kadangi gimėme 1215 g svorio, mes lankysimės Kauno Klinikose kas tris mėnesius raidos centre, kur specialistai vertins vaikelio raidą ir vystymąsi. Dominykas dar visai mažytis, tai kol kas jis pomėgių turi labai mažai. Bet vienas užtikrintas pomėgis tikrai yra, tai maudynės. Visada laimingas, išsišiepęs maudysis, jei ir prieš tai buvo pati blogiausia nuotaika. Labiausiai palaikė artimieji, bet labai didelio palaikymo sulaukiau ir iš kitų ankstukų mamyčių, kurios tikrai įkvėpė, nuramino ir su kuriomis palaikome didelį ryšį ir iki šiol. Paskutinę savaitę su mumis palatoje gyveno mamytė taip pat su 33 savaitę gimusiu ankstuku, kuris svėrė šiek tiek virš 1400g, buvo labai smagu kartu būti, dalintis patirtimi ir bendrai labai susibendravome, išvykome taip pat beveik kartu, mes, ir kitą dieną jie. Net savo ankstukus bendrai kartu įamžinome. Palinkėti kitoms mamytėms norėčiau daug stiprybės, kantrybės ir tikėti, bei pasitikėti savo ankstukais, nes jie tikri kovotojai! Kiti ankstukai gimsta su didelėmis sveikatos problemomis, patiria daug operacijų, bet jie išgyvena, jie kabinasi į gyvenimą, nes kaip ir minėjau tereikia jais tikėti ir pasitikėti, ir jie įrodys, kokie jie yra STIPRŪS!