EZLĖ 28 savaitės 1350 g
Elzė gimė 2013 metų pavasarį, kai mes didžiajam įvykiui dar tik buvom bepradėję ruoštis – gal tik kelis apatinius rūbelius turėjom. Neskubėjom, laukėm pavasario pabaigos. Kaip tik buvau pradėjusi skaičiuoti savo nėštumo 28 savaitę. Kaip visada, savaitės pradžioje pasisvėriau, kad galėčiau pasigrožėti augančia kilogramų statistika ir tuo pačiu nusiraminti, kad viskas gerai. Bet gerai nebuvo, bloga nuojauta persekiojo visą savaitgalį, lyg ir kojas sukt bandė peršalimas, lyg ir judesiai vaisiaus vangokai jautėsi, o savaitės pradžia dar ir kraujingom iškyrom prasidėjo. Po to iškart nuvykome į Antakalnio Akušerijos-patologijos skyrių.
Priimamajame gydytojos pasakė, kad prasidėjo gimdymas, gimdos kaklelis atsivėręs kelis centimetrus. Paguldė į patologijos skyrių, stabdė priešlaikinį gimdymą, brandino vaisiui plaučiukus. Nesupratau, kas vyksta, negalėjau, apskritai, patikėti, kad tai vyksta, nors visą nėštumo laiką nuojauta kuždėjo, kad nebūtinai ginekologės išpranašautą birželio 6-ąją gims Elzė. O ir neseniai buvau „Nėščiosios vadove“ perskaičius skyrių apie priešlaikinį gimdymą.
Palatoje gulėjau ne viena, šalia gulėjusiai moteriai jau gal antrą mėnesį buvo paskirtas lovos rėžimas. Ji taip turėjo save ir savo mažyli saugoti, kad neprasidėtų ankstyvas gimdymas. Palatoje lyg ir nusiraminau, jau net pradėjau sudaryti sąrašą daiktų, kurių prireiks čia gulint. Po penkių paaiškėjo, kad kamuojantis pilvo skausmas – sąrėmiai, kad jau nieko nepavyks padaryti, teks važiuoti į gimdyklą. Labai ramiu balsu budintis gydytojas paaiškino, kas gali nutikti ir ko tikėtis gimdykloje. Sureagavau ir aš ramiai. Greičiausiai mane tuomet buvo ištikęs šokas.
Gimdykloje praleidome beveik penkias valandas, bandėme kuo ilgiau išlaukti, kad plaučiukai nors kiek susiformuotų. Gimdžiau pati. Viskas vyko greitai, gal 15 minučių. Gimė kaip ir tikėtasi – mergytė vos 1350 gr ir 40 cm ūgio. Garsus verkimas mane lyg ir nuramino: „verkia, vadinasi, viskas gerai“. Pasižiūrėjom viena į kitą ir skubiai mergaitę išnešė į intensyvios terapijos skyrių. Palengvėjo, lyg ir laimės džiugesys užliejo.
Per miegus mačiau, kaip šalia gulinčios mamos nubudo kelis kartus naktį, kažką darė ir ėjo kažkur. Tada dar nesupratau, kad tai bus mano, kaip ir visų ankstukų mamų, kasdieninė rutina: kas tris valandas nusitraukti pienuką ir nešti savo mažam žvirbleliui lyg grūdą.
Kitą rytą jau nekantravau, kada atvyks vyras ir eisime lankyti mažosios. Prie inkubatoriaus žiūrėjom į mažylę, rodos, viskas gerai: visos kūno dalys, verkia, kvėpuoja.. Bet atėjo gydytoja ir pasakė, tai, ką ko gero visoms ankstukų mamos sako: neišsivystę plaučiai, galimas plaučių uždegimas, galimas aklumas, kraujosruvos smegenų skilveliuose, galima vandenligė, kurtumas ir dar daug kas… Tos pirmosios 5 minutės su gydytoja labai greitai grąžino į realybę, sukėlė paniką, nervinį priepuolį. Buvo baisu. Visą dieną negalėjau nustoti verkti. Nenorėjau nieko matyti, kalbėti telefonu su tėvais. Netgi nežinojau, kaip bendrauti su anyta, kuri suskubo į ligoninę vos tik vyras pranešė žinią. Ramino palatos draugė, kuri tik prieš kelias dienas pagimdė mergytę, beje per savo gyvenimą, antrą ankstuką.
Nebuvo taip ir blogai: viena po kito aparatus, palaikančius kvėpavimą, nuo Elzės nuėmė, liko gal tik deguonies kaukė. Pamažu jau kvėpavo pati. Po savaitės Elzę jau perkėlė į Santariškių neišnešiotų naujagimių skyrių, pirmuosius Elzės namus. Čia pradėjome vėl visko mokytis iš naujo. Smagu ir tuo pačiu baisu buvo matyti mažoje paloje, priešais save inkubatorių su Elze. Cypsintys ir nežinia, ką rodantys aparatai. Pirmą dieną tik stebėjau, net pervystyti bijojau pati. Slegianti įtampa. Emociškai tai buvo patys sunkiausi mėnesiai. Velykos baltos kaip Kalėdos, rodos, viskas buvo ne taip, kaip turėtų būtų, tuomet taip mąsčiau…
Visko pamažu išmokome. Greitai susidraugavau su kitomis mamomis. Panašūs likimai, atsisveikinimai su išvykstančiais namo teikė daug vilties ir džiaugsmo. Taip skaičiuojant suvalgytus pieno miligramus per zondą ir priaugtus gramus praslinko pirmas mėnuo. Balandį Elzę jau iš inkubatoriaus perguldė į šildomą lovytę. Mažas žingsnelis arčiau namų… Ir keli žingsneliai atgal: mažylę užpuolė kažkokia odos liga: susidarydavo pūslelės ant odos ir šlapiuodavo. Suėjo visi, kokie tik gali, gydytojai: odos, genetikai. Tyrimas parodė stafilokoko infekciją. Hemoglobino kiekis kraujyje vėl buvo mažas, antrąkart teko perpilti kraują. Elzės gydytoja per savo ilgą praktiką primą kartą susidūrė su tokia liga, pavadino ją naujagimių pūsleline, nors šios ligos simptomai kiek skyrėsi nuo mano mergaitės. Pamažu ir ši neganda buvo įveikta. Elzė pradėjo visai šauniai gerti iš buteliuko. Dar po mėnesio, gegužę, žydint vyšnioms iškeliavom į namus.
Namie vėl reikėjo visiems pratintis prie naujo dienos ritmo. Elzė daug miegodavo. Po dviejų savaičių namuose teko vėl gultis į ligoninę: Elzytę užpuolė respiracinis sincitinis virusas (RSV). Dar dešimt dienų pragulėjome ten pat, tik aukštu aukščiau, naujagimių skyriuje.
Grįžome, pamažu įsivažiavome į normalų gyvenimą, džiaugėmės pirma vasara, rudeniu, judesių gausa, juoko antplūdžiu. Į pirmąjį gimtadienį sukvietėme ir kitus likimo draugus – drauge skyriuje, inkubatoriuose, gulėjusius draugus. Po gimtadienio pasiryžome ir užsienyje paatostogauti. Pavyko puikiai. Vasarą Elzytė pradėjo pati vaikščioti. Neramino tik tai, kad kiek kitaip nei visi vaikučiai deda pėdą prie žemės.
Prieš antrąjį gimtadienį pradėjome lankyti Raidos centrą. Kalba šiek tiek atsilieka nuo savo bendraamžių, bet mes niekur neskubam, manau, kad viskas bus gerai. Tačiau neurologės ir kinezeterapiautės išvada sukėlė kiek daugiau nerimo – lengvos formos kairės pusės cerebrinis paralyžius (VCP). Gydytoja susleido Butolino toksino atpalaiduoti raumenį. Elzei tenka daug mankštintis, kad ateityje išvengtų laikysenos problemų.
Vasaros pabaigoje pradėjo Elzė lankyti darželį. Visai šauniai pavyko priprasti prie naujos aplinkos, susidraugauti su naujais vaikais. Labai greitai perpranta ir įsitraukia į naują veiklą. Mėgsta dainuoti, piešti, juoktis, žaisti futbolą. Mieliau į rankas ima lėktuvėlį, traukinuką ar mašinytė nei lėlę. Neatsisako ir padėti gaminti. Labai patinka gydyti meškinus ir tėtį, skaityti Kakės Makės nuotykius.
Ne veltui sakoma, kad, kas mūsų nesugniuždo, padaro stipresnius. Manęs paklausia, kaip tu jauteisi, kai tau pasakė, kad Elzei yra VCP. Atsakymas, gerai jaučiausi, nes po tų pirmų penkių minučių, praleistų prie inkubatoriaus, gydytojai bekartojant n-ąjį kartą ankstuko mamai grėsmių tiradą, esu užsigrūdinusi, žinau, kad bet kokioj tamsoj yra spindulys vilties. Viskas nutinka tada ir taip, kaip reikia. Tokie gyvenimo dėsniai. Taip į mūsų gyvenimą ateina ypatingi žmonės, taip daug ką atrandame, išmokstame, suprantame. Sėkmės ir stiprybės visiems ankstukų tėveliams!