Stebuklinga mažylės Evos kelionė: nuo ankstyvo gimimo iki pirmųjų žingsnių

Tai istorija apie neišnešiotukę Evą. Nėštumo metu prasidėjus infekcijai ir komplikacijoms, moteris buvo perkelta į įvairias ligonines, kur galiausiai gimė Eva, sukeldama šeimai didžiulį emocinį šoką. Mama stiprybės sėmėsi maldose ir palaikė dukrą per visą reanimacijos laikotarpį, o po 104 dienų jos abi sugrįžo namo. Nors Eva vis dar stebima gydytojų, ji puikiai auga ir neseniai pradėjo vaikščioti, džiugindama savo šeimą.

Evos tėveliai mums parašė ir atsiuntė šį jautrų laišką, kuriuo dalinamės su Jumis. 

 

Nepaprasta ir trapi Evutės istorija prasidėjo 2021-ųjų pavasarį, kuomet ji pasibeldė į pasaulį 23-ąją nėštumo savaitę. Mažutė, gležna ir trapi telpanti mamos delnuose – vos 630 gr ir 26 cm.

 

Nėštumas buvo sklandus kol nepradėjo tekėti šoniniai vandenys. Prasidėjo infekcija. Viltys, kad pavyks išsaugoti nėštumą kuo ilgiau sudužo. Moteris pateko į Biržų, tada į Panevėžio ir pagaliau į Santaros klinikas sostinėje. „Dukrytė gimė lyg mažas pumpurėlis, kuriam dar reikėjo laiko užaugti, sustiprėti ir skleistis. Atėjo netikėtai, nebuvome dar pasiruošę. 

 

Pirmo susitikimo metu vis kartojau: „Kokia tu mažutė, lyg coliukė“. Visa šeima tuomet išgyveno emocinį šoką, nežinią ir baimę. Pirmosiomis paromis negalėjau miegoti, didžiulis pergyvenimas ir sunkumas užgulė mano širdį. Neradau sau vietos. Atrodė, jog dustu iš vidaus, negalėjau normaliai net oro įkvėpti. Atrodė gyvenime tiek daug neverkiau, kaip šįkart. Vidus tiesiog šaukė, tad norėjosi kažkaip išleisti tą emociją. Tad nuėjau į vonią, paleidau duše vandenį, pasiėmiau rankšluostį ir verkiau į jį taip, kad negirdėtų palatose esančios kitos moterys“, – sunkias dienas prisimena mama.

 

Abejonių dėl vardo šeimai nekilo, pavadino Evos vardu. Vardo reikšmė – gyvenimas – tikėjo, kad stiprus vardas padės mergaitei labiau kibtis į gyvenimą. Pati mama stiprybės sėmėsi maldose ir giesmėse. „Vieną rytą klausiausi giesmės, kurios žodžiai mane padrąsino: “Nurimk. Žinok – AŠ ESU”. Jaučiau, kad Dievas su mumis, kad Jis viską kontroliuoja ir kad Jis viskuo pasirūpins, įtraukdamas į Savo “sąrašą”, begalę žmonių, nuo kompetentingų gydytojų, slaugytojų iki artimųjų, draugų ir net nepažįstamų žmonių. Stebėjausi sužinojusi kiek daug žmonių, tiek Lietuvoje, tiek įvairiose pasaulio šalyse meldėsi už mūsų Evutę ir mane tai drąsindavo ir suteikdavo tvirtybės“, – sako mama. Atėjusi į reanimaciją mama užsėjusi rankas ant mažylės inkubatoriaus melsdavosi už ją, laimino, skelbė dukrai gyvenimą, pasakodavo kaip Evutė matys, girdės, kalbės ir pagaliau pati kvėpuos! Kaskart stovėdama šalia dukrytes, kalbėdavo ir dainuodavo jai, sakydavo kaip ją myli ir kaip skirs jai pirmąjį savo bučinį.

 

Tik po penkių savaičių, mama įgyvendino, ką žadėjusi. Galėjo pirmąjį kartą mažylę paimti ant rankų, priglausti ir pabučiuoti. Tada įvyko ir pirmasis kengūravimas – artumo jausmo susigrąžinimas. „Koks geras buvo jausmas liesti ją, glostyti, apkabinti, užuosti, bučiuoti, pagaliau tai įvyko!“ – dar ir šiandien emocingai pasakoja mama.

 

Reanimacijoje mažylė gyveno du mėnesius, o vėliau – dar pusantro mėnesio Neišnešiotų naujagimių skyriuje. Jai triskart atliktas kraujo perpylimas, padaryta atvirojo arterinio latako operacija.

 

Dėl mažo svorio ir gilaus neišnešiotumo, mažylės plaučiai buvo neišsivystę, tad taikyta dirbtinė plaučių ventiliacija. Pustrečio mėnesio Evutė turėjo kvėpavimo problemų, pastoviai reikėjo papildomo deguonies. Visą puokštę bėdų papildė akių liga – hipertenzinės retinopatijos 1 stadija.

 

Po 104 dienų, praleistų ligoninėje, mama su mažyle sugrįžo namo! Pagaliau, daugiavaikė penkių asmenų šeima buvo kartu!

 

Nors mažylė ir toliau yra stebima įvairių gydytojų, bet šiai dienai ji puikiai auga ir vystosi. Šiuo metu tėvai džiaugiasi didžiuoju pasiekimu Evos pasiekimu – ji pradėjo vaikščioti!