GODA 36 savaitės 2005 g

Goda – antras vaikas mūsų šeimoje. Nuo pat nėštumo pradžios buvau įsitikinusi, kad numatytos gimdymo dienos nesulauksiu, galbūt dėl to, kad pirmąjį sūnų gimdžiau 2 sav. anksčiau.

Nėštumas buvo sklandus, vienintelė bėda – žemas kraujo spaudimas, bet gydytoja patikino, kad jis įtakoja tik mano savijautą, vaikeliui dėl to joks pavojus negresia. Tačiau 35 sav. atsidūriau Mažeikių ligoninėje dėl stipriai kietėjančio pilvo, dėl ko beveik nejaučiau vaisiaus judesių. Tris dienas buvau ligoninėje, lašino skysčių ir, atrodė, viskas susitvarkė. Grįžau namo. Tiesa, gydytojai jau tada ,,užkliuvo“ per mažas vaisiaus svoris. Tačiau netrukus prasidėjo paruošiamieji sąrėmiai. Kadangi jie buvo nereguliarūs, nelabai skausmingi, o pabuvus duše praeidavo, nusprendžiau nepanikuoti. Tačiau po poros dienų skausmas tapo stipresnis. Nuvažiavau į priimamąjį pasitikrinti. Nors gydytoja nematė jokių prasidėjusio gimdymo ženklų, paguldė į ligoninę stebėjimui. Visą naktį praleidau su nereguliariais sąrėmiais, o ryte pasikeitusi gydytoja nusprendė siųsti į Šiaulius, nes buvo lygiai 36 sav. o Mažeikiuose gimdymus priima tik nuo 37 savaičių.

Toliau viskas vyko žaibišku greičiu. Apie 10 val. vyras atvežė daiktus ir greitosios automobiliu išvykau į Šiaulius. Greitosios pagalbos medikė dar pajuokavo, kad tikisi, jog neteks priimti gimdymo kelyje Mažeikiai – Šiauliai. Patikinu, kad tikrai negimdysiu. Apie 11 val. atvykstam į Šiaulius, tikrina kaklelį, daro echoskopą, vėl girdžiu kad gimdymu čia net nekvepia. Tada guldo matuoti vaisiaus tonusų. Praėjus gal 20 min. matau, kad akušerei kažkas nepatinka ir netrukus aplink stovi 3 gydytojai, tikrina kaklelį ir, sako, ruošti gimdyklą, nes gimdos kaklelis atsidaręs 8 cm! Gydytojas, kuris prieš pusę valandos tikrinęs kaklelį ir sakęs, kad jis visiškai uždaras, dabar stovi apstulbęs. Man irgi šokas. Skambinu vyrui. Jis, nesenai mane išlydėjęs, tik spėjo grįžti į darbą, o jau turi skubėti į gimdymą. Atstumas tarp mūsų – 100 km.

Gimdymas buvo sklandus ir greitas, kortelėje įrašyta kad truko pusantros valandos. Mažylė, kurią pavadinsime Goda, vos gimusi suverkia. Sveria ji – 2005 gramus ir yra 47 centimetrų ūgio. Trumpai ją man parodo, suvynioja į didelę storą antklodę ir išneša. Verkiu be perstojo, o akušerė ramina, kad mažylei viskas gerai, kad tiesiog ligoninėje teks pabūti kelias dienas ilgiau, nei įprastai. Vyras atvažiuoja pavėlavęs gal 20 min. Dar porą valandų turėjau praleisti gimdykloje. Kai tik išleido, abu nulėkėm į naujagimių intensyviosios terapijos skyrių pas Godutę.

Čia ir prasidėjo didžiausias mūsų košmaras. Medikai mums pranešė, kad nuo gimimo praėjus valandai mažylei ėmė trūkti deguonies. Todėl į plaučius suleido surfaktanto, pajungė dirbtinę plaučių ventiliaciją. Dėl galimos infekcijos pradėti leisti antibiotikai. Šiaulių gydytojai padarė viską pagal savo galimybes. Jei dukrytės būklė blogėtų, jie padėti jau nelabai galėtų, todėl apsidrausdami iš Kauno klinikų iškvietė reanimobilį. Godą išvežė naktį, kartu inkubatoriuje švirkšte keliavo ir 5 ml. mano priešpienio. Tik tiek tą akimirką galėjau duoti savo vaikui. Išsiskyrimo skausmas, stovint šalia didelių ligoninės vartų, nenusakomas. Širdis dūžta į milijoną dalių, o kelio grįžti į palatą, kurioje guli kita mama su sveiku gražiu mažyliu, nemačiau pro ašaras… Vidurnaktis.

Laimė, sesutė ir palatos kaimynė geranoriškai sutiko leisti vyrui pabūti kartu iki ryto. Po poros valandų skambinau į Kauno klinikas nurodytu numeriu paklausti, ar saugiai atvažiavo ir kaip jaučiasi po kelionės dukrytė. Sužinojau, kad Godos būklė stabili. Ta pusė nakties atskirai buvo pati baisiausia ir ilgiausia mano gyvenime. Mes mažai žinojome apie neišnešiotus vaikus. Gydytojai nieko negalėjo žadėti, prognozuoti. Tik paklausus ramino, kad ir prastesnės būklės vaikai išgyvena. Tuo metu nesupratau, ką tai turėtų reikšti, tiesiog laukiau rytinės vizitacijos, nes, dėl kraujo rezus faktorių skirtumų, man dar turėjo suleisti vaistų. Ryte prisiprašiau kuo greitesnės apžiūros, nes formalumai vedė iš proto, bet netrukus buvau išleista. Ir po poros valandų jau buvome Kauno klinikų naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje.

Nuo pirmos akimirkos stovėdama prie dukrelės inkubatoriaus jaučiausi nepalyginamai ramiau. Juolab, kad Godutės kvėpavimas sparčiai gerėjo. Vyras turėjo grįžti namo, į Mažeikius, nes ten laukė mūsų pirmagimis, kuriam apie sesės gimimą dar nieko nesakėme.

Mūsų laimei kasdien Godos būklė gerėjo. Tačiau nedžiugino kraujo rodikliai. Gydytojai konstatavo, kad esant infekcijai gali būti pakitimų. Prižiūrinti gydytoja klausė, ar neturime giminėje sergančių kraujo ligomis. Vėl žemė slydo iš po kojų.

Bet ačiū mūsų angelui sargui! Konsultavęs hematologas nieko grėsmingo neįžvelgė. Intensyviosios terapijos skyriuje praleidome 4 paras, dar 2 dienas naujagimių ligų skyriuje. O lygiai savaitės amžiaus jau su mažyle buvome kartu. Nuo gimimo Goda per zonduką buvo maitinama mano pienu, pirmas porą dienų dar „skolinomės” iš donorinio pieno banko. Kai tik Godą perkėlė į bendrą palatą, pradėjome savo žindymo kelią. Sekėsi puikiai, po paros visiškai atsisakėme buteliuko, o mano pieną dukra žindė iki 1 m. 6 mėn.

Nors Goda gimė ne itin ankstyvame gestaciniame amžiuje – 36 sav., deja, prireikė nemažai gydymo. Leista surfaktanto, taikyta DPV, kelis kartus atlikta fototerapija, antibiotikais gydyta infekcija, mažylė maitinta per zondą. Iš viso ligoninėje praleidome 14 parų. Kraujo rodikliai atsistatė maždaug per mėnesį nuo grįžimo namo. Fizinė raida atitiko koreguotą amžių, emocinės ir psichinės raidos neišnešiotumas neįtakojo, mergaitė augo bei vystėsi pagal biologinį amžių.

Visą tą laiką ligoninėje labiausiai gąsdino nežinojimas, informacijos trūkumas, o didžiausią palaikymą suteikė šeima ir pati nuostabiausia, kokia tik galėjo būti, palatos kaimynė, su kuria kartu buvome nuo atvykimo, dar be vaikučių. O vėliau toje pačioje palatoje jau su savo mažyliais.

Šiuo metu Godai 1 m. 7 mėn. Auga sveika, protinga ir išdykusi panelytė. Labai mėgsta muziką. Dar tada, kai nesėdėjo, išgirdusi linksmą dainą puikiausiai išraitydavo šokį gulėdama pilvu ant grindų. Dabar šokdama kartu ir pati dainuoja. Lankome užsiėmimus su bendraamžiais, piešiame, sportuojame, šokame, visko mokomės ir smagiai bendraujame.

Neišnešiotas vaikas šeimoje – iššūkis ne tik tėvams, bet ir vyresniems vaikams. Juk jie ilgai nemato mamos, tik viltingai laukia grįžtančios su mažuoju broliukai ar sesute. Bet čia puikiai tinka karaliaus Saliamono frazė „Viskas praeina, ir tai praeis”. Nenustokime tikėti savo vaikais, niekada nenustokime jais tikėti. ♥️