Ankstukų pagalbos linija Savanoriaukite Aukokite

Istorijos

LAIMĖ 26 savaitės 1000 g

2018 metais, 22-ą nėštumo savaitę gavau įspėjimą iš prižiūrinčios ginekologės, kad gimdymas gali prasidėti anksčiau. Tuo metu buvo daug nerimo ir nežinomybės, nes realiai apie neišnešiotus naujagimius buvau girdėjusi tik per televizorių (tais metais kaip tik buvo per žinias transliuota naujiena, kad pavyko išsaugoti gyvybę 22 sav. gimusiai mergytei, tad ta žinia teikė kažkokios vilties ir prieš metus vykusios mugės metu šalia mano parduotuvėlės „Mėta home“ stendo buvo įsikūrusi neišnešiotuko mama su savo stendu. Ji mums parodė, kokios būna sauskelnės vos 1 kg gimusiems mažyliams, o mes tuo metu lyg pasijuokėme, kad Lėjos Mėtos lėlytėms puikiai tiktų). Mano gydytoja man išrašė biuletenį ir paprašė nuvykti į Santaras pasidaryti išsamesnius tyrimus, tokie siuntimai į Santaras kartojosi kelis kartus. Visgi tą pačią dieną ar po paros mane išleisdavo namo, sakydami, kad nieko įtartino nepastebi ir nėštumas yra sklandus.
Bet jau po mėnesio, 26-ą savaitę man prasidėjo sąrėmiai, o juk tokiu metu moterys dar keliauja į darbą, yra aktyvios, keliauja ir tvarkosi kitus reikalus dar net negalvodamos apie gimdymą. Ruošiausi ir aš grįžti į darbą, nes kaip tik baigėsi mėnesį trukęs nedarbingumas, bet… Iš pradžių pamaniau, kad tai tik gimdos susitraukinėjimai dėl magnio trūkumo, tačiau pradėjus stebėti laikrodį, supratau, kad čia viskas kur kas rimčiau. Buvo pirmadienio rytas, tad pažadinome su vyru savo pirmąją dukrytę ir greitai nuvežėme į darželį, o patys išskubėjome į Santaras.

Nuvykus į Santaros klinikas labai išsigandau, nes buvo užsiminta, kad galime nespėti išgelbėti mažylės ir jūs atvykote jau per vėlai. Ir lyg angelas iš dangaus šalia mūsų su vyru atsirado viena nuostabi gydytoja-akušerė, kuri prisiėmė visą mano situaciją savo atsakomybei ir palydėjo mus į gimdymo palatą, paaiškino padėtį, kruopščiai apžiūrėjo, padėjo nusiraminti. Tuo metu aš labai apsidžiaugiau ir tikėjau, kad esu gerose rankose.

Po 8 valandas trukusių sąrėmių, atšoko placenta, prasidėjo staigus uždegimas ir vidinis kraujavimas. Subėgus gydytojų komandai ir davus raudono kodo ženklą, atrodė, kad pradėjau visą situaciją matyti iš šono ir kad tai vyksta ne su manimi. Nes viskas sukosi kaip per filmą. Sesutės su manimi lovoje bėgančios koridoriais į operacinę, šviesos, klausimai ir tt. O man atrodė, kad laikas sustojo.

Laimė gimė vos 35 cm, 1000 g. Po Cezario operacijos, mažylę išnešė į inkubatorių ir iškart prijungė prie įvairiausių aparatų. Aš jos net nepamačiau ir negirdėjau jos verksmo. Tik po trijų valandų vyras atėjo pas mane į operacinę. Ir pasakė: Mums gimė Laimė. Mes nebuvome išrinkę mažylei vardo, Laurynas pats jį sugalvojo.

Paklausiau, ar jis ją matė. Deja, bet pasakė, kad tik girdėjo silpną verksmą. Paprašiau jo bėgti pas ją, bet vyras iškart grįžo ir pranešė, kad į reanimaciją įleidžia tik kas tris valandas. Tad tik kitos dienos rytą aš savo Laimę pamačiau pirmąkart (buvo praėję apie 16-17 valandų).

Didžiulis džiaugsmas maišėsi su begaliniu skausmu ir nežinomybe. Ašaros tekėjo upeliais, bet gydytojai prašydavo neverkti, sakydavo, juk vaikas kovoja, jūs turite jais tikėti ir atiduoti visą savo meilę, šilumą. Nebuvo galima mažylės net paglostyti, leido tik rankas įkišti į inkubatorių, švelniai uždėti ir taip palaikyti kelias akimirkas. Nemoku nupasakoti to jausmo, to žmogaus trapumo, mažumo. O reanimacijoje dirbusios moterys atrodė tokios ramios, viena vis mezgė piršto dydžio kojinytes, kepurytes, kad inkubatoriuose gulintiems kūdikėliams nebūtų šalta ir spinduliavo tokiu gerumu, o many atrodė uraganai draskosi.

Gydytojai sakydavo, kad ankstukams pati svarbiausia trečia gyvenimo para ir jeigu parinkti vaistai ir gydymas tinka, jeigu infekcija suvaldyta, tad tikimybė išgyventi didėja. Ir kaip tik sulig ta diena Laimei sukilo aukšta temperatūra. Dviejų rūšių antibiotikai, skirti kovoti su infekcija, deja nesuveikė. Galiausiai buvo paskirti dar vieni – patys stipriausi, juos skyrė ir man pačiai. Mes su vyru daug verkėme apsikabinę ir meldėmės, atrodė kad žemė skysta iš po kojų. Net laišką jai parašiau, atiduosiu, kai paaugs, labai stipriai tikėjau, kad jis bus jos perskaitytas.

Kitą rytą – gydytojai pranešė, kad stipriausieji vaistai suveikė! Ir taip prasidėjo mūsų visų kelionė per kopas, su įvairiais palengvėjimais ir iššūkiais. Nepagražinant tikrai kartais atrodydavo, kad psichologo nėra būtent tada, kada labiausiai reikia, aparatai pypsėdavo praktiškai nuolat, nes ankstukai pamiršta kvėpuot, tad pradžioje būdavo baisu net į wc nueiti ar eiti valgyti, išėjimas į lauką atrodė, kaip kelionė į užsienį, kurio dabar niekaip negali sau leist ar kaip paimti nesužalojus gležną vos 1 kg sveriantį vaiką su permatoma oda ir dar jam pakeisti sauskelnes, aprengti, pamaitinti, atjungti-prijungti aparatus – atrodė misija neįmanoma.

Ligoninėje praleidome beveik tris mėnesius, esu be galo dėkinga vyrui ir pirmąjai dukrytei, kad visad buvo šalia, ir visoms mamoms, kuriuos tuo metu buvo gretimose palatose, jos buvo didelis palaikymas ir tikėjimas, kad viskas bus gerai.

Ir ji yra tikrai tikra Laimė – be galo empatiška, mylinti, supratinga, linksma, švelni ir meili mergytė ir tuo pačiu kovotoja ir mūsų superherojė.

Linkiu šviesą ir tikėjimą pamatyti pirmiausia savyje ir artimiausiuose žmonėse🤍