LIUTAURAS 24 savaitės 680 g
Mūsų vaikelis buvo labai lauktas, bet nėštumas nuo pat pradžių komplikuotas. Net tris kartus teko gulėti ligoninėje, buvau akylai stebima savo ginekologės, imantis visų atsargumo priemonių apsiūtas gimdos kaklelis.
Pasisekė kad tą lemtingą naktį jau gulėjau ligoninėje, nes galėjome jos ir nebepasiekti. Vakare atsistojus iš lovos prasidėjo gausus kraujavimas… Pakeliui į gimdyklą padaryta echoskopija parodė, jog sūnelis gyvas! Apžiūros, gydytojų šnabždesiai nereiškiantys nieko gero… Nesėkmingi bandymai stabdyti kraujavimą… Baimė dėl vaikučio ir savęs… O juk ryt Šv.Velykos… Budintiems gydytojams nepavyksta išsikviesti pagalbos… Nėra man reikiamo kraujo…
4-tą valandą ryto nuspręsta, jog ilgiau laukti nebegalima ir reikės atlikti sudėtingą cezario pjūvį per
placentą. Sakė šansų, kad toks mažutėlis išgyvens beveik nėra… Įspėjo, jog galiu netekti gimdos. Labai prašiau iškviesti neonatologę, kuri pasiruošusi lauktų sūnelio gimimo. Ir ji laukė. Atsirado visa reikiama pagalba ir priemonės. Veiksmas vyko žaibo greičiu – nuskausminimas… cezario pjūvis… mažylis. Jį skubiai parodę išnešė.
Pabudus ryte sužinojau, jog jis gyvas. Mūsų brangiausias Velykinis stebuklas.
Toks mažytis – gimęs vos 24 nėštumo savaitę, svėręs tik 680 gr ir 28 cm ūgio, bet toks stiprus žmogeliukas. Su vyru nusprendėme kad jam reikia stipraus vardo ir pavadinome Liutauru. Su vaikeliu nebenorėjome skirtis, lankėme kasdien – ryte ir vakare, kalbėjome, žadėjome daug gražių dalykų, linkėjome geros sveikatos ir siuntėme savo stiprybę. O Liutauras norėdamas gyventi ir būti su mumis įveikė visas ligas ir negandas – sepsį, smegenų kraujosruvas, naujagimių geltą, tris kraujo perpylimus. Ištvėrė arterinio latako užvėrimo operaciją, o nustačius sudėtingos formos retinopatiją ir akyčių operaciją. Po antrosios operacijos pagaliau pradėjo kvėpuoti savarankiškai, nuo gimimo praėjus 2,5 mėnesio. Mus labai neraminę traukuliukai po trijų mėnesių liovėsi savaime.
Liutaurui jau beveik 2 metai ir dabar mes džiaugiamės visiškai sveiku sūneliu! Už šį stebuklą esame be galo dėkingi Antakalnio naujagimių reanimacijos darbuotojams, pas kuriuos praleidome 3 pirmąsias paras, Santariškių naujagimių reanimacijos darbuotojams, kurie rūpinosi mūsų mažyliu net 74 paras ir Santariškių neišnešiotų naujagimių skyriaus personalui, kur kartu gyvenome dar 33 paras.