MEDA 26 savaitės 1020 g

Mūsų stebukliukas gimė 26 savaitę, 36 cm, svėrė 1020 gramus. Iš Antakalnio NITS į Santariškes buvo perkelta 13-ą gyvenimo parą. Pavadinome Meda, sutrumpintai nuo žodžio Medarda, kurio reikšmė „galinga, nenugalima“, kad ir vardas teiktų nors kažkiek stiprybės. Iki to laiko nelabai tikėjau stebuklais ar kažkokiais prietarais.

Dieną prieš gimstant dukrytei, gydytojai aiškino, kad, jei gimtų mergaitė – didesnė kūdikio išgyvenimo tikimybė. Tuomet nežinojau, kas gims. Naktį prieš operaciją susapnavau, kad gimė raudonskruostė mergytė. Po operacijos, kai gydytoja pasakė, kad gimė mergaitė ir prieš išnešant į reanimaciją išgirdau labai labai silpnutį verksmą, nušvito mažytė vilties kibirkštėlė, kad viskas galėtų būti gerai.

Po operacijos sutelkus visas pastangas skubėjau pamatyti savo mergytę, neapsakomai sunku buvo pamačius tokį mažą ir visiškai bejėgį žmogeliuką. Vis susimąstau, kad vis dėlto tai labai stiprus ir turintis didelį norą išgyventi žmogutis. Aišku, pradžioje gydytojai jokių vilčių nesuteikė. Buvome gąsdinami dėl mažakraujystės, grėsė kraujo perpylimas, gąsdino gresiančios operacijos: širdelės – atviras arterinis latakas, išsiplėtusių smegenų skilveliai, ventrikulomegalija, akyčių retinopatija, teko ilgai ventiliuoti plaučius ir nemažas deguonies kiekis. Džiaugiuosi, kad virškinimo sistema funkcionavo gerai ir jau nuo pirmų dienų dukrytė buvo maitinama mano nutrauktu pienu. Aišku, pati žįsti mažylė taip ir neišmoko, bet pavyko maitinti savo pienu beveik metus.

Po poros nerimo savaičių suskubome krikštyti dukrytę, tikėdami, jog angelas sargas saugos mūsų kūdikėlį. Ligos ir operacijos, kurios laukė, pradėjo trauktis pačios. Širdelės vožtuvėlis užsidarė dar reanimacijoje. Apnėjos retėjo ir visai pranyko. Nors buvo labai baisu, kai gydytojai nusprendė perkelti dukryte iš inkubatoriaus į lovelę ir atjungti širdies ir kvėpavimo darbą rodančius aparatus. Akių retinopatijos nepatyrėme nė vienos stadijos, prieš išrašant namo gydytojai tikrino dar kartą, negalėdami patikėti tuo. Aišku, mažakraujystę gydėmės dar ir namuose.

Namo išvykome po 2,5 mėnesio, Meda buvo 2132 g svorio ir 44,5 cm ūgio, jau mokėjo valgyti iš buteliuko. Tiesa, dar jaučiame to ankstyvo gimimo pasekmes: skilveliais vis dar išsiplėtę, akytes, širdelę stebime iki šiol. Daugiau nei metus dėl labai silpnų raumenukų buvome išsigandę dėl gresiančio vaikų cerebrinio paralyžiaus, bet nuolatinės ankstyvosios reabilitacijos dėka (Santariskių reabilitacios skyrius, Vaiko raidos centras, Sanatorija Saulutė), 1,4 mėn. Dukrytė pagaliau pati pradėjo sėstis, po truputi ropoti, stotis ir pagaliau 2 metukų pradėjo pati vaikščioti, nors kalba kol kas labai skurdi, bando kartoti įvairius žodelius, viska puikiai supranta, labai mėgsta muziką ir bendravimą, tvirto užsispyrimo dėka viską stengiasi atlikti pati, greitai mokosi.

Nors išgyvenimai dar vis gyvi ir sunku be ašarų pasakoti, bet noriu pasidalinti savo istorija, gal kažkam ji suteiks vilties ir tikėjimo vykstančiais stebuklais.

Medos mama Inga.