Dviejų neišnešiotukų mama Brigita: „Nesitikėjau, kad gali taip pasisekti”.
Sofija gimė 33sav. +3dienos. Tuo metu kai vykau į ligoninę viskas atrodė taip laiku. Neturėjau jokios perdėtos, ar didelės baimės. Galvojau ir taip, kad jau labai greitai susitiksim, kas čia liko vos keletą savaičių. O į ligoninę vykau su mintimis, kad pagaliau susitiksiu su savo mažyle. Baimės didelės nebuvo, nes nebuvo suvokimo kas laukia. Atrodė gims vaikelis, taip jis bus mažesnis ir tiek.
Ir tik tada kuomet ji gimė suvokiau situacijos rimtumą.
Tik pamačius ją, atėjo suvokimas kas tas neišnešiotukas. Ji buvo labai maža, visa apipinta laideliai, nesimatė jos veiduko, tik pilvelis kažkiek, kojytės. Ji buvo aprengta – kepuryte, kojinytės, ant veiduko kvėpavimo aparatas ir aplink labai daug laidų. Realiai net nelabai gali pamatyti kaip atrodo vaikas, nes jo tiesiog nesimato. Atsirado baimė ir absoliuti nežinomybė – kas laukia, koks kelias, kas ir kaip bus. Bet iš tiesų, net nežinojau, ko man bijoti. Aš mačiau, kad situacija sunki, gydytojai reanimacijoje nedaugžodžiavo tik nuolat man kartojo, kad būklė sunki ir stabili. Mes nesuvokėme nieko. Žinojom tik, kad vaikui sunki būklė, kaip ir viskas stabilu, bet ką tai reiškia? Tai turbūt, kad vaikas nemiršta, bet jo būklė sunki.
Aš stipriai verkiau grįžusi namo. Ligoninėje neleidau sau verkti, nes tuo metu net nesuvokiau, kas manęs laukia. Tiesiog kantriai, suėmusi save į rankas laukiau su mintimis – kas bus toliau? Tuo metu aplinka, Sofijos tėtis, seneliai nerimavo daugiau nei aš. Aš buvau tokia stipri, palaikiau visus, raminau ir sakiau, kad mes užaugsim. Ir tik grįžus namo, nuslūgus emocijoms, leidau sau išsiverkti.
Po 10 metų, likimas nepagailėjo į gyvenimą atsiųsdamas dar vieną neišnešiotuką. Tik šį kartą kirto truputuką skaudžiau. Sofija gimė didesnė, brandesnė. Benas gimė 29 sav. Ir šį kartą viskas buvo priešingai. Jeigu pirmą kartą neverkiau, neturėjau jokių baimių, šį kartą aš viską puikiai žinojau. Aš žinojau, kas manęs laukia. Aš suvokiau, kaip viskas klostysis ir turėjau mintyje tai, kad vaikas gimė dar mėnesiu anksčiau nei pirmagimė, kuri išvengė neišnešiotumo didesnių ar mažesnių ligelių, operacijų, pasėkmių ar padarinių. Suvokiant tai, kad jis gimė dar anksčiau, nebesitikėjau, kad man gali taip pasisekti. Aš palūžau praktiškai iš karto. Nuo pat pirmos savaitės aš labai daug verkiau. Morališkai šį kartą buvo be galo sunku. Buvo gaila jau ir savęs, ir vaiko.
Man darė operaciją 8:49val ryte. 15val. mane jau pastatė ant kojų, leido nuvykti į reanimaciją. Benas atrodė taip pat, kaip atrodė Sofija. Praktiškai identiško dydžio. Pirminis vaizdas jau nesukėlė tokio šoko. Ir jau tie laidai taip negąsdino. Tačiau gąsdino kiti dalykai. Ir visi sako, kad antras kartas turbūt lengviau? Lengviau tik dėl to, kad esi jau su tuo susipažinęs, bet jauti didžiulę baimę, nes puikiai žinai, kas laukia. Kokios ligos, kokios galimos diagnozės. Kai dabar prisimenu, nežinau, kaip aš eidavau į tą reanimaciją.
