OLIVIA 24 savaitės 620 g

Olivia gimė 24-ą nėštumo savaitę ir svėrė 620 gramus 2010-ųjų metų lapkričio antrąją. Tai buvo antrasis nėštumas. Pirmasis buvo lengvas, jokių problemų neturėjau, normalus gimdymas ir 9 mėnesius išnešiotas sūnus. Antrasis nėštumas taip pat buvo lengvas ir jokių sveikatos problemų bei ligų nebuvo. Visi tyrimai buvo geri, tiesiog viskas buvo nuostabu iki vienos dienos…

Tą dieną darbe pradėjo po truputį lašėti vandenys. Iš pradžių nesupratau kas darosi, nes nebuvo nei skausmo, nei kitų įspėjamųjų ženklų, kad kažkas negerai. Išskubėjau į ligoninę, o ten tik patvirtino, kad vandenys pradėjo lašėti dėl įtrūkimo gimdoje.

Kodėl įvyko priešlaikinis gimdymas niekas taip ir nenustatė. Aš pati manau, kad aš tiesiog labai pervargdavau ir darbe, ir namie, o reikėjo sustoti ir duoti laiko sau. Deja… Naujų namų įkurtuvės, darbas, sūnaus priežiūra – turbūt viskas susidėjo.

Vos gimus buvo diagnozuota daug problemų: sepsis, neišsivystę plaučiai, retinopatija, arterijoje šalia širdies nustatytas krešulys, nustatyta infekcija. Gydytojai nedavė garantijos, kad dukrytė išgyvens.

Kaip aš jaučiausi – žodžiais turbūt neįmanoma nei nusakyti, nei išreikšti. Pasaulis slydo iš po kojų, aplinkui nieko nesinorėjo matyti, bent jau pirmas kelias dienas. Net kai kas nors skambino nekeldavau ragelio, nes negalėjau klausyti kaip mane guodžia. Kas jau turi neišnešiotą vaikelį supras mane, ką reiškia, kai nežinai ar tavo vaikas gyvens, ar vaikščios, ar matys. Sunku buvo ir kitiems šeimos nariams: mano vyrui ir sūnui Benui. Jis labai lauke sesutės ir labai ją norėjo kuo greičiau parsivežti iš ligoninės, bet deja, tai užtruko beveik 4 mėnesius…

Pirmieji mėnesiai buvo labai sunkūs. Net ir dabar, beveik po 5 metų prisiminus, mano akyse tvenkiasi ašaros. Tai buvo kažkas tokio, ko net baisiausiam priešui nelinkėtum iškęsti. Oliviai beveik 2 mėnesius leido antibiotikus. Svoris tai krisdavo, tai padidėdavo. Buvo labai skaudu, kad negalėjau paimti į rankas, priglausti prie savęs, mačiau savo dukrytę gulinčią bejėgę ir apraizgytą laidais, su kateteriais, kovojančią už savo gyvybę. Labiausiai įsiminė monitoriaus pypsėjimas, kurio garsą kartais net dabar girdžiu.

Praėjus dviem mėnesiams Oliviai buvo padaryta akių lazerinė operacija. Ligoninėje praleidome 4 ilgus, varginančius mėnesius.

Namo grįžome kartu su deguonies aparatu. Dar apie 3 mėnesius Oliviai reikėjo deguonies kvėpuojant. Deguonies vamzdeliais buvo išvedžiotas visas namas, taip pat turėjome nešiojamus balionėlius. buvo be galo sunku, nes vyras dirbo, o man reikėjo rūpintis ir vyresniuoju sūnumi, ir dukra. Sunkiausia buvo judėti su tokiu su deguonies balionais. Oliviai buvo išrašyti pirmieji akinukai, užtruko nemažai laiko, kol priprato juos nešioti.

Pirmieji Olivios metai praėjo labai greitai ir pakankamai sklandžiai. Olivia tiesiog kabinosi į gyvenimą. Nebereikėjo deguonies, pradėjo sėdėti, paskui šliaužioti ir apie 15 mėn. pradėjo vaikščioti. Akinukai vis keičiami stipresniais, kadangi regėjimas augant prastėja. Pirmuosius 2-3 metus Olivia dažnai sirgdavo plaučių ligomis, bet paskutiniuoju metus serga rečiau.

Olivia pasivijo savo amžiaus vaikų raidą būdama 3 metų. Dabar ji yra labai didelė kovotoja už save, niekas jos negali pastumti, turi savo stiprią nuomonę ir labai stiprų charakterį. Galbūt yra jautresnė palyginus su kitais vaikais ir turi labai stiprų ryšį su manimi – mama. Olivia mėgsta gyvūnus, labai mėgsta knygas, kiekvieną vakarą kartu skaitom. Labai mėgsta viską kas susiję su autotechnika – dviračiai, automobiliai, motociklai. Vis prašo tėčio, kad pavežtų ją su motociklu.

Labiausiai mane turbūt palaike mano šeima, draugai bei ligoninės kolektyvas – seselės, gydytojai, psichologai, taip pat kitos mamos ligoninėje, su kuriomis praleisdavome kiekvieną dieną, mus siejo tos pačios problemos. Visi matė, kad man palaikymas tikrai buvo reikalingas, kad nepalūžčiau. Vienas labai man artimas žmogus pasakė: „tokie išbandymai siunčiami Dievo tik labai stipriems žmonėms, kurie gali tai ištverti. Nes buvo akimirkų, kai nesinorėjo gyventi.

Norėčiau palinkėti vidinės ir fizinės stiprybės, visada tikėti, kad viskas bus gerai, kad ir kaip bebūtų sunku tuo metu: visada ateina saulėta diena po niūrios. Niekada neprarasti vilties, nes tik jūsų stiprybė ir tikėjimas verčia kovoti tuos mažus žmogučius inkubatoriuje už savo gyvybę. Nors pati nesu labai tikinti, bet taip nutikus, kiekvieną dieną kreipdavausi aukščiau ir melsdavau Dievo, kad tik duktė išgyventų. Aišku, labai didelis ačiū medikams, kurie padarė viską kad dukrelė gyventu ir būtų tokia, kokia ji yra dabar.