Ankstukų pagalbos linija Savanoriaukite Aukokite

Istorijos

RŪTA EMILIJA 33 savaitės 1220 g

Sveiki visi,

Kaip gerai, kad pas mus tu atėjai, Rūta Emilija…

Viskas prasidėjo saulėtą, paukščiais čiulbantį pavasario rytą.

Kai po 10 minučių nėštumo teste pasirodė nedrąsi antra juostelė, aš pamaniau, kad tai tiesiog klaida, nelemtas pokštas. Juk negali aštuonis metus laukti tos antros juostelės, palaidoti visas viltis ir staiga ją pamatyti? Pasirodo – gali…

Tai nebuvo klasikinis, lengvas trečias nėštumas, todėl supratingi bei atsakingi gydytojai tapo nuolatiniai mano palydovai.

Eilinis ankstyvas spalio 15-osios rytas nieko neįprasto nežadėjo – aš mėgavausi neseniai prasidėjusiomis ilgosiomis atostogomis ir krentančiais auksiniais lapais. Kūdikėlio kraitelis beveik supirktas, o pasiruošimui tikėjausi turėti dar porą ilgų mėnesių. Ramia širdimi keliavau suplanuoto vizito pas gydytojus. Maniau, tik greitai pas juos apsisuku ir lekiu toliau: darbų ir planų pilna diena.

Kai perinatalinio nėščiųjų centro gydytoja Rita Matulionytė susimasčiusiu veidu tyrinėjo mano pilvinuką, skambino ir konsultavosi su kolegomis, nuoširdžiai tikėjau, kad tikrai ne dėl manęs. Tikrai. Todėl po ilgų konsultacijų, tyrimų, apžiūrų gydytojų verdiktas „gimdysim šiandien“ mane pribloškė.

Atrodė, kad aš sustingau ir įkliuvau kažkur sapne. Operuojančios gydytojos man parodyta išsvajota dukra buvo mažutėlytė ir beveik permatoma. Garsiai įvardyti skaičiai: 1220 gr svoris ir 41 cm ūgis, 32 savaitės – bumerangu kirto galvon. Kiekviena diena – naujas sapnas ir jei ne realus pjūvio skausmas, norėčiau kuo greičiau įsižnybti ir pabusti.

Dėkoju supratingoms kūdikių reanimacijos medikėms už galimybę jau antrą dieną, tarp daugybės laidų ir cypsinčių aparatų glausti savo kūdikį prie krūtinės. Tai padėjo Rūtai Emilijai ir man sparčiai taisytis. Jau po dienelės jai atjungė kvėpavimo „ūselius“, po kitos mergina mėgavosi „suvalgydama“ net po 1 ml mamos pieno, o po savaitės mes buvome tokios stiprios, jog abi atsidūrėme Neonatologijos centro Neišnešiotukų skyriuje.

Sunku nupasakoti medikų palaikymą tomis sudėtingomis dienomis. Jie įkvėpė vilties ir tikėjimo. Mokė ir patarė, glostė ir barė už išdavikes ašaras. „Svarbiausia – teigiamos emocijos, optimizmas ir šypsena“ – šie medikių žodžiai tapo mano gyvenimo skyriuje konstanta. Aš turėjau slaptą planą: per tris savaites Rūta Emilija turėjo pasiekti tinkamą svorį, paūgėti iki reikiamo dydžio, o aš turėjau įgyti ankstuko priežiūrai reikiamų įgūdžių. O tada į sutiktuvėms paruoštus, spalvotais balionais ir girliandomis nukabinėtus namus – pas tėtį, brolius ir šuniuką!

Dabar, jau toli praeityje palikusi skausmą, nerimą, klausimus ir nubraukdama vis karts nuo karto pasirodančią prisiminimų ašarą, galiu teigti – viskas yra Dievo ir žmogaus rankose. Dabar, dainuodama lopšines ar sekdama pasakas aš glostau garbanotą savo princesės galvelę ir dėkoju už stebuklą. Stebuklą sukurtą iš Dievo, žmogaus ir tikėjimo, kad VISKAS bus gerai.

Iš visos širdies dėkoju rūpestingoms, atsakingoms ir jautrioms medikėms: padėjusiai man išgelbėti dukrą – gydytojai ginekologei Ritai Matulionytei ir jai padedančiai seselei, kūdikių reanimacijoje profesionalumu ir atida pasižymėjusiai gydytojai ir supratingoms seselėms, mane operavusiai gydytojai Marinai Stankevičienei, visam Neišnešiotukų skyriaus personalui – ypač mus prižiūrėjusiai gydytojai neonatologei Laimai Tamulienei, mane geriems darbams įkvėpusiai skyriaus vadovei Rimutei Vaitkevičienei ir profesorei Nijolei Drazdienei, rūpestingai kardiologei Ramunei Vankevičienei ir visiems visiems, kurių nematomi, bet svarbūs darbai padeda mus jaustis geriau, tvirčiau, saugiau. Jūsų pagalba ir parama yra NEĮKAINOJAMA. Ačiū, kad Jūs esate.

33 nėštumo savaitę gimusios Rūtos Emilijos mama: ačiū medikams

Rūta Emilija gimė 33 nėštumo savaitę ir svėrė 1220 gramų. „Atrodė, kad aš sustingau ir įkliuvau kažkur sapne. Operuojančios gydytojos man parodyta išsvajota dukra buvo mažutėlytė ir beveik permatoma“, – prisimena jos mama.

Visą straipsnį skaitykite čia.