UGNIUS 23 savaitės 635 g

2016 m. kovo 9 d. 23-ą nėštumo savaitę ir sverdamas vos 635 g. gimė mano sūnus Ugnius. Tai buvo mano antrasis nėštumas. Pirmasis buvo lengvas, jaučiausi puikiai, jokių sveikatos problemų neturėjau, vaikelis gimė išnešiotas ir pats gimdymas taip pat buvo sklandus. Antrasis nėštumas taip pat buvo lengvas, tyrimai buvo geri, tik šiek tiek trūko geležies, bet pagal gydytojos rekomendacijas ją vartojau. Net neįtariau kad staiga viskas taip gali imti ir apsiversti aukštyn kojomis ir net nežinojau, kad taip anksti gimę ir tokie maži kūdikiai apskritai gali išgyventi. Matydavau straipsnius spaudoje apie ankstukus, bet niekada jų neskaitydavau, nes negalvojau, kad man taip gali nutikti.

Buvo sausis ir pats peršalimo ligų sezonas, tuomet ir prasidėjo visos mūsų šeimos bėdos. Vyresnysis sūnus buvo apsirgęs, bet jau pasveikus nuvežiau jį į polikliniką, o iš ten ir pati parsivežiau naują virusą. Pradėjau karščiuoti, sloguoti, kosėti, galų gale gydymas baigėsi antibiotikų kursu. Tada sūnus dar kartą apsirgo. Visiems pasveikus atšventėm jo antrąjį gimtadienį, o naktį pradėjau jausti skausmus apatinėje nugaros dalyje. Ryte skausmai atslūgo, jaučiausi gerai ir išvažiavau į darbą. Grįžus namo vėl užėjo maudimas, paskambinau gydytojai, o ji pakvietė kitą rytą atvykti apžiūrai. Nuvykus paaiškėjo, kad man pradėjo trumpėti gimdos kaklelis, tad mane paguldė į ligoninę stebėjimui dėl gresiančio persileidimo. Tačiau po kelių dienų gulimo režimo buvau išleista, mane patikino, kad gimdos kaklelis atsistatęs ir yra normos ribose, kad pailsėčiau dar savaitę namie ir galėsiu grįžti į darbą. Jaučiausi puikiai ir tuo metu dar net nesuvokiau, kokia man kilo grėsmė pagimdyti vaikelį anksčiau laiko. Tą savaitę namie tikrai nuoširdžiai ilsėjausi, jokių ypatingų buities darbų nesiėmiau, daug miegojau. Bet praėjus kelioms dienoms ir besiruošiant eiti miegoti, pajaučiau kad man staiga ėmė tekėti vaisiaus vandenys. Vyras kaip tik tuo metu kitame kambaryje migdė vyresnįjį sūnų. Mane apėmė panika, nežinojau ko griebtis. Paskambinau taksi, kad galėčiau kuo greičiau vykti į ligoninę, bet tuo metu vyras kaip tik išėjo iš kito kambario užmigdęs sūnų. Sėdom į mašiną ir išvažiavom, o į namus pasaugot miegančio sūnaus atbėgo šalia gyvenantis sesės vyras. Klaiki baimė ir siaubas lydėjo mane visą kelią iki Santariškių, visas kūnas drebėjo. Nuvykus į priimamąjį, slaugytoja nelabai norėjo tikėt, kad taip anktsti bėga vaisiaus vandenys, sakė gal tai tik išskyros. Bet kadangi tai nebuvo mano pirmasis nėštumas, žinojau tiksliai, o ir tie vandenys bėgo tikrai gausiai, kad galėčiau dar suabejot. Apžiūrėjus budinčiam gydytojui, mums buvo pasakyta, kad vaikelis yra per mažas kad išgyventų, kad plaučiai nebus brandinami, nes jokių šansų išgyventi nėra. Ašaros tekėjo upeliais, o gydytojas pasakė, kad jos nebepadės. Neįsivaizdavau, kaip galima būti tokiam grubiam ir žiauriam tokioje situacijoje, širdis tiesiog plyšo iš skausmo. Paskui jis išėjo, o po kurio laiko grįžęs pasakė, kad pasitarus su pamainos vyresniuoju gydytoju nuspręsta visgi brandinti vaikelio plaučiukus. Sakė, kad kartais įvyksta stebuklas, ir vandenys nustoja bėgti. Buvau paguldyta į Patologinį skyrių, kur man buvo suleisti vaistai. Vyrui neleido pasilikti šalia, tad jis išvažiavo namo. Jaučiausi beviltiškai, verkiau ir negalėjau sumerkti akių, galvoje sukosi liūdniausios mintys. Ieškojau internete informacijos, kokia tikimybė tokiam mažam naujagimiui išgyventi, ji buvo tik apie 50 procentų, ieškojau realių istorijų, bet oficialiame Neišnešiotuko organizacijos puslapyje išgyvenusių 23 savaičių vaikelių istorijos buvo vos dvi, verkiau ir galvojau apie blogiausia, pasaulis slydo iš po kojų, žodžiais turbūt neįmanoma išreikšti kaip aš tuo metu jaučiausi.
Po 12-os valandų buvo suleista antra vaistų dozė, vandenys nenustojo tekėti, prasidėjo sąrėmiai, tad susirinkęs gydytojų konsiliumas nusprendė, kad tądien turėsiu gimdyti. Man buvo paaiškinta, kad jei vaikeliui grėstų gyvybė gimdymo metu, Cezario pjūvis nebūtų daromas, nes tikimybė tokiam mažutėliui išgyventi labai maža, taip pat kad jis gali mirti gimdymo metu, arba tik gimęs. Viskas vyko kaip baisiausiam sapne, visą tą laiką aš negalėjau nustoti lieti ašarų, negalėjau suvokti, kodėl taip atsitiko. Gimdymą taip pat prisimenu tarsi košmarą, nuolat galvojau apie tai, ar jis vis dar gyvas, o gal gimdau jau mirusį vaikelį, galvojau, kaip jį palaidosime, ir kaip reikės su tuo susitaikyti, kaip gyventi toliau, kai tavo svajonės ir planai staiga dūžta į šipulius. Vos tik gimus, jis suverkė, bet iš karto poto nustojo kvėpuoti, net nespėjau jo pamatyti, nes buvo perkeltas ant gimdyklos gale esančio stalelio ir gaivinamas. Atrodė, kad tai truko visą amžinybę, laikas buvo sustojęs, girdėjome tik aparatų pypsėjimą, abu su vyru apsikabinę verkėme ir laukėme nuosprendžio. Paskui supratom, kad aparatų pagalba vaikelis buvo atgaivintas ir skubiai išvežtas i Intensyvios terapijos skyrių. Po visko, kas įvyko, aš neturėjau jėgų atsikelti iš lovos, o vyras grįžęs iš reanimacijos, parodė man mūsų sūnaus, gulinčio inkubatoriuje, nuotrauką. Jis buvo delno dydžio ir visai nepanašus į naujagimį, bet greičiau į mažą seną žmogutį, oda buvo permatoma, raudona, akyčių net nesimatė. Jis buvo pridengtas plastikine plėvele, nes net inkubatoriaus šilumos jam nepakako. Kai aš pati kitą rytą ten nuvykau, pamačiau jį tokį bejėgį ir mažą, akys dar užmerktos, rankytės mano piršto storio, o piršteliai kaip dantų krapštukai. Vėl negalėjau sulaikyti ašarų, palinkusi prie inkubatoriaus. Matydami bejėgį savo vaiką patys jautėmės bejėgiai, nes niekuo jam negalėjome padėti. Išgyvenome daug prieštaringų jausmų, baimę, liūdesį, pyktį, kodėl būtent mums taip turėjo nutikti, kaltę, kad kažko nepadarėme ar kažką padarėme netinkamai, norėjosi atsukti laiką atgal. Vaikutis buvo visas apraizgytas laideliais, į trachėją buvo įkištas vamzdelis, tam kad dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatas už jį kvėpuotų (intubuotas), įvestas zondas, kateteris, prijungti įvairūs davikliai, stebintys kvėpavimą, širdutės plakimą. Aparatai nuolat pypsėjo, nes vaikelio būklė buvo labai sunki, plaučiai buvo neišsivystę, jam buvo stipri įgimta infekcija, leidžiami kelių rūšių antibiotikai, galvytėje buvo kelios kraujosruvos, organizme buvo didžiulis gliukozės perteklius, tad buvo leidžiamas insulinas. Pirmas paras gydytojai nieko nežadėjo, kaskart atėjusi į reanimaciją bijojau išgirsti blogą žinią. Bet po kelių dienų būklė stabilizavosi, uždegiminiai rodikliai mažėjo, insulinas buvo nutrauktas. Intensyviosios terapijos gydytoja norėjo mus nudžiuginti, bet kartu ir įspėjo, kad mūsų laukia ilgas kelias, kad jei ir vaikelis išgyvens ir užaugs, tolesnio jo gyvenimo kokybė yra neprognozuojama, kad yra didžiulė rizika Cerebrinio paralyžiaus, klausos, regos bei protinių sutrikimų. Mūsų jausmai netilpo savyje, aplinkui nieko nesinorėjo matyti ir girdėti, negaliu nusakyti ką jaučiau, kai nežinai, ar tavo vaikas vaikščios, ar matys, ar girdės. Šeima ir draugai taip pat nežinojo, kaip mus paguosti ir ką sakyti, atsidūrus tokioje situacijoje, bet siuntė glėbius stiprybės ir palaikymo.
Vienintelis dalykas, kurį galėjau padaryti dėl savo kūdikėlio, tai nunešti jam savo pieno. Kitą dieną po gimdymo su ašaromis akyse pradėjau traukti pienelį, sunkiai, po vieną lašą, ir kas 3 valandas nešiau jį savo mažutėliui į Intensyvios terapijos skyrių. Jis buvo maitinamas per zondą, vos po kelis mililitrus. Po kelių dienų išvykau namo, o sūnelis buvo perkeltas į Vaikų ligoninės intensyvios terapijos skyrių. Toliau kasdien jį lankiau, kas kelias valandas namie traukiau ir vežiau pienuką į ligoninę. Kaskart nuvykusi klausdavau kaip jam sekasi, kiek gramų paaugo, kiek mililitrų mano pieno jam buvo suzonduota. Augant svoriui, pieno norma kaskart kildavo, ir tai buvo maži, bet kartu dideli pasiekimai. Kasdien sėdėdavau prie inkubatoriaus ir stebėdavau jį, kartais man leisdavo paliesti sūnaus rankytę, jį paglostyti. Aparatai reanimacijoje nuolat pypsėjo ir tai labai slėgė. Buvo skaudu stebėti savo sūnelį gulintį bejėgį, apraizgytą laidais ir kateteriais, kovojantį už savo gyvybę, taip norėjosi jį paimti į rankas ir priglausti prie savęs.
Paskui infekcija atsinaujino, vėl buvo leidžiami antibiotikai, dėl žemo hemoglobino buvo perpiltas kraujas. Neišnešiotukams būdingas atviras arterinis latakas (AAL) vaistukų pagalba neužsivėrė, bei labai apsunkino kvėpavimą, tad sulaukęs mėnesio ir sverdamas vos 970 g, mažylis buvo operuojamas. Kai jau po mėnesio atrodė, kad kažkiek susitaikėm su tuo kas vyksta, kad jis auga ir viskas mažais žingsneliais eina į priekį, atvykę po operacijos jo aplankyti, vėl patyrėme smūgį. Vaikelis buvo visas ištinęs, jo būklė buvo kritinė, visos pagrindinės organizmo sistemos stojo veikti, prireikė vaistų širdelės darbui paskatinti, gydytojai nieko nežadėjo. Kitą parą būklė stabilizavosi, bet kraujyje atsirado sepsis, tad vėl buvo leidžiami nesuskaičiuojami kiekiai antibiotikų. Dar po savaitės jis pagaliau buvo ekstubuotas, ir tai reiškė, kad pagaliau jam reikia mažiau pagalbos kvėpuojant, tai yra nebe aparatas už jį kvėpavo, bet jis pats su papildomos deguonies (kaniulių) pagalba. Balandžio 21-ąją pirmą kartą Intensyviosios terapijos skyriaus slaugytojos uždėjo sūnelį man ant krūtinės, jausmas buvo neapsakomas daugiau nei po mėnesio pagaliau liesti savo vaiką, jausti jo artumą, kvėpavimą ir širdies plakimą. Mažytis, švelnus ir šiltas žmogeliukas ramiai miegojo, klausydamas manojo širdies plakimo. Tik tada su vyru ir išrinkom jam tinkantį vardą, pavadinome Ugnium, koks stiprus jis buvo kovotojas!
Po to sekė dar vienas kraujo perpylimas, nustatyta kirkšnies išvarža, vėl prasidėjo gilios ir dažnos apnėjos (kvėpavimo sustojimai), vėl atsinaujino infekcija ir buvo leidžiami antibiotikai, plaučiai vėl buvo ventiliuojami. Kiekviena diena buvo kova, kai niekada nežinai kas bus, po kiekvieno pagerėjimo sekė nuopuolis, kiek baisiausių diagnozių buvo įtariama, kiek įvairiausių tyrimų ir invazijų Ugniui teko per tą laiką iškęsti.
Visą tą laiką sunkiai išgyveno ir mūsų vyresnysis sūnus, nors stengėmės išlikti pozityvūs ir neperteikti jam savo liūdesio ir baimės, bet matėme, kad jis jaučia mūsų nerimą. 2-iejų metukų berniukui dar buvo per daug sudėtinga suprasti, kodėl mama tiek laiko praleidžia ligoninėje, o taip pat ir nelabai suvokė, kad jau turi brolį bei iš kur jis atsirado, nes ir mano pilvelio dar beveik nesimatė, kai pagimdžiau.
Po ilgų 3-ijų mėnesių Intensyviosios terapijos skyriuje, gydytojai pranešė, kad pagaliau būsime kartu su sūneliu perkelti į Neišnešiotų naujagimių skyrių. Ten po truputį Ugnius mokėsi savarankiškai kvėpuoti, valgyti iš buteliuko, buvo gera, kad pati pagaliau galėjau juo rūpintis, prižiūrėti, keisti sauskelnes. Nuolat reikėjo stebėti monitorius, nes jis vis dar įmigdavo taip, kad pamiršdavo kvėpuoti, aparatai pradėdavo cypti, tad puldavau Ugnių žadinti, trinti padukus, nugarytę. Po kelių savaičių vėl teko patirti skausmingų išgyvenimų, nes sūnui buvo nustatyta 3-io laipsnio retinopatija ir kitą dieną akytės buvo skubiai operuojamos. Operacija pavyko sėkmingai, bet dar po kelių savaičių ligoninėje teko operuoti ir didžiules kirkšnies išvaržas, nes jos sukeldavo mažyliui stiprius pilvelio skausmus ir trukdė pasituštinti. Liepos 15 dieną, po ilgų ir varginančių 4-ių mėnesių kovos su likimu, pagaliau išvykome namo, Ugnius tuo metu būdamas 49 cm ūgio ir sverdamas 3200 g, jau atrodė panašus į normalų naujagimį.
Grįžus namo tvirtai pasiryžau išmokyti Ugniuką žįsti krūtį, nors žinojau, kad neišnešiotukui tai fiziškai be galo sunkus darbas. Pasiskolinau iš draugės kūdikių svarstykles, ir vis maitinau krūtimi, sverdavau prieš ir po kiekvieno maitinimo, kad žinočiau, kiek pienuko jis ištraukė. Deja, mažylis dar buvo visai silpnutis, tad tik truputį atsigėręs pavargdavo ir užmigdavo. Po valandėles tekdavo vėl žadinti ir žindyti, o naktį ilgiau pamiegojęs visai nebeturėdavo jėgų žįsti, tekdavo pieną vėl nusitraukinėti ir maitinti iš buteliuko. Taip vargom kelis mėnesius kol mažylis sustiprėjo ir pientraukio jau nebeprireikdavo.
Šiek tiek paaugus ir sustiprėjus pradėjome reabilitaciją Vaiko Raidos centre, poliklinikoje. Tam, kad mažylio raida neatsiliktų, teko ir iki šiol tenka daug dirbti, periodiškai visą tą laiką lankėme kineziterapiją, ergoterapiją, baseiną, logopedo ir kitus užsiėmimus, taip pat laviname ir mokome Ugniuką namuose pagal specialistų rekomendacijas. Dabar Ugniukui jau 1 metai ir 8 mėnesiai (1 metai ir 4 mėnesiai koreguoto amžiaus), savo raida jis pilnai atitinka koreguotą amžių ir po truputį vejasi savo tikrąjį amžių. Grįžę iš ligoninės, jokių rimtų sveikatos problemų daugiau neturėjom, Ugniukas kasdien mus džiugina vis labiau, jau vaikšto, daug visko supranta, ką jam sakom, pats pradeda kalbėti, yra guvus, linksmas, žingeidus, protingas ir labai aktyvus vaikas, negali išbūti vienoje vietoje ir lipa kuo aukščiau, tik spėk gaudyt.
Aš, kaip mama, visus pirmuosius metus vis dar labai išgyvenau dėl to, ką teko patirti, psichologiškai man buvo be galo sunku, nes slėgė baimė dėl nežinomybės, kaip viskas bus toliau, kaip vaikas augs, kaip vystysis, ar vaikščios, ar matys, ar girdės… atrodė viskas ėjo geryn, bet vis neapleido blogos mintys, negalėjau pamiršti baisiausių gydytojų prognozių ir rizikų, kurios lydi giliai neišnešiotą naujagimį. Prisiminusi viską suprantu, kad aš patyriau kažką tokio, ko nelinkėčiau iškęst net baisiausiam priešui.
Bet jau dabar, kai matau iš laidais apraizgyto coliuko išaugusį besišypsantį ir besijuokiantį, sveiką, vaikštantį, viską pirštuku rodantį ir reikalaujantį, kasdien vis kažko naujo išmokstantį ir išdaigas krečiantį berniuką, kuris taip stipriai norėjo gyventi, pagaliau pradedu atsikvėpti ir džiaugtis motinyste, pagaliau pamirštu visus išgyvenimus ir išbandymus, kuriuos man siuntė likimas ir kurie mane užgrūdino, kurie leido į gyvenimą pažvelgti kitaip, ir kurie atvėrė prieš akis naujas vertybes. Pagaliau man atrodo, kad šis sunkiausias gyvenimo etapas jau praeityje ir pradedu tikėti, kad viskas bus gerai, kad baisiausios gydytojų prognozės neišsipildė ir viliuosi, kad jau nebeišsipildys.
Susilaukusi neišnešioto sūnaus aš supratau, ką reiškia tikras stebuklas. Tikiuosi, kad ši istorija įkvėps ir suteiks palaikymo, vilties ir tikėjimo kitiems tėvams, šiuo metu patiriantiems tą patį. Noriu palinkėti Jums stiprybės ir kantrybės, visada tikėkit savo mažais stebuklais, viskas bus gerai, jie didžiausi ir atkakliausi kovotojai, apgaubkit juos šiluma ir meile ir žinokit, kad jie niekada nepasiduos.
Taip pat didžiausią padėką tariu gydytojams, slaugytojoms, už rūpestį ir už tai, kad padarė viską, kad mano mažas stebuklėlis išgyventų. O taip pat savo vyrui, už jo begalinę stiprybę ir palaikymą.”