Gydytojų priežiūra ligoninėje

Tai, kas mums yra įprasta, anksčiau laiko gimusįjį gali erzinti ir trikdyti. Todėl ligoninėje stengiamasi sukurti tokią aplinką, kuri mažyliui būtų kuo jaukesnė ir malonesnė. Kitaip sakant, kas galėtų prilygti mamos įsčioms.

Inkubatorius, apklojamas, kad naujagimis nejustų apšvietimo pasikeitimų, palatose stengiamasi laikytis tylos. Stengiamasi kuo rečiau naujagimį liesti ar atlikti jam nemalonias procedūras, tokias kaip tyrimų ėmimas ar gleivių siurbimas iš kvėpavimo takų. Kad naujagimiui būtų šilčiau ir jis jaustųsi saugesnis, iš vystyklų susukamas „lizdelis“.

Kadangi pirmomis dienomis sergantys naujagimiai pienu nemaitinami arba maitinami nepakankamai, jie turi gauti papildomai skysčių ir maisto medžiagų į veną. Į veną įkišamas plonas kateteris, jis pritvirtinamas kelioms dienoms ar net savaitėms, sujungiamas su lašeline sistema. Per tą patį kateterį suleidžiami ir vaistai. Į raumenis naujagimiams vaistai leidžiami gana retai. Kai naujagimiui jau nebereikia vaistų, ir jis maitinamas pienu, kateteris iš venos ištraukiamas.

Kol naujagimis guli NITS ir yra per silpnas, jog galėtų čiulpti krūtį, jis maitinamas per zondą. Plonas zondas įkišamas per nosį ar burną tiesiai į skrandį ir per jį supilamas reikiamas pieno kiekis. Paprastai sergantys naujagimiai maitinami kas 3 val., mažieji, t. y. sveriantys <1000 g, kas 2 val. Taigi, kol naujagimis pasveiks ir paaugs, jog galėtų valgyti iš krūties, motinai reikės nusitraukinėti pieną. Skyriaus personalas ją pamoko, kaip reikia maitinti naujagimį per zondą, ir slaugytojos prižiūrima motina gali pati maitinti savo vaiką.

Beveik visiems NITS pacientams reikia vienokių ar kitokių vaistų. Dažniausiai tai – antibiotikai, kurie naikina mikrobus, žmogaus organizme sukeliančius infekcijas. Kokius vaistus gauna naujagimis ir kaip jie veikia, tėvus informuoja gydytojas. Naujagimiui sveikstant ir stiprėjant, reikia vis mažiau tyrimų, procedūrų ir vaistų. Augančiam vaikui reikia tik motinos pieno ir vitaminų.

Šviesa, kurią gimdoje jaučia vaisius, yra vos matoma, blausi. Todėl neišnešiotas naujagimis paguldomas į inkubatorių, kuris uždengiamas medžiaginiu gaubtu. Atliekant slaugos procedūras mažylio akis stengiamasi pridengti medžiagos skiaute arba delnu. Nuo 33 savaitės kūdikis gali pats prisimerkti, todėl akių dengti nebūtina. Taip pat šio amžiaus naujagimis, jei nemiega, gali būti dienos ar neryškioje dirbtinėje šviesoje.

Garsas, girdimas gimdoje, yra daug tylesnis, nei mes įpratę. Dėl stipresnio triukšmo vaikutis išsigąsta, pasijunta neramiai, sutrinka miegas. Tuo galima įsitikinti stebint monitoriaus rodmenis, nes jie paprastai parodo naujagimio širdies susitraukimus ir ar kraujas tinkamai įsotinamas deguonimi. Todėl mažylį būtina saugoti nuo triukšmo. Inkubatoriaus dureles reikia atidaryti ir uždaryti tyliai. Negalima ant inkubatoriaus statyti jokių daiktų, taip pat stuksenti, nes jo viduje garsas sustiprėja. Būnant šalia reikėtų tyliai kalbėti. Jokiu būdu negalima arti laikyti įjungto telefono, o ir su lankytojais derėtų bendrauti atokiau.

Skonį ir kvapą jaučia ir ankstukai. Gimdoje skonį ir kvapą mažylis jaučia ragaudamas vaisiaus vandenis ir tai palieka malonius prisiminimus. Gimęs susiduria su dar daugiau kvapų. Tiesa, ne visi yra malonūs. Todėl nuo jų reikėtų saugoti. Tėvams, lankytojams ir visiems esantiems šalia rekomenduojama nenaudoti kvepalų, dezodorantų, stipraus kvapo prausimosi priemonių, nes visa tai naujagimį gali erzinti. Nusiplovus rankas dezinfekciniu skysčiu, būtinai reikia palaukti, kol jos nudžius, tik tada atidaryti inkubatoriaus dureles. Vieną maloniausių potyrių skonio ir uoslės receptoriams suteikia mamos pienas. Kol naujagimis mažutis ir negali pats valgyti, galima duoti mamos pienu suvilgytą čiulptuką.

Lytėjimas – vienas jautriausių potyrių. Besivystantis vaisius nuolat liečiasi prie šiltos ir minkštos mamos gimdos sienelių ir patiria malonumą. Taip pat jaučia šiltus jį supančius vandenis, gali liesti save – pakelti ranką prie veiduko, čiulpti nykštį. Visa tai – įprasta saugi ir švelni aplinka, kuri skatina vystytis.

Prisilietimai labai svarbūs ir gimus. Tačiau gulėdamas inkubatoriuje nuo staigaus prisilietimo naujagimis gali krūptelėti. Todėl kiekvieną kartą liesti reikia labai švelniai ir atsargiai. Mamos ir tėčio delnų šiluma būtina patiems mažiausiems, tačiau iki 30 savaitės nepatariama kūdikio glostyti. Vaiko oda labai plona ir jautri, glostant galima ne tik ją pažeisti, bet ir sukelti skausmą. Šiuo laiku geriausia prisiliesti prie naujagimio odos ir rankų nejudinti. Nėra taip svarbu, kur tėvai prideda delną – ant galvos ar nugarytės, lengvas ir šiltas prisilietimas kūdikiui vis vien bus malonus. Švelniai padėję rankas ant savo vaikelio, skleiskite geriausias mintis, palinkėjimus bei meilę… Vėliau, kai vaikutis ūgtelės ir sustiprės, bus galima paglostyti.

Kiekvienas ankstukas – tai sudėtingas savitas pasaulis, kurį suprasti ne visada lengva ir paprasta. Vaikelio būklė priklauso nuo įvairių organų ir sistemų išsivystymo, lydinčių ligų ar kitų priežasčių. Neretai persirgus viena liga, atsiranda kita, todėl būtinas glaudus įvairių specialistų bendradarbiavimas. Tik šitaip galima suteikti geriausią pagalbą mažajam ligoniukui.

Paguldžius naujagimį į intensyviosios terapijos skyrių, tėvai iškart supažindinami su ligoninės gydymo tvarka, jiems tenka pasirašyti daugybę dokumentų, reglamentuojančių vaikučio gydymą, patvirtinti, kad sutinka, jog būtų atlikta operacija, tam tikros procedūros ar tyrimai.

„Pasitikėkite savo gydytoju. Mane nuolat stebina įrašai feisbuke „gydytojas sakė taip ir taip, o man atrodo kitaip, o kaip buvo jums?“ Pasidalyti patirtimi svarbu, tačiau pasirinkite gydytoją, kurio kompetencija pasitikite ir kurį gerbiate. Ankstukui reikalinga darni ir išvien dirbanti tėvų ir gydytojo komanda, o ne mamos ir jos draugės tandemas“, – pataria Vita, ankstukės Elžbietos Onos, gimusios 34 savaitę, mama.

Neonatologas – tai pagrindinis naujagimio gydytojas. Jis prižiūri neišnešiotą kūdikį intensyviosios terapijos ar neišnešiotų naujagimių skyriuje. Jam nuolat talkina gydytojai radiologai, vaikų kardiologai, vaikų chirurgai, pulmonologai, urologai, nefrologai, gastroenterologai. Jeigu nustatoma apsigimimų arba įtariama įgimta medžiagų apykaitos liga, neapsieinama be gydytojų genetikų. Sudėtingiausius ligos atvejus aptaria gydytojų konsiliumas.

Slaugytojos suleidžia gydytojo paskirtus vaistus, padeda atlikti įvairias specifines medicinines procedūras. Kasdien mažylio higiena taip pat rūpinasi slaugytojos. Jos atsakingos už vaiko odos, bambos, akių, nosytės priežiūrą. Kasdien sveria, maitina per zondą ar iš buteliuko, stebi prijungtų monitorių rodmenis. Taip pat jos rūpinasi, kad mama ir mažylis jaustųsi lyg namie.

Psichologas išklauso tėvus, padeda susivokti apėmusiuose jausmuose, išgyventi neviltį.

Vaiko raidos specialistas vertina bendrą psichomotorinį ankstuko vystymąsi, fizinę būklę. Nustato, ar mažylis geba atlikti tai, kas priklausytų pagal jo amžių (judesiai, dėmesio nukreipimas ir pan.).

Ergoterapeutas padeda parinkti patogiausią vaikučiui padėtį. Moko tėvus teisingai paguldyti ar maitinti naujagimį. Pataria, kada mažylis turi miegoti, o kada gali būti budrus.

Logopedas moko ne kalbėti, o žįsti. Skatindamas čiulpimo refleksą pratina prie savarankiško maitinimosi. Jo svarbiausias tikslas, kad mažylis kaip galima anksčiau imtų teisingai žįsti mamos krūtį.

Ligoninėje ankstuko sveikata taip pat rūpinasi laboratorijos gydytojai – jie vertina kraujo tyrimus, daro pasėlius. Funkcinės diagnostikos specialistai užrašo kardiogramas ir t. t.

Gydytojų vizitacijos įprastai vyksta du kartus per dieną – ryte ir vakare. Laikantis privatumo nuostatų vizitacijos metu tėvų gali būti paprašyta išeiti iš palatos, nors kiekvienos ligoninės vidaus tvarka gali skirtis.

Sanitaras priežiūros paslaugų neteikia, o valo, plauna ir dezinfekuoja ligoninės patalpas.

Naujagimio gydymas ir priežiūra yra griežtai ir tiksliai dokumentuojami ligos istorijoje. Kiekvieną dieną gydytojas užpildo specialų gydymo lapą ir nurodo planuojamus atlikti tyrimus, taip pat kokie ir kokiomis dozėmis bus skiriami vaistai, kaip naujagimis bus maitinamas ir pan. Ligos istorija pildoma kasdien: aprašoma naujagimio būklė, įrašomi tyrimų, specialistų apžiūrų rezultatai, pagrindžiama, kodėl nuspręsta keisti gydymą, ir kt.

Prižiūrinti naujagimį slaugytoja kruopščiai pildo jo slaugos lapą ir užrašo svarbiausius mažylio būklės vertinimo parametrus (pavyzdžiui, pulso, kraujospūdžio, kvėpavimo dažnio, kraujo įsotinimo deguonimi rodmenis), nurodo, kaip naujagimis pasisavino maistą, kaip šlapinosi, tuštinosi, kokios buvo atliktos procedūros ir pan.

• Ramybės laikas

Dauguma neišnešiotų ir išnešiotų naujagimių skyrių turi ramybės laiką, skirtą kūdikiams ilsėtis. Įprastai prigesinamos šviesos, užtraukiamos užuolaidos, o triukšmas sumažinamas iki minimumo. Tėvai yra laukiami, tačiau kiti lankytojai neįleidžiami.

• Perkėlimas į kitą ligoninės skyrių

Neišnešiotiems ar sergantiems kūdikiams reikia ypatingos priežiūros, todėl jie gali būti perkelti į kitą ligoninę, turinčią specializuotus neišnešiotų ar išnešiotų naujagimių skyrius. Kokia bus pasirinkta ligoninė, priklausys nuo kūdikio būklės ir reikalingo gydymo. Mažylį saugiai perveš modernūs reanimobiliai, kuriuose yra speciali įranga.

Geriausiai vaikas, aišku, jausis namie. Todėl ligoninėje laikomas tik tiek, kiek būtina. Nė dienos ilgiau. Iki 34 savaičių gestacinio amžiaus ankstukai namo neišleidžiami, nes jų kvėpavimo sistema dar nėra iki galo išsivysčiusi. Šio amžiaus mažyliai dar gali pamiršti kvėpuoti, todėl, kad ir kaip gerai jaustųsi, stebimi ligoninėje. Beje, vaikučio svoris – nėra pagrindinis kriterijus. Namo gali būti išleistas ir kiek daugiau kaip 2 kg sveriantis ankstukas, tačiau tik tada, kai:

1. Gulėdamas nešildomoje lovelėje pats reguliuoja kūno temperatūrą.

2. Nėra geltos požymių. ( Jei vaikutis kasdien gelsta, gali būti, kad prireiks gydymo.)

3. Valgo pats. Stengiamasi, kad žįstų mamos krūtį.

Sunku pasakyti, kada jūsų vaikelis atitiks šiuos kriterijus. Kiek dienų, savaičių ar mėnesių teks būti ligoninėje, priklauso nuo individualios būklės.

Sunku pasakyti, kada jūsų vaikelis atitiks šiuos kriterijus. Kiek dienų, savaičių ar mėnesių teks būti ligoninėje, priklauso nuo individualios būklės. Pateiktoje lentelėje nurodyti tik orientaciniai vidurkiai (išvesti remiantis 652 šeimų istorijomis (2012 m. Miracle Babies Foundation). Norėtume atkreipti dėmesį, kad sparčiai augantys vaikučiai, kurių būklė pastebimai gerėja, namo išvyksta keliomis dienomis anksčiau.

Kiti, labiau linkę sirgti, gali net ir mėnesiu vėliau… O treti, lyg mokėdami skaityti, tiksliai pagal šią lentelę:

Naujagimių intensyviosios terapijos skyrius (NITS) – tarsi kosminių laivų paleidimo aikštelė. Centre – mažylio inkubatorius, aplink daug aparatūros su susiraizgiusiais laidais ir bespalviais vamzdeliais. O visiems prieš akis – plokšti monitoriai, kuriuose šokinėja kreivės bei tarsi amžinai užvesti mechanizmai ritmingai pypsi prislopinti garsai. Visa ši naujausia medicininė įranga skirta sunkiai sergančiam arba neišnešiotam naujagimiui. Ji padeda išgyventi pirmąsias sunkiausias dienas, savaites, o neretai ir mėnesius. Čia 24 valandas per parą užtikrinama saugi ir šilta aplinka. Vaikutis nuolat stebimas, juo rūpinasi patyrę medikai. Nepaisant sudėtingos aplinkos, čia visada džiaugiamasi pagerėjusia mažylio būkle ir net švenčiami mažieji gimtadieniai. Tai pirmoji išgyventa savaitė, dvi, mėnuo.

• Inkubatorius

Tai speciali lovelė su plastiko sienomis, jos viduje palaikoma reikiama temperatūra ir drėgmė. Prieš laiką gimusio naujagimio termoreguliacinė sistema dar nėra visiškai išsivysčiusi. Inkubatoriuje kūdikis guldomas ant šildomo čiužinio į vadinamąjį „lizdelį“. Sukuriama patogi padėtis, primenanti mamos įsčias, ir kartu šiek tiek fiksuojami, bet nevaržomi mažylio judesiai. Vaikutis būna tik su sauskelnėmis, kad būtų galima stebėti jo judesius, kvėpavimą, odos spalvą ir kitus svarbius požymius. Kartais užmaunamos megztos vilnonės kojinės, jei šąla pirštukai – ir pirštinės. Šiuolaikiniuose inkubatoriuose temperatūra reguliuojama atsižvelgus į naujagimio kūno temperatūrą – nuo +28o iki+38oC. Jei mažyliui vėsu, inkubatorius šyla, jei per šilta – vėsta. Taip pat palaikoma pastovi oro drėgmė, kad per vaikučio odą nebūtų išgarinama per daug skysčių ir oda neperdžiūtų.

TAI ĮDOMU

1878 metais prancūzų akušeris Stefanas Tarnje paprašė zoologijos sodo prižiūrėtojo sukonstruoti dėžę, kurioje būtų galima paguldyti neišnešiotus kūdikius. Dėžės techniniai duomenys turėjo būti tokie patys kaip ir inkubatoriaus viščiukams, t. y. šildoma. 1880 metais S. Tarnje kolega Pjeras Budinas, kurį daugelis laiko neonatologijos pradininku, pirmą kartą panaudojo šildomą dėžę. Jau tada gydytojas įžvelgė, kad neišnešioti naujagimiai susiduria su trimis pagrindinėmis problemomis: negali patys kontroliuoti kūno temperatūros, negali patys maitintis ir turi daug didesnį polinkį sirgti, ypač infekcinėmis ligomis.

Tad tuo metu imtasi naujų pažangių neišnešiotų naujagimių gyvybės išsaugojimo būdų. Iš pradžių vaikučiai buvo maitinami šaukšteliu, paskui – per zondą. Dėžėse, kur jie gulėdavo, nuolat buvo palaikoma šiltesnė temperatūra. Kad neužsikrėstų kokia liga, neišnešioti mažyliai buvo atskiriami nuo kitų vaikų. O siekiant, kad mama galėtų bendrauti su vaiku, dėžėje įmontuotas stiklinis langas.

• Monitoriai

Prie kiekvieno NITS paciento prijungiamas monitorius. Šis neinvazinis aparatas (nereikia badyti) suteikia daug naudingos informacijos. Monitoriai nuolat seka, skaičiuoja ir fiksuoja naujagimio gyvybinių funkcijų rodiklius: širdies darbą, kvėpavimo dažnį, arterinį kraujospūdį, kūno temperatūrą, kraujo įsotinimo deguonimi rodmenis. Tam tikri monitoriai teikia informaciją apie galvos smegenų veiklą, kvėpavimą.

Aparatas plonais lanksčiais laidais sujungtas su davikliais, kurie klijuojami prie odos tam tikroje vietoje – prie krūtinės, rankų, kojų. Laidais į monitorių patenkančius signalus personalas mato kaip įvairiaspalvius skaitmenis arba grafikus ekrane, tam tikri signalų pokyčiai iš karto praneša apie vaikučio būklės pakitimus. Todėl medikai gali laiku pastebėti pokyčius ir suteikti pagalbą.

Elektrinis širdies veiklos monitorius

Elektriniai širdies veiklos davikliai su specialiais lipdukais tvirtinami vaikelio širdies plote. Jie fiksuoja širdies impulsus ir jų signalus siunčia į monitorių. Nuolat įrašant elektrokardiogramą galima diagnozuoti širdies ritmo, kitus veiklos sutrikimus.

Smegenų veiklos monitorius

Jei įtariama, kad naujagimis turi neurologinių sutrikimų, prijungiamas galvos smegenų veiklą fiksuojantis monitorius. Tai irgi neinvazinis būdas, kai davikliai, lipdukais pritvirtinti ant vaiko galvos, registruoja smegenų siunčiamus elektrinius signalus. Pagal jų pobūdį galima spręsti apie smegenų būklę ir jų pažeidimo laipsnį, nustatyti, kodėl kyla, pavyzdžiui, traukuliai.

Kvėpavimo efektyvumo monitorius

Svarbiausia, kad neišnešiotas naujagimis ne tik išgyventų, bet ir išvengtų galimų komplikacijų. Taikant pagalbinę kvėpuojamąją terapiją gali staiga pakisti deguonies įsotinimo ir iškvepiamo anglies dvideginio parametrai. Toks padidėjimas ar sumažėjimas gali pažeisti smegenų audinį. Deguonies ir anglies dvideginio kiekis kraujyje paprastai nustatomas iš kulniuko ar venos paimant nedidelį kraujo kiekį arba neinvaziniu būdu – matuojant per odą specialiu aparatu. Šio aparato daviklis pridedamas prie naujagimio odos ir monitorius parodo kraujyje esantį dujų kiekį. Atliekant šį tyrimą nereikia nuolat imti mažylio kraujo mėginių. O gydytojas gali parinkti tinkamiausią kvėpuojamosios terapijos būdą bei nustatyti reikalingą deguonies koncentraciją kvėpuojamajame mišinyje.

• Deguonies ir dirbtinio kvėpavimo aparatai

Dauguma ką tik gimusių mažylių į NITS patenka dėl kvėpavimo nepakankamumo, t. y. jiems sunku kvėpuoti dėl nepakankamai subrendusių ar dėl uždegimo pažeistų plaučių. Kad patenkintų organizmo poreikį, vaiko kvėpavimas turėtų būti intensyvesnis, o tai per anksti gimusiam mažyliui gana sunkus darbas, nes greitai išeikvojami menki organizmo energijos ištekliai.

Naujagimiams padeda kvėpuoti kelios priemonės:

1. Deguonies kaukė – prie nosies ir burnos pridedama elastingo plastiko kaukė ir per ją nuolat tiekiamas sušildytas ir sudrėkintas deguonies prisotintas oras. Jei deguonies reikia nedaug, šiltas ir sudrėkintas jis gali būti tiekiamas tiesiog į inkubatorių.

2. Nosies kaniulės (plonyčiai vamzdeliai, dar vadinami ūsais) padeda deguonies ir oro mišiniui patekti tiesiai į šnerves. Kai kvėpavimo funkcija nėra pakankama (kartojasi centrinės kilmės apnėja), reikia sudaryti pastovų teigiamą slėgį kvėpavimo takuose. Tuomet nosies kaniulės arba maža kaukytė tampriai pritvirtinama prie šnervių, o tiekiamas deguonies ir oro mišinys neleidžia iškvepiant smulkiausiems plaučių elementams (alveolėms) subliūkšti. Ši terapija labai palengvina kvėpavimą.

3. Dirbtinio kvėpavimo aparatas. Jei naujagimis pats nekvėpuoja arba kvėpuoti jam darosi vis sunkiau, nepaisant taikomų aukščiau išvardytų priemonių, jam į trachėją įkišamas vamzdelis, per kurį dirbtinio kvėpavimo aparatas tam tikru slėgiu ir dažniu įpučia deguonies ir oro mišinį tiesiai į plaučius, t. y. aparatas „kvėpuoja“ už vaiką. Šiandieniniai dirbtinio kvėpavimo aparatai reaguoja į mažiausias naujagimio pastangas kvėpuoti ir prisitaiko prie paciento. Kai tik naujagimis pradeda sveikti, gali pats kvėpuoti, aparatas atjungiamas.

• Vamzdeliai, laideliai…

Prie ankstuko prijungta daug vamzdelių ir laidų. Per vienus į monitorius patenka reikalinga informacija, per kitus mažylis gauna reikiamą pagalbą (deguonies, maisto). Visi šie lankstūs ir iš itin kokybiško plastiko pagaminti vamzdeliai bei laidai padeda užtikrinti mažylio gyvybines funkcijas.

• Intraveniniai kateteriai

Būdamas mamos įsčiose visas reikalingas maisto medžiagas vaisius gauna per virkštelės kraujagysles. Ankstuko virškinimo sistema nėra pakankamai subrendusi, kad galėtų suvirškinti tiek maisto, kiek pakaktų jo gyvybei užtikrinti. Todėl pirmąsias gyvenimo paras neišnešiotas naujagimis dažniausiai maitinamas per kateterį, kuris būna įvestas į bambinę, kitą centrinę ar periferinę veną. Šis plonas vamzdelis taip pat gali būti naudojamas kraujo mėginiams paimti, medikamentams sušvirkšti ar kraujui perpilti. Pro intraveninį kateterį naujagimis gauna vivisas svarbiausias maisto medžiagas – specialiai sukurto mišinio, kuriame tinkamai subalansuotos visos reikalingos maistinės medžiagos: baltymai, angliavandeniai, riebalai, elektrolitai, mikroelementai bei vitaminai. Tai vadinama parenteriniu maitinimu.

Kartą įstatyti intraveniniai kateteriai gali būti nekeičiami kelias dienas ar net kelias savaites. Pradėjus intraveninį maitinimą, kuris mažyliui yra svarbiausias maisto medžiagų ir energijos šaltinis pirmomis dienomis, jis maitinamas ir mamos pienu, kurio kiekis pamažu didinamas. Kai maisto kiekis tampa pakankamas ir naujagimiui nebereikia švirkšti vaistų į veną, kateteris ištraukiamas.

• Maitinimo zondas

Tai ilgas elastingo plastiko vamzdelis, kuris pro nosį ar burną įkišamas į skrandį ar tiesiai į žarnyną. Dažniausiai vaikas maitinamas per zondą, kuris įvestas per nosį. Kartais – ir per burną. Tačiau mokslininkai pastebėjo, kad zondas gali pakenkti burnos audiniams. Kūdikio burnytė yra labai jautri, todėl ją reikia saugoti, kad atėjus metui maitintis natūraliai ji nebūtų pažeista. Taip vėliau išvengiama atmetimo reakcijos. Įkišti zondą per nosį nėra labai sudėtinga procedūra. Ankstukui, žinoma, tai nėra malonu, todėl zondas paliekamas ilgesniam laikui – 3–4 dienoms. Tada keičiamas kitu.

Kol naujagimis nemoka ryti, springsta, pro zondą paprastai suleidžiamas reikalingas maisto kiekis. Taip pat galima patikrinti, ar suvirškinta paskutinė maisto porcija, ar skrandyje nėra oro, tulžies bei kitų priemaišų. Jei žarnyno peristaltika vangi ir organizmas negali pasisavinti reikiamo maisto kiekio, naujagimiui gali būti skiriamas trofinis maitinimas – duodama labai mažai maisto, kuris negali patenkinti jo mitybos poreikio, tačiau padeda žarnynui priprasti prie naujo maisto, skatina virškinimo fermentų, hormonų išsiskyrimą. Gerėjantis žarnyno darbas leidžia pamažu didinti skiriamo maisto kiekį ir mažinti į veną leidžiamų maisto medžiagų, kol galų gale mažylis visą maistą gauna tik per zondą tiesiai į skrandį. Susiformavus čiulpimo refleksui maitinimo zondas pašalinamas.

• Pulsinis oksimetras

Tai kraujo įsotinimo deguonimi matuoklis. Deguonis yra vienas svarbiausių veiksnių, garantuojančių naujagimio augimą ir vystymąsi.

Hemoglobinas, kuris yra raudonuosiuose kraujo kūneliuose – eritrocituose, yra labai svarbus pernešant deguonį į visus organizmo organus ir audinius. Jei kvėpavimas nepakankamas, mažiau deguonies per plaučius patenka į kraują, mažiau jo prisijungia prie hemoglobino ir mažiau išnešiojama po visą organizmą. Pulsinis oksimetras matuoja susijungusio su hemoglobinu deguonies kiekį, tad medikai iš šių rodmenų gali spręsti, ar mažyliui pakanka deguonies. Prietaisas yra neinvazinis ir naujagimiui neskauda. Specialus matavimo daviklis pritvirtinamas ant delno ar pėdutės. Daviklis į audinius siunčia infraraudonosios šviesos srautą ir taip nustato, kiek deguonies įsotino naujagimio organizmas. Monitoriaus ekrane galima pamatyti ne tik koks procentas hemoglobino yra prisijungęs deguonį, bet ir širdies susitraukimų dažnį, kitaip vadinamą pulsu. Iš to ir kilęs prietaiso pavadinimas.

• Kraujospūdžio matuoklis

Arterinio kraujo spaudimo matuoklis parodo širdies darbą. Kraujospūdis priklauso nuo kraujagyslių būsenos bei cirkuliuojančio kraujo kiekio. Neišnešiotas naujagimis kraujo turi nedaug, be to, nuolat per odą netenka daug skysčių. Kraujospūdžio matuoklis atspindi skysčių pusiausvyros rodiklius, rodo, jei sutrinka širdies, kaip kraujo pompos, darbas. Matuoklio veržiamasis raištis užmaunamas ant žasto arba blauzdos, kraujospūdis matuojamas tam tikrais intervalais.

Dažnai ankstukui reikia atlikti nemalonias ar net skausmingas procedūras. Jei įmanoma, pirmiausia skausmas malšinamas nenaudojant medikamentų. Neretai padeda ramus mamos balsas, tinkama mažylio padėtis. Raminamai veikia supimas, glostymas, prisilietimas ranka mažyliui prie galvytės ar nugarytės, čiulptukas. Gerai žinoma, kad nuskausminamą poveikį gali turėti keli lašai saldaus tirpalo (gliukozės ar sacharozės). Jo vaikučiui į burnytę įlašinama prieš pat procedūrą.

Nemedikamentinis nuskausminimas tinka atliekant ne tokias skausmingas procedūras, kaip įstatant kateterį į periferinę veną, tvarstant po operacijos likusią žaizdą, imant kraujo iš kulniuko ir pan. Tačiau atliekant kitas procedūras medikamentai būtini. Jei skausmas stiprus, pavyzdžiui, atliekant operaciją ir po jos, skiriama stiprių nuskausminamųjų vaistų (narkotinių analgetikų). Jie suleidžiami į veną. Vidutiniam skausmui numalšinti naudojamos paracetamolio žvakutės, jos įkišamos į tiesiąją žarną.

Neišnešioto naujagimio būklę stengiamasi stebėti ir įvertinti kuo švelnesniais – neinvaziniais būdais. Tačiau invaziniai būtini norint nustatyti ligos priežastį, įvertinti jos eigą. Tyrimams gali būti imamas ne tik kraujas, bet ir kiti organizmo skysčiai – smegenų skystis, šlapimas.

• Kraujo tyrimai

Kraujas tyrimui gali būti imamas iš rankų, kojų bei galvos venų. Jei naujagimis labai mažas ar sunkiai serga, kraujo galima paimti per bambos veną ir arteriją įkišus plonų kateterių. Jei tyrimui kraujo reikia labai mažai, imama iš kulniuko, rečiau – iš piršto. Iš kulniuko kraujo, ypač pirmomis gyvenimo dienomis, gali būti imama 4–6 kartus per parą.

Viena dažniausių priežasčių, kodėl reikia atlikti kraujo tyrimą, – priešlaikinį gimdymą sukėlusi infekcija, kuria galėjo užsikrėsti ir vaikas. Todėl iš ką tik gimusio kraujas imamas siekiant atlikti bendrąjį ir (arba) biocheminį tyrimą. Tai labai svarbu, nes pagal jo rezultatus gydytojas sprendžia, ar naujagimiui reikia skirti antibiotikų ir kokiam laikui.

Atliekant bendrąjį kraujo tyrimą vertinamas eritrocitų, leukocitų, trombocitų kiekis. Jei naujagimis užsikrėtęs infekcija, jų kiekis paprastai būna pakitęs. Kraujo biocheminiai infekcijos žymenys (C reaktyvusis baltymas, prokalcitoninas) padeda nustatyti infekciją ir tada galima apsispręsti dėl tolesnio gydymo. Įtariant infekciją visuomet paimamas kraujo pasėlis ir specialiose terpėse bandoma išauginti bakterijų, kurios gali būti išplitusios po mažylio organizmą. Jeigu tokios bakterijos išauga, nustatoma, kaip jas veikia tam tikri antibiotikai. Tada pasirenkamas tinkamiausias, t. y. tas, kuriam bakterija nėra atspari.

Neišnešiotų naujagimių eritrocitų gyvavimo laikas gerokai trumpesnis nei suaugusiųjų ar vyresnių vaikų, todėl jiems, kitaip nei kitiems kūdikiams, dažniau gresia mažakraujystė. Šia liga galima susirgti ir tada, jei tenka dažnai imti kraujo tyrimams ar į galvos smegenis, į poodį bei kitus vidaus organus išsilieja kraujas. Siekiant išvengti mažakraujystės, neišnešiotiems naujagimiams kartais tenka perpilti donorų kraujo.

• Smegenų skysčio tyrimai

Jeigu neišnešiotam naujagimiui įtariama centrinės nervų sistemos infekcija, dažniausiai – smegenų dangalų infekcinis uždegimas (meningitas), tyrimui paimama smegenų skysčio (likvoro). Tokiu atveju atliekama juosmeninė punkcija (specialia adata duriama tarp dviejų stuburo slankstelių apatinėje juosmens dalyje). Procedūra atliekama naujagimį nuskausminus. Likvoro sudėties pokyčiai leidžia nustatyti infekciją, o jos sukėlėjai gali būti išauginami specialiose terpėse. Turėdamas šią informaciją gydytojas gali imtis efektyvių priemonių.

• Šlapimo tyrimas

Šlapimo tyrimu gali būti nustatoma šlapimo organų infekcija arba įvertinama inkstų bei kitų organų veikla. Svarbu išsiaiškinti tai, kaip dažnai naujagimis šlapinasi. Todėl matuojamas per parą surinkto šlapimo kiekis. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai atlikti paprasta. Naudojami specialūs šlapimo surinkimo maišeliai arba į šlapimo pūslę įkišamas kateteris.

„Pirmosiomis savaitėmis dažnai apimdavo jausmas, kad gyvenu ne savo gyvenimą, kad sūnus priklauso ne man, o ligoninei – seselėms, daktarams. Buvo labai sunku. Kiekvieno tyrimo laukdavau su didžiausiu siaubu ir nerimu. Nuotaikos keisdavosi kaip Lietuvos oras – tai apimdavo džiaugsmas, tai neviltis, kartkartėmis – euforija, o kartais – ašaros. Jei seselė netaktiškai pasakydavo žodį ar būdavo prasti tyrimų rezultatai, entuziazmas išgaruodavo labai greitai. – Negaliu pasakyti kodėl, bet tuo metu labiausiai erzindavo artimųjų pastangos nuraminti, kad viskas bus gerai. Tačiau, nepaisant nuolatinės įtampos, vakarais atsikvėpdavau, nes labai norėdavau išgirsti, kiek mažylis paaugo per parą. Dažniausiai rezultatai nudžiugindavo, nes Titas augo kaip ant mielių“, – pasakojo 31 savaitę gimusio Tito mama.

Tai specialieji tyrimai, kurie daug tiksliau gali parodyti vieno ar kito naujagimio organo struktūrą, funkcinę veiklą ar pažeidimo pobūdį ir laipsnį. Šiai grupei priklauso ultragarsinis, rentgenologinis ir magnetinio rezonanso tyrimai.

• Ultragarsinis tyrimas

Plačiausiai naudojamas ultragarsinis tyrimas, kitaip vadinamas echoskopija. Ultragarso aparatu galima tirti galvos smegenis, širdį, kepenis, tulžies pūslę, blužnį, inkstus ir kitus organus. Tai leidžia įvertinti, kaip išsivystę naujagimio organai, įgimtas anomalijas ir ar nėra uždegimo. Audinių ir organų struktūra apžiūrima naudojant aukšto dažnio garso bangas. Toks tyrimas visiškai nepavojingas: neturi jonizuojančios spinduliuotės poveikio, yra neskausmingas, jį galima atlikti net neišimant naujagimio iš inkubatoriaus, taip pat nereikia nutraukti kito taikomo gydymo, pavyzdžiui, ir toliau galima palaikyti dirbtinį kvėpavimą. Dažniausiai tyrimui nereikia specialaus pasiruošimo. Tik retais atvejais, pavyzdžiui, norint išsiaiškinti geltos priežastį, prieš atliekant kepenų, tulžies latakų ir tulžies pūslės echoskopiją naujagimis turi būti nemaitintas 8 valandas.

Darant galvos smegenų echoskopiją (neurosonoskopija) nustatoma, kaip išsivysčiusios smegenys, kokia jų kraujotaka. Ši procedūra parodo smegenų kraujosruvas, dėl deguonies trūkumo atsiradusius smegenų pakitimus ar anomalijas. Ankstukams šis tyrimas atliekamas ne vieną kartą, net ir tada, jei pirmojo tyrimo metu jokių nukrypimų nuo normos nebuvo rasta, nes kai kurie pakitimai išryškėja ne iš karto, o po kelių savaičių ar net mėnesio. Kada vėl atlikti echoskopinį tyrimą, nusprendžiama atsižvelgus į pirmojo tyrimo rezultatais, paciento ligos eigą.

Širdies echoskopinis tyrimas būtinas norint nustatyti įgimtas širdies ydas ir jų pobūdį. Neišnešiotiems naujagimiams dažnai diagnozuojamas vis dar funkcionuojantis atviras arterinis latakas (AAL) – tai kraujagyslė, jungianti aortą su plaučių arterija, kuri nėštumo metu yra svarbi vaisiaus kraujotakai, tačiau jam gimus turi užsiverti ir sunykti.

Vidaus organų echoskopija padeda nustatyti įvairius apsigimimus, nuo uždegimo kilusias ar kitas ligas.

Klubų sąnarių, kaulų echoskopija parodo, kaip formuojasi sąnariai (vadinamąsias displazijas, t. y. neišsivystęs ir dėl to nestabilus klubo sąnarys – dažna įgimta naujagimių yda), ar yra išnirimų, lūžusių kaulų.

• Rentgenologinis tyrimas

Taikant rentgenologinį tyrimą naudojama jonizuojanti spinduliuotė, t. y. daromos rentgeno nuotraukos. Pastaruoju metu šios nuotraukos nedaromos ant specialios fotojuostos, o suskaitmeninamos. Tad nuotraukų kokybė dabar daug geresnė, o aparatai skleidžia gerokai mažiau rentgeno spindulių.

Šis tyrimo būdas ypač praverčia diagnozuojant plaučių, širdies, virškinimo sistemos būklę bei ligas (plaučių nebrandumą, uždegimą, atelektazes, pneumotoraksą, diafragmos išvaržą, stemplės atreziją, nekrozuojantį enterokolitą ir kt.), kaulų lūžius, kaulų čiulpų uždegimus ir kita.

• Kompiuterinė tomografija

Tai šiuolaikiškesnis rentgenologinio ištyrimo būdas. Tyrimo metu organas arba organo dalis analizuojama vizualiai atliekant daug plonų pjūvių. Taip organą galima apžiūrėti labai detaliai ir nustatyti net menkiausius pokyčius. Tai ypač informatyvus tyrimas, juo nustatomos pažeidimo ar auglio ribos, pobūdis ir t. t. Atliekant šį tyrimą jonizuojančios spinduliuotės, tenkančios ligoniui, dydis mažai skiriasi nuo įprastinio rentgenologinio tyrimo.

• Magnetinio rezonanso tyrimas

Atliekant šį tyrimą aplink pacientą sukuriamas elektromagnetinis laukas. Šio tyrimo metu nenaudojamas jonizuojantis spinduliavimas. Taikant šį tyrimo būdą galima geriau nustatyti įvairių organų struktūrą, galimas anomalijas ar pažeidimų pobūdį. Tyrimo metu naujagimis turi būti labai ramus, todėl kartais skiriami raminamieji vaistai arba taikoma bendroji nejautra.

Vienas didžiausių atradimų sveikatos srityje – skiepai. Kai pasaulyje imta masiškai skiepyti, sergamumo statistikos kreivės sparčiai krito žemyn. Tokių sunkių ligų, kaip kokliušas, difterija, stabligė, tymai, raudonukė, epideminis parotitas, hepatitas B, sumažėjo daugiau nei 90 proc., o kai kurių ligų – net 99 proc.

Vakcinacija – tai saugi pažintis su natūraliais mikroorganizmais išvengiant ligos arba ją minimalizuojant. Lietuvoje skiepai jau daugelį metų yra valstybės finansuojama ir palaikoma programa. Ankstukai skiepijami, kaip ir kiti vaikai, pagal skiepų kalendorių. Net labai neišnešiotas mažylis per pirmąsias 12 gyvenimo valandų jau yra paskiepijamas nuo hepatito B. Skiepijimas nuo tuberkuliozės BCG vakcina labai neišnešiotiems naujagimiams yra atidedamas. Tai atliekama prieš naujagimiui išvykstant iš ligoninės į namus. Vėliau kūdikystės periodu jokių išimčių ar kitokių rekomendacijų ankstukams nėra. Įprastai mažyliai turi silpnesnį imunitetą, todėl juos skiepyti laiku ypač svarbu.

• Peršalimo virusas: RSV

Peršalimo ligos vargina ir mažus, ir didelius. Respiracinis sincitinis virusas (RSV) dažnai sukelia kūdikių ir mažų vaikų kvėpavimo takų infekcijas. Dauguma mažamečių šio viruso sukelta infekcija pasireiškia tik paprasčiausio peršalimo simptomais: sloga, kosuliu, neaukšta temperatūra. Tačiau anksčiau laiko gimusieji gali susirgti sunkiai ir juos teks gydyti ligoninėje. Ši infekcija paprastai plinta šaltuoju metų laiku – rudenį, žiemą, pavasarį. Pasak neonatologės prof. dr. Nijolės Drazdienės, neišnešioti naujagimiai sunkiau pakelia RSV sukeltą infekciją dėl nepakankamai išsivysčiusių imuninės ir kvėpavimo organų sistemų, taip pat ši infekcija pavojinga mažyliams, kuriems nustatyta bronchų ir plaučių displazija ar turintiems įgimtą širdies ydą.

Virusai kūdikiui perduodami ne tik čiaudint ir kosint, bet ypač dažnai – prisiliečiant: bučiuojant ar liečiant mažylį, jo daiktus, žaislus, maitinimo reikmenis ir kt. RSV ant įvairių paviršių išlieka aktyvus apie 4–7 valandas.

Kaip apsisaugoti? Pirmiausia – mamos pienas. Kiekviena moteris žino, kad žindomas pienu kūdikis yra atsparesnis infekcijoms, taip pat ir RSV. Reikėtų vengti didelių žmonių susibūrimų vietų, nes čia gali būti sergančių tiek suaugusiųjų, tiek vaikų. Būtina dažnai plauti rankas, iškart išmesti panaudotas vienkartines nosinaites, plauti žaislus ir kūdikio maitinimo bei priežiūros reikmenis, nerūkyti šalia jo.

Ypač efektyvi apsauga – skiepai. Tuo metų laiku, kai dažnos virusinės infekcijos, pirmosios RSV injekcijos ankstukams suleidžiamos ligoninėje prieš išvykstant į namus. Vėliau kartą per mėnesį su savo mažyliu reikės apsilankyti pas gydytojus ir jam vėl bus atliekama imunizacija. Viena injekcija apsaugo kūdikį nuo RSV tik mėnesį, todėl rekomenduojamas kursas – 5 dozės.

Tokia profilaktika taikoma pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais, o ypač sunkiais atvejais – ir antraisiais. RSV profilaktika taikoma atsižvelgiant į kūdikių skiepijimą pagal LR vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. Gydytojai RSV infekcijos profilaktiką skiria kūdikiams atsižvelgdami į neonatologo ir (ar) kardiologo rekomendacijas.

Kviečiame peržiūrėti neišnešiotų naujagimių RSV infekcijos prevencijos rekomendacijas tėvams čia.

Ankstukų imuninė sistema itin silpna, todėl jie greitai užsikrečia infekcijomis, kurios dažniausiai plinta per rankas. Suaugusiesiems infekcijos paprastai sukelia lengvą negalavimą, tačiau neišnešiotam mažyliui jos gali būti pražūtingos. Visi lankytojai, taip pat ir tėvai, prieš įeidami į naujagimių (tiek išnešiotų, tiek neišnešiotų) skyrių privalo nusiplauti rankas ir jas dezinfekuoti (kad turi būti švarūs drabužiai ir batai, turbūt neverta minėti). Taisyklės galioja visiems. Be to, nereikėtų, kad ligoninėje prie mažylio liestųsi lankytojai. Jį gali liesti tik tėvai ir medikai.

• Kaip plauti rankas:

1. Nusiimkite visus papuošalus – žiedus, apyrankes ir kt.

2. Iki alkūnių atsiraitokite rankoves.

3. Po šiltu tekančiu vandeniu sušlapinkite rankas ir išmuilinkite.

4. Energingai trinkite, kad muilas suputotų.

5. Kruopščiai nutrinkite visus rankų paviršius – tarpupirščius, aplink nykščius, panages, riešus ir dilbius.

6. Gerai nuskalaukite po tekančiu šiltu vandeniu.

7. Kruopščiai nusišluostykite rankšluosčiu.

8. Rankšluosčiu pasinaudokite užsukdami čiaupą ir atidarydami duris.

• Kaip naudojamas alkoholinis dezinfekantas:

1. Nuo rankų nuimkite papuošalus.

2. Ant abiejų delnų užpurkškite dezinfekanto.

3. Sukamaisiais judesiais jį paskirstykite, įtrinkite abi plaštakas, nepamirškite tarpupirščių.

4. Trinkite rankas, kol išdžius.