Ankstukų pagalbos linija Savanoriaukite Aukokite

Aktualijos

Ankstukai, gimę kartu su Lietuvos nepriklausomybe

2016 01 13

Jau dvidešimt šeštasis jų gimtadienis! O atrodo, kad viskas buvo tik vakar. Nors skamba, kaip senovinės pasakos pradžia, bet žvelgdama į savo suaugusius dvynius – ankstukus ( patinka man šitas pavadinimas   ) aš nejučiomis suvokiu laiko tėkmę – kokie jie dideli !Ilgai ruošiausi papasakoti savo istoriją, nes noriu įkvėpti visas mamas ir tėčius, kurie ką tik susilaukė ar jau augina anksčiau gimusius vaikelius.

Viskas mūsų gyvenime vyksta tada, kada turi vykti: pernai viename renginyje sutikau Astą, teisingiau, dėmesį patraukė pavadinimas “Vilties fėja” , o po to išgirdau jos pačios pasakojamą istoriją apie anksčiau laiko gimusią dukrytę. Nuo ašarų sudrėko mūsų abiejų akys, akimirksniu atsidūriau tame laike, kai ir mes su vyru susilaukėme savo dvynių. Supratau, kad savo pasakojimu, savo patirtimi ir pajautimu galiu padėti tiems, kuriems reikalinga viltis.

Tada viskas įvyko labai netikėtai, naktį, nubėgus vandenims, teko važiuoti į ligoninę pasitikti į pasaulį ateinančių kūdikių trisdešimtąją nėštumo savaitę. Negaišiu laiko pasakodama apie visas tų laikų gimdymo skyriaus ypatybes, bet pasidalinsiu mintimis, ko mus – tėvus, išmokė mūsų vaikai.

Britų kilmės gydytojas Edvardas Bachas rašė: “Prisiminkite, kad vaikai, kurių laikinais palydovais jūs esate, gali būti daug brandesnės sielos, nei jūs, tėvai”. Tuomet aš tų žodžių nebuvau skaičiusi ir iš viso daug ko nežinojau, tačiau tada vedė intuicijos balsas. Šiandien galiu tvirtai pasakyti, kad ji (intuicija) manęs nepavedė. Ji išmokė tikėti,kad sūnelis, gulintis medikore,išaugs į sveiką vyrą. Nors abejones mano širdyje sėjo net medikai, bet Tikėjimas ir Viltis buvo stipresni. Praėjo daug metų, pasimiršo visos nemiegotos naktys, visos nerimo kupinos ligoninių epopėjos, išsisklaidė visos abejonės ir tik Viltis vedė į priekį. Širdis džiaugiasi, kai matau šilta ryšį tarp dvynių, kurio mums, nedvyniams, nelemta pajausti. Prisimenu,kai po pusantro mėnesio, praleisto reanimacijos ir neišnešiotų naujagimių skyriuje, parsivežėme sūnų namo, jo sesuo dvynė šalia miegojo neprabusdama beveik dvi paras. Paaiškinsiu, kad “tais laikais” jis ligoninėje buvo vienas, nes aš su dukra buvau namie. Namų aplinka, mylinčios visų artimų žmonių rankos, mamos pienas ir meilė darė stebuklus. Nepraėjo nei dvi savaitės ir mažas inkščiantis padarėlis stiprėjo, augo ir su, nuo lūpų nenykstančia šypsena, griovė visas baisiausias prognozes. “Tikiu stebuklais” – toks yra dabartinis mano suaugusios ankstukės moto. Dabar, žvelgdama iš ilgalaikės perspektyvos, galiu patikinti visas mamas ir tėčius – tik MEILĖ ir TIKĖJIMAS daro stebuklus! Mūsų vaikai atėjo į mūsų gyvenimą, kad išmokytų mus dvasios stiprybės, begalinės kantrybės, atlaidumo ir, aišku, tikėjimo stebuklais, nes tik jis griauna iš pažiūros neįveikiamus kalnus ir suteikia laimėjimo saldumą.

Su meile, Rūta (Kaunas)