Austėjos Gyvenimo Pradžia: Meilės, Stiprybės Ir Vilties Istorija
Tai istorija apie neišnešiotukės Austėjos gimimą ir kovą už gyvenimą per Covid-19 pandemiją. Šeima patyrė daugybę iššūkių ir emocijų – nuo baimės ir skausmo iki džiaugsmo ir vilties, kol galiausiai Austėja stiprėjo ir žengė pirmuosius žingsnius. Šis pasakojimas įkvepia ir parodo tėvų meilę bei pasiaukojimą, padedant vaikui gyventi pilnavertį gyvenimą.
Austėjos tėveliai mums parašė ir atsiuntė šį jautrų laišką, kuriuo dalinamės su Jumis.
Mes atsimename įvykius, kurie mus palietė iš vidaus, sugriovė įprastą tvarką ir kažkaip pakeitė mūsų gyvenimą. Covi – 19 viruso laikotarpis, kai įsivyravo karantinas, griežti ribojimai, atskirtis nuo bendruomenių ir užsidarymas namuose buvo tas laikas, kai vyko dideli pokyčai. Mūsų šeima, be viso šio visuotinio chaoso, išgyveno ypatingo laukimo laikmetį. Aš, Goda, laukiausi savo trečiojo mažylio…
Mano nėštumas nuo pat aštuntos savaitės buvo rizikingas – turėjau didelę hematomą, kuri kėlė persileidimo grėsmę. Tad reikėjo ypatingai saugotis – gulėti lovoje, gerti stiprius hormonus, nuolat lankytis pas gydytojus. Santaros klinikų Nėštumo patologijos skyriuje buvau nuolatinė lankytoja, ypač nuo 16-os nėštumo savaitės, kai stipriai padidėjo mano uždegiminiai rodikliai. Tačiau vaikelis laikėsi puikiai, augo ir vystėsi. Su gydytoja jau buvome aptarę situaciją ir žinojau, kad kūdikio išnešioti negalėsiu, kad bus priešlaikinis gimdymas. Mano tikslas buvo išnešioti vaikelį bent iki 24 savaičių.
Su šeimos ir Dievo palaikymu, gydytojų profesionalų prižiūrima, sulaukiau 23-ios nėštumo savaitės. Dėkojau sau už stiprybę, mažyliui viduje – už buvimą, aplinkiniams – už nuolatinį palaikymą. Kartais atrodydavo, kad dienos sustojo, norėjosi prasukti laiką, kad tik daugiau, kad tik ilgiau… Tačiau mano kūnas jau rodė ženklus… Tądien į ligoninę išvykau kankinama skausmų, kraujuojanti, o ten išgirdau gydytojų verdiktą – nėštumas turi būti nutrauktas.
Žinia sukėlė didelę baimę, maldavau brandinti kūdikio plaučiukus… Atrodė, dar galima griebtis už šiaudo, dar yra vilties. Tačiau gydanti gydytoja ir skyriaus vedėja patikino, kad laikas daryti Cezario pjūvį. Buvau supažindinta su begale iššūkių, kurie laukė manęs ir į pasaulį ateinančio mažylio. Kalbėjausi su psichologe, skambinau savo šeimai (juk tuomet karantinas buvo ypač griežtas, lankymasis ligoninėje buvo draudžiamas).
Lapkričio 25-os dienos vakare, apie 20 valandą, mane nuvežė į gimdyklą, po to – į operacinę, kur jau buvo paruoštas inkubatorius ir kita įranga. Neprisimenu daug dalykų – atmintyje kažkokia migla, zujantys gydytojai, anesteziologai… 21 valandą 17 minučių po Cezario operacijos gimė Austėja. Kai paklausiau, kaip laikosi mano dukrytė, gavau patvirtinimą, kad ji KOL KAS gyva. Kitos dienos ryte pirmą kartą pamačiau savo Austėją. Ji buvo dar mažesnė nei prognozuota – tikėjomės, kad svers 680 g, tačiau gimė 515 g. Pasak gydytojų, situacija labai sudėtinga, ir ji gali dar suprastėti.
Tuomet suvokiau, kad labai noriu pakrikštyti Austėją. Dabar atrodo, kas čia tokio, bet tuo metu, esant griežtam karantinui, tai nebuvo taip paprasta. Bet man pavyko suderinti su gydytojais, su Santaros klinikų kapelionu ir Austėja, dar net nesulaukusi paros laiko, gavo krikšto sakramentą. Patyriau ypatingas, jautrias ir gražias krikšto akimirkas.
Po 5 dienų, praleistų akušerijos Naujagimių reanimacijoje, mus pervežė į kitoje gatvės pusėje esančią Vaikų ligoninę. Ten Austėją iškart perkėlė į Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje (NITS) suruoštą inkubatorių. Gydytojai ir sesutės nuostabūs, aplinka jauki ir šilta, personalas ramus, draugiškas ir labai jautrus. Mums begaliniai pasisekė, kad pakliuvome į tokių profesionalių ir atsidavusių žmonių rankas. Mano savijauta iškart pagerėjo, esu įsitikinusi, kad Austėja šį pokytį irgi pajuto. Mano vyresnėlės dukrytės – 2 ir 4 metukų – namuose piešė Austėjai piešinius, o NITS seselės kabindavo tuos meilės laiškus virš Austėjos inkubatoriaus. Man buvo taip žavu, kai girdėdavau, kaip ligoninės personalas kalbėdavosi su mažyliais permatomuose namukuose – jie kūrė stebuklingą palaikančią aplinką, padėjo stiprėti ir vaikučiams, ir mamoms.
Jutau, kokios tyros yra mažylių sielos, koks didis jų noras gyventi. Žodžiais sunku nupasakoti jausmą, su kuriuo susidūriau, kuris, neabejoju, aplanko visų neišnešiotukų tėvus – baimė ir skausmas kartu su galingu susitelkimu, tikėjimu bei džiaugsmu dėl atėjusios gyvybės. Mums, tėvams, šis už gyvenimą kovojantis kūdikis yra toks pat laukiamas, unikalus, mylimas kaip ir visi kiti išnešioti mažyliai. Todėl gailesčio ir užuojautos žinutės, gautos iš artimųjų, draugų, manęs visai nešildė. Aš atsisakiau, kad manęs ir mūsų gailėtųsi, nes tai buvo tiesiog tokia situacija, kuri nutiko ir tokie dalykai žmonėms nutinka. Aš galvojau, kad mane gali suprasti ir supranta tik tie, kas išgyveno ir jautė tą patį…
Per 2 mėnesius, praleistus Naujagimių intensyvios terapijos skyriuje, mūsų laukė daug išbandymų. Kai Austėjai buvo 16 parų, jai darė arterinio latakėlio operaciją. Galvytėje atsirado 2 ir 3 laipsnio kraujosrūvos, kurių padarinius jaučiame iki šiol. Sunku pasakyti, kiek kartų buvo perpiltas kraujas. Neišvengėme ir sepsio, įvairių infekcijų bei begalės stiprių vaistų. Nors buvau atskirta nuo mažylės, galėjau kas tris valandas ją lankyti – nešdavau nurauktą pienelį. Pamenu, šliauždavau įsikibusi į sieną, nes neturėjau jėgų – buvau netekusi daug kraujo, man reikėjo sustiprėti. Kaip įmanydama bandžiau „užkurti pieno fabriką“, kad bent lašelis pieno atsirastų. Pirma Austėjos pieno porcija buvo 0,5 ml. Vėliau galėjau pati keisti sauskelnes, perkloti vystyklus, rūpintis ja. Tai buvo nuostabiausia neįkainojama patirtis, kuri įkvėpė pasitikėjimą, davė įgūdžius, kaip elgtis su tokiu mažu žmogučiu.
Į mano palatą Austėją perkėlė po 2 mėnesių, praleistų reanimacijoje. Tuo metu ji svėrė 1120 g. O dar po mėnesio jai padaryta akyčių operacija dėl retinopatijos. Visą tą laiką šeima negalėjo manęs lankyti, todėl buvo be galo sunku, jaučiausi vieniša ir atskirta. Su vyru ir dukrytėmis bendravome telefonu – kaip aš jų ilgėjausi… Ir laukiau tos išsvajotos ir stebuklingos dienos, kai grįšime namo. Ir sulaukiau – po ilgų 4 mėnesių, pilnų skausmo, iššūkių, vienatvės ir tikėjimo, sužinojome, kad mus pagaliau „išrašo“…
Namuose Austėja susipažino su savo sesėmis, kurios labai laukė susitikimo – tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Mergaitės labai jautė savo mažąją sesutę. Tą laimingą ir jaukią dieną mėgavausi pilnatve, mačiau, kaip vyras iš karto drąsiai ėmėsi Austėjos: keitė sauskelnes, nešiojo ir mylavo. Nebuvo jokių „bijau“, „nemoku“, „nepatogu“…
Ligoninėje Austėjai kartas nuo karto prireikdavo papildomo deguonies, todėl namuose pasistengėme dukrytei sudaryti kuo palankesnes ir saugesnes sąlygas. Visų pirma išnuomavome deguonies koncentratorių, kad namie turėtume papildomo deguonies. Laikas buvo labai nedėkingas, nes pasaulis išgyveno patį Covido piką – deguonies koncentratorių beveik nebuvo. Ilgai užtrukome, kol suradome. Tada ieškojome deguonies balionų, kuriuos galėtume vežtis keliaudami pas gydytojus (nes apsilankymų išėjus iš ligoninės tikrai nusimatė daug). Kad galėčiau stebėti Austėjos saturaciją ir pulsą , išnuomavome aparatą su laidu, panašų į naudotą ligoninėje. Todėl grįždama namo aš būdavau rami – visa įranga jau laukdavo Austėjos, buvo pasiruošta visiems atvejams. Toks apsirūpinimas gal ir atrodo paranojiškai, bet noriu pasakyti, kad kiekvienas prietaisas buvo panaudotas, ir ne kartą, ir aš dėkojau sau ir žmonėms, kad juos turėjau.
Nors išeinat iš ligoninės gydytojai mums rekomendavo pirmuosius mėnesius tiesiog pagyventi ir pailsėti, žinodami visas rizikas dėl Austėjos ateities, iš karto pradėjome užsiėmimus. Austėja kelis kartus per savaitę sulaukdavo nuostabios kineziterapeutės, kuri pradžioje ją masažavo, paskui po truputį mankštino. Papildomai lankėme reabilitacijos užsiėmimus Santaros reabilitacijos centre, raidos centre. Dukrytę reikėjo mokinti beveik visko, kas kitiems vaikams ateina savaime vystantis ir pereinant raidos etapus. Didžiausias iššūkis buvo stambioji ir smulkioji motorika, kuri dėl cerebrinio paralyžiaus atsiliko labiausiai.
Būdama metukų Austėja negalėjo nei apsiversti, nei šliaužti, nei ropoti, apie vaikščiojimą net nekalbu. Ir nors jos raida vėlavo (tai yra normalu turint tokį smegenų nebrandumą), Austėja darė pažangą, nes dirbome daug ir nuosekliai.
Kai Austėjai buvo 1,5 metų, turėjome pirmą intensyvią reabilitaciją su specialistais iš Slovakijos. Po jos dukrytė pradėjo pati pasodinta sėdėti – tai mus be galo džiugino. Būdama 2 metų Austėja pradėjo ropoti. O sulaukusi 2,5 metų amžiaus ji žengė savo pirmuosius žingsnius.
Nors mūsų mergytė gana dažnai serga, tęsiame nuolatines įprastas reabilitacijas. Austėja yra mūsų įkvėpėja, stipri ir darbšti mergaitė. Ji puikiai žino, kas yra pamoka, žino, kad reikia ir tiek. Pati vis klausinėja, kada specialistės atvažiuos pas ją, kada mes važiuosime pas jas. Kartais pagalvoju, kažin, ar aš pati tokį krūvį atlaikyčiau, koks tenka Austėjai, ir po to vakare ji dar turi jėgų dūkti.
Austėjai šiuo metu yra treji metukai. Ji – labai smalsi mergytė, daug kalba, žaidžia, laksto, nori bendrauti su kitais vaikais, labai myli savo seses, jas kopijuoja, paerzina, būna, ir pasipyksta – vyksta gyvenimas. Deja, dėl nuolatinių užsiėmimų į darželį jos leisti galimybės kol kas neturime, bet stengiamės, kad ji patirtų vaikų draugiją.
Turbūt nebūsiu originali sakydama, kad šie vaikai – neišnešiotukai – yra ypatingi. Jie labai stengiasi, yra neįtikėtinai stiprūs. Šie mažyliai gali gyventi kokybišką gražų gyvenimą. Todėl mes, tėvai, turime būti dar tvirtesni ir susitelkę į tikslą, visais įmanomais būdais padėti vakui. Ir aišku, turime nepamiršti džiaugtis kiekviena akimirka. Mes labai didžiuojamės savo Austėja ir esame dėkingi tuo pokyčiu, kuris aplankė mūsų šeimą. Daug ką patyrėme, išmokome ir kasdien mokomės, vedami šio nuostabaus angelo akių spindėjimo ir noro pažinti Gyvenimą.
