VILTĖ ir IEVA 24 savaitės 500 g ir 615 g
Nuostabiausias ir giliausias jausmas, kurį galime patirti, yra mistiškumas. Tai visų mokslų užuomazga. Tas, kuriam šis jausmas svetimas, kurio niekuo nenustebinsi, kuris paskendęs baimėje, tolygus mirusiam. Jeigu pripažįstame, kad tai, kas neatskleista, tikrai egzistuoja ir pasireiškia aukščiausia išmintimi ir akinančiu grožiu, prieinamu neišlavintiems mūsų sugebėjimams, prilygstantiems tik primityvioms formoms, tai – žinojimas. ( A. Einšteinas.)
Mūsų šeimos istoriją galima vadinti eiline, bet joje slypi begalinis troškimas padovanoti gyvybę ir tikėjimas, besąlyginis tikėjimas…
Ilgus metus su vyru negalėjome susilaukti vaikų. Būta daug bandymų, nesėkmių, praradimų ir ašarų. Kai buvome visai nuleidę rankas, sužibo šviesos spindulys – viltis, kad galime susilaukti kūdikio. Su medikų pagalba (ypač dėkojame nuostabiai gydytojai Jolantai Sąlygienei, klinika „Jolsana“ Klaipėdoje) atėjo laukta diena – nėštumo testas buvo teigiamas. Po savaitės sužinojome, kad laukiamės dvynukų. Kadangi esu turėjusi daug persileidimų, taip pat turiu patvirtintą imuninį nevaisingumą, lankytis pas gydytojus reikėjo kas savaitę. 6-ąją nėštumo savaitę sužinojome, kad laukiamės trynukų. Džiaugsmo buvo iki ausų, buvau nusprendusi daryti viską, kad išnešiočiau ir pagimdyčiau sveikus naujagimius, netgi išgulėti visą nėštumą. 12-ąją savaitę išgirdome, kad trečias vaisius nebesivysto. Raminau save, vildamasi, kad viskas bus gerai. Redukcijos daryti negalėjo, nes būtų pakenkta dvyniams, ir mes su gydytojais nutarėme, kad bus kaip bus: jei yra duoda gimti, kūdikiai gims, jei ne, tada viskas Dievo rankose.
Nors buvau „pririšta“ pie lovos, jaučiausi laiminga, kad manyje auga dvi nuostabios būtybės. Sulaukusi 22-os savaitės pajutau, kad mano kūne kažkas vyksta: visiškai nenorėjau valgyti, mane pykino. Kadangi vyras buvo trumpam išvykęs į Švediją, su drauge Laura nuvažiavome į Klaipėdos Gimdymo namus, kur išgirdau verdiktą – gresia persileidimas, būtina gultis į ligoninę. 2018 m. balandžio 16 dieną, po 3 dienų Klaipėdos ligoninėje, buvau skubiai išsiųsta į Kauno klinikų akušerijos skyrių. Čia, Kaune, prasidėjo mano ilga kelionė per patirtis, kurią įvardinau PATIKĖK STEBUKLU.
Balandžio 16 dieną diagnozuotas gimdos uždegimas. Leidžiami 3 rūšių antibiotikai, informuota, kad gimdymo veikla nebus stabdoma.
Balandžio 17 dieną anksti ryte nubėgo vandenys. Gydytojų konsiliumas man paaiškino, kad dvynių išgyvenamumo tikimybė yra tik 10 procentų, kad yra daugiavaisis nėštumas. Jei prasidėtų gimdymas, jis nebus stabdomas, kad esant galimybei vieną iš dvynių bus bandoma palikti gimdoje. Bet turime ruoštis pačiam blogiausiam scenarijui, nes jis gali įvykti. Iš kabineto išėjau nepratarusi nei žodžio, žemė slydo iš po kojų, bet kažkodėl giliai širdyje tvyrojo ramybė: viskas bus taip, kaip turi būti.
Nuo balandžio 17 iki 22 dienos žaidėme išlikimo žaidimą, kasdien fiksuodami išgyvenimo rekordus: „Balandžio 18 diena – 23 savaitės ir 2 dienos…“
Balandžio 23 dieną, po eilinės pietų meto echoskopijos, su vyru truputėlį atsipūtėme: dabar tikslas buvo suskaičiuoti 25 savaites. Tądien vyras turėjo vykti namo į Plungę, nes darbe nebuvo jau visą savaitę – juk echoskopas neparodė nieko blogo. Jis paprašė, kad su manimi pabūtų jo brolio žmona Diana. Ir jau vakare, 20 val. 45 min., pajutau tokį nenuvaldomą norą stenėti, kad pasakiau brolienei: „Diana, gimdau.“ O ji man išsigandusi žemaitiškai: „Kap gimda, negal būt, juk sakė, kad viskas tvarkuo“. Mane išvežė į gimdyklą. Diana visąlaik buvo šalia, ji pranešė mano vyrui, kas vyksta, ir šis, paėmęs mano draugę Laurą, lėkė atgal į Kauną. Jie važiavo tylėdami, nes suprato, kad scenarijus gali būti labai liūdnas.
Balandžio 23 dieną, 21 valandą, gimdykloje su savimi turėjau visus šventuosius, kuriais tikiu. Tiek gydytojų palatoje vienu metu nesu mačiusi – man buvo baisu, šaukiausi ir meldžiau pagalbos iš visų man brangių išėjusių žmonių, kad jie apsaugotų nuo netekties, kad jie būtų angelai sargai mano vaikams.
22 val. 55 min. gimsta Viltė (tada vadinama dvynė A – 24 sav., 29 cm, 500 g). Ji išvežama į kitą patalpą – negirdžiu nei riksmo, nematau ir pačios mano mergytės. Tik suspaustas šventųjų ryšulėlis rankose ir malda galvoje: „Dieve, močiute, Marija, suteikite jai jėgų ir stiprybės ir nerodykite jai kelio, iš kurio negrįžtama“. Aplink mane pluša gydytojai. Jie irgi yra mano angelai. Matau Dianą, baltą kaip popierius, ji sako: „Veronika, gimė mergytė, tokia didelė ir stipri…“ Žvilgsniu jai daviau suprasti, kad nebekalbėtų. Ji nutilo… Aš smarkiai kraujuoju, girdžiu padrikus žodžius: „Reikia traukti… Stumiam… Nieko nebus… Virkštelė viena… Nesustabdysime…“
23 val. 16 min., po kelių skausmingų paspaudimų pilvo srityje, gimsta Ievutė (tada vadinama dvynė B – 24 sav., 29 cm, 615 g). Ją taip pat pasiima neonatologai, o po kelių minučių padeda man ant krūtinės – suvyniotą mažutį cypsintį vaikutį, kurio verksmas labai duslus, bet bylojantis apie gyvybę. Pro duris įbėga mano vyras Vytautas, apkabina mus abi ir verkia. Tai buvo vienintelis kartas, kai regėjau savo stipraus, ryžtingo ir bebaimio vyro ašaras bei girdėjau nuoširdžią raudą. Ievutė įdedama į inkubatorių ir išvežama. Aš vis dar kraujuoju…
Balandžio 24 diena, 5 valanda ryto. Pramerkiu akis – kažkur tolėliau šviečia naktinė lemputė. Esu pooperacinėje palatoje. Mano mintys tarytum mano vaikai. 9 valandą ryto mane parveža į palatą. Čia jau laukia Diana. Pasistiprinu, traukiu priešpienį – jo dabar būtinai reikia mano mergytėms. Brolienė priešpienį nuneša į reanimacijos palatą. O vakare, sukaupusi visas jėgas, sėdu į vežimą, ir Diana mane nuveža pas dukrytes.
Kauno klinikų neonatologijos reanimacijos skyrius yra pirmame aukšte. Įėjus pro duris koridoriaus priekyje – sesučių postas, kairėje ant sienos – didelis dobilo lapas su prasmingais žodžiais, dešinėje – staliukas su nuotraukomis, padėkomis ir sėkmės istorijomis. Patalpoje tvyro žmogiškoji tyla, o kažkur tolėliau – aparatūros pypsėjimo garsai. Vieni šiuos garsus supranta kaip siaubą, o man jie reiškė GYVYBĘ. Sesutė Regina pasiteirauja, kaip jaučiuosi, paaiškina visus higienos reikalavimus, pamoko taisyklingai nusiplauti rankas ir palydi į gyvybės palatą. Matau dvi raketas – namelius inkubatorius. Žiūriu į savo mergytes – tokios mažytės, maišeliuose, įjungtos mėlynos spalvos UV lempos, sistemingai pypsi garsai. Man rieda tikėjimo ašaros – mes susitvarkysim, laimėsim gyvenimą, aš jums padėsiu ir nuolat būsiu šalia…
Laukė dar daug išbandymų, kovų ir laimėjimų. Stebuklai vyko mūsų akyse. Mes liudijome savo dukryčių išgyvenimą…
Gegužės 6 dieną pakrikštijome Viltę ir Ievutę.
Gegužės 8 dieną Viltei operuoja AA latakėlį. Po 10-ies dienų komplikacija – subliuško ir taip nesubrendę plaučiukai.
Gegužės 10 dieną Ievai operuoja AA latakėlį. Po 8 dienų komplikacija – diafragmos nervo pažeidimas.
Gegužės 23 diena – mergytėms 1 mėnuo. Viltė – 700 gr, Ieva – 920 gr.
Birželio 5 diena. Viltė prijungiama prie naujo dirbtinių plaučių aparato. Jis ypatingas tuo, kad turi diafragmos kontrolę, t.y. deguonis paduodamas reaguojant į diafragmos judesius.
Birželio 11 diena. Ievutė ekstubuojama ir kvėpuoja pati. Na, beveik pati, su deguonį palaikančiu „drambliuko straubliuku“.
Birželio 16 diena. Viltei pirmą kartą atliekamas kengūravimas.
Birželio 23 diena – mergytėms 2 mėnesiai. Viltė – 1320 gr, Ieva – 1730 gr. Ievutė perkeliama į atvirą lovytę-inkubatorių.
Liepos 5diena. Viltei leidžiami vaistukai nuo retinopatijos.
Liepos 10 diena. Mergaitės perkeliamos į 2-ąjį reanimacijos aukštą – būklė gerėja. Viltės deguonies poreikis – 35 proc., Ievos – 25 proc.
Liepos 11 diena. Ievutei nuimamas „dramliuko straubliukas“ ir pereinama prie „katino ūsiukų“. Tai reiškia geresnį kvėpavimo lygį.
Liepos 18 diena. PIRMOSIOS MERGYČIŲ MAUDYNĖS.
Liepos 21 diena. Viltė bando kvėpuoti su „katino ūsiukais“.
Liepos 23 diena – mergytėms 3 mėnesiai. Viltė – 2254 gr, Ieva – 3006 gr.
O Liepos 26 dieną, atlaikius visus plaučių uždegimus, pooperacines komplikacijas, kvėpavimo problemas ir kraujo perpylimus, Ievutei diagnozuotas kraujo sepsis. Ir vėl mano mergytė kovoja už teisę gyventi: prijungta prie dirbtinių plaučių, sustojusi žarnyno veikla, leidžiami nuskausminamieji, panardinta į dirbtinę komą… Meldžiausi šalia jos, kalbėjausi su ja – begaliniai sunkios dienos… Mes vėl nugalėjome – po 3 dienų žarnynas pradėjo judėti.
Rugpjūčio 1 diena. 100-oji diena nuo dukryčių gimimo.
Rugpjūčio 2 diena. Merginas perkelia į Naujagimių ligų stebėjimo palatą – į 3 aukštą. Viltė – 2548 gr, Ieva – 3412 gr. Mus gydo gydytoja. T.Toker.
Rugpjūčio 8 diena. Ievutei nuimami „katino ūsiukai“ ir ji atvežama pas mane į palatą. Viltė dar prižiūrima medikų.
Rugpjūčio 17 diena. Viltė parvežama pas mus į palatą, tačiau pablogėjus kvėpavimui, ji vėl perkelta į stebėjimo skyrių.
Rugpjūčio 21 diena. Viltei diagnozuojama Citomegalo infekcija.
Rugpjūčio 23 diena – mergytėms 4 mėnesiai. Viltė – 3286 gr, 46 cm, Ieva – 4060 gr, 51cm.
Rugsėjo 17 diena. Pasivaikščiojimas lauke su Vilte (su mobiliu deguonies aparatu) ir gydytoja T.Toker.
Rugsėjo 19 diena. VAŽUOJAME SU MERGYTĖMIS NAMO – po 155-ių mano, ir 149-ių mergaičių dienų, praleistų Kauno klinikose. Padaryti 9 kraujo perpylimai, patirti kraujo išsiliejimai į smegenis, įveikti 3 rimti plaučių uždegimai, sepsis, akių ir širdelių operacijos, nesugebėjimas skaidyti pieno baltymų ir dar daug kitų iššūkių, ligų, bet mes važiuojame namo…
Buvo graži, saulėta ir šilta diena. Šios dienos laukiau labai ilgai – kaip atšiaurioje tamsioje naktyje laukiama patekančios saulės. Aš ją įsivaizdavau iki smulkmenų, joje gyvenau jau seniai… Namuose mūsų laukė artimieji, draugai ir kaimynai. Mes esame palaiminti, kad šalia turime tokius žmones – jie mums padėjo išgyventi dar du svarbius mėnesius, kai mažylėms reikėjo ypatingo nuolatinio dėmesio ir priežiūros. Visa šeima sudėliojome tikslią dienotvarkę, be išeiginių ir pietų pertraukų, savaitgaliais į pagalbą ateidavo draugės ir kaimynė Rita. Žinojau, kad jei netreniruosime Viltės plaučių raumenų, diafragmos, deguonies aparatas pas mus gali užsibūti labai ilgai. O lapkričio 8 dieną, per mano gimtadienį, Viltė išpildė didžiausią mano norą – pradėjo kvėpuoti pati. Tai buvo nuostabiausia gimtadienio dovana… Šiandien, praėjus daugiau kaip metams po šių išbandymų, Viltė ir Ieva gyvena mažylių gyvenimą – pažindamos pasaulį, augdamos ir pagaudamos vieną kitą virusiuką.
Praėjome ilgą kelią su kančia, ašaromis, tikėjimu ir džiaugsmais. Visada matėme šviesą, net tamsiausiomis akimirkomis. O šviesiausi spinduliai mums buvo artimi žmonės ir nenuilstantys medikai. Šiandien mes garsiai ir nuoširdžiai TARIAME „AČIŪ“ Kauno klinikų neonatologijos skyriaus gydytojams ir medicinos personalui. Jie visi yra mūsų didvyriai, nuostabūs savo srities profesionalai, žmogaus organizmą matantys kaip vienį, visumą ir organizuotai atliekantys komandinį darbą. Iš tiesų, mūsų visų pastangos, tikėjimas, valia iš viršaus ir gydytojų profesionalumas padarė STEBUKLĄ…
