LIEPA 32 savaitės 1925 g

Mažesnė už sesės lėlytę…

Kai prieš penkerius metus gimė mano vyresnėlė ir pažvelgiau į ją, paguldytą man ant krūtinės, pagalvojau – „Dieve, kokia ji graži“. Tačiau pirmą kartą išvydusi į pasaulį pernelyg paskubėjusią ateiti antrą dukrytę inkubatoriuje, neturėjau jokių minčių. Visgi motiniškai žinojau, kad tą tuštumą greitai užpildys didžiulė meilė ir viskas bus gerai.

Praėjus pusantros savaitės nuo gimdymo atostogų pradžios skubėjau nuvesti vyresniąją dukrytę Austėją į darželį. Pusiaukelėje pajutau bėgant vandenis, išsigandau, bet neišsidaviau. Darželyje kaip įprastai nurengiau Austėjos rūbelius, atsisveikindama karštai ją pabučiavau ir pasakiau, kad labai myliu. Kojos pačios parnešė namo. Iškart puoliau skambinti vyrui ir greitajai medicinos pagalbai, kuri nuvežė mane į Kauno klinikas. Širdis daužėsi belaukiant, kada apžiūrės gydytoja ir ką pasakys. Man pranešė, kad vaikučiui mano pilvelyje gyventi vis dar gerai ir visas kolektyvas stengsis, kad kiek įmanoma ilgiau jis čia užsibūtų. Vandens netekau nemažai ir jis vis dar tekėjo, todėl nurodė visą laiką gulėti lovoje, paskyrė sąrėmiams slopinti vaistų, taip pat antibiotikų, nes nubėgus vandenims kyla infekcijai pavojus. Svarbiausia buvo išlaukti parą, nes per tiek laiko vaistais subrandinami plaučiai. Į palatą užeidavusios gydytojos, akušerės ir atskubėjęs vyras vis primindavo, kad nesijaudinčiau, nes nuo to irgi gali priklausyti, kiek ilgai pilvelio gyventoja norės ten pasilikti.

Mažylė neskubėjo belstis į šį pasaulį dar penkias dienas. Tik spalio 16-osios rytą, kai mano nėštumui buvo 32 savaitės, pradėjau jaustis silpnai, o vaisiaus judesiai stipriai slopo. Apžiūrėjusi gydytoja liepė  kuo greičiau ruoštis gimdymui, nes visi tyrimai rodė, kad mano dukrytė ilgiau nebegali laukti.
Turėjau penkias dienas prisijaukinti mintį, kad turėsiu kur kas mažesnį nei įprasta kūdikėlį, tačiau tą akimirką vis tiek nebuvau pasiruošusi. Juk dar vos ne du mėnesius turėjau džiaugtis savo
apvalaina figūra, glostyti ir šnekinti pilvelį, ruošti rūbelius ir kitus daiktus vaikeliui. Nespėjau nueiti nei į vieną  paskaitą apie gimdymą ar kūdikio priežiūrą… Tas penkias dienas lindėjau internete ir bandžiau surasti informacijos, koks mano vaikelis galėtų būti gimęs, ką sugebės, kuo skirsis nuo laiku gimusių ir pan. Širdį neramino nežinia ir pasakojimai, kad anksčiau gimę vaikai linkę dažniau sirgti peršalimo ligomis, gali turėti kitų negalavimų ir gali pasiekti prastesnių mokymosi rezultatų. Tačiau taip pat radau informacijos apie daug pasiekusius neišnešiotukus ir kad anksčiau laiko gimusieji yra ypatingi, kovotojai iš prigimties.

Kaip bebūtų, ilgiau svarstyti, koks vaikutis gims nebeliko laiko, nes sparčiai artėjo lemiama gimimo akimirka. Paskambinau vyrui ir liepiau kuo greičiau skubėti pas mane. Viskas vyko labai greitai: sulaukus vyro buvau perkelta į gimdymo palatą, kur pradėtas skatinti gimdymas. Sąrėmiai vis stiprėjo, tik staiga užėjo nepalyginamai didesnis nepraeinantis pilvo skausmas. Skundžiausi vyrui, kad negaliu kentėti. Tuo metu palatoj buvom tik mes abu. Laimė, mano vyras prieš tai buvo išklausinėjęs seselės, ką reiškia prijungtų medicininių prietaisų rodmenys. Pažvelgęs į juos iškart suprato, jog visai krito vaisiaus tonai, todėl iškvietė medicinos personalą. Subėgo daugybė gydytojų, žaibo greičiu nuvežė mane į operacinę, suleido narkozę ir atliko cezario pjūvį. Kai atsibudau, šalia stovėjo mano vyras ir vos laikydamas ašaras bei atsargiai rinkdamas po vieną žodžius papasakojo, kad mūsų dukrytei viskas gerai, seselės pavadino Kruopa, ji sveria 1925 g, ūgis 44 cm, deguonies įsisavinimas svyruoja tarp 90–100  proc. Pasirodo, mūsų mergytė labai stipri, nes netgi geria iš buteliuko, nors įprastai tokio amžiaus kūdikiams būna nevisiškai išsivystęs čiulpimo refleksas, tad dažnai maitinami per į skrandį įvestą zondą.
Netrukus atėjo akušerė nutraukti priešpienio – mano mažylei net keli mililitrai buvo gyvybiškai svarbūs. Ji atėjo ir kitą kartą, tik, deja, nepavyko išspausti nei lašelio. Vėliau pati mokiausi traukti pieną ir jo radosi vis daugiau. Prišaukti pieną pačiai be kūdikio pagalbos – sunkus darbas, nes tenka tverti skausmą, be to reikia išmokti tai atlikti taisyklingai. Pieną traukdavau kas tris valandas, o vyras nešdavo jį mūsų dukrytei.

Nekantraudama laukiau, kada ir aš galėsiu išvysti mažylę – man reikėjo sustiprėti. Susitikimas buvo planuojamas antrą dieną per pietus, deja, man pakilo temperatūra, prasidėjo gimdos uždegimas, tad negalėjau nueiti pas savo dukrytę Liepą, kuriai vardą jau labai seniai buvo išrinkusi mūsų vyresnėlė Austėja. Išgėrus vaistų, temperatūra sumažėjo ir popiet vyras su neįgaliojo vežimėliu nuvežė mane pas dukrytę. Pirmą kartą ją išvydus buvo sunku tramdyti ašaras – inkubatoriuje miegojo tokia vieniša maža mergytė, jos rankytės ir kojytės buvo tokios plonutės, o veidelis visai nepanašus į naujagimio, greičiau senuko. Taip norėjosi pabūti ilgiau ir prisiglausti prie savęs, deja, vos pastovėjau ant kojų, todėl pirmas pasimatymas truko trumpai. Jėgos taip greitai kaip norėjosi negrįžo, tad dažniausiai tik traukdavau pieną, o vyras jį nešdavo prižiūrinčioms seselėms. Taip pat mano vyras pirmas pradėjo mokytis keisti sauskelnes ir pamaitinti. Jam pirmam teko laimė išbandyti „kengūros“ metodą, kuomet neišnešiotas naujagimis laikomas paguldytas pilveliu ant nuogos mamos ar tėčio krūtinės, kad geriau vystytųsi.Pamažu stiprėjau ir pati pradėjau rūpintis mūsų Liepa. Pradžioje buvo nedrąsu imti į rankas tokį mažutį kūdikėlį, bet pastebėjau, kad ji yra labai stipri – jau antrą parą buvo perkelta iš inkubatoriaus į šildomą lovelę, praėjus kelioms dienoms nuo gimimo galvytę laikė kaip mėnesio kūdikis, o įsiverkusi nurimdavo vos išgirdusi mano balsą.
Kiekviena mūsų diena buvo suskirstyta kas tris valandas – nusitraukti pieną, pamaitinti dukrytę ir vėl viskas iš pradžių. Mažylė vos ne visą laiką miegodavo, net ir maitinama, tad tekdavo žadinti, kad tik suvalgytų gydytojų nustatytą pieno kiekį. Pradžioje reikėdavo sumaitinti 5 ml, vėliau kasdien keliais mililitrais daugiau. Ilgą laiką dukrytės svoris tik krito ir siekė vos 1634 gramus. Pradėjus augti svoriui pasidarė ramiau, o gydytojai taip pat gyrė mūsų Liepą ir tikino, kad ji labai stipri ir mes galėtumėm keltis į atskirą palatą, kur būtumėm kartu. Deja, tai įvyko tik praėjus pusantros savaitės nuo gimimo, kai aš galutinai išsigydžiau gimdos uždegimą. Kartu palatoje užsibuvome tik 4 dienas, tuo metu, kai jai būtų suėjusios 34 savaitės mus išleido namo. Pamenu, kaip tuo metu gydytoja tikino, jog tokio amžiaus kūdikėliai įprastai dar nevyksta namo, tačiau mūsų mergytė gali drąsiai keliauti, nes ji nepalyginamai stipresnė už kitus.

Patys pirmieji mėnesiai namuose nebuvo lengvi, teko susidurti su daugiau sunkumų nei auginant laiku gimusį vaikutį, tačiau tikėjom Liepos stiprybe. Na o dabar mūsų Kruopai neseniai suėjo pusė metukų. Ji beveik pasivijo bendraamžius, bando pati sėstis, taria visokius garsus, tad laukiam pirmo žodžio, ir mėgsta valgyti įvairias košes, ypač, maitinama didžiosios sesės.

Modesta Aukštuolienė