SOFIJA ir CHARLIS 28 savaitės
MANO MAŽASIS DVIGUBAS STEBUKLAS
Kokios buvo pirmos dienos ir metai, mėginant susigyventi su neišnešiotumu, ar žinojote apie šią problemą iki Jūsų kūdikiai išvydo pasaulį?
Apie šią problemą žinojome nedaug, tik tiek, kad būna – bet nei kam, nei kaip tai atsitinka nesigilinom. Ypač, kai mano pirmasis nėštumas buvo sklandus. Niekada negalvojome, kad ir mums teks su tuo susidurti, nebuvome pasiruošę tokiems išgyvenimams. Žinojau, kad dvynukai gali anksčiau gimti ir kad tai normalu, bet ne tiek anksti, kaip mūsų (28 nėštumo savaitę). Visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, kai tai atsitiko. Mano nuomone, daktarai vis tik nepakankamai paruošia būsimas mamas tokioms situacijoms ir į šitą problemą ne visi rimtai žiūri. Manau, kad daugiau pastangų buvo galima imtis ir mano situacijoje iki gimdymo, kad pratęsti nėštumą.
Pirmos dienos buvo fizinis ir emocinis šokas. Aš net neįsivaizdavau, ko tikėtis. Kai pirmą kartą pamačiau lėliukus inkubatoriuje, gal nurimau, kad jie atrodo normalūs, tik labai jau mažučiai žmogučiai. Negalėjome jų priglausti ir paimti ant rankų 2 savaites, nes tai būtų buvę per daug streso mažyliams. O nuo 2 savaičių kiekvieną dieną su vyru glaudėm juos prie krūtinės, vadinamu “kengūros metodu”. Du su puse mėnesio kasdien juos lankėme ligoninėje.
Pirmais metais džiaugiamės mažiausiais pasiekimais, pavyzdžiu, savaiminiu oro įkvėpimu, pieno nurijimu. Išmokome džiaugtis tuo, kas vyksta šiandien ir nepergyventi, kas bus rytoj. Priėmėme savo kūdikius tokius, kokie yra ir kokie jie bus, ir kad su besąlygine meile jie visada skaidrins mūsų gyvenimą. Sunkumai pirmu gyvenimo metu jau beveik užmiršti (bet išsaugoti foto albumuose) nes džiaugsmas juos matant šiandien yra svarbiausia.
Su kokiais didžiausiais sunkumais susidūrėte kaip neišnešiotuko mama?
Nežinojimas buvo mano didžiausias sunkumas. Stengiausi kiekvieną dieną negalvoti, kaip bus rytoj ar už metų. Medikų pagalba buvo neapsakomai didelė, bet ir jie negali prognozuoti, kaip bus toliau. Tuo metu aš negalvojau, kad man sunku, tiesiog dariau viską, kaip turiu daryti – ėjau į ligoninę, į darbą, tęsiau studijas, kiek įmanoma praleisdavau laiko su pirmąja dukryte. Tik po kokiu metu supratau, kaip tai buvo sudėtinga, bet visąlaik žinojome, kad mes tai išgyvensime.
Kur radote didžiausią palaikymą? Koks vaidmuo čia tenka artimiesiems, draugams ir visuomenei?
Įveikėme sunkumus su didžiule mūsų abiejų šeimų (mano ir vyro tėvų) pagalba ir moraline parama, su kaimynų geranoriškumu, su draugų ir bendradarbių palaikymu. Nieko mes neprašėm, ir aš buvau labiau nustebusi žmonių gerumu, net tų, kurie nėra labai artimi. Pvz. Mano bendradarbė kiekvieną sekmadienį pagamindavo vakarienę ir atnešdavo pirmadienį į darbą tam, kad vakare tik pasišildytumėm. Viena mama iš vyresniosios Izabelės darželio pati numezgė dėkliukus – vieną Sofijai, kitą Charliui.
Visuomenė manau šitos problemos nesupranta tol, kol asmeniškai nėra paliesta, bet visada užjaučia.
Su kokiais iššūkiais, augindama neišnešiotą vaikelį susiduriate iki šiol?
Keista, bet kol vaikeliai nebuvo gimę, niekas apie neišnešiotumą nekalbėjo. Po gimimo žmonės pradėjo dalintis įvairiomis istorijomis. Nuo gimimo jie buvo akylai stebimi ne tik gydytojų, bet ir kalbos terapeutų (nuo 1 mėnesio), fizinių terapiautų, vystymosi ekspertų, kad problemos būtų pastebėtos anksti ir išsprendžiamos efektyviau. Sofija ir Charlis yra 4 metukų ir yra pasiviję savo bendraamžius, bet man išlieka nerimas dėl jų vystymosi ir ateities. Sofija yra aukštesnio negu normalus vaikas intelekto, o Charliukui reikia truputi logopedų ir specialistų pagalbos saviraiškai. Sunkiausia man į juos žiūrėti, kaip į atskiras asmenybes ir nelyginti jų pasiekimų ir nuosmūkių.
Kaip manote, ar ankstukai ateina per anksti, ar pasirenka sau tinkamiausią laiką?
Labai filosofinis klausimas. Aš tikiu, kad kiekvienam gyvenimo įvykiui yra savas laikas, ir visą laiką vadovaujuosi savo moto, kad “nėra to blogo, kas neišeitų į gerą”. Sunku buvo pažiūrėti, kaip šita mūsų patirtis gali išeiti į gerą, bet manau tai mums suteikė stiprybės ir užgrūdino kitiems galbūt nenumatytiems gyvenimo įvykiams. Tokia patirtis taip pat privertė vertinti pašaliniams atrodančius pasiekimus; anksčiau net neįsivaizdavau, kiek gali daug džiaugsmo suteikti pramerktos kūdikio akytės. Mano vaikučiai yra paruošti gyvenimui, nes buvo užgrūdinti sunkumais nuo gyvenimo pradžios. Aš manau, kad jie pasibeldė į gyvenimą per anksti, bet tam buvo priežastis…
PS. Aš labai džiaugiuosi, kad ir Lietuvoje vyksta pastangos paremti šeimas ir vaikelius paliestus neišnešiotumo, žinių skleidimo būsimoms mamoms, ir visuomenės supratimo ir palaikymo kryptimis. Manau, kad ir Amerikoje nors ir daug jau kelio nukeliauta šioje srityje, vis tik dar trūksta mokslinių, medicinos ir socialinių programų, kad visų pirmiausia užkirstų kelią priešlaikiniam gimimui.
Agnė Dizona ( Stakėnaitė )