Ankstukų pagalbos linija Savanoriaukite Aukokite

Aktualijos

Amelijos istorija. Ji buvo panaši į mažą ateiviuką iš vaikiškų knygelių

2023 12 12

Viskas prasidėjo jau nėštumo pradžioje, kai sužinojau, jog laukiuosi buvo 4 nėštumo savaitė. Du mėnesius prabuvau biliotenyje, nes vis kraujuodavau. Pamenu kai buvo 15 savaičių, naktį pajutau kad kažkas šlampa, nuėjus į tualetą pamačiau kraują ir naktį iškart nuvažiavome į priimamąjį. Daktarė sakė tai normalu, todėl suleidus nuo kraujavimo kažkokių vaistų išleido namo. Apsilankymo pas gydytoja metu, pastebėjo, kad labai mažai priaugau svorio. Dirbau sunkiai, todėl viską nurašėme dideliam darbo krūviui. Apsilankius po dar 3 savaičių, daktarė pastebėjo, kad su virkštele kažkas blogai, tad nusiuntė į ligoninę pasidaryti echoskopą. Gydytoja įtarė, kad yra virkštelės prisitvirtinimas ir išsiuntė į Kauno klinikas. Tuomet dar susirgau gripu, kamavo sloga. Tuomet ir paaiškėjo, kad nėštumas nėra stabilus.

Gruodžio 13 d. paguldė į vienvietę palatą, nes sirgau gripu. Pragulėjau savaitę, tada paleido namo sutikti šv. Kūčias ir Kalėdas kartu su šeima. Gruodžio 27 dieną jau vėl gulėjau Kauno klinikų palatoje. Laukiausi 30 sav., tuomet daktarai dar kartą atlikus echoskopiją nutarė, kad reikia subrandinti mažylei plaučius. Dar šiaip ne taip ištempėme iki 32 savaičių. Prie viso to dar man prisidėjo preklamsija ir po naujųjų metų, sausio 2 dieną (per mano dukrytės tėvelio gimtadienį) buvo nutarta daryti cezario pjūvio operaciją.

Viskas įvyko ryte 9:58val. Ją ištraukus iškart išgirdau jos tylų verksmą tada pagalvojau, kad viskas yra gerai, ji gyva ir sveika. Man per skruostus ėmė tekėti ašaros. Ją iškart išvežė į reanimaciją. Aš pati gulėjau reanimacijoje kol atsigavau. Tos 6 ilgos laukimo valandos, kai  nejauti savo kojų truko amžinybę. Galvojau tik apie savo mažylę. Po gerų 2 valandų atėjo daktarė iš reanimacijos ir pasakė sunkiai suvokiamą diagnozę – jūsų dukra gimė su įgimta stemplės atrezija. Tai kai skrandis nėra sujungtas su stemple. Paaiškino, kad reikės daryti operaciją.

Atsigavus mane nuvežė į reanimaciją pamatyti savo dukters. Ji buvo panaši į mažą ateiviuką iš vaikiškų knygelių. Jos kūnelį buvo apraizgę galybė laidelių. Po 2 parų jai atliko operaciją. O tada ir prasidėjo mūsų didieji vargai.

Kiekvieną kartą reikėjo jai platinti stemplę. Kauno klinikose pabuvome 44 paras. Grįžus namo pabuvome ramiai lygiai 6 paras, paskui pradėjus dusti ir mėlynuoti išvažiavome su reanimobiliu atgal į klinikas. Viskas tęsėsi 3 mėnesius. Po 3 mėnesių pasiprašiau, kad perkeltų mus iš Kauno į Vilnių. Atvažiavome kovo 29 dieną, 3 dienas pabuvome reanimacijoje. Ir va dabar vyksta tie buzavimai. Mes esame labai stiprios, viską ištversime.

Dabar sveriame jau beveik 4 kilogramus. Noriu palinkėti mamytėms kantrybės ir tikėjimo. Iš viso mes turėjome 38 narkozes ir  kraujo perpylimą. Praėjo sunkūs 2 varginantys metai. Sausio 2 dieną Amelijai sueis jau 5metai. Lapkritį buvo jau 3 metai kai nebevažiuojame į ligoninę procedūroms. Esame pasivijusios ūgiu ir svoriu bendraamžius. Tik va labai ligos kimba, turėjome sunkią anemiją, ko pasekoje pusantrų metų vartojome geležies papildus. Dabar vėl mažėja geležies ir ligos dažnai puola. Dauguma aplinkinių sako. kad Amelija – iškirtinis vaikas. Ji labai protinga (ne pagal savo amžių) mąsto labai gražiai, spalvingai yra gabi ir labai kruopšti mergaitė.

Amelijos mama, Dovilė