TITAS 31 savaitė 1792 g
Titas gimė Kauno klinikose 2015 metų sausio 14 dieną, 31-ą gestacijos savaitę, 1792 gramų svorio ir 46,5 cm ūgio.
Mažylis buvo planuotas ir labai labai lauktas, o nėštumas, prižiūrinčios ginekologės kalbant, buvo idealus – tyrimai geri, jaučiausi puikiai, jokių pykinimų ar sveikatos sutrikimų. Trumpai kalbant, nėštumo metu tiesiog skraidžiau, jeigu ne pilvukas, tai būčiau nė nejautusi, kad laukiausi.
Ir kaip perkūnas iš giedro dangaus – sausio 13-tą paryčiais netikėtai nubėgo vandenys. Toliau viskas klostėsi neįtikėtinu greičiu – priimamasis, greitoji, kelionė į Kauną… Nors savo miesto priimamajame apžiūrėjusi ginekologė pasakė, jog esu visiškai nepasiruošusi gimdymui, nes gimdos kaklelis visai neprasivėręs, tačiau jau po nepilnų dviejų valandų atvykau į klinikas su sąrėmiais kas 10 minučių, o kaklelis buvo atsidaręs net 9 cm… Gydytojai prognozavo, jog kažin ar ištempsiu parą, taip reikalingą mažylio plaučiukų subrandinimui. Visa laimė, kad tokios prognozės nepasitvirtino. Titas gimęs pats kvėpavo, tik šiek tiek vėliau “pasiprašė” deguonies. Pagal APGAR skalę Titas buvo įvertintas 8 balais. Kodėl prasidėjo priešlaikinis gimdymas niekas negalėjo įvardinti, medikai jokių infekcijų ar bakterijų nerado.
Be abejo, tik gimęs Titas neišvengė bėdelių – stipri gelta, anemija, kvėpavimo nepakankamumas (be intubacijos, naudoti tik “ūsiukai”), atvira širdelės ovalioji anga ir, mano didžiausiam siaubui, II laipsnio intraskilvelinė kraujosrūva galvelėje, kuri vėliau iššaukė nežymų skilvelių padidėjimą.
Sunku žodžiais apibūdinti savo, o turbūt ir vyro, būseną ir jausmus tuo metu. Iš pradžių buvo apėmęs šokas, viską suvokiau kaip pro rūką… Po to apėmė neviltis, liūdesys, nežinia, nerimas, netgi pyktis… Niekada nepamiršiu mūsų pirmojo susitikimo su sūneliu – jis toks mažytis, bejėgis, apraizgytas laideliais, o aš nieko negaliu padaryti, tik stovėti šalia inkubatoriaus ir stengtis neverkti. Iš pradžių buvo net sunku suvokti, kad šis mažytis žmogiukas, mūsų vaikelis, ką tik saugiai tupėjęs pilvelyje, dabar jau yra čia, tame stikliniame namelyje, toks trapus ir vienišas… Juk viskas turėjo būti ne taip… Labai ilgėjausi nėštumo, pilvuko, mažiuko judesių ir spyrių. Netgi dabar nužiūrėjus kokią nėštukę su didesniu pilvuku, apima keistas ilgesys.
Pirmomis savaitėmis labai dažnai apimdavo jausmas, kad gyvenu ne savo gyvenimą, kad sūnus priklauso ne man, o ligoninei – seselėms, daktarams. Buvo labai sunku. Kiekvieno tyrimo laukdavau su didžiausiu siaubu ir nerimu. Nuotaikos keisdavosi kaip lietuviškas oras – tai džiaugsmas, tai neviltis, tai euforija, tai ašaros. Entuziazmą labai greitai nuslopindavo bet kas – seselės netaktiškai pasakytas žodis, neidealus tyrimo atsakymas, nepalanki perskaityta informacija internete ir pan. Nežinau kodėl, bet tuo metu labiausiai erzinanti ir pyktį išprovokuojanti buvo artimųjų tariama frazė “viskas bus gerai”. Tačiau, nepaisant nuolatinės įtampos, didelė pramoga buvo vakarai, nes būdavo labai įdomu sužinoti, kiek mažylis paaugo per parą ir dažniausiai rezultatai labai džiugindavo, nes Titas augo kaip ant mielių. Pamažu atsirado putlūs žandukai, Titas stiprėjo, o 34-tą gestacijos savaitę ėmė pats žįsti iš krūties. Taip pat nusiraminti padėdavo nuostabi seselė Edita ir Tito gydytoja L. Antanavičiūtė, šioms moterims būsiu amžinai dėkinga už šiltus žodžius, už asmeninį rūpestį ne tik mūsų sūneliu, bet ir manimi.
Ligoninėje prabuvome lygiai mėnesį – 5 paras reanimacijoje, 7 dienas stebimojoje palatoje ir likusias savaites jau kartu. Gydytojai pranešus, kad po poros dienų mus išrašys, ši, nors labai ilgai laukta naujiena, ne tik nudžiugino, bet ir išgąsdino. Susirūpinau, ar sugebėsiu pasirūpinti sūneliu? Juk namuose šalia nebebus medikų ir seselių. Etapas grįžus namo buvo nelengvas, dažnai kildavo įvairiausi klausimai dėl Tito maitinimo, kiti priežiūros klausimai. Deja, pagalbos minėtais klausimais iš vietinių gydytojų sulaukiau nedaug. Daugiausiai informacijos teko ieškotis internete, įvairiuose mamų forumuose. Jaudinausi, kad Titas nesusirgtų infekcinėmis ligomis, ir labai džiaugiuosi, kad pavyko to išvengti.
Pirmieji Tito metai prabėgo labai greitai. Kiekvieną sūnaus kad ir nežymų pasiekimą išgyvenome labai džiaugsmingai. Pamažu visas baimes keitė suvokimas, kad viskas eina tik į gera ir kad iš tiesų VISKAS BUS GERAI. Per pirmuosius metus profilaktiškai aplankėme tikrai nemažai specialistų, bet džiugina jų visų optimistinės prognozės. Nors Titas savo raida dar nepavijo bendraamžių, tačiau jam trūksta labai nedaug, todėl labai dėl to nesijaudiname.
Titui šiuo metu yra 1 metai ir beveik vienas mėnuo. Sūnelis smulkaus kūno sudėjimo – sveria 8 kg, ūgis 76 cm. Raminame save, kad ne svoris svarbiausias, o gera mažylio sveikata. Titas yra be galo aktyvus ir smalsus berniukas. Labai mėgsta bendrauti, pamėgžioti, būti dėmesio centre. Visus paperka savo šypsena (turi 7 dantukus) 🙂 Šiuo metu intensyviai mokosi žingsniuoti.
Toks ankstyvas Tito atėjimas į šį pasaulį sudrebino mūsų gyvenimą ne juokais. Labiausiai dėkinga esu savo vyrui, kuris neleido palūžti ir palaikė sunkiausiomis akimirkomis, buvo optimistas visur ir visada. Taip pat labai padėjo kitų artimųjų – Tito senelių, tetų, nuolatinė parama ir palaikymas. Bet iš patirties galiu drąsiai pasakyti, kad vidinė ar bent sąlyginė ramybė ateina tik tada, kai tik pats susitaikai su esama situacija ir išmoksti ją priimti tokią, kokia ji yra…
Visiems ankstukų tėveliams norėčiau palinkėti stiprybės, ramybės ir tikėjimo savo vaikučiu. Taip pat labai svarbu yra kantrybė, nes mūsų mažieji kovotojai vystosi kiek kitaip nei jų bendraamžiai. Nepasiduokite panikai, stenkitės į viską reaguoti kuo ramiau, nes mažieji labai jaučia mūsų emocijas. Tai ne pats maloniausias išbandymas, tačiau be jo nebūtų to mažo angeliuko ant mūsų rankų. Jūsų vaikelis yra gyvas įrodymas, jog vyksta dideli stebuklai. Tik kartais tie stebuklai labai jau pasiskubina pas mus ateiti!