ISABELLA 23 savaitės 415 g
Pradžia buvo begalo graži, džiugi, nes labai laukėme savo kūdikėlio. Nieko blogo neįtardami gyvenome įprasta gyvenimą ir mažais žingsneliais ruošėmes mažylės atėjimui gruodžio mėnesį, kaip ir buvo numatyta. Atėjus 12 nėštumo savaitei viskas apsivertė aukštyn kojomis. Prasidėjo sąrėmiai ir gausus kraujavimas. Pragulėjusi ligoninėje, nuo 14 savaitės gavau lovos rėžimą.
Pasak gydytojų gausų kraujavimą sukėlė problemos su placenta. To pasekoje pradėjo trumpėti gimdos kaklelis. Gydytojai paminėjo, kad iki 12 savaitės turėjau prarasti savo dukrelę. Nuo 20 savaitės buvau paguldyta į ligoninę, nes kraujavimai vis pasikartodavo ir niekas negalėjo pasakyti kas toliau. Jaučiausi palūžusi ir tiesiog sau kartojau, kad viskas bus gerai ir kad Isabella pilvelyje dar pagyvens bent iki 23 savaitės (nuo tada Švedijoje gelbėja ankstukus). Isabella gimė rugpjūčio 15d. būdama 23sav.4d ir sverdama 415g. Turbūt didžiausia problema buvo ta nežinomybė kas toliau ir ko tikėtis, nes tokiems mažyliams pilnai neišsivystę organai ir gali iškilti visokių komplikacijų. Pradžioje turėjome problemų su kvėpavimu, tada su cukriniu diabetu, gydytojai, taip pati informavo, kad gali būti problemų ir su smegenimis, ir su širdimi.
Pirmą mėnesį prisimenu kaip per miglą ir tikrai buvau psichologiškai palūžusi, nes vis savęs klausiau kodėl man, už ką, ką ne taip padariau. Supratau, kad man reikia pagalbos, kreipiausi ir gavau ją, kuri padėjo mažais žingsneliais grįžti bent dalinai į save, kad galėčiau rūpintis dukra. Gerai, kad Isabellos tėtis visada išliko pozityvus ir visada vedė mus visus, tik į priekį, tik į šviesesnį rytojų.
Visi mums brangūs žmonės buvo su mumis šią mums sunkią kelionę palaikydami mus. Ačiū jiems iš visos širdies ❤
Pirmieji mėnesiai ėjosi sunkiau kol išmokome kaip elgtis su savo mažyte. Priežiūra su kiekvienu mėnesiu darėsi vis lengvesnė ir lengvesnė, bet visada kamavo nežinomybė ar tas gimimas per anksti paliks kažkokių padarinių jos gyvenime ar ne. Ligoninėje išbuvome 120 dienų ir didžiąsias metų šventes sutikome namie.
Namo grįžome dar su zondu maitinimui. Pirmas kelias savaites mus lankydavo seselės, kad pagelbėtų su priežiūra namuose. Mergaitei pradėjus sėkmingai valgyti iš buteliuko ir nebereikėjo seselių pagalbos mergaitės priežiūrai.
Pirmieji metai atrodo sukosi, tik apie jos svorį, kad tik ji jo “nepamestų”, nes jis augo sunkiai. Dar ir dabar turime problemų su svorio auginimu, nes reikia ieškoti maisto alternatyvų su didesnę energetine veikla, bet bendrai žiūrinti, svarbiausia, kad ji sveika. Ateityje numatomi akinukai, nes viena akytė mato gerai į tolį, kita gerai mato pasaulį iš arti. Švedijoje raidos vertinimas vyksta, kai vaikui yra 2 metai, bet mes reguliariai lankomes pas specialistus, nes Isabella dalyvauja mokslinėje studijoje apie ankstukus. Specialistai sako, kad jos raida yra pažengusi lyginant vaikus tokio amžiaus kokio Isabella yra pagal koreguota, bet ne visiškai pasivijusi vaikus nuo gimimo amžiaus. Kaip mes sakome, ji kažkur viduryje tarp gimimo amžiausi ir koreguoto.
Šiuo metu Isabella yra 1.5metukų nuo gimimo (1m2mėn. koreguoto amžiaus). Dukra šiai dienai sveria 8kg ir yra 75cm ūgio. Mergaitė yra užsispyrusi ir žingeidi. Mėgsta laipioti ant sofos, ropinėti, domėtis aplinka ir mokytis vaikščioti.
Visame šitame kelyje su mūsų šeima buvo mano sesė Aistė su savo šeima, nes ji irgi turi ankstukę ir globėja Irena su šeima, kuri man atstojo mamą. Jei ne šie žmonės būtų buvę dar sunkiau psichologiškai išgyventi, tai ką patyrėme.
Mūsų šeima linki niekada neprarasti tikėjimo ir išlikti ramiais kiek tik įmanoma tokiame gyvenime etape. Jei tai tampa per sudėtinga kreipkitės pagalbos į artimuosius, psichologos, kad padėtų išbūti tą juodą periodą. Klauskite gydytojų, jei kažkas neaišku, kad tik rastumėte ramybę ir atsakymus į iškilusius klausimus. Apkabiname kiekvieną šeimą, kuri yra ar dar tik bus šitame sudėtingame gyvenimo iššūkyje.
