Ankstukės susilaukusi Tamošiūnaitė: dukra yra kovotoja – jau 17 metų to moko ir mane

2020 01 02

Renatos Šakalytės-Jakovlevos laidoje „Lūžis“ vieši radijo ir televizijos laidų vedėja Daiva Tamošiūnaitė. Ji prisimena vieną jautriausių savo gyvenimo lūžių – dukros gimimą. Adelė atėjo gerokai per anksti – liepos viduryje, nors turėjo gimti spalio pradžioje.

Daiva, esi patyrusi įvairių lūžių gyvenime, bet vieną jų – net po 17 metų – vis dar puikiai atsimeni. Kas tai per lūžis ir kodėl jis toks svarbus?

Man kone esminiu gyvenimo lūžiu tapo dukters gimimas. Aišku, kiekvienai mamai pirmo vaiko gimimas yra ypatingas įvykis, tačiau mano Adelė atėjo gerokai per anksti. Ji turėjo gimti spalio pirmomis dienomis, o aš jos sulaukiau liepos 13 dieną. Kai vaikelis ateina keliomis dienomis ar savaitėmis anksčiau, tėvai jau pradeda jaudintis, tačiau kai jis gimsta net keliais mėnesiais anksčiau – įsivaizduokite, koks tuomet šokas ištinka! Juk ankstukai visuomet ateina neplanuotai ir išgąsdina kiekvieną, esantį šalia, ypač – mamą. Mes visos įsivaizduojame, kaip atrodys ką tik gimęs sūnus ar dukra, kokios spalvos bus akytės, plaukučiai, kaip glausime prie krūties ir žiūrėsim į savo žindantį mažylį.. Tačiau ankstukai šitas svajones lyg muilo burbulus susprogdina per akimirką. Aš tiksliai nepamenu, bet man regis, kad Adelę pirmąsyk inkubatoriuje išvydau tik po paros.

Koks apėmė jausmas pamačius mažylę pirmą kartą? Kokia ji buvo?

Aš negalėjau patikėti, kad ji yra tokia maža! Kai matai savo vaikelį – 32 centimetrų ir vos 640 gramų – labai sunku suvokti, kad kažkada iš šito mažo varliuko, šitos kruopos išaugs didelis žmogus. Ji buvo kaip mano delnas, padėtas ant krūtinės. Adelės kojytės rėmėsi į vienos krūties spenelį, o galvytė – į kitos. Reikėjo labai susitelkti ir susikoncentruoti, kad pajusčiau, kaip jos mažytis pirštukas sujuda ar suskrebena liesdamas mano odą, nes tokio dydžio vaikeliukas neturi užtektinai jėgų judėti. Ypač maži ansktukai nemoka ryti, patys kvėpuoti, neturi poodžio, negeba išsaugoti šilumos, drėgmės.. Tuo metu, kai Adelė gimė, visi neišnešiotukai buvo guldomi ant avies kailio skiautelės, nes šis padeda išsaugoti drėgmę ir natūralią šilumą. Aš daug ko nežinojau apie ankstukus, nes prieš 17 metų informacijos apie tokius vaikučius buvo gerokai mažiau nei dabar.

Bijojai dėl dukters gyvybės?.. Kokios vizijos sukosi galvoje žiūrint į tą bejėgę kruopelę?..

Atsimenu pakankamai griežtus vienos gydytojos žodžius, kuriais ji mėgino padrąsinti mane ir kitas mamas: „Tu neturi teisės bijoti. Tu privalai tikėti ir prie inkubatoriaus ateiti tik su viltimi, tik su geromis mintimis, nes vaikutis viską jaučia, o tavo energija jį stiprina. Jeigu atėjusi tik verksi, bijosi ir dalinsiesi savo juodžiausiomis mintimis, kurios vis tiek kažkur galvoje sukasi – nieko gero iš to nebus, mama!“ Tiesiog privalėjau rūpintis savimi dar ir dėl to, kad dovanočiau dukrai bent kelis pieno lašus, nes pirmosios maitinimo porcijos buvo skaičiuojamos ne gramais, o lašais, kurie tokiems vaikeliukams yra neįkainojamos vertės. O kalbant apie vizijas… Žinai, aš vakare melsdavausi, kad ryte dukrą rasčiau gyvą ir ryte melsdavausi, kad jinai išgyventų dieną. Visas maldas išmokau ligoninėje – nebuvau praktikuojanti tikinčioji, kiekvieną sekmadienį vaikščiojanti į bažnyčią ir būtent Adelės tėtis išmokė mane poterių. Taigi stengdavausi eiti pas Adelę tik su geromis mintimis ir teigiama energija, o kai jau grįždavau į savo palatą… Ten galėdavau būti visokia: ir verkianti, ir bijanti, tačiau manau, kad visai neblogai laikiausi ir gan sėkmingai dirbau su savimi.

Juk neturėjai kitos išeities, ar ne? Tik būti stipri ir kovoti dėl savo vaiko?

Būtent. Kad numarinčiau netikėjimo kirminą, kad sumažinčiau kartas nuo karto užklumpančius panikos priepuolius, kad sugebėčiau atsiriboti nuo abejonės žmonių akyse, jog Adelė išgyvens – aš privalėjau daug ir nuoširdžiai dirbti su savimi. Ir vienas geriausių būdų nuvyti blogas mintis – bent jau man – buvo mezgimas! Vienos mamos prie inkubatorių meldžiasi, kitos skaito knygas, trečios – verkia, o aš megzdavau. Pirmieji Adelytės drabužėliai buvo numegzti mano rankomis ir iki šiol saugau juos, kaip didžiausią relikviją.

Skaityti daugiau čia.