Ankstuko tėvai ir šeima

Kad ir kiek ligoninės personalas stengtųsi tėvams sudaryti kuo palankesnes sąlygas, vis dėlto ligoninės aplinka, jos dienotvarkė, taisyklės vargina. Patarimai tėvų, kuriems ligoninė kadaise buvo tapusi antraisiais namais.

* Pasistenkite išmokti ir sužinoti kuo daugiau apie vaikučio būklę, medicinos įrangą, ligas, kurias diagnozavo. Būtinai susipažinkite su skyriaus slaugytojomis, kurios padeda rūpintis mažyliu.

* Nesivaržykite klausti, naujagimių skyriaus personalas tikrai pasidalys žiniomis ir patirtimi. Taip pat nebijokite prašyti prisiliesti, paglostyti vaikutį. Nelaukite, kol pasiūlys. Jei leidžiama naudoti kengūros metodą – nepraleiskite nė minutės.

* Rašykite jūsų kūdikio pasiekimų ir savo jausmų dienoraštį.

* Sveikinkitės ir kalbėkitės su kitais ankstukų tėvais. Draugystės saitai, užsimezgę ligoninėje, bus puiki paguoda ir tada, kai jus išrašys į namus.

* Paprašykite, ar galėtumėte pasilikti prisiminimui relikvijas, pavyzdžiui, pirmąją naujagimio apyrankę, mažytes sauskelnes (švarias!), fototerapijos kaukę ir pan., – vėliau nustebsite, kaip jūsų mažylis juos išaugo.

* Kai keičia patalynę, padėkite slaugytojoms palaikydami savo kūdikį. Kai kloja paklodę, ištieskite rankas ant čiužinuko ir abiem rankomis pakelkite mažylį. Trunka trumpai, tačiau dažnai tai būna pirmas kartas neišnešiotų naujagimių skyriuje, kai tėvai gauna palaikyti savo kūdikį. Ir tai tampa brangiu prisiminimu.

* Jei fotografuojate vaikutį, darykite tai be jokių blyksčių. Atidžiai parinkite tinkamą kampą, kad mažylio nuotrauka nebūtų fiziologiškai bauginanti. Kūdikis gali būti kiek užklotas, uždengtas mamos delnu. Kai kurie tėvai nufotografuoja savo vaiką šalia ko nors, pvz., mamos, tėčio rankos. Tai vėliau padės suprasti, kokio dydžio buvo mažylis.

* Jei vaikučio sveikata pakankamai stabili, paklauskite medikų, ar galėtumėte padaryti mažylio delnų ir pėdų atspaudą. Vėliau, vaikui augant, galėsite surikiuoti išlietas pėdutes.

* Kiek galite, būkite aktyvūs pirmieji slaugytojų pagalbininkai.

* Rūpinkitės savo sveikata, nes jums reikia būti ištvermingiems.

* Nuolat plaunant rankas, greitai gali išsausėti oda, imti šerpetoti. Todėl nepagailėkite pinigų geram drėkinamajam rankų kremui. Juo tepkitės tada, kai neliečiate mažylio, kad spėtų įsigerti.

* Pasidžiaukite ir švęskite kiekvieną, net ir mažiausią ankstuko pasiekimą.

* Būkite atviri kalbėdami su žmonėmis, ligoninės personalu. Šiuo metu natūralu, kad jums sunku susitaikyti ne tik su esama padėtimi, bet ir su savo emocine būkle. Jums irgi reikia paramos.

* Kai vaikelio būklė stabilizuojasi ir jis perkeliamas iš intensyvios terapijos skyriaus, pasirūpinkite savais drabužėliais. Daugeliui mamų pamatyti aprengtą ankstuką – viena iš mieliausių akimirkų.

* Jeigu pavargote nuo lankytojų, nesijauskite kalti, pasakykite jiems. Tie, kurie jus myli, supras.

* Kai jūsų kūdikis miega, tiesiog žiūrėkite į jį. Jo veido išraiškų ir judesių stebėjimas padės geriau pažinti mažą augančią asmenybę.

* Pasidarykite trumpą pertraukėlę. Išeikite pasivaikščioti aplink ligoninę arba nueikite į jos kavinę ir ramiai išgerkite puodelį arbatos.

* Jeigu žmonės klausia, ką jie gali dėl jūsų padaryti – pagaminti maisto! Su meile paruoštas maistas po ilgo buvimo ligoninėje padės atsigauti. O žmonės, kurie jumis rūpinasi, jaus, kad daro kažką naudingo.

* Ir galiausias patarimas mamai – stenkitės būti pozityvi ir gera sau.

„Kada augome Santariškėse, kasdien vartydavome jau paaugusių ankstukų nuotraukų albumus ir tai tikrai guodė, ramino, kad ir mano coliukas kažkada bus toks… Šiandien norėčiau mamytėms ir tėveliams, kuriems neramu, pasakyti, kad tikrai taip ir bus – jie užaugs. Mūsų ankstukai yra išskirtiniai, nes jie turi didžiulį norą kabintis į gyvenimą visomis net neturimomis jėgomis! Turbūt jie ir tam tikras stipraus charakterio savybes įgyja tuo sunkiu laikotarpiu, kai kovoja už gyvybę“, – įžvalga dalijasi 31 savaitę gimusio Dominyko mama.

* Teirautis apie savo vaiko sveikatą ir būklę.

* Gauti išsamią informaciją apie prieinamus diagnostikos ir gydymo būdus bei procedūras, taip pat ir galimą jų riziką jums suprantamais žodžiais. Medicinos įrašai gali būti painūs, ypač žmonėms, neturintiems medicininio išsilavinimo. Svarbu tai žinoti ir nebijoti medikų paklausti, kas yra neaišku.

* Gauti medicinos įrašus apie suteiktas medicinines paslaugas. Jei norite pasidaryti savo kūdikio medicininių įrašų kopiją, kreipkitės į kūdikį gydžiusios medicinos įstaigos padalinį, saugantį medicininę dokumentaciją. Tai gali būti mokama paslauga. Taip pat gali būti, kad reikės palaukti, kol kopijos bus paruoštos.

* Būti atitinkamai apmokyti ir aktyviai įsitraukti į savo kūdikio priežiūrą.

* Išsakyti nusiskundimus ir pasiūlyti sprendimus, nebijant neigiamų pasekmių ar įtakos vaiko priežiūros kokybei.

* Gauti psichologinę, socialinę ir finansinę paramą (pagal numatytus įstatymus).

* Neišsiskirti su mažyliu gydytojo kabinete, būti kartu, kai vaikui suteikiama sveikatos priežiūra.

Neretai pirmosiomis dienomis ankstuką lanko tik tėtis, nes mama dar guli pooperacinėje palatoje. Jis pirmas pamato vaiką bei iš karto jam priskiriamas globėjo ir aprūpintojo vaidmuo. Tėvas tampa nepakeičiamu ryšininku tarp ligoninės ir namų. Ir mažai kas paklausia, o kaip jaučiasi jis? Kas jo galvoje ir jausmuose? Tiesa, jei vyras nepanikuoja, yra ramus, moterys ima nerimauti: ,,Kodėl jis nesinervina? Kur ašaros? Negi jam nerūpi?“ Apie prieš laiką tapusius tėčius, poros jausmus, moterų daromas klaidas, tėvo ir vaiko ryšį kalbamės su Paramos vaikams centro steigėja ir vadove psichoterapeute Aušra Kuriene.

• Įkalinti nežinioje

Vaiko gimimas – didelių pokyčių pradžia kiekvienai šeimai. Niekas neplanuoja, kad natūrali eiga gali sutrikti ir jauni tėvai atsidurs rimtos krizės akivaizdoje. Maža to, situaciją apsunkina tai, kad iš pradžių nėra laiko ir erdvės savo jausmams, tėvų tarpusavio santykiams, nes kiekviena valanda, diena įkalinta kovojant už vaiko gyvybę. Čia vietos neranda netgi įprastas džiaugsmas susilaukus kūdikio. Pasak psichoterapeutės, toks suspaustas laikas ir įvykio ypatinga svarba labai mobilizuoja žmonių vidinius resursus, įgalina šeimą susitelkti. Tačiau, kai krizė atitols, kai paaiškės, kad vaikelis gyvens, tada gali belstis atidėti jausmai – nerimas, baimė, kaltė ar abejonės dėl savo kūno defektyvumo. Teks įveikti ir tai, tik klausimas, kaip: kiekvienam partneriui atskirai ar susikibus už rankų?

• Stiprybė – poroje

Kai kalbame apie porą – vyrą ir moterį – didelė psichologinė našta tenka vyrui. Juk moteriai visuomenė leidžia verkti, liūdėti, būti sutrikusiai, išsigandusiai, tuo tarpu vyras turi išlikti stiprus, palaikantis ir atlaikantis visus sunkumus bei emocijas. Būtent jam visuomenė išdidžiai įteikia pagrindinio guodėjo, ramintojo vaidmenį. Pats išgyvendamas dramą, turi tvirtai laikyti visus šeimos kampus, šiuo metu svarbiausiąjį – vilties. Net matydamas, kad situacija itin kritinė, turi rasti jėgų optimizmui, tikėti, jog viskas bus gerai, rasti žodžių, kurie nuramintų žmoną, padrąsintų, paguostų, neleistų jaunai mamai prisiimti kalčių, kurios viena paskui kitą vis konkuruodamos brausis į jos mintis. Tai nėra lengva. Tad kur vyras galėtų gauti paramos? Kam jis galėtų išsisakyti, išsipasakoti, išsiverkti? Juk natūralu, kad jį irgi gali apimti bejėgystė, kankinti kaltės jausmas – kažko nesužiūrėjo, nepastebėjo, nenumatė: „Galėjau aš pakabinti užuolaidas, galėjau pats nubėgti į parduotuvę, galėjau nevykti į komandiruotę“ ir t. t.

„Svarbu, kad mes, visuomenė, leistume patiriantiesiems traumas būti pažeistiems ir kreiptis pagalbos, – sako Aušra Kurienė, – o ne aklai tvirtintume: „Turi likti stiprus, nepalaužiamas.“ Svarbu ieškoti pagalbos, nebijoti kreiptis į ligoninėje dirbančius specialistus. Rasti paguodą, išsikalbėti galima ir su artimaisiais – galbūt tėvais, broliu, sese, draugu. Tačiau didžiausias stiprybės šaltinis yra pora vienas kitam: vyras – moteriai, moteris – vyrui. Jei jauna mama turi galimybę išsakyti savo baimes, tai labai svarbu, kad ji suprastų, jog vyrui gali būti toks pats poreikis – pasiguosti jai. Nuoširdžiai kalbėdamiesi jie gali vienas kitą gydyti. Abiem svarbu išgirsti iš partnerio, kad: „Aš nepykstu ant tavęs, mes abu nekalti, mes ištversime, išbūsime.“ Supratimas, palengvėjimas ateina tada, kai tėvai vienas kitą priima su visomis netobulybėmis, išgyvenimais bei baimėmis. Tai ir yra jų stiprybės šaltinis.

• Geležinė širdis?

Ką išgyvena vyrai, anksčiau laiko tapę tėčiais? Kartais moterims ima atrodyti, kad vyras pernelyg ramus. Negi jis nesijaudina? Ar jam visiškai nerūpi? Geležinė širdis? Pasak psichoterapeutės, kiekvienas žmogus kritinę situaciją išgyvena skirtingai. Jei artimo žmogaus reakcija stebina ar kelia nerimą, reikia imti ir paklausti. Kito būdo išsiaiškinti nėra. Pats blogiausias scenarijus plėtojasi tada, kai moteris gyvena su
įtarinėjimais ir nepasitikėjimu, kai ji, tarsi seklė, bando įminti, ką vyras jaučia, ką galvoja. Itin jautri ir šiuo metu pažeidžiama mama gali prisigalvoti nebūtų dalykų, modeliuoti vyro abejingumo situacijas, bandyti prisiminti ,,to“ įrodymus iš praeities įvykių. Tiesiog ji gali prisifantazuoti bei užauginti didžiulį įtarimų ir baimių burbulą, kuris ją sprogdins iš vidaus. Dažnai jauna mamytė neįsivaizduoja, kad tas vyro abejingumas, geležinis šarvas jam kainuoja didžiules pastangas. Galbūt jis yra nusprendęs apsaugoti ją, negąsdinti savo jausmais. Galbūt jis iš ligoninės skuba į sporto salę, kur visą pyktį, neviltį ir liūdesį išlieja kilnodamas svarmenis. Gal namo kieme skaldo stirtas malkų ar visą naktį sėdi žaisdamas kompiuterinius žaidimus, neleisdamas sau panerti į tamsius jausmus ir abejones. Kita vertus, gali būti ir taip, kad jis iš tikrųjų jaučiasi ramus, nes pasitiki medicina, neigia bet kokią abejonę, myli žmoną bei nuoširdžiai tiki, jog viskas klostysis sėkmingai. Ir būtent tai jam padeda nepalūžti. Vyro reakcijų gali būti visokių. Tačiau šioje situacijoje jis neturėtų tylėti, nes moteriai svarbu žinoti, kaip jaučiasi. Tai turi išgirsti iš jo lūpų.

• Kalbėjimas – vaistas Nr. 1

Daugelis tėvų laukdami mažylio nesusimąsto, kad vienas svarbiausių dalykų ruošiantis vaiko atėjimui į šeimą yra poros gebėjimas tarpusavyje kalbėtis apie jausmus. Poros rūpinasi karjera, stato namus, planuoja, keliauja po pasaulį. Ir jausmų tema nėra tokia svarbi. Tačiau į pasaulį beldžiantis vaikui laukia nauji iššūkiai. Todėl būtina išmokti kalbėtis apie tai, ką partneriai jaučia. Jei laukimo metu pora nesikalbėjo, neatviravo, tai, ištikus krizei, turės įgyti naujų – vienas kito išklausymo ir vienas kitam išsakymo – įgūdžių. Ir būtent dabar, tarytum karo sąlygomis, teks išmokti kalbėtis. Daugelis žmonių didžiausias gyvenimo traumas atsimena kaip vienas prasmingiausių. Dėl jų atranda ne tik savo galias, tikrus draugus, bet ir naujas gyvenimo prasmes. Šis patyrimas ir ankstuko tėvus gali padėti užauginanti kaip darnią porą, tvirtą šeimą. Tačiau yra sąlyga – kalbėtis. „Mano, kaip psichologės, vaistas Nr. 1 yra kalbėjimas, – sako A. Kurienė. – Jokios piliulės, nei nuo nerimo, nei nuo pykčio tikrai nepadės. Žmogų gydo kalbėjimas ir vienas kito palaikymas poroje.“

• Lygiaverčiai partneriai

Tėvo vaidmuo nenuginčijamai yra reikšmingas. Pabandykime įsivaizduoti, ką jaučia vyras inkubatoriuje pamatęs tokį bejėgį savo vaiką? Jei remtumėmės visuomenės stereotipais, tai šis vaizdas vyro galvoje
turėtų aktyvuoti gynėjo, globėjo ir lizdo saugojimo instinktą, kaip: „Aš padarysiu viską, kad tave apsaugočiau, pasirūpinsiu, kad augtum stiprus, didelis, laimingas“ ir pan. Silpnučio naujagimio vaizdas vyrą gali priblokšti trapumu, bet kartu ir labai įjautrinti, įgalinti. Mes galime tik spėlioti, ką tėčiai jaučia ir prisiekia žiūrėdami į vaiką pro stiklą. Beje, ši situacija, kai iš pradžių prie kūdikio neleidžiama prisiliesti nė vienam iš tėvų, labai sulygina jų vaidmenis. Skirtingai, nei su išnešiotu kūdikiu, kai neretai mama įsijaučia į pagrindinės globėjos vaidmenį ir, apglėbusi naujagimį, tėvui teleidžia būti aptarnaujančiu ir aprūpinančiu pagalbininku. Su ankstuku situacija visiškai kita. Abu tėvai, stebėdami vaikutį per inkubatoriaus langą, vienodai stipriai tegali melsti jam stiprybės.

• Kaltės jausmas visą gyvenimą

Kas vėliau, kai praeis metai? Juk mažyliui augant vis išlys tai vienas, tai kitas jo „netobulumas“. Matant mylimą vaiką šiek tiek kitokį, nuolat besivejantį bendraamžius, tėvų širdį vis įgels kaltės jausmas. Kaip jo, lyg ištikimo palydovo, nesinešioti su savimi. Juk kadaise įvyko tai, kas įvyko… Pasak psichologės Aušros Kurienės, mes neturime galimybės įsakinėti savo jausmams ir lyg mygtuko pagalba juos išjungti. Tačiau galime suprasti savo jausmus. Sakykime, jei tėvai jaučiasi kalti dėl to, kas atsitiko (tą dieną skrido lėktuvu, lėkė motociklu, aktyviai sportavo), ir jei gali susieti įvykį, po kurio prasidėjo išankstinis gimdymas, ta kaltė niekur nedings. Ji pasitaikius akimirkai vis dilgčios. Tarkime, vaikui dėl sveikatos būklės bus neleidžiama aktyviai sportuoti, jam taip greitai, kaip bendraamžiams, nepasiseks išspręsti uždavinio. Natūralu, kad sugrįš prisiminimai, „tai dėl to, kad tada nepaisėme gydytojų rekomendacijų, mes kalti“. Gal dėl to, o gal dėl tūkstančio priežasčių, kurių nežinome. Šiuo atveju tampa svarbu tai, ką su tais jausmais daryti? Būtų gaila ir neteisinga, jei tėvai paskęstų kaltėje, graužtųsi, liūdėtų, neleistų sau džiaugtis tėvyste. Jausmams negalime įsakyti, tačiau galima pasimokyti, pasitelkti, kaip gyvenimo pavyzdį, kad tam tikrų poelgių pasekmės gali būti negrįžtamos. Todėl ateityje stengsis gyventi tvarkingiau, sveikiau, bus atidesni ir vaiką mokys atsižvelgti bei paisyti gydytojų patarimų.

LAIMIŲ LAIMĖ

Kiekvienas iššūkis – savotiška dovana. Tai mus užaugina, subrandina. Taip nutinka ir ankstuko tėvams. Darną su mažyliu jie atranda anksčiau nei kiti, nes išmoksta vertinti kiekvieną vaiko gyvybės požymį, kiekvieną krustelėjimą, kiekvieną sugautą žvilgsnį.

Šiuolaikinė visuomenė išgyvena vertės krizę, kuri dažnai paremta pasiekimais ir išoriniais atributais, išorinio grožio ir daiktų kultu. Mažai žinome apie tai, kas mus iš tiesų daro laimingus. Labai daug tėvų gėdijasi savo sveikų, gražių ir protingų vaikų. Jiems gėda pripažinti, jei atžala nelanko trijų būrelių, nemoka anglų kalbos, jei jo ausytės atlėpę, jei kepurytė yra ne garsaus ženklo, o pirkta viename iš prekybos centrų… Tačiau, kai tėvai suvokia, kad vaiką ištraukė iš pragaro, arba, kad išvis galėjo jo netekti, ir vis dėlto štai dabar turi – tokį, kad ir su akinukais, kad ir smailomis ausytėmis, kad ir su
strazdanėlėmis, kad ir švepluojantį – yra laimių laimė.

Tik iš pradžių pieno gamybai naudojamos mamos per nėštumą sukauptos mitybinės atsargos, esančios riebaliniame audinyje, vidaus organų sienelėse, kraujyje, kauluose.

Mamos piene visada bus reikiamas kiekis riebalų, angliavandenių, baltymų, vitaminų ir mikroelementų. Gamta pasirūpino, kad nesvarbu, ar moteris nutukusi ar liesa, turi dideles ar mažas krūtis, žindydama tenkina visus kūdikio poreikius. Netgi teigiama, jog mamos mityba neturi didelės reikšmės pieno sudėčiai. Tačiau ji reikšminga pačios motinos sveikatai.

Apie žindančios mamos mitybą kalbamės su gydytoja dietologe Rūta Petereit.

Jau seniai įrodyta, kad žindyti krūtimi yra naudinga ir mamai – greičiau susitraukia gimda, o žiūrint į tolį, mažesnė rizika susirgti kiaušidžių, krūties vėžiu. Net osteoporozės rizika vėlyvesniame amžiuje sumažėja.

• Mamos svoris ir kalorijos…

Žindanti mama per parą turi gauti didesnį kalorijų kiekį nei iki nėštumo. Per pirmuosius 6 žindymo mėnesius – 550 kcal, jeigu kūdikį žindo visiškai. Nereikia šių kalorijų baimintis. Pirmą pusmetį po gimdymo žindančių motinų kūno svoris sumažėja apie 0,5–1 kg per mėnesį. Vėliau svoris krinta lėčiau. Pirminis, iki nėštumo buvęs, svoris grįžta savaime. Tačiau laktacija gali ir nesukelti kūno svorio mažėjimo, jeigu motinos suvalgomas maistas užtikrina ir kartais viršija visos reikalingos energijos ir visų reikalingų maistinių medžiagų kiekį. Pasitaiko atvejų, kai žindymo metu svoris net padidėja. Taip nutinka, jeigu maitinanti mama dažnai ir daug užkandžiauja. Žindymas yra puiki proga sumažinti antsvorį, tačiau skubėti nereikia, nes moters organizmui po gimdymo reikia kelių mėnesių atsigauti ir gerai pieno gamybai užtikrinti. Jei netenkama greitai 2–2,5 kilogramo, gali pablogėti pieno gamyba. Ypač svarbu, kad mama nesistengtų lieknėti pirmąsias 6 savaites, nes šiuo metu ji ypač jautri ir pažeidžiama.

• Žindyvės paros valgiaraštyje turi būti:

* 1–2 kiaušiniai ir/arba 100–120 g virtos mėsos, 120 g varškės ar 50 g sūrio, pieno, jogurto, kefyro (pieno produktų rekomenduojamos 3 porcijos per dieną);

* apie 25 g aliejaus, 15 g sviesto (organizmas gauna riebalų);

* daug šviežių vaisių ir daržovių, 3–4 riekės rupių miltų duonos, 90 g kruopų košės, pilno grūdo makaronų (svarbiausia, kuo daugiau juose būtų skaidulinių medžiagų).

• Maitinančios mamos taisyklės:

* Maitinanti mama turėtų vadovautis principais – valgyti viską, ko širdelė geidžia, tačiau maistas turi būti įvairus, subalansuotas ir tinkamais kiekiais.

* Privalomas mitybos režimas. Kad ir koks nenuorama būtų kūdikėlis, kad ir kaip nebūtų laiko, būtina pasirūpinti savimi. Tai reiškia, kad mama turi valgyti penkis kartus per dieną: trys pagrindiniai maitinimai ir mažiausiai du užkandžiai.

* Tinkamai pieno gamybai svarbūs yra skysčiai – patariama išgerti vandens ne mažiau 6 stiklinių per parą. Nėra įrodyta, kad kuo daugiau geriama, tuo daugiau pasigamina pieno. Vadovautis reikėtų troškulio principu – norisi ir gerti. Tačiau ne mažiau minėto kiekio. Tiesa, dalį skysčių gauname ir su vaisiais bei valgydami skystus patiekalus, tokius, kaip sriuba.

* Nepadauginti druskos – iki 1 arbatinio šaukštelio per dieną.

* Nepiktnaudžiauti saldumynais. Reikėtų riboti ne tik juos, bet ir produktus, kuriuose yra daug cukraus. Jo pasitaiko per daug net rupaus malimo duonoje. Tinkama duona, jei 100 gramų yra ne daugiau, kaip 5 g cukraus. Jei norisi gryno šokolado gabalėlio ar saldainio – geriau suvalgyti šiuos.

* Neretai trokšdamos greičiau numesti svorio, moterys sugalvoja atsisakyti grūdinių produktų. Taip daryti negalima. Grūdai – tai angliavandeniai, kurie žindymo metu būtini. Per parą reikia suvalgyti ne mažiau, kaip 120 g angliavandenių iš neskaldytų grūdų (gali būti kelios riekelės duonos ar įvairių kruopų košės).

* Neįrodyta, kad pieno padaugėja valgant kepenis, žuvį, geriant ožkos pieną.

* Reikia žinoti, kad mamos stresas, nuovargis, ligos, dieta, alkoholio vartojimas daro neigiamą įtaką pieno kiekiui bei kokybei.

UŽKANDŽIO IDĖJA:

duonos riekelė, vadinamieji duoniukai ar trapučiai, jie ypač skanūs su natūraliu riešutų sviestu.

– Tinkamai pieno gamybai svarbūs yra skysčiai – patariama išgerti vandens ne mažiau 6 stiklinių per parą. Nėra įrodyta, kad kuo daugiau geriama, tuo daugiau pasigamina pieno. Vadovautis reikėtų troškulio principu – norisi ir gerti. Tačiau ne mažiau minėto kiekio. Tiesa, dalį skysčių gauname ir su vaisiais bei valgydami skystus patiekalus, tokius, kaip sriuba.

– Nepadauginti druskos – iki 1 arbatinio šaukštelio per dieną.

– Nepiktnaudžiauti saldumynais. Reikėtų riboti ne tik juos, bet ir produktus, kuriuose yra daug cukraus. Jo pasitaiko per daug net rupaus malimo duonoje. Tinkama duona, jei 100 gramų yra ne daugiau, kaip 5 g cukraus. Jei norisi gryno šokolado gabalėlio ar saldainio – geriau suvalgyti šiuos.

– Neretai trokšdamos greičiau numesti svorio, moterys sugalvoja atsisakyti grūdinių produktų. Taip daryti negalima. Grūdai – tai angliavandeniai, kurie žindymo metu būtini. Per parą reikia suvalgyti ne mažiau, kaip 120 g angliavandenių iš neskaldytų grūdų (gali būti kelios riekelės duonos ar įvairių kruopų košės).

– Neįrodyta, kad pieno padaugėja valgant kepenis, žuvį, geriant ožkos pieną.

– Reikia žinoti, kad mamos stresas, nuovargis, ligos, dieta, alkoholio vartojimas daro neigiamą įtaką pieno kiekiui bei kokybei.

• Daržovės ir vaisiai – neribotas kiekis

Daržovės gali būti žalios, virtos, troškintos – kiekis neribojamas, – kiek mama nori, tiek gali valgyti. Svarbu, kad per savaitę būtų įvairių daržovių arba, kitaip sakant, įvairių spalvų. Galima užkandžiams rinktis vaisių – visų pagal sezoną: obuolių, slyvų, kriaušių, vyšnių, kuriuos suvalgius mama gerai jaučiasi. Pavyzdžiui, obuoliai ir slyvos gali būti troškinti ar apvirti. Šviežiai spaustos vaisių sultys yra mažiau vertingos nei patys vaisiai. Be to, sultis lengva perdozuoti – juk tiek vaisių, kartu ir juose esančių mikroelementų, vitaminų, natūraliai nesuvalgoma.

Mamos baiminasi, kad nuo vaisių ir daržovių vaikučiui gali pūsti pilvuką. Ši baimė nepagrįsta. Valgyti reikėtų tai, ko norisi. Iš tiesų žmogaus žarnyne įprastai veikiančioms žarnų bakterijoms fermentuojant maisto skaidulas, atsiranda dujų, tačiau jos nėra absorbuojamos iš žarnyno į kraują ir jokiu būdu negali patekti į mamos pieną.

• Mėsa, žuvis, riešutai – kasdien

Kai organizmui trūksta baltymų, nyksta raumenys, eikvojamos vidaus organų struktūros, audiniai, kraujo baltymai. Tai pavojinga sveikatai, nes gresia infekcijos, peršalimas, greičiau pavargstama. Mėsa, žuvis, kiaušiniai, riešutai, sėklos priskiriami produktų grupei, kuriuos būtina valgyti kasdien. Jei būna dienų, kai mėsos nesinori, galima ją pakeisti žuvimi, riešutais.

Per parą rekomenduojama 2–3 porcijos šios grupės produktų. Viena porcija – 90 gramų paruoštos mėsos arba žuvies, arba 30 g riešutų, sėklų, puodelis – ankštinių kultūrų (avinžirnių, lęšių, žirnių).

• Pieno produktai – kalcio šaltinis

Nepaisant įvairių nuomonių, svarbūs yra pieno produktai. Jie turi nemažai baltymų bei kalcio, kas maitinančiai mamai itin svarbu. Žinoma, piene, kuriuo maitinamas vaikutis, kalcio netrūks, nes jis imamas iš mamos organizmo atsargų. Jų nepapildant natūraliai su maistu, kyla pavojus mamos sveikatai: gresia jonizuoto kalcio atsargų sumažėjimas, gali prasidėti osteoporozė (kaulų retėjimo liga), iš pradžių pasireiškianti nepageidaujamais reiškiniais, kaip kaulų lūžiai, dantų bėdos. Jei dėl kokių nors priežasčių moteris negali gerti pieno ir valgyti jo produktų, turėtų vartoti maisto papildus (ne mažiau 1000 mg kalcio per dieną).

Per parą rekomenduojama 2–3 pieno produktų porcijos. Viena porcija – 250 ml pieno arba kefyro, jogurto ar pasukų, gali būti ir 40–50 g fermentinio sūrio arba 120 g varškės ar minkšto sūrio.

• Riebalai – 2–4 šaukšteliai

Riebalai yra sotieji (gyvulinės kilmės), mononesotieji ir polinesotieji (augalinės kilmės). Pastarieji žindančiai mamai reikalingiausi. Tai galėtų būti alyvuogių, linų sėmenų ar kiti aliejai. Jų rekomenduojama po 2–4 arbatinius šaukštelius kasdien. Vartoti galima įvairiai, dažniausiai skaninant patiekalus. Pasitaiko, kad maitinančios mamos papildomų riebalų stengiasi nevartoti, nes, mano, jog ir taip jų turi organizme užsilikusių. Gydytoja sako, taip daryti negalima, papildomi riebalai yra būtini. Išimtis – riebalai, esantys saldumynuose, nes parduotuvėse pirktuose pyraguose, bandelėse, kituose konditeriniuose gaminiuose yra nereikalingų organizmui riebalų – hidrintų riebalų, kurie susidaro naudojant margarinus ir kaitinant aukštoje temperatūroje. Tokie riebalai yra ne tik nereikalingi, tačiau mūsų organizmui vartojant daug bei ilgai, gali būti net ir žalingi. Todėl šiuos produktus reikia riboti arba išvis atsisakyti. Labiausiai tinkamas būtų namuose keptas pyragas, jei kepimui naudotas ne margarinas, o grynas sviestas.

• Kava – puodelis per dieną

Kofeinas, esantis kavoje, lengvai patenka į mamos pieną. Tai gali dirginti kūdikio nervų sistemą. 1–2 puodeliai per dieną nestiprios kavos nepakenks, tačiau didesnis kiekis (net be kofeino) gali piene sumažinti geležies. Tai ypač svarbu, jei nėštumo metu buvo nustatyta mažakraujystė (vaikučio irgi gali būti). Kofeinas mažina geležies pasisavinimą. Beje, jei mama geria kavą su pienu, situacija nesikeičia, nes kofeino kiekis puodelyje yra toks pats. Pienas tik pakeičia kavos skonį. Taip pat nerekomenduojama piktnaudžiauti stipria arbata, gazuotais ir tonizuotais gėrimais, ypač saldžiais vaisvandeniais ar vadinamosiomis sultimis.

• Prieskoniai, arba Pieno skonis

Mamos pieno skonį gali keisti prieskoniniai augalai, kurie savo sudėtyje turi eterinių aliejų. Daugiausiai vartojami – česnakas ir svogūnas. Kūdikiai į ,,paskanintą“ pieną dažniausiai reaguoja atsisakydami
žįsti. Tiesa, česnako ar svogūno skonis nėra pavojingas ar kažkaip kenkiantis vaikui. Tai tik skonio reikalas. Taip pat reikia žinoti, jei mama suvalgo česnako, tai pirmą valandą jo kvapo piene dar nėra. Atsiranda ir stipriausias būna po dviejų valandų, dar po valandos išnyksta. Todėl maitinti suvalgius šių prieskonių siūloma iš karto arba po kelių valandų. O kaip su aštriais prieskoniais, pavyzdžiui, aitriąja paprika? Jie, kaip ir kiti panašūs produktai, – pupelės, rabarbarai – vaikučiui gali sukelti pilvo dieglius. Mama turėtų nuolat stebėti, – ką pati valgo ir kaip reaguoja pamaitintas vaikutis. Tam tikrų produktų poveikis, skaičiuojant nuo mamos suvalgyto maisto, gali pasireikšti per 4–12 valandų. Tad pastebėjus nepageidaujamą mažylio reakciją, galima įtarti ,,kaltuosius“. Jei pirmą parą vaikui nėra jokių pašalinių reakcijų, vadinasi, mityba tinkama. Kitu atveju, verčiau tam tikro maisto atsisakyti. Tiesa, iš vieno karto vertinti ir rašyti nuosprendžio nereikėtų. Siūloma iš naujo to paties produkto pabandyti suvalgyti po poros savaičių ir nedideliais kiekiais, o tada daryti galutines išvadas.

• Alergiją provokuojantys produktai

Kūdikio viduriavimas vandeningomis išmatomis, pilvo skausmai, meteorizmas, lėtas svorio augimas, išberta oda, patinusios raudonos akys, kosulys, čiaudėjimas, sloga ir panašūs negalavimai gali būti alergijos maistui išraiška. Alergiją gali sukelti citrusiniai vaisiai, šokoladas, pieno produktai, kiaušiniai, kiauliena, žuvis, vėžiagyviai, moliuskai, žemės riešutai ir kt. Net mamos geriama žolelių arbata taip pat gali būti kūdikių neramumo, pilvo spazmų priežastis. Alergiškos mamos, ypač, jei giminėje yra alergiškų žmonių, turi atsakingai rinktis maistą, kad kūdikis ,,nesusitiktų“ su maisto alergenais. Rekomenduojama vengti konservantų, kvapiųjų medžiagų, dažiklių, emulsiklių, stabilizatorių, kepimo priedų, saldiklių ir t.t.

• Atsargiai – vaistai

Bet kokie vaistai, patenkantys į motinos pieną, yra žalingi. Kūdikių kepenys ir inkstai nesugeba jų detoksikuoti bei pašalinti iš organizmo.

Pavojingi yra antibiotikai, migdomieji. Aspirinas gali sukelti kūdikio vidaus organų kraujosruvas. Nuo analgino, paracetamolio kūdikį gali išberti, vaistai gali pakenkti kepenims. Jei be stiprių vaistų mama negali išsiversti, reikia pasitarti su gydytoju. Vartojant stiprius vaistus, žindymas nutraukiamas. Jei vaistų anotacijose nėra nurodyta, kad jie netinka žindančioms motinoms, vadinasi, medikamentai beveik ar visai nepatenka į motinos pieną, juos galima vartoti. Vaistus gerkite po maitinimo, tada kito maitinimo metu jų koncentracija piene bus mažesnė.

• Ar ankstuko mama, atitinkamai (riebiau) maitindamasi, galėtų paskatinti vaiko svorio prieaugį?

Tikrai ne. Mamos mityba turi būti visavertė. Jei ji valgys daugiau kaloringų produktų, jos pienas išliks toks pats, kaip ligi šiol. Net ir tų moterų, kurios valgo ypač kukliai ir prastai, pieno kokybė būna gera. Tačiau, reikia žinoti, kad tai nutinka mamos organizmo ir sveikatos sąskaita. Naujagimiui svarbu, jog pakaktų pieno ir jis būtų reguliariai maitinamas – tai sąlygos vaikui augti ir vystytis.

„Ačiū, Dievui, pienelio turėjau daug. Man padėdavo tai, kad prieš nusitraukdama atlikdavau kelis ritualus: pieną nutraukdavau Izabelės kambaryje. Prieš tai darydama, peržiūrėdavau jos kraitelį, drabužėlius, žaisliukus, nuotraukas ir vaizdo įrašus, darytus ligoninėje. Stengdavausi nusitraukti reguliariai kas 3 valandas, aišku, ne visada pavykdavo. Ypač būdavo sunku keltis naktį. Bet pieno nusitraukimas man padėjo jaustis nors kažkiek naudinga dukrelei. 26 savaičių gimusios Izabelės mama.

Šiandien daug kalbama apie prieraišią tėvystę ir jos naudą būsimiems santykiams šeimoje. O kaip su ankstukais? Kaip užmegzti glaudų vaiko ir mamos ryšį, jei gimusį mažylį galima matyti tik per stiklą?
Apie mamos ir vaiko pirmuosius santykius pasakoja psichiatras profesorius Eugenijus Laurinaitis.

„Sunku žodžiais apibūdinti savo, turbūt ir vyro, būseną bei jausmus tuo metu. Iš pradžių buvo apėmęs šokas, viską suvokiau kaip pro rūką… Po to apėmė neviltis, liūdesys, nežinia, nerimas, netgi pyktis… Niekada nepamiršiu mūsų pirmojo susitikimo su sūneliu – jis toks mažytis, bejėgis, apraizgytas laideliais, o aš nieko negaliu padaryti, tik stovėti šalia inkubatoriaus ir stengtis neverkti. Iš pradžių buvo net sunku suvokti, kad šis mažytis žmogiukas, mūsų vaikelis, ką tik saugiai tupėjęs pilvelyje, dabar jau yra čia, tame stikliniame namelyje, toks trapus ir vienišas… Juk viskas turėjo būti ne taip… Labai ilgėjausi nėštumo, pilvuko, mažiuko judesių ir spyrių. Netgi dabar nužiūrėjus kokią nėštukę su didesniu pilvuku, apima keistas ilgesys“, – prisimena 31 savaitę gimusio Tito mama.

• Pasiruošimas būti mama – neišgyventas laikas

Jei moteris žino, kad gali gimdyti anksčiau, pavyzdžiui, laukiasi dvynių, jai gresia persileidimas ar yra kitų sveikatos bėdų, turi laiko tam pasiruošti. Ir vis tik priešlaikinis gimdymas visada prasideda ,,ne laiku“, ,,ne vietoje“ ir labiau primena chaosą, kupiną baimės, skausmo, nežinios. Todėl natūralu, kad moteris po gimdymo jaučiasi sutrikusi, neturi susiruošusi reikiamų daiktų tiek į ligoninę, tiek naujagimio kraitelio, ką jau kalbėti apie jausmus ir psichologinę būklę. Vienas ar keli paskutiniai laukimo mėnesiai tarsi kažkur dingsta. Šis laikas lieka neišgyventas ir pakibęs tarsi ore. Ar tai gali daryti įtaką būsimiems mažylio ir mamos santykiams? Kad galėtume tai išsiaiškinti, prisiminkime kūdikio laukimo laiką bei pabandykime suvokti, kaip ir kada psichologiškai tampama mama.

• Mistinė svajų būsena

Pasak profesoriaus Eugenijaus Laurinaičio, kiekviena mergaitė, vėliau moteris, laukdama vaikučio, patiria mistinę – svajų būseną. Tai ypatinga ramybės būsena, kurią aprašė pasaulyje pripažintas britų psichiatras, psichoanalitikas ir pediatras Donaldas Winnicottas, kai įvairūs vaizdiniai, mintys, garsai, idėjos ateina į galvą be jokio specifinio tikslo ir pastangų. Gali pasirodyti, kad moteris nieko neveikia, tiesiog paskendusi mintyse, tarytum atsijungia nuo pasaulio. Iš tiesų vyksta labai svarbūs pokyčiai – pasiruošiama visiškai naujai būsenai – tapsmui motina. Pirmą kartą besilaukianti moteris patirties tapti mama neturi. To negalima išmokti iš pavyzdžio (savo mamos). Buvimas mama – nėra tik mokėjimas elgtis su kūdikiu. Tai daug gilesni ir svarbesni procesai – tai gebėjimas atlikti tam tikrus veiksmus, kad kūdikis išgyventų žmonių pasaulyje, išmoktų jausti ir suprasti kitus žmones. Būsima motina savo svajų laikotarpiu tarytum susikuria mechanizmą, išmoksta saugiai atspindėti kūdikiui jo būsenas. Todėl ankstuko mama, kaip ir visos kitos, šią patirtį jau turi.

• Mamos ir kūdikio diada

Mūsų minėta svajų būsena užtikrina instinktyvų mamiškumą. Tai vyksta savaime, natūraliai. Šis moters tapsmas mama – gamtos kūryba, kai moteris išmoksta besąlygiškai priimti kūdikį tokį, koks jis būtų.
Mažylis, mūsų atveju, ankstukas – nuo gimimo iki tam tikro amžiaus nesuvokia savęs kaip visumos. Jį valdo atsitiktiniai įspūdžiai ir pojūčiai. Tik mama per pirmuosius gyvenimo mėnesius gali sutvarkyti šį chaosą. Vaikutis, jausdamas mamos rūpestį, reakcijas į jį, ima suvokti save, užsimezga kažkas, kas vadinama ,,aš“. Būnant kuo daugiau šalia vaikelio ima natūraliai formuotis santykiai, taip mažylis atranda kitą pasaulį – tai, kas yra ,,ne aš“. Dar 1930 metais D.Winnicottas apie mamos ir vaiko ryšį yra pasakęs: ,,Aš nepažįstu tokio reiškinio kaip kūdikis, tik žinau kūdikio ir motinos diadą.“ Paskui šį teiginį jis papildė, kad yra kūdikio, motinos ir tėvo triada. Psichoanalitikas aiškiai suprato, jog net mažiausiam naujagimiui, kuris tarsi visiškai nesuvokia aplinkos, ypač svarbus ryšys su mama. O motinai, kad jaustųsi gerai su kūdikiu, labai svarbus santykis su vyru, žmogumi, kuris bet kokiomis aplinkybėms ją palaiko ir saugo.

• Santykius reikia kurti bet kokiomis aplinkybėmis

Būtina pripažinti, kad mamos ir ankstuko prieraišumui formuotis nėra paprasta, kai esi ligoninėje. Juk ne visada gali priglausti, paglostyti vaikelį, aplink daug žmonių, glumina ligoninės ritmas. Pasak specialistų, santykius su vaiku reikia kurti (būti šalia) bet kokiomis aplinkybėmis. Juo labiau kad mamos ir naujagimio ryšys pirmiausia paremtas saugumo jausmu. Ankstukas turi jausti ir suprasti, kad prireikus mama visada šalia ir padės išgyventi sudėtingiausias akimirkas. Tiesa ir tai, kad naujagimiai ypač jautriai reaguoja, jei mama sunerimusi. Todėl būtina rasti jėgų nusiraminti, įveikti baimes, tikėti, kad viskas klostysis palankiai. (Vienos pasakos herojė, pelytė Zita sakė: „Kaip pagalvosi, taip ir bus“. – aut. past.)

Kol yra apribojimų – negalima ankstuko paimti ant rankų, maitinti krūtimi, keisti sauskelnes, – reikėtų daryti viską, kas galima – pataria ligoninėje dirbantys specialistai. O tai, pasak jų, nėra taip mažai. Ankstukas puikiausiai girdi, todėl mama gali niūniuoti švelnias melodijas, jį šnekinti. Taip pat ir tėtis, broliai bei sesės. Mama turėtų stengtis kiek galima anksčiau pradėti rūpintis mažyliu pati. Kai gydytojai leidžia, keisti sauskelnes, maitinti, maudyti. Dažniausiai mama intuityviai įsitraukia į mažylio slaugą. Net jei vaikas reanimacijoje maitinamas per zondą, ji neprašyta prilaiko švirkštą, iš kurio vaikutis maitinamas, arba tiesiog būna šalia. Juk šiuo metu mažylis gauna naują patirtį – jo skrandukas pripildomas pieno – atsiranda malonus sotumo jausmas. Kai mažylis sustiprėja ir perkeliamas į bendrąją palatą, beveik visą jo slaugą perima mama. Ji išmoksta reaguoti į kiekvieną vaikučio siunčiamą ženklą. Gana greitai pradeda suprasti – kada išalksta, kada skauda. Tai irgi svarbi patirtis tarpusavio ryšiui stiprinti.

• Kūdikis trokšta ryšio

,,Žmonija išgyvena tik todėl, kad nuo pat gimimo yra užprogramuota ryšiui, – pasakoja profesorius E. Laurinaitis. – Evoliucijos per tūkstančius metų suformuotas ryšys yra pati svarbiausia sąlyga. Daugelis įsivaizduoja, kad naujagimio poreikiai – tai maistas, šiluma, švara. Iš tikrųjų yra kiek kitaip: kūdikiui gyvybiškai reikia ir ryšio su artimu žmogumi.“ Abipusis bendrumas tiek pat svarbus ir mamai, ir kūdikiui. Mokslininkams padarius vaizdo įrašus ir juos žiūrint sulėtintai pastebėta, kad kūdikis nuolat stebi mamą. Jis tai daro akių kampučiais, veiksmas trunka 0,25 sekundės. Plika akimi to neįmanoma pamatyti. Įdomu tai, kad mažutis ima skleisti garsus – niurnėti, judėti, verkti, vos pajutęs, kad mama yra šalia. Visa tai rodo, kokie sudėtingi gamtos sukurti mechanizmai. Mamos kvapas, prisilietimas prie odos, pieno skonis – vaikui tai didžiulis informacijos laukas. Pirmieji garsai, kuriuos išgirsta keturių mėnesių vaisius, yra mamos širdies ritmas, jos peristaltika, tik vėliau balsas. Kai vaikelis vėl išgirsta mamytės širdies ritmą (kengūravimo metu), jį atpažįsta ir nusiramina.

Kaip išsiskyrimą su mama išgyvena vyresnieji šeimos vaikai? Tėtis ligoninėje gali lankytis kiekvieną dieną, tuo tarpu ankstuko broliai ir seserys pirmosiomis savaitėmis paprastai neleidžiami. Taip stengiamasi apsaugoti nuo infekcinių ligų rizikos. Kita vertus, pirmomis dienomis vyresniems vaikams nepatariama rodyti ankstuko – vaizdas reanimacijoje gali išgąsdinti. Tačiau mamos ilgesys niekur nedingsta… Ypač jei namie liko ikimokyklinukai. Dažniausiai tai būna pirmas ilgalaikis išsiskyrimas. Todėl mažyliams kils klausimas: kur mama? Ką tokiu atveju atsakyti? Pasak psichologės Ievos Sidaravičiūtės, reikėtų atsižvelgti į vaiko suvokimo amžių ir viską paaiškinti kuo tiksliau. Klysta tėvai, manydami, kad išsisuks su abstrakčiais paaiškinimais: „Ai, nieko tokio, mamytė tik trumpam išvyko“, „Mama greit grįš“ ar panašiai. Negavę tiesaus atsakymo, vaikai ima fantazuoti ir audringai kurti savas istorijas, o tada situacija gali pakrypti nevaldoma linkme. Paaiškinti reikėtų taip, kaip yra: „Mama šiuo metu ligoninėje“, „Tau gimė broliukas (sesutė), kuris dabar labai silpnas, todėl mama negali parvykti namo. Kai tik ji ir broliukas sustiprės, su tavimi susitiks.“

• Kokia iš manęs mama?

„Stoviu prie ligoninės lango ir matau, kaip mano raudantį trimetį sūnų Vytarą tėtis vedasi automobilio link. Noriu jį priglausti, nuraminti. Tačiau reanimacijoje – mažylis, už kurio gyvybę kovojame jau antrą parą. Mano abiem vaikams blogai. Kokia iš manęs mama?“ – guodžiasi 28 metų Aistė.

Išsiskyrimas su vyresniuoju vaiku mamą priverčia jaustis tarytum kalta. Pirmiausia būtina susikaupti ir stengtis daryti viską, kad kuo greičiau pati sustiprėtų bei galėtų padėti abiem savo vaikams. Antra – mama būtinai turi palaikyti ryšį su vyresniais vaikais, parodyti, kokie jie yra svarbūs. Kol neleidžiama grįžti namo ar trumpam išeiti į kiemą, galima bendrauti šiuolaikinėmis priemonėmis – internetu, kalbėtis telefonu. Taip ramiau pasijunta ir mama, ir vaikas. Svarbu žinoti, kad kiekvienas žmogus ilgą išsiskyrimą išgyvena skirtingai: vienas tiesiai prisipažįsta, kad jam ilgu, kitas gali tapti nešnekus, prislėgtas arba įkyriai klausinėti, trečias savo ilgesį bandys išlieti agresyviu elgesiu ar priešingai – ramiai piešdamas… Reikia atsižvelgti į vaiko jausmus ir būtinai ieškoti galimybių susitikti. Galbūt vertėtų vyresnėlį atvežti į ligoninę, bent pusvalandį pažaisti su juo vaikų žaidimų aikštelėje ar pasivaikščioti takeliais. Tiesiog pabūti kartu. Tik taip vaikai nurimsta ir lengviau išgyvena liūdesį dėl išsiskyrimo.

• Kaip supažindinti ankstuką su vyresniais šeimos vaikais

23 savaičių ankstukę pagimdžiusi ir 121 dieną praleidusi intensyvios terapijos skyriuje Jennifer Degl savo memuaruose „From Hope to Joy“ pasakoja, kaip stengėsi supažindinti vyresniuosius vaikus, kurių vienam tuo metu buvo septyneri, kitam – treji su puse. Štai jos 5 patarimai:

1. Pasistenkite nors dvi dienas per savaitę skirti savo vaikams, likusiems namuose. Tai jų, žinoma, nesuartins su naujagimiu, bet padės jaustis svarbiais, reikalingais ir nepamirštais. Iš pradžių būdama namuose jausitės kalta, tačiau tai darote dėl vyresnių vaikų. Su jais galite nueiti į kiną ar paiškylauti, o gal tiesiog veikti kažką, ką veikėte kiekvieną dieną, prieš atsirandant naujam šeimos nariui. To reikia ne tik jiems, bet ir jums. Mano 23-jų savaičių mažylė visą vasarą praleido ligoninėje. Savo vyresnius vaikus leidau į dienos stovyklą tris kartus per savaitę, tam, kad galėčiau dienos metu būti su ja, o kitomis dienomis lankydavausi tik vakarais. Tai buvo labai sunku, bet verta.

2. Pabandykite kiekvieną rytą arba vakarą papasakoti savo vaikams, kaip sekasi jų broliui arba sesei. Kiek priaugo svorio, arba kokia aparatūra buvo atjungta tą dieną. Jie, ko gero, nesupras medicininių terminų, bet tai jiems padės jaustis, lyg būtų kartu.

3. Nupirkite baltų šliaužtinukų ar marškinėlių ir juos dekoruokite. Tai buvo vienas iš mėgstamiausių mano sūnų užsiėmimų. Aš nuėjau į parduotuvę ir nupirkau specialių dažų ir flomasterių, skirtų piešti ant medžiagos. Vaikai prikūrė smagių užrašų: „Mano broliai patys geriausi“ arba „Aš turiu be galo mielus brolius“. Tiesa, mažylis piešė tik linijas ir skrituliukus, bet tai juk nesvarbu. Tai jų dovana sesei. Piešdami jautėsi tokie reikšmingi jos gyvenime. Tik nepamirškite paprašyti slaugytojų, jog tą dieną, kai broliai ar sesutės ateis aplankyti, aprengti naujagimį jų dekoruotais šliaužtinukais.

4. Atsiveskite savo vaikus į reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių, tačiau pasistenkite, jog apsilankymai būtų kuo trumpesni. Jie turi pamatyti, jog naujagimis yra tikras. Žinoma, jūs nerimausite, kad gali atnešti infekcijų, kad gali sukelti triukšmą, trukdyti. Tai ir yra priežastis, kodėl apsilankymai turėtų būti kiek įmanoma trumpesni. Be to, turite išaiškinti jiems, kaip elgtis tokiose vietose. Taigi, būtinai atsiveskite savo vaikus – trumpi vizitai jiems nenusibos ir jie pabendraus su nauju šeimos nariu. Taip pat bus puiki proga naujai šeimyninei nuotraukai.

5. Dekoruokite inkubatoriaus šonus ir sienas vaikų piešiniais, šeimos nuotraukomis. Jūsų atžalos labai džiaugsis matydami savo piešinius, o jus jie privers šypsotis net ir sunkiose situacijose, kurių, deja, tikrai pasitaikys būnant ligoninėje.