„Keičiantis pamainai ne kartą teko stebėti, kai 29 savaičių naujagimis per miegus šypsosi. Jei šypsosi, vadinasi, jaučia ką nors malonaus ir gero. Žmogaus be smegenų veidas neatspindi jokių jausmų, o neišnešiotų naujagimių emocijas galima pastebėti labai anksti. Žinoma, jie nereaguoja taip, kaip kalbinamas kelių mėnesių išnešiotas vaikas, tačiau šypsosi, todėl galima sakyti, kad jo galvos smegenyse vyksta pozityvūs reiškiniai, vaikas turi emocijas, savo pasaulėlį. To nuvertinti negalima. Tai labai mažas, bet žmogus, turintis emocijas, jutimus šviesai, garsui, kvapui“, – apie ankstukus pasakoja Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės Neonatologijos centro vadovas dr. Arūnas Liubšys.
Ką jaučia ir supranta ankstukas?
Šiandien mokslas gali paaiškinti daug fiziologinių reiškinių. Sukaupta nemažai informacijos apie pirmuosius jutiminius ankstukų impulsus: kada atsiranda pirmieji skausmo receptoriai, kaip susiformuoja smegenys, nerviniai kanalai, per kuriuos tie impulsai perduodami, ir t. t. Nustatyta, kad 20–24 savaičių naujagimis jaučia skausmą. Taip pat vaikučiai anksti pradeda matyti ir girdėti. Gulintis inkubatoriuje mažylis yra uždengtas, tačiau įjungus šviesą jis sureaguoja ir susiraukia. Jeigu garsiau stukteli inkubatoriaus duris, kūdikis krūpteli. Pagal šiuos požymius sprendžiama, kad neišnešioto mažylio pojūčiai yra išsivystę.
Kad vaikelis ima užuosti ir kvapus, įrodyta atlikus bandymus su mamos piene suvilgyta servetėle. Buvo pasirinktos trys grupės mažylių. Vieniems piene suvilgyta servetėlė buvo dedama į inkubatorių, kad pajustų savo mamos kvapą. Antriesiems įdedama servetėlė ir kartu parenkama tinkama (pagal tai, kaip vaikutis būtų mamos įsčiose) gulėjimo padėtis. Tretiesiems nieko nebuvo daroma. Paaiškėjo, kad geriausiai vystėsi ir augo tie mažyliai, kurie buvo tinkamai guldomi ir jautė mamos pieno kvapą.
„Kai tik parvežė mane iš gimdyklos, iškart nulėkiau pas dukrytę, nors perspėjo, kad man vaikščioti negalima. Bet norėjau į ją pažiūrėti, pabūti kartu. Tik pamačiau – ir į ašaras. Guli mažytė inkubatoriuje. Išvydau tokią trapią, prie jos buvo prijungta daugybė laidų. Už ją kvėpavo aparatas, odelė permatoma, visos venos matyti. Kūnelis plaukuotas, veidas – taip pat. Vietoj ausyčių – mažos skylutės. Akytės užmerktos. Jėzau, tikras kačiukas, pamaniau. Svoris nukrito nuo 590 iki 500 gramų. Tos trys paros buvo labai ilgos ir sunkios. Kiekvieną rytą ėjau pas ją, nešiau pienuko. Bijojau užeiti į intensyviosios terapijos skyrių ir išgirsti blogą žinią. Mane kankino baimė, bet kartu tikėjau, kad viskas bus gerai“, – prisiminimais pasidalijo 23 savaitę gimusios dukrytės mama Irina.
- Pagal nėštumo savaites neišnešioti naujagimiai skirstomi į tris grupes:
24–28 savaičių (labai gilus neišnešiotumas)
29–34 savaičių (gilus neišnešiotumas)
35–37 savaičių (neišnešiotumas)
24–28 savaitė
Mažylis gimė 16–21 savaite anksčiau.
Jo svoris – apie 454–1 600 g, ūgis – apie 25–33 cm.
- Kaip mažylis atrodo?
Palyginti su kūnu, jo galva gana didelė. Dažniausiai gimsta su plau kais, antakiais, blakstienomis. Visą kūną ir veidą dengia švelnūs lyg pūkeliai gyvaplaukiai. Jie atsiranda 17–20 nėštumo savaitę. Šie plaukeliai išnyks patys – iškris po keliolikos savaičių, tuo laiku, kai mažylis turėjo gimti (apie 37 savaitę). Plaukai ant nugaros išnyks anksčiau, nes vaikučiui gulint natūraliai nusitrina.
Mažylio kūnas yra labai gležnas. Poodinis riebalų sluoksnis dar ne susiformavęs, todėl vaikas atrodo liesas ir susiraukšlėjęs. Oda plonytė, skaidri, permatoma, per ją persišviečia kraujagyslės. Pereinamuoju lai kotarpiu po gimimo oda atrodo tamsia raudona. Pirmąsias savaites (iki 24–26 savaitės) vaikas jautriai reaguoja į prisilietimą ir oda yra lengvai pažeidžiama. Ji tokia jautri, kad aparatūros davikliai, net laidas, jungikliai, neatsargiai palikti ir prigludę prie kūnelio gali palikti mėlynių. O pleistras gali nusilupti su oda. Todėl kiekvieno šalia esančio suaugusiojo judesys, prisilietimas turi būti itin atsargus ir švelnus, o būtinos procedūros ypač atsargiai atliekamos. Iki 26 savaitės ankstukas netoleruoja jokių prisilietimų – jam tereikia ramybės. Tėveliams bus leista vaikutį paliesti vėliau.
Naujagimio akių vokai tarsi ką tik gimusio kačiuko – sulipę. Į garso ir vibracijos dirgiklius vaikutis reaguoja akių obuoliais, sumirksi sulipusiais vokais. Apie 26 nėštumo savaitę akių vokai atsiveria patys ir akys ima reaguoti į šviesą, atsiranda veido mimika. Ausytės ir jų kaušeliai yra minkšti. Kadangi dar nėra susiformavusios ausų kremzlės, palenkti ausų kaušeliai negrįžta į pradinę padėtį. Rankų ir kojų nagai nesiekia pirštukų galiukų, o kojų pėdutės yra beveik be raukšlelių – lygios. Lytiniai organai irgi dar nėra susiformavę. Mergaičių didžiosios lytinės lūpos nedengia mažųjų, todėl gana aiškiai matyti klitoris. Berniukų sėklidės nenusileidusios į kapšelį.
- Ką mažylis gali?
Vaikutis visiškai neturi jėgų judėti. Jis miegos net 80 proc. paros laiko. Aktyvus būna ypač trumpai. Rankos, kojos yra silpnos, bet kartais gali pabandyti išsitempti ir išsitiesti pats. Visi galimi vaiko judesiai primena tuos, kuriuos jis darė būdamas gimdoje. Kartais gali pakelti rankytę ir mėginti čiulpti nykštį. Gali sugniaužti kumštuką arba pirštus išskėsti, gal net pasukti galvą. Atsimerkęs paprastai mato tik baltus ir juodus šešėlius. Tačiau ausytės jau girdi. Klausa susiformuoja iki 24 nėštumo savaitės. Mažylis priima visą informaciją, todėl mamos balsas, kalbinimas ar net muzikos garsai jam gali patikti. Nesvarbu, kokio dydžio gimė, jaučia skausmą. Tik ne visada turi jėgų tai parodyti. Kartais galima numanyti pagal įsitempusią ar besikeičiančią veido mimiką. Dėl jėgų stygiaus vaikas tai parodo labai trumpai, tada jo kūnelis vėl suglemba.
28–29 savaitę, jei sustiprėja ir sėkmingai vystosi, duodama paragauti mamos pieno. Lūpos suvilgomos mamos pienu laikant mažylį prie krūties. Tai pirmasis žingsnis natūralaus žindymo link.
- Kam dar nepasiruošęs?
Gulėdamas inkubatoriuje negali susikurti patogios kūno padėties pats. O jei taip paguldomas, negali joje išbūti ilgiau, todėl ligoninėse naudojami specialūs „lizdeliai“, palaikantys nugarytę, kojytes. Vaikutis negali pats pakeisti savo kūno padėties, neturi jėgų patogiai susidėti rankų, kojų, sulenkti ar jų ištiesti. Taip yra dėl nepakankamo raumenų tonuso, kuris pradeda vystytis 34–36 savaitę. Jei jam nepadėtume, kūnelis gulėtų tarsi prispaustas traukos jėgos – ištiestomis išskėstomis galūnėmis. Mažylis negali pakelti galvos ir dažniausiai neturi jėgų verkti. O svarbiausia – be pagalbos negali kvėpuoti, palaikyti savo kūno temperatūros ir žįsti. Jis negali sukoordinuoti visų trijų veiksmų (čiulpimo, rijimo, kvėpavimo) vienu kartu, kaip tai lengvai pavyksta visiems laiku gimusiems vaikams.
Iki 28 gestacinės savaitės vaikas yra nuolat stebimas, maitinamas per zondą kas tris valandas, sauskelnės keičiamos prieš kiekvieną maitinimą. Nuolat matuojama temperatūra. Davikliai vis perkeliami nuo vienos kojytės ant kitos, kad nesuspaustų kūnelio. Stengiamasi užtikrinti ramybę, kad vaikutis galėtų kuo daugiau miegoti.
29–34 savaitė
Vaikutis gimė 11–6 savaitėmis anksčiau.
Jo svoris bus apie 1 000–2 500 g, ūgis – 30–35 cm.
- Kaip mažylis atrodo?
Gimęs 34 savaitę bus kiek panašus į laiku gimusius mažylius, tik, žinoma, mažesnio ūgio ir svorio. O štai 29 savaičių ankstukas – labai gležnas, jam teks stipriai vytis ir, svarbiausia, priaugti svorio. Mažylis bus liesas, o jo galva dar nebus proporcinga kūnui. Oda dar labai plona ir persišviečia kraujagyslės. Tačiau kiekvieną savaitę bus vis sunkiau jas įžiūrėti, nes ims kauptis poodinis riebalinis sluoksnis.
Mažylio kūnelis, taip pat ir veidas, pasidengęs pūkeliais, tačiau per artimiausias savaites jie pranyks. Vaiko ausytės vis dar plokščios ir minkštos. Kojų padukai irgi lygūs, tačiau jau gali imti formuotis kelios raukšlelės.
Lytiniai organai nesusiformavę. Mergaičių vis dar matyti klitoris ir vidinės lytinės lūpos. Berniukų kapšelis atrodo lygesnis ir plokštesnis, nei keliomis savaitėmis vyresnių vaikų. Tiek berniukų, tiek mergaičių krūtinės srityje atsiranda vos įžiūrimi 1–2 mm speneliai. Jie bus šviesesni nei laiku gimusiųjų.
- Ką jis gali?
Gali judinti rankas, kojas, kūną. Kartais gana aktyviai sukioja galvą. Gali tvirtai sugriebti pirštą ar čiulpti čiulptuką, o pridėtas prie mamos krūties ima mokytis žįsti. Tiesa, kol kas seksis sunkiai, mažylis nepasisotins, tačiau prisilietimas prie mamos krūties teiks malonumą, jis nurims. Jei mama išspaus kelis lašus pieno ir paliks jo ant spenelių, vaikutis galės mokydamasis žįsti krūtį lyg kačiukas nulaižyti. Mažylis viską girdi, todėl gali pasukti galvą į tą pusę, iš kur sklinda mamos balsas. Taip pat sureaguoja į kitus garsus, suklūsta. Gali atskirti balsus, ypač mamos, tėčio, net brolių ir seserų. Kūdikis jau reaguoja į aplinką ir netgi geba sutelkti dėmesį į objektą, esantį už 25 cm (tai atstumas tarp mamos ir vaiko akių maitinant). Jis gali reaguoti į jį kalbinantį žmogų, taip pat į supančią aplinką. Mažylis jausdamas skausmą jau geba verkti, tiesa, tyliai ir neilgai. Gali būdrauti ir plačiai atsimerkęs dairytis. Gali komunikuoti keisdamas veido išraišką, pasitelkdamas kūno kalbą. Iškart matyti, kaip jis reaguoja ir parodo, kad supranta. Arba kad jaučia, kai mama paima ant rankų. Veido išraiška yra gana iškalbinga, todėl galima suprasti, kas jam nepatinka.
- Kam dar nepasiruošęs?
Vaikutis dar negali kojų ir rankų laikyti taip, kaip jam patogu. Jam trūksta jėgų, raumenys dar galutinai neišsivystę. Tiesa, rankas ir kojas gali jau šiek tiek sulenkti. Tačiau paguldžius į lovą kojos ir rankos vis vien suglemba. Todėl ir toliau reikėtų guldyti taip, kad jo padėtis atitiktų mamos įsčių sąlygas. Vaikas jau gali čiulpti, tačiau jam dar neišeina gerti iš buteliuko ar žįsti krūtį. Iki 34 savaitės negeba suderinti čiulpimo, rijimo bei kvėpavimo. Kadangi maitinamas per burną gali užspringti, pasirūpinama, kad maisto medžiagos per zondą patektų tiesiai į skrandį. Jis dar negali reguliuoti savo kūno temperatūros, taip pat reikalinga tam tikra pagalba kvėpuojant. Tiesa, vieniems šio amžiaus ankstukams reikalinga pagalba, o kiti gali kvėpuoti patys. Yra ir tokių mažylių, kuriems kvėpavimo aparatas prijungiamas ilgesnį laiką.
35–37 savaitė
Mažylis gimė 3–5 savaites anksčiau laiko.
Jo svoris bus apie 1 600–3 400 g, ūgis – apie 38–45 cm.
- Kaip mažylis atrodo?
Jis tik šiek tiek skiriasi nuo laiku gimusio naujagimio. Ant kūno, veiduko dar gali būti šiek tiek plaukučių (lanugo), tačiau jie greitai išnyks. Palyginti su išnešiotu naujagimiu, ankstukas bus liesesnis, nes dar kelias savaites mamos įsčiose turėjo priaugti svorio. Nagai dar nesiekia pirštų galiukų. Mergaičių išorinės lytinės lūpos dar nevisiškai dengia vidines. Gali šiek tiek matytis klitoris ir makštis. Berniukų sėklidės irgi gali būti ne visai nusileidusios į kapšelį. Normalu, jei nusileidusi tik viena, vėliau nusileis ir kita.
- Ką jis gali?
Jei ankstukas jaučiasi gerai ir jo būklė stabili, gali beveik viską, ką ir kiti naujagimiai. Apie 37 savaitę rankų ir kojų raumenys išsivystę ir pakankamai stiprūs – mažylis gali sugniaužtais pirštukais įsikibti taip stipriai, kad galėtumėte jį pakelti. Žinoma, to daryti negalima. Vaiko judesiai gali būti staigūs, jis moka net spardytis. Gali pakelti rankas prie veido ir čiulpti pirštukus. Akutės greičiausiai mato taip pat kaip išnešiotų vaikų ir jam patinka stebėti aplinką. Jis gali pasukti galvą į pusę, iš kurios sklinda garsas, akimis tyrinėti mamos veidą, laikomas prie krūtinės pažvelgti į ją. Jis nesunkiai atpažįsta mamos, tėčio ir brolių balsus, reaguoja suklusdamas. O nuo 37 savaitės pats bando skleisti garsus, kurie gali būti įvairiausi ir visiškai netikėti: kriuksėti, niurzgėti, šnypšti, burbuliuoti. Tai yra natūralu. Tiesa, miegodamas skleisti garsus gali ir 34 savaičių ankstukas. Išalkęs jis pabus ir ims rodyti ženklus – čepsėti, pridės kumštukus prie burnos, leisdamas suprasti, kad nori valgyti. Verkia gana garsiai, ir ne tik pajutęs skausmą, išalkęs ar jausdamas drėgmę sauskelnėse. Verkia ir norėdamas, kad mama paimtų ant rankų. Jei vaikutis gerai vystosi, 37 savaitę gali vykti namo.
- Kam dar nepasiruošęs?
Net jeigu jūsų kūdikiui viskas gerai, yra dalykų, kurių, kitaip nei išnešioti naujagimiai, jis daryti negali. Galbūt jis jau žindžia, geria iš buteliuko, tačiau vis vien gali būti reikalingas maitinimas per zondą, taip pat gali reikėti pagalbos– kvėpuojant (laikui bėgant papildomo deguonies poreikis mažės), be to, jam reikės šilumos, kad būtų palaikyta normali kūno temperatūra.
ANKSTUKO NUOTRAUKA GIMINAIČIAMS
Kartais tėčiai bando nufotografuoti ankstuką, kad galėtų parodyti seneliams, vyresniems vaikams. Tokiu atveju patartina fotografuoti iš toliau, nenaudoti blyksčių ir surasti tokį kadrą, kuris neišgąsdintų, – galbūt nesimatytų laidų, pliko kūno ir pan. Prieš fotografuojant vertėtų pasvarstyti, ar senelių neišgąsdins pirmasis mažylio vaizdas (juk jie ilgai negalės jo pamiršti) ir ar tikrai reikalinga tokia nuotrauka, ir ar ją reikia rodyti šeimos nariams bei giminaičiams. Tiesa, šeimos tai, kad gimė ankstukas, paprastai stengiasi nuslėpti, dažniausiai draugams praneša, kai viskas stabilizuojasi.