III Ankstuko priežiūra ligoninėje

Tai, kas mums yra įprasta, anksčiau laiko gimusįjį gali erzinti ir trikdyti. Todėl ligoninėje stengiamasi sukurti tokią aplinką, kuri mažyliui būtų kuo jaukesnė ir malonesnė. Kitaip sakant, kas galėtų prilygti mamos įsčioms. Aptarkime kiekvieną jutiminį potyrį.

Šviesa, kurią gimdoje jaučia vaisius, yra vos matoma, blausi. Todėl neišnešiotas naujagimis paguldomas į inkubatorių, kuris uždengiamas medžiaginiu gaubtu. Atliekant slaugos procedūras mažylio akis stengiamasi pridengti medžiagos skiaute arba delnu. Nuo 33 savaitės kūdikis gali pats prisimerkti, todėl akių dengti nebūtina. Taip pat šio amžiaus naujagimis, jei nemiega, gali būti dienos ar neryškioje dirbtinėje šviesoje.

Garsas, girdimas gimdoje, yra daug tylesnis, nei mes įpratę. Dėl stipresnio triukšmo vaikutis išsigąsta, pasijunta neramiai, sutrinka miegas. Tuo galima įsitikinti stebint monitoriaus rodmenis, nes jie paprastai parodo naujagimio širdies susitraukimus ir ar kraujas tinkamai įsotinamas deguonimi. Todėl mažylį būtina saugoti nuo triukšmo. Inkubatoriaus dureles reikia atidaryti ir uždaryti tyliai. Negalima ant inkubatoriaus statyti jokių daiktų, taip pat stuksenti, nes jo viduje garsas sustiprėja. Būnant šalia reikėtų tyliai kalbėti. Jokiu būdu negalima arti laikyti įjungto telefono, o ir su lankytojais derėtų bendrauti atokiau.

Skonį ir kvapą jaučia ir ankstukai. Gimdoje skonį ir kvapą mažylis jaučia ragaudamas vaisiaus vandenis ir tai palieka malonius prisiminimus. Gimęs susiduria su dar daugiau kvapų. Tiesa, ne visi yra malonūs. Todėl nuo jų reikėtų saugoti. Tėvams, lankytojams ir visiems esantiems šalia rekomenduojama nenaudoti kvepalų, dezodorantų, stipraus kvapo prausimosi priemonių, nes visa tai naujagimį gali erzinti. Nusiplovus rankas dezinfekciniu skysčiu, būtinai reikia palaukti, kol jos nudžius, tik tada atidaryti inkubatoriaus dureles. Vieną maloniausių potyrių skonio ir uoslės receptoriams suteikia mamos pienas. Kol naujagimis mažutis ir negali pats valgyti, galima duoti mamos pienu suvilgytą čiulptuką.

Lytėjimas – vienas jautriausių potyrių. Besivystantis vaisius nuolat liečiasi prie šiltos ir minkštos mamos gimdos sienelių ir patiria malonumą. Taip pat jaučia šiltus jį supančius vandenis, gali liesti save – pakelti ranką prie veiduko, čiulpti nykštį. Visa tai – įprasta saugi ir švelni aplinka, kuri skatina vystytis.

Prisilietimai labai svarbūs ir gimus. Tačiau gulėdamas inkubatoriuje nuo staigaus prisilietimo naujagimis gali krūptelėti. Todėl kiekvieną kartą liesti reikia labai švelniai ir atsargiai. Mamos ir tėčio delnų šiluma būtina patiems mažiausiems, tačiau iki 30 savaitės nepatariama kūdikio glostyti. Vaiko oda labai plona ir jautri, glostant galima ne tik ją pažeisti, bet ir sukelti skausmą. Šiuo laiku geriausia prisiliesti prie naujagimio odos ir rankų nejudinti. Nėra taip svarbu, kur tėvai prideda delną – ant galvos ar nugarytės, lengvas ir šiltas prisilietimas kūdikiui vis vien bus malonus. Švelniai padėję rankas ant savo vaikelio, skleiskite geriausias mintis, palinkėjimus bei meilę… Vėliau, kai vaikutis ūgtelės ir sustiprės, bus galima paglostyti.

Kiekvienas ankstukas – tai sudėtingas savitas pasaulis, kurį suprasti ne visada lengva ir paprasta. Vaikelio būklė priklauso nuo įvairių organų ir sistemų išsivystymo, lydinčių ligų ar kitų priežasčių. Neretai persirgus viena liga, atsiranda kita, todėl būtinas glaudus įvairių specialistų bendradarbiavimas. Tik šitaip galima suteikti geriausią pagalbą mažajam ligoniukui.

Paguldžius naujagimį į intensyviosios terapijos skyrių, tėvai iškart supažindinami su ligoninės gydymo tvarka, jiems tenka pasirašyti daugybę dokumentų, reglamentuojančių vaikučio gydymą, patvirtinti, kad sutinka, jog būtų atlikta operacija, tam tikros procedūros ar tyrimai.

,,Pasitikėkite savo gydytoju. Mane nuolat stebina įrašai feisbuke „gydytojas sakė taip ir taip, o man atrodo kitaip, o kaip buvo jums?“ Pasidalyti patirtimi svarbu, tačiau pasirinkite gydytoją, kurio kompetencija pasitikite ir kurį gerbiate. Ankstukui reikalinga darni ir išvien dirbanti tėvų ir gydytojo komanda, o ne mamos ir jos draugės tandemas“, – pataria Vita, ankstukės Elžbietos Onos, gimusios 34 savaitę, mama.

Neonatologas – tai pagrindinis naujagimio gydytojas. Jis prižiūri neišnešiotą kūdikį intensyviosios terapijos ar neišnešiotų naujagimių skyriuje. Jam nuolat talkina gydytojai radiologai, vaikų kardiologai, vaikų chirurgai, pulmonologai, urologai, nefrologai, gastroenterologai. Jeigu nustatoma apsigimimų arba įtariama įgimta medžiagų apykaitos liga, neapsieinama be gydytojų genetikų. Sudėtingiausius ligos atvejus aptaria gydytojų konsiliumas.

Slaugytojos suleidžia gydytojo paskirtus vaistus, padeda atlikti įvairias specifines medicinines procedūras. Kasdien mažylio higiena taip pat rūpinasi slaugytojos. Jos atsakingos už vaiko odos, bambos, akių, nosytės priežiūrą. Kasdien sveria, maitina per zondą ar iš buteliuko, stebi prijungtų monitorių rodmenis. Taip pat jos rūpinasi, kad mama ir mažylis jaustųsi lyg namie.

Psichologas išklauso tėvus, padeda susivokti apėmusiuose jausmuose, išgyventi neviltį.

Vaiko raidos specialistas vertina bendrą psichomotorinį ankstuko vystymąsi, fizinę būklę. Nustato, ar mažylis geba atlikti tai, kas priklausytų pagal jo amžių (judesiai, dėmesio nukreipimas ir pan.).

Ergoterapeutas padeda parinkti patogiausią vaikučiui padėtį. Moko tėvus teisingai paguldyti ar maitinti naujagimį. Pataria, kada mažylis turi miegoti, o kada gali būti budrus.

Logopedas moko ne kalbėti, o žįsti. Skatindamas čiulpimo refleksą pratina prie savarankiško maitinimosi. Jo svarbiausias tikslas, kad mažylis kaip galima anksčiau imtų teisingai žįsti mamos krūtį.

Ligoninėje ankstuko sveikata taip pat rūpinasi laboratorijos gydytojai – jie vertina kraujo tyrimus, daro pasėlius. Funkcinės diagnostikos specialistai užrašo kardiogramas ir t. t.

Gydytojų vizitacijos įprastai vyksta du kartus per dieną – ryte ir vakare. Laikantis privatumo nuostatų vizitacijos metu tėvų gali būti paprašyta išeiti iš palatos, nors kiekvienos ligoninės vidaus tvarka gali skirtis.

Sanitaras priežiūros paslaugų neteikia, o valo, plauna ir dezinfekuoja ligoninės patalpas.

Naujagimio gydymas ir priežiūra yra griežtai ir tiksliai dokumentuojami ligos istorijoje. Kiekvieną dieną gydytojas užpildo specialų gydymo lapą ir nurodo planuojamus atlikti tyrimus, taip pat kokie ir kokiomis dozėmis bus skiriami vaistai, kaip naujagimis bus maitinamas ir pan. Ligos istorija pildoma kasdien: aprašoma naujagimio būklė, įrašomi tyrimų, specialistų apžiūrų rezultatai, pagrindžiama, kodėl nuspręsta keisti gydymą, ir kt.

Prižiūrinti naujagimį slaugytoja kruopščiai pildo jo slaugos lapą ir užrašo svarbiausius mažylio būklės vertinimo parametrus (pavyzdžiui, pulso, kraujospūdžio, kvėpavimo dažnio, kraujo įsotinimo deguonimi rodmenis), nurodo, kaip naujagimis pasisavino maistą, kaip šlapinosi, tuštinosi, kokios buvo atliktos procedūros ir pan.

• Ramybės laikas

Dauguma neišnešiotų ir išnešiotų naujagimių skyrių turi ramybės laiką, skirtą kūdikiams ilsėtis. Įprastai prigesinamos šviesos, užtraukiamos užuolaidos, o triukšmas sumažinamas iki minimumo. Tėvai yra laukiami, tačiau kiti lankytojai neįleidžiami.

• Perkėlimas į kitą ligoninės skyrių

Neišnešiotiems ar sergantiems kūdikiams reikia ypatingos priežiūros, todėl jie gali būti perkelti į kitą ligoninę, turinčią specializuotus neišnešiotų ar išnešiotų naujagimių skyrius. Kokia bus pasirinkta ligoninė, priklausys nuo kūdikio būklės ir reikalingo gydymo. Mažylį saugiai perveš modernūs reanimobiliai, kuriuose yra speciali įranga.

Geriausiai vaikas, aišku, jausis namie. Todėl ligoninėje laikomas tik tiek, kiek būtina. Nė dienos ilgiau. Iki 34 savaičių gestacinio amžiaus ankstukai namo neišleidžiami, nes jų kvėpavimo sistema dar nėra iki galo išsivysčiusi. Šio amžiaus mažyliai dar gali pamiršti kvėpuoti, todėl, kad ir kaip gerai jaustųsi, stebimi ligoninėje. Beje, vaikučio svoris – nėra pagrindinis kriterijus. Namo gali būti išleistas ir kiek daugiau kaip 2 kg sveriantis ankstukas, tačiau tik tada, kai:

1. Gulėdamas nešildomoje lovelėje pats reguliuoja kūno temperatūrą.

2. Nėra geltos požymių. ( Jei vaikutis kasdien gelsta, gali būti, kad prireiks gydymo.)

3. Valgo pats. Stengiamasi, kad žįstų mamos krūtį.

Sunku pasakyti, kada jūsų vaikelis atitiks šiuos kriterijus. Kiek dienų, savaičių ar mėnesių teks būti ligoninėje, priklauso nuo individualios būklės.

Sunku pasakyti, kada jūsų vaikelis atitiks šiuos kriterijus. Kiek dienų, savaičių ar mėnesių teks būti ligoninėje, priklauso nuo individualios būklės. Pateiktoje lentelėje nurodyti tik orientaciniai vidurkiai (išvesti remiantis 652 šeimų istorijomis (2012 m. Miracle Babies Foundation). Norėtume atkreipti dėmesį, kad sparčiai augantys vaikučiai, kurių būklė pastebimai gerėja, namo išvyksta keliomis dienomis anksčiau.

Kiti, labiau linkę sirgti, gali net ir mėnesiu vėliau… O treti, lyg mokėdami skaityti, tiksliai pagal šią lentelę:

Naujagimių intensyviosios terapijos skyrius (NITS) – tarsi kosminių laivų paleidimo aikštelė. Centre – mažylio inkubatorius, aplink daug aparatūros su susiraizgiusiais laidais ir bespalviais vamzdeliais. O visiems prieš akis – plokšti monitoriai, kuriuose šokinėja kreivės bei tarsi amžinai užvesti mechanizmai ritmingai pypsi prislopinti garsai. Visa ši naujausia medicininė įranga skirta sunkiai sergančiam arba neišnešiotam naujagimiui. Ji padeda išgyventi pirmąsias sunkiausias dienas, savaites, o neretai ir mėnesius. Čia 24 valandas per parą užtikrinama saugi ir šilta aplinka. Vaikutis nuolat stebimas, juo rūpinasi patyrę medikai. Nepaisant sudėtingos aplinkos, čia visada džiaugiamasi pagerėjusia mažylio būkle ir net švenčiami mažieji gimtadieniai. Tai pirmoji išgyventa savaitė, dvi, mėnuo.

• Inkubatorius

Tai speciali lovelė su plastiko sienomis, jos viduje palaikoma reikiama temperatūra ir drėgmė. Prieš laiką gimusio naujagimio termoreguliacinė sistema dar nėra visiškai išsivysčiusi. Inkubatoriuje kūdikis guldomas ant šildomo čiužinio į vadinamąjį „lizdelį“. Sukuriama patogi padėtis, primenanti mamos įsčias, ir kartu šiek tiek fiksuojami, bet nevaržomi mažylio judesiai. Vaikutis būna tik su sauskelnėmis, kad būtų galima stebėti jo judesius, kvėpavimą, odos spalvą ir kitus svarbius požymius. Kartais užmaunamos megztos vilnonės kojinės, jei šąla pirštukai – ir pirštinės. Šiuolaikiniuose inkubatoriuose temperatūra reguliuojama atsižvelgus į naujagimio kūno temperatūrą – nuo +28o iki+38oC. Jei mažyliui vėsu, inkubatorius šyla, jei per šilta – vėsta. Taip pat palaikoma pastovi oro drėgmė, kad per vaikučio odą nebūtų išgarinama per daug skysčių ir oda neperdžiūtų.

TAI ĮDOMU

1878 metais prancūzų akušeris Stefanas Tarnje paprašė zoologijos sodo prižiūrėtojo sukonstruoti dėžę, kurioje būtų galima paguldyti neišnešiotus kūdikius. Dėžės techniniai duomenys turėjo būti tokie patys kaip ir inkubatoriaus viščiukams, t. y. šildoma. 1880 metais S. Tarnje kolega Pjeras Budinas, kurį daugelis laiko neonatologijos pradininku, pirmą kartą panaudojo šildomą dėžę. Jau tada gydytojas įžvelgė, kad neišnešioti naujagimiai susiduria su trimis pagrindinėmis problemomis: negali patys kontroliuoti kūno temperatūros, negali patys maitintis ir turi daug didesnį polinkį sirgti, ypač infekcinėmis ligomis.

Tad tuo metu imtasi naujų pažangių neišnešiotų naujagimių gyvybės išsaugojimo būdų. Iš pradžių vaikučiai buvo maitinami šaukšteliu, paskui – per zondą. Dėžėse, kur jie gulėdavo, nuolat buvo palaikoma šiltesnė temperatūra. Kad neužsikrėstų kokia liga, neišnešioti mažyliai buvo atskiriami nuo kitų vaikų. O siekiant, kad mama galėtų bendrauti su vaiku, dėžėje įmontuotas stiklinis langas.

• Monitoriai

Prie kiekvieno NITS paciento prijungiamas monitorius. Šis neinvazinis aparatas (nereikia badyti) suteikia daug naudingos informacijos. Monitoriai nuolat seka, skaičiuoja ir fiksuoja naujagimio gyvybinių funkcijų rodiklius: širdies darbą, kvėpavimo dažnį, arterinį kraujospūdį, kūno temperatūrą, kraujo įsotinimo deguonimi rodmenis. Tam tikri monitoriai teikia informaciją apie galvos smegenų veiklą, kvėpavimą.

Aparatas plonais lanksčiais laidais sujungtas su davikliais, kurie klijuojami prie odos tam tikroje vietoje – prie krūtinės, rankų, kojų. Laidais į monitorių patenkančius signalus personalas mato kaip įvairiaspalvius skaitmenis arba grafikus ekrane, tam tikri signalų pokyčiai iš karto praneša apie vaikučio būklės pakitimus. Todėl medikai gali laiku pastebėti pokyčius ir suteikti pagalbą.

Elektrinis širdies veiklos monitorius

Elektriniai širdies veiklos davikliai su specialiais lipdukais tvirtinami vaikelio širdies plote. Jie fiksuoja širdies impulsus ir jų signalus siunčia į monitorių. Nuolat įrašant elektrokardiogramą galima diagnozuoti širdies ritmo, kitus veiklos sutrikimus.

Smegenų veiklos monitorius

Jei įtariama, kad naujagimis turi neurologinių sutrikimų, prijungiamas galvos smegenų veiklą fiksuojantis monitorius. Tai irgi neinvazinis būdas, kai davikliai, lipdukais pritvirtinti ant vaiko galvos, registruoja smegenų siunčiamus elektrinius signalus. Pagal jų pobūdį galima spręsti apie smegenų būklę ir jų pažeidimo laipsnį, nustatyti, kodėl kyla, pavyzdžiui, traukuliai.

Kvėpavimo efektyvumo monitorius

Svarbiausia, kad neišnešiotas naujagimis ne tik išgyventų, bet ir išvengtų galimų komplikacijų. Taikant pagalbinę kvėpuojamąją terapiją gali staiga pakisti deguonies įsotinimo ir iškvepiamo anglies dvideginio parametrai. Toks padidėjimas ar sumažėjimas gali pažeisti smegenų audinį. Deguonies ir anglies dvideginio kiekis kraujyje paprastai nustatomas iš kulniuko ar venos paimant nedidelį kraujo kiekį arba neinvaziniu būdu – matuojant per odą specialiu aparatu. Šio aparato daviklis pridedamas prie naujagimio odos ir monitorius parodo kraujyje esantį dujų kiekį. Atliekant šį tyrimą nereikia nuolat imti mažylio kraujo mėginių. O gydytojas gali parinkti tinkamiausią kvėpuojamosios terapijos būdą bei nustatyti reikalingą deguonies koncentraciją kvėpuojamajame mišinyje.

• Deguonies ir dirbtinio kvėpavimo aparatai

Dauguma ką tik gimusių mažylių į NITS patenka dėl kvėpavimo nepakankamumo, t. y. jiems sunku kvėpuoti dėl nepakankamai subrendusių ar dėl uždegimo pažeistų plaučių. Kad patenkintų organizmo poreikį, vaiko kvėpavimas turėtų būti intensyvesnis, o tai per anksti gimusiam mažyliui gana sunkus darbas, nes greitai išeikvojami menki organizmo energijos ištekliai.

Naujagimiams padeda kvėpuoti kelios priemonės:

1. Deguonies kaukė – prie nosies ir burnos pridedama elastingo plastiko kaukė ir per ją nuolat tiekiamas sušildytas ir sudrėkintas deguonies prisotintas oras. Jei deguonies reikia nedaug, šiltas ir sudrėkintas jis gali būti tiekiamas tiesiog į inkubatorių.

2. Nosies kaniulės (plonyčiai vamzdeliai, dar vadinami ūsais) padeda deguonies ir oro mišiniui patekti tiesiai į šnerves. Kai kvėpavimo funkcija nėra pakankama (kartojasi centrinės kilmės apnėja), reikia sudaryti pastovų teigiamą slėgį kvėpavimo takuose. Tuomet nosies kaniulės arba maža kaukytė tampriai pritvirtinama prie šnervių, o tiekiamas deguonies ir oro mišinys neleidžia iškvepiant smulkiausiems plaučių elementams (alveolėms) subliūkšti. Ši terapija labai palengvina kvėpavimą.

3. Dirbtinio kvėpavimo aparatas. Jei naujagimis pats nekvėpuoja arba kvėpuoti jam darosi vis sunkiau, nepaisant taikomų aukščiau išvardytų priemonių, jam į trachėją įkišamas vamzdelis, per kurį dirbtinio kvėpavimo aparatas tam tikru slėgiu ir dažniu įpučia deguonies ir oro mišinį tiesiai į plaučius, t. y. aparatas „kvėpuoja“ už vaiką. Šiandieniniai dirbtinio kvėpavimo aparatai reaguoja į mažiausias naujagimio pastangas kvėpuoti ir prisitaiko prie paciento. Kai tik naujagimis pradeda sveikti, gali pats kvėpuoti, aparatas atjungiamas.

• Vamzdeliai, laideliai…

Prie ankstuko prijungta daug vamzdelių ir laidų. Per vienus į monitorius patenka reikalinga informacija, per kitus mažylis gauna reikiamą pagalbą (deguonies, maisto). Visi šie lankstūs ir iš itin kokybiško plastiko pagaminti vamzdeliai bei laidai padeda užtikrinti mažylio gyvybines funkcijas.

• Intraveniniai kateteriai

Būdamas mamos įsčiose visas reikalingas maisto medžiagas vaisius gauna per virkštelės kraujagysles. Ankstuko virškinimo sistema nėra pakankamai subrendusi, kad galėtų suvirškinti tiek maisto, kiek pakaktų jo gyvybei užtikrinti. Todėl pirmąsias gyvenimo paras neišnešiotas naujagimis dažniausiai maitinamas per kateterį, kuris būna įvestas į bambinę, kitą centrinę ar periferinę veną. Šis plonas vamzdelis taip pat gali būti naudojamas kraujo mėginiams paimti, medikamentams sušvirkšti ar kraujui perpilti. Pro intraveninį kateterį naujagimis gauna vivisas svarbiausias maisto medžiagas – specialiai sukurto mišinio, kuriame tinkamai subalansuotos visos reikalingos maistinės medžiagos: baltymai, angliavandeniai, riebalai, elektrolitai, mikroelementai bei vitaminai. Tai vadinama parenteriniu maitinimu.

Kartą įstatyti intraveniniai kateteriai gali būti nekeičiami kelias dienas ar net kelias savaites. Pradėjus intraveninį maitinimą, kuris mažyliui yra svarbiausias maisto medžiagų ir energijos šaltinis pirmomis dienomis, jis maitinamas ir mamos pienu, kurio kiekis pamažu didinamas. Kai maisto kiekis tampa pakankamas ir naujagimiui nebereikia švirkšti vaistų į veną, kateteris ištraukiamas.

• Maitinimo zondas

Tai ilgas elastingo plastiko vamzdelis, kuris pro nosį ar burną įkišamas į skrandį ar tiesiai į žarnyną. Dažniausiai vaikas maitinamas per zondą, kuris įvestas per nosį. Kartais – ir per burną. Tačiau mokslininkai pastebėjo, kad zondas gali pakenkti burnos audiniams. Kūdikio burnytė yra labai jautri, todėl ją reikia saugoti, kad atėjus metui maitintis natūraliai ji nebūtų pažeista. Taip vėliau išvengiama atmetimo reakcijos. Įkišti zondą per nosį nėra labai sudėtinga procedūra. Ankstukui, žinoma, tai nėra malonu, todėl zondas paliekamas ilgesniam laikui – 3–4 dienoms. Tada keičiamas kitu.

Kol naujagimis nemoka ryti, springsta, pro zondą paprastai suleidžiamas reikalingas maisto kiekis. Taip pat galima patikrinti, ar suvirškinta paskutinė maisto porcija, ar skrandyje nėra oro, tulžies bei kitų priemaišų. Jei žarnyno peristaltika vangi ir organizmas negali pasisavinti reikiamo maisto kiekio, naujagimiui gali būti skiriamas trofinis maitinimas – duodama labai mažai maisto, kuris negali patenkinti jo mitybos poreikio, tačiau padeda žarnynui priprasti prie naujo maisto, skatina virškinimo fermentų, hormonų išsiskyrimą. Gerėjantis žarnyno darbas leidžia pamažu didinti skiriamo maisto kiekį ir mažinti į veną leidžiamų maisto medžiagų, kol galų gale mažylis visą maistą gauna tik per zondą tiesiai į skrandį. Susiformavus čiulpimo refleksui maitinimo zondas pašalinamas.

• Pulsinis oksimetras

Tai kraujo įsotinimo deguonimi matuoklis. Deguonis yra vienas svarbiausių veiksnių, garantuojančių naujagimio augimą ir vystymąsi.

Hemoglobinas, kuris yra raudonuosiuose kraujo kūneliuose – eritrocituose, yra labai svarbus pernešant deguonį į visus organizmo organus ir audinius. Jei kvėpavimas nepakankamas, mažiau deguonies per plaučius patenka į kraują, mažiau jo prisijungia prie hemoglobino ir mažiau išnešiojama po visą organizmą. Pulsinis oksimetras matuoja susijungusio su hemoglobinu deguonies kiekį, tad medikai iš šių rodmenų gali spręsti, ar mažyliui pakanka deguonies. Prietaisas yra neinvazinis ir naujagimiui neskauda. Specialus matavimo daviklis pritvirtinamas ant delno ar pėdutės. Daviklis į audinius siunčia infraraudonosios šviesos srautą ir taip nustato, kiek deguonies įsotino naujagimio organizmas. Monitoriaus ekrane galima pamatyti ne tik koks procentas hemoglobino yra prisijungęs deguonį, bet ir širdies susitraukimų dažnį, kitaip vadinamą pulsu. Iš to ir kilęs prietaiso pavadinimas.

• Kraujospūdžio matuoklis

Arterinio kraujo spaudimo matuoklis parodo širdies darbą. Kraujospūdis priklauso nuo kraujagyslių būsenos bei cirkuliuojančio kraujo kiekio. Neišnešiotas naujagimis kraujo turi nedaug, be to, nuolat per odą netenka daug skysčių. Kraujospūdžio matuoklis atspindi skysčių pusiausvyros rodiklius, rodo, jei sutrinka širdies, kaip kraujo pompos, darbas. Matuoklio veržiamasis raištis užmaunamas ant žasto arba blauzdos, kraujospūdis matuojamas tam tikrais intervalais.

Dažnai ankstukui reikia atlikti nemalonias ar net skausmingas procedūras. Jei įmanoma, pirmiausia skausmas malšinamas nenaudojant medikamentų. Neretai padeda ramus mamos balsas, tinkama mažylio padėtis. Raminamai veikia supimas, glostymas, prisilietimas ranka mažyliui prie galvytės ar nugarytės, čiulptukas. Gerai žinoma, kad nuskausminamą poveikį gali turėti keli lašai saldaus tirpalo (gliukozės ar sacharozės). Jo vaikučiui į burnytę įlašinama prieš pat procedūrą.

Nemedikamentinis nuskausminimas tinka atliekant ne tokias skausmingas procedūras, kaip įstatant kateterį į periferinę veną, tvarstant po operacijos likusią žaizdą, imant kraujo iš kulniuko ir pan. Tačiau atliekant kitas procedūras medikamentai būtini. Jei skausmas stiprus, pavyzdžiui, atliekant operaciją ir po jos, skiriama stiprių nuskausminamųjų vaistų (narkotinių analgetikų). Jie suleidžiami į veną. Vidutiniam skausmui numalšinti naudojamos paracetamolio žvakutės, jos įkišamos į tiesiąją žarną.

Neišnešioto naujagimio būklę stengiamasi stebėti ir įvertinti kuo švelnesniais – neinvaziniais būdais. Tačiau invaziniai būtini norint nustatyti ligos priežastį, įvertinti jos eigą. Tyrimams gali būti imamas ne tik kraujas, bet ir kiti organizmo skysčiai – smegenų skystis, šlapimas.

• Kraujo tyrimai

Kraujas tyrimui gali būti imamas iš rankų, kojų bei galvos venų. Jei naujagimis labai mažas ar sunkiai serga, kraujo galima paimti per bambos veną ir arteriją įkišus plonų kateterių. Jei tyrimui kraujo reikia labai mažai, imama iš kulniuko, rečiau – iš piršto. Iš kulniuko kraujo, ypač pirmomis gyvenimo dienomis, gali būti imama 4–6 kartus per parą.

Viena dažniausių priežasčių, kodėl reikia atlikti kraujo tyrimą, – priešlaikinį gimdymą sukėlusi infekcija, kuria galėjo užsikrėsti ir vaikas. Todėl iš ką tik gimusio kraujas imamas siekiant atlikti bendrąjį ir (arba) biocheminį tyrimą. Tai labai svarbu, nes pagal jo rezultatus gydytojas sprendžia, ar naujagimiui reikia skirti antibiotikų ir kokiam laikui.

Atliekant bendrąjį kraujo tyrimą vertinamas eritrocitų, leukocitų, trombocitų kiekis. Jei naujagimis užsikrėtęs infekcija, jų kiekis paprastai būna pakitęs. Kraujo biocheminiai infekcijos žymenys (C reaktyvusis baltymas, prokalcitoninas) padeda nustatyti infekciją ir tada galima apsispręsti dėl tolesnio gydymo. Įtariant infekciją visuomet paimamas kraujo pasėlis ir specialiose terpėse bandoma išauginti bakterijų, kurios gali būti išplitusios po mažylio organizmą. Jeigu tokios bakterijos išauga, nustatoma, kaip jas veikia tam tikri antibiotikai. Tada pasirenkamas tinkamiausias, t. y. tas, kuriam bakterija nėra atspari.

Neišnešiotų naujagimių eritrocitų gyvavimo laikas gerokai trumpesnis nei suaugusiųjų ar vyresnių vaikų, todėl jiems, kitaip nei kitiems kūdikiams, dažniau gresia mažakraujystė. Šia liga galima susirgti ir tada, jei tenka dažnai imti kraujo tyrimams ar į galvos smegenis, į poodį bei kitus vidaus organus išsilieja kraujas. Siekiant išvengti mažakraujystės, neišnešiotiems naujagimiams kartais tenka perpilti donorų kraujo.

• Smegenų skysčio tyrimai

Jeigu neišnešiotam naujagimiui įtariama centrinės nervų sistemos infekcija, dažniausiai – smegenų dangalų infekcinis uždegimas (meningitas), tyrimui paimama smegenų skysčio (likvoro). Tokiu atveju atliekama juosmeninė punkcija (specialia adata duriama tarp dviejų stuburo slankstelių apatinėje juosmens dalyje). Procedūra atliekama naujagimį nuskausminus. Likvoro sudėties pokyčiai leidžia nustatyti infekciją, o jos sukėlėjai gali būti išauginami specialiose terpėse. Turėdamas šią informaciją gydytojas gali imtis efektyvių priemonių.

• Šlapimo tyrimas

Šlapimo tyrimu gali būti nustatoma šlapimo organų infekcija arba įvertinama inkstų bei kitų organų veikla. Svarbu išsiaiškinti tai, kaip dažnai naujagimis šlapinasi. Todėl matuojamas per parą surinkto šlapimo kiekis. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai atlikti paprasta. Naudojami specialūs šlapimo surinkimo maišeliai arba į šlapimo pūslę įkišamas kateteris.

,,Pirmosiomis savaitėmis dažnai apimdavo jausmas, kad gyvenu ne savo gyvenimą, kad sūnus priklauso ne man, o ligoninei – seselėms, daktarams. Buvo labai sunku. Kiekvieno tyrimo laukdavau su didžiausiu siaubu ir nerimu. Nuotaikos keisdavosi kaip Lietuvos oras – tai apimdavo džiaugsmas, tai neviltis, kartkartėmis – euforija, o kartais – ašaros. Jei seselė netaktiškai pasakydavo žodį ar būdavo prasti tyrimų rezultatai, entuziazmas išgaruodavo labai greitai. – Negaliu pasakyti kodėl, bet tuo metu labiausiai erzindavo artimųjų pastangos nuraminti, kad viskas bus gerai. Tačiau, nepaisant nuolatinės įtampos, vakarais atsikvėpdavau, nes labai norėdavau išgirsti, kiek mažylis paaugo per parą. Dažniausiai rezultatai nudžiugindavo, nes Titas augo kaip ant mielių“, – pasakojo 31 savaitę gimusio Tito mama.

Tai specialieji tyrimai, kurie daug tiksliau gali parodyti vieno ar kito naujagimio organo struktūrą, funkcinę veiklą ar pažeidimo pobūdį ir laipsnį. Šiai grupei priklauso ultragarsinis, rentgenologinis ir magnetinio rezonanso tyrimai.

• Ultragarsinis tyrimas

Plačiausiai naudojamas ultragarsinis tyrimas, kitaip vadinamas echoskopija. Ultragarso aparatu galima tirti galvos smegenis, širdį, kepenis, tulžies pūslę, blužnį, inkstus ir kitus organus. Tai leidžia įvertinti, kaip išsivystę naujagimio organai, įgimtas anomalijas ir ar nėra uždegimo. Audinių ir organų struktūra apžiūrima naudojant aukšto dažnio garso bangas. Toks tyrimas visiškai nepavojingas: neturi jonizuojančios spinduliuotės poveikio, yra neskausmingas, jį galima atlikti net neišimant naujagimio iš inkubatoriaus, taip pat nereikia nutraukti kito taikomo gydymo, pavyzdžiui, ir toliau galima palaikyti dirbtinį kvėpavimą. Dažniausiai tyrimui nereikia specialaus pasiruošimo. Tik retais atvejais, pavyzdžiui, norint išsiaiškinti geltos priežastį, prieš atliekant kepenų, tulžies latakų ir tulžies pūslės echoskopiją naujagimis turi būti nemaitintas 8 valandas.

Darant galvos smegenų echoskopiją (neurosonoskopija) nustatoma, kaip išsivysčiusios smegenys, kokia jų kraujotaka. Ši procedūra parodo smegenų kraujosruvas, dėl deguonies trūkumo atsiradusius smegenų pakitimus ar anomalijas. Ankstukams šis tyrimas atliekamas ne vieną kartą, net ir tada, jei pirmojo tyrimo metu jokių nukrypimų nuo normos nebuvo rasta, nes kai kurie pakitimai išryškėja ne iš karto, o po kelių savaičių ar net mėnesio. Kada vėl atlikti echoskopinį tyrimą, nusprendžiama atsižvelgus į pirmojo tyrimo rezultatais, paciento ligos eigą.

Širdies echoskopinis tyrimas būtinas norint nustatyti įgimtas širdies ydas ir jų pobūdį. Neišnešiotiems naujagimiams dažnai diagnozuojamas vis dar funkcionuojantis atviras arterinis latakas (AAL) – tai kraujagyslė, jungianti aortą su plaučių arterija, kuri nėštumo metu yra svarbi vaisiaus kraujotakai, tačiau jam gimus turi užsiverti ir sunykti.

Vidaus organų echoskopija padeda nustatyti įvairius apsigimimus, nuo uždegimo kilusias ar kitas ligas.

Klubų sąnarių, kaulų echoskopija parodo, kaip formuojasi sąnariai (vadinamąsias displazijas, t. y. neišsivystęs ir dėl to nestabilus klubo sąnarys – dažna įgimta naujagimių yda), ar yra išnirimų, lūžusių kaulų.

• Rentgenologinis tyrimas

Taikant rentgenologinį tyrimą naudojama jonizuojanti spinduliuotė, t. y. daromos rentgeno nuotraukos. Pastaruoju metu šios nuotraukos nedaromos ant specialios fotojuostos, o suskaitmeninamos. Tad nuotraukų kokybė dabar daug geresnė, o aparatai skleidžia gerokai mažiau rentgeno spindulių.

Šis tyrimo būdas ypač praverčia diagnozuojant plaučių, širdies, virškinimo sistemos būklę bei ligas (plaučių nebrandumą, uždegimą, atelektazes, pneumotoraksą, diafragmos išvaržą, stemplės atreziją, nekrozuojantį enterokolitą ir kt.), kaulų lūžius, kaulų čiulpų uždegimus ir kita.

• Kompiuterinė tomografija

Tai šiuolaikiškesnis rentgenologinio ištyrimo būdas. Tyrimo metu organas arba organo dalis analizuojama vizualiai atliekant daug plonų pjūvių. Taip organą galima apžiūrėti labai detaliai ir nustatyti net menkiausius pokyčius. Tai ypač informatyvus tyrimas, juo nustatomos pažeidimo ar auglio ribos, pobūdis ir t. t. Atliekant šį tyrimą jonizuojančios spinduliuotės, tenkančios ligoniui, dydis mažai skiriasi nuo įprastinio rentgenologinio tyrimo.

• Magnetinio rezonanso tyrimas

Atliekant šį tyrimą aplink pacientą sukuriamas elektromagnetinis laukas. Šio tyrimo metu nenaudojamas jonizuojantis spinduliavimas. Taikant šį tyrimo būdą galima geriau nustatyti įvairių organų struktūrą, galimas anomalijas ar pažeidimų pobūdį. Tyrimo metu naujagimis turi būti labai ramus, todėl kartais skiriami raminamieji vaistai arba taikoma bendroji nejautra.

Vienas didžiausių atradimų sveikatos srityje – skiepai. Kai pasaulyje imta masiškai skiepyti, sergamumo statistikos kreivės sparčiai krito žemyn. Tokių sunkių ligų, kaip kokliušas, difterija, stabligė, tymai, raudonukė, epideminis parotitas, hepatitas B, sumažėjo daugiau nei 90 proc., o kai kurių ligų – net 99 proc.

Vakcinacija – tai saugi pažintis su natūraliais mikroorganizmais išvengiant ligos arba ją minimalizuojant. Lietuvoje skiepai jau daugelį metų yra valstybės finansuojama ir palaikoma programa. Ankstukai skiepijami, kaip ir kiti vaikai, pagal skiepų kalendorių. Net labai neišnešiotas mažylis per pirmąsias 12 gyvenimo valandų jau yra paskiepijamas nuo hepatito B. Skiepijimas nuo tuberkuliozės BCG vakcina labai neišnešiotiems naujagimiams yra atidedamas. Tai atliekama prieš naujagimiui išvykstant iš ligoninės į namus. Vėliau kūdikystės periodu jokių išimčių ar kitokių rekomendacijų ankstukams nėra. Įprastai mažyliai turi silpnesnį imunitetą, todėl juos skiepyti laiku ypač svarbu.

• Peršalimo virusas: RSV

Peršalimo ligos vargina ir mažus, ir didelius. Respiracinis sincitinis virusas (RSV) dažnai sukelia kūdikių ir mažų vaikų kvėpavimo takų infekcijas. Dauguma mažamečių šio viruso sukelta infekcija pasireiškia tik paprasčiausio peršalimo simptomais: sloga, kosuliu, neaukšta temperatūra. Tačiau anksčiau laiko gimusieji gali susirgti sunkiai ir juos teks gydyti ligoninėje. Ši infekcija paprastai plinta šaltuoju metų laiku – rudenį, žiemą, pavasarį. Pasak neonatologės prof. dr. Nijolės Drazdienės, neišnešioti naujagimiai sunkiau pakelia RSV sukeltą infekciją dėl nepakankamai išsivysčiusių imuninės ir kvėpavimo organų sistemų, taip pat ši infekcija pavojinga mažyliams, kuriems nustatyta bronchų ir plaučių displazija ar turintiems įgimtą širdies ydą.

Virusai kūdikiui perduodami ne tik čiaudint ir kosint, bet ypač dažnai – prisiliečiant: bučiuojant ar liečiant mažylį, jo daiktus, žaislus, maitinimo reikmenis ir kt. RSV ant įvairių paviršių išlieka aktyvus apie 4–7 valandas.

Kaip apsisaugoti? Pirmiausia – mamos pienas. Kiekviena moteris žino, kad žindomas pienu kūdikis yra atsparesnis infekcijoms, taip pat ir RSV. Reikėtų vengti didelių žmonių susibūrimų vietų, nes čia gali būti sergančių tiek suaugusiųjų, tiek vaikų. Būtina dažnai plauti rankas, iškart išmesti panaudotas vienkartines nosinaites, plauti žaislus ir kūdikio maitinimo bei priežiūros reikmenis, nerūkyti šalia jo.

Ypač efektyvi apsauga – skiepai. Tuo metų laiku, kai dažnos virusinės infekcijos, pirmosios RSV injekcijos ankstukams suleidžiamos ligoninėje prieš išvykstant į namus. Vėliau kartą per mėnesį su savo mažyliu reikės apsilankyti pas gydytojus ir jam vėl bus atliekama imunizacija. Viena injekcija apsaugo kūdikį nuo RSV tik mėnesį, todėl rekomenduojamas kursas – 5 dozės.

Tokia profilaktika taikoma pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais, o ypač sunkiais atvejais – ir antraisiais. RSV profilaktika taikoma atsižvelgiant į kūdikių skiepijimą pagal LR vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. Gydytojai RSV infekcijos profilaktiką skiria kūdikiams atsižvelgdami į neonatologo ir (ar) kardiologo rekomendacijas.

Ankstukų imuninė sistema itin silpna, todėl jie greitai užsikrečia infekcijomis, kurios dažniausiai plinta per rankas. Suaugusiesiems infekcijos paprastai sukelia lengvą negalavimą, tačiau neišnešiotam mažyliui jos gali būti pražūtingos. Visi lankytojai, taip pat ir tėvai, prieš įeidami į naujagimių (tiek išnešiotų, tiek neišnešiotų) skyrių privalo nusiplauti rankas ir jas dezinfekuoti (kad turi būti švarūs drabužiai ir batai, turbūt neverta minėti). Taisyklės galioja visiems. Be to, nereikėtų, kad ligoninėje prie mažylio liestųsi lankytojai. Jį gali liesti tik tėvai ir medikai.

• Kaip plauti rankas:

1. Nusiimkite visus papuošalus – žiedus, apyrankes ir kt.

2. Iki alkūnių atsiraitokite rankoves.

3. Po šiltu tekančiu vandeniu sušlapinkite rankas ir išmuilinkite.

4. Energingai trinkite, kad muilas suputotų.

5. Kruopščiai nutrinkite visus rankų paviršius – tarpupirščius, aplink nykščius, panages, riešus ir dilbius.

6. Gerai nuskalaukite po tekančiu šiltu vandeniu.

7. Kruopščiai nusišluostykite rankšluosčiu.

8. Rankšluosčiu pasinaudokite užsukdami čiaupą ir atidarydami duris.

• Kai naudojamas alkoholinis dezinfekantas:

1. Nuo rankų nuimkite papuošalus.

2. Ant abiejų delnų užpurkškite dezinfekanto.

3. Sukamaisiais judesiais jį paskirstykite, įtrinkite abi plaštakas, nepamirškite tarpupirščių.

4. Trinkite rankas, kol išdžius.

Kaip mažyliui suteikti kuo daugiau komforto? Juk dabar neįprastomis sąlygomis turi formuotis visos jo funkcinės sistemos. Viena svarbiausių – nervų, kai vystosi smegenys. Jos turi būti ypač apsaugotos ir
gauti kuo daugiau malonių impulsų. Būtina, kad vaikučiui būtų patogu, niekas ir niekur nespaustų, netrintų. To reikia, kad jausdamasis saugiai ir patogiai jis galėtų greičiau vystytis ir augti. Apie tai kalbamės su naujagimių gydytoja ergoterapeute Judita Dovydėnaite.

• Ergoterapija – komfortas mažyliui

Ergoterapija imta taikyti visai neseniai, kai moksliniais tyrimais buvo įrodyta, kad sudarius patogias sąlygas, pavyzdžiui, paguldžius vaikutį taip, kad jis jaustųsi patogiai, jo būklė gana greitai pagerėja. Paaiškinti nesunku – tai sumažina stresą. Naujagimis geriau vystosi, kai guldant stengiamasi sukurti tokią padėtį, kuri primintų mamos įsčias – sulenktų kojyčių pėdutės turi liestis, o rankytes reikėtų sulenkti ties pilvuku ar šalia burnos. Gimdoje vaisiaus galva būna šiek tiek palenkta į priekį, o palinkęs stuburas primena raidę C. Kai įsčiose sumažėja vietos ir ima vystytis nervų bei raumenų sistemos, ši padėtis vaisiui fiziologiškai yra patogi. Taip susidaro palankiausios sąlygos vystytis bendrajai ir smulkiajai motorikai.

Ankstukų raumenys dar nėra gerai išsivystę, jų tonusas būna žemas, todėl kūdikis negali pats pakelti nei rankos, nei kojos, negali galūnių pritraukti arčiau kūno ar pasukti galvos. Paguldytas ant nugaros suglemba ištiestomis rankomis ir kojomis. Tokia padėtis nėra patogi, be to, įsitempia besiformuojantys raumenys, kaulai ir tai sukelia stresą. Patogesnę kūno padėtį padeda išlaikyti specialios pailgos minkštos pagalvėlės su rankovėmis, iš kurių ir susukamas „lizdelis“. Galima naudoti ir iš vystyklų susuktus volelius. Tiesa, kiekvienas naujagimis šiek tiek gali judėti ir pats. Tai priklauso nuo vaikučio individualaus išsivystymo. Kartais jis ištiesia koją ar ranką, bet paskui sulenkti negali. Tad reikėtų padėti jam tai padaryti. Kad vaikas geriau jaustųsi, padėtys keičiamos dažnai, kas 2–3 valandas.

• Nuostatos, kurių laikomasi keičiant vaiko padėtį:

– Stengiamasi imituoti padėtį gimdoje.

– Jei įmanoma, galva ir kūnas turi būti vienoje linijoje.

– Petukai turi būti truputį pritraukti į priekį.

– Rankos sulenktos per alkūnes, plaštakos arti burnos.

– Kojos lengvai sulenktos, kad pėdos galėtų atsiremti.

– Nugara švelniai sulenkta, kaklas neturi būti įsitempęs.

– Iš visų pusių suformuotą atramą naujagimis turi jausti, tačiau negali būti varžomi jo judesiai.

• Mamos prisilietimas sumažina skausmą

Kiekviena mama pajunta nerimą, kai reikia prisiliesti prie vaiko ar paimti jį ant rankų, paglostyti, pakeisti sauskelnes. Juk mažylis toks gležnas. Pasak gydytojos, vienos mamos labai anksti, kai tik leidžiama, ima vaikus globoti pačios, kitos nedrįsta, todėl joms padeda ligoninės personalas. Iš pradžių tėvams atrodo, kad nedaug gali padėti savo naujagimiui. Tačiau jie klysta. Mamos šiluma, švelnumas, balsas, jutiminė stimuliacija teigiamai veikia vaiko smegenų vystymąsi. Maža to, sustiprina abipusį ryšį. Kiekvienas tėvų žodis, prisilietimas naujagimiui leidžia pajusti, kad patys svarbiausi žmonės yra šalia.

,,Santariškių klinikose mes apsigyvenome ilgesniam laikui. Smiltė tesvėrė apie 1 500 g. Reikėjo, kad sustiprėtų ir priaugtų svorio. Sunkiai, tačiau mažais žingsneliais judėjo pirmyn. Kasdien mažylei pašnibždėdavau gražių žodelių, pasidalydavau mažomis paslaptimis, švelniai paglostydavau, pabučiuodavau. Dukrytė keletą savaičių praleido inkubatoriuje“ – prisiminimais pasidalijo 30 savaitę gimusios Smiltės mama.

• Kaip suprasti vaiką?

Tad nuo ko tėvams pradėti bendrauti? Nuo paprasto pasveikinimo: „Labas, mažyli…“ Nusišypsoti, atidarius inkubatoriaus dureles padėti rankas šalia naujagimio, šitaip pabūti minutę kitą. Galima paprašyti ligoninės personalo, kad pabūtų šalia ir paaiškintų, kaip kūdikį liesti, ko geriau nedaryti. Netrukus tėvai pajunta, kad noras paliesti mažylį, būti šalia jo nugali visas baimes.

Tačiau kaip suprasti, kas vaikeliui patinka, o kas ne? Kokia ankstukų kalba? Laiku gimęs vaikas nepasitenkinimą ar norus išreikš verkdamas – stipriau ar silpniau. O ankstukas dažniausiai neturi jėgų net verkti. Tik sustiprėję ar vyresni (nuo 31 savaitės) gali išleisti tylų garsą, primenantį peliuko cypsėjimą, o patys mažiausi tiesiog guli užsimerkę. Pasak ergoterapeutės J. Dovydėnaitės, sunku patikėti, tačiau nemalonius jausmus gali sukelti net paprasčiausiais mažylio pasukimas ant šono.

Nors ankstukų ,,bendravimas“ su aplinka ribotas, visgi iš kai kurių kūno pokyčių galima suprasti, kas patinka, o kas ne. Bet kokio amžiaus vaikas reaguoja į kiekvieną aplinkos dirgiklį. Kadangi nervų sistema dar nėra išsivysčiusi, reakcija gali būti neįprasta. Nepasitenkinimą jis gali parodyti ne tik veido išraiška. Gali pakisti ir odos spalva – patamsėti arba, priešingai, pašviesėti. Svarbūs ir prie vaiko prijungtos medicininės aparatūros rodmenys, nes laiku įspėja apie gyvybinių funkcijų pakitimus. Tai matyti, kai naujagimis kalbinamas, liečiamas, keičiama jo padėtis, maitinamas. Specialistai sako, kad iš pradžių geriausiai galima pažinti savo vaiką ir suprasti jo kūno kalbą keičiant sauskelnes. Galima stebėti, kaip kūdikis reaguoja į prisilietimus. Iš pradžių sauskelnes keičia ligoninės personalas, vėliau tai daro tėvai. Žinoma, stengiamasi, kad tėvai imtų rūpintis vaikeliu kuo anksčiau.

Kokie požymiai rodo, kad naujagimis patiria stresą:

– Mažėja arba didėja širdies susitraukimai (tai parodo prie naujagimio prijungta įranga).

– Mažėja kraujo įsotinimas deguonimi.

– Ištiesęs įtempia rankas ir kojas.

– Išskėčia rankų pirštus.

– Kūną išriečia lanku.

– Suglemba visas kūnas.

– Žiovauja.

– Nusuka žvilgsnį.

– Apsiblausęs, mieguistas žvilgsnis.

– Ima raukytis.

Kokie požymiai rodo, kad naujagimis jaučiasi gerai:

– Stabilūs širdies susitraukimai.

– Stabilūs kraujo įsotinimo deguonimi rodikliai.

– Rankos sulenktos prie kūno, plaštakos padėtos prie veido.

– Kojos sulenktos, visas kūnas atsipalaidavęs, tačiau nesuglebęs.

– Ramus miegas.

– Ramus būdravimas.

– Veide atsispindi ramybė ir atsipalaidavimas.

– Stengiasi sutelkti žvilgsnį.

• Kaip nuraminti vaiką?

– Uždėkite rankas ant naujagimio, tarsi norėdami susukti saugų lizdelį: vienas delnas – ant galvos, kitu apglėbkite kojas ir pritraukite jas prie kūno. Tokia padėtis primena vaisiaus pozą gimdoje, todėl vaikutis nurimsta, o tada jau galima keisti padėtį ar išimti jį iš inkubatoriaus. Jei atliekant procedūras kūdikis jaučia nerimą, padarykite pertrauką ir leiskite jam pailsėti.

– Tyliai ir švelniai pašnekinkite ir tik tada lieskitės prie jo kūnelio. Taip padėsite naujagimiui nusiteikti, kad su juo bus kažkas daroma.

– Jei norite sumažinti stresą per skausmingas ar diskomfortą keliančias procedūras (pavyzdžiui, imant kraują iš kulniuko), naujagimio rankytes pritraukite prie kūno, kad plaštakos būtų prie veido, o kitą savo delną uždėkite jam ant galvos. Šitaip kūdikis greičiau nurims, nes jaus švelnų mamos prisilietimą, ir suvoks, kad jį supa artimų žmonių globa ir meilė.

– Išvengti streso padės ir čiulptukas, taip pat vaikelis mielai įsikibs mamai į pirštą ar švelnią audinio skiautę.

– Dažnai stresą sukelia padėties keitimas, staigūs judesiai. Todėl visus veiksmus atlikite labai lėtai ir švelniai.

• Čiulptukas

Nuo 27–28 savaitės kūdikiui duodamas ypač mažas specialus čiulptukas. Jis padeda nusiraminti, todėl gali būti naudojamas per skausmingas procedūras. Tačiau svarbiausia jo užduotis – išmokyti žįsti. Daugelio anksčiau gimusių mažylių nesusiformavusios rijimo funkcijos, todėl čia jums puikiai padės čiulptukas. Maitinant per zondą, čiulptukas irgi dedamas į burnytę. Dažnai čiulptukas suvilgomas mamos pienu ir mažyliams tai labai patinka.

Be maisto naujagimis galėtų išgyventi keletą dienų, nes organizme turi sukaupęs gyvybiškai būtinų atsargų. Tai sudaro apie 500 g kūno riebalų, kuriuos ,,susirenka“ būdamas įsčiose 28–40 nėštumo savaitę. O ką tik gimusio ankstuko atsargos dažniausiai būna itin kuklios. Jis ne tik neturi sukaupęs riebalinio sluoksnio, bet ir kitų gyvybines funkcijas užtikrinančių medžiagų.

Mokslininkai apskaičiavo, kad 24 nėštumo savaitę gimusiam mažyliui, kurio svoris – 700 g, energijos atsargų pakaktų tik pirmai gyvenimo dienai.

Kaip ir kuo maitinami mažiausieji, papasakoja Lietuvos dietologų prezidentė dietologė dr. Rūta Petereit.

• Specifinės mitybos poreikis

Nuo pirmųjų gyvenimo valandų ankstukui būtinos gyvybinę energiją palaikančios medžiagos. Kaip jos galėtų patekti į vaiko organizmą?Juk jis dar nemoka maitintis įprastai, ne per placentą. Maža to, dar neišsivysčiusi virškinimo sistema:

– Skrandžio tūris itin mažas, be to, silpna žarnyno peristaltika.

– Skrandis per mažai išsiskiria sulčių ir tulžies maistui virškinti, todėl ne taip gerai įsisavinami riebalai bei maistingosios medžiagos.

– Neretai dėl nesuvirškinto maisto mažyliui pučia pilvuką, nes jį tempia susidariusios dujos.

– Iki 24 savaitės gimusių kūdikių dar nėra susiformavęs čiulpimo refleksas.

– Tik nuo 34 savaitės mažylis dažniausiai geba suderinti maitinimąsi su rijimu ir kvėpavimu.

– Daugelis naujagimių nuo 34–35 gestacijos savaitės išmoksta žįsti.

Tad gydytojas neonotologas kartu su dietologu kiekvienam vaikučiui individualiai, atsižvelgdamas į jo svorį ir būklę, sudaro mitybos planą. Neišnešiotas naujagimis gali būti maitinamas trim būdais: pieną žįsti pats, per zondą (tiesiai į skrandį) arba parenteriniu (į veną) būdu.

• Skystis į veną

Naujagimiams, sveriantiems iki 1 500 g ir gimusiems iki 32 savaitės, be motinos pieno, skiriamas parenterinis maitinimas: mažyliui į veną per kateterį sulašinama maisto medžiagų. Toks skystis kiekvienam kūdikiui paruošiamas individualiai. Atsižvelgiama net į tai, kiek lašų per minutę sulašės į organizmą. Tai itin kruopštus ir atsakingas darbas. Pasak gydytojos, nepatartina šio skysčio padauginti, bet negerai ir kai jo per mažai. Jei mažylis kartu maitinamas per zondą, į veną skysčio lašinama mažiau. Jei vaikutis užsikrėtęs infekcija, jam skiriama antibiotikų, todėl skysčių reikia daugiau.

• Tiesiai į skrandį

Visi neišnešioti naujagimiai, sveriantys apie 1 800 g ir didesni, kurie dar nesugeba gerai čiulpti ar ryti, mažytėmis porcijomis maitinami per zondą, tiesiai į skrandį. Per kiekvieną maitinimą zondas įkišamas per burną arba nosį. Zondas gali būti laikomas ir 3–4 paras. Maitinant per zondą pasirūpinama, kad tokiame maiste būtų ir mamos pieno. Nors vienas lašas. Kuo bus maitinamas, priklauso nuo vaiko būklės ir kaip jis toleruoja maistą. Mažylis gali būti maitinamas mamos ar donorės pienu, taip pat pieno mišiniais, skirtais neišnešiotiems naujagimiams. Jei maitinama mišiniu, gydytojas apskaičiuoja dirbtinio pieno sudėtį, atsižvelgdamas į visas būtinas vaikučio augimui reikalingas medžiagas (baltymai, riebalai ir angliavandeniai, taip pat vitaminai). Dėl itin mažo skrandžio tūrio pirmieji maitinimai apsiriboja vos keliais lašais. ,,Man teko apskaičiuoti itin gležnam naujagimiui tik 2 ml motinos pieno per parą“, – patirtimi dalijasi gydytoja dietologė Rūta Petereit. Pirmąją parą ankstukui užtenka 1–2 ml pieno kilogramui kūno svorio.

• Kiek maisto atsižvelgiant į svorį gali priimti vaiko virškinimo sistema

• Geroji mikroflora – mamos pieno laše

Ką tik gimusio naujagimio žarnynas yra visiškai švarus ir jame gali susidaryti bet kokia mikroflora. Jo imuninė sistema dar nėra išsivysčiusi, todėl jis neatsparus infekcijoms. Pirmojo maitinimo metu (per pirmąsias 12 gyvenimo valandų) vaikas turėtų gauti mamos pieno. Tai ypač svarbu, nes galima išvengti žarnyno uždegimo, nuo kurio dažnai kenčia ankstukai. Būtent dėl natūralaus maitinimo susiformuoja geroji žarnyno mikroflora. Imunoglobulinai (kitaip tariant, baltymai) patekę į skrandį padengia gleivinę ir taip apsaugo mažylį nuo patogeninių bakterijų ar virusų. Taip pat šie baltymai stimuliuoja skrandžio darbą, priversdami jį dirbti ir greičiau vystytis.

Mamos priešpienyje, kuris išsiskiria pirmosiomis dienomis, yra įvairių imunoglobulinų, vitaminų, skatinančių augimą. Priešpienis padeda naujagimio organizmui atsikratyti nereikalingų medžiagų, nes turi vidurius laisvinančių savybių. Mažylis dažniau tuštinasi ir taip iš žarnyno greičiau pašalinami mekonijai – tamsios išskyros.

• Mamos pienas – visavertis tinkamas maistas

Mamos pienas nėra šiaip skystis – tai audinys, kaip ir kraujas. Tai gyvos ląstelės, kurios leis mažyliui sėkmingai vystytis ir augti. Mamos pienas lengvai virškinamas, visada šviežias ir tinkamos temperatūros. O visų svarbiausia – tinka konkrečiai jos vaikui. Tuo yra unikalus. Jo sudėtis keičiasi priklausomai nuo vaiko amžiaus ir net būklės. Kaip šitaip gali būti? Kaip mamos organizmas gali tai numatyti?

Mokslininkai aiškina taip: nuo pirmųjų nėštumo savaičių, veikiamas hormonų pokyčių, moters organizmas persitvarko. Nuo pat pastojimo pradžios krūtys ruošiasi savo pirminei misijai – kūdikio maitinimui. Jei vaikutis gimsta anksčiau, mamos pieno sudėtis kinta dėl tuo metu organizme vyraujančių hormonų. Jie ir ,,numano“, kaip išsivystęs buvo vaisius ir kokių maistingųjų medžiagų jam dabar reikia.

Mamos piene yra įvairių medžiagų, skatinančių vaiko augimą ir stiprinančių imunitetą. Tokiame piene yra tinkamai subalansuotas kalcio bei fosforo kiekis. Šie elementai būtini ir iš mamos pieno pasisavinami
daug geriau (iki 60 proc.). Be to, labai geras kalcio ir fosforo santykis – 2:1 (karvės piene – 1:1). Svarbus mikroelementas geležis iš mamos pieno pasisavinamas net 49 proc. Gerai subalansuotas vitamino E kiekis saugo virškinimo sistemą ir normalizuoja žarnyno darbą bei mikroflorą.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad mamos pienu žindomi ar per zondą jo gaunantys ankstukai yra atsparesni ligoms, rečiau serga vidurinės ausies uždegimu (o tai būdinga šiems mažyliams), taip pat penkis kartus rečiau šlapimo takų infekcijomis. Įrodyta, kad mamos pienu maitinami vaikai ir vėliau būna sveikesni, neturi antsvorio, turi sveikesnius dantukus.

• Ankstuko ir išnešioto naujagimio mamos pieno sudėties skirtumai

• Ankstukas pasisotina lėčiau

34–35 savaičių naujagimiai gali sėkmingai žįsti patys, nes geba derinti maitinimąsi su kvėpavimu. 35–36 savaitę gimęs vaikutis mamos pienu gali būti maitinamas praėjus dviem valandoms nuo gimimo. Paprastai mažylis pasisotina maždaug per 20 minučių, nes jis žinda lėčiau, greičiau pavargsta. Natūralu, jei vaikutis pasisotins ir per 30–40 minučių. Per parą jį reikėtų maitinti 10–12 kartų. Tačiau vėliau, augant, galima tai daryti rečiau. Norint suprasti, kiek pieno mažylis išžinda, ar jam pakanka, reikia jį prieš valgį ir po valgio pasverti. Būtinai su tais pačiais drabužėliais ir sauskelnėmis. Tik taip galėsite tiksliai žinoti.

• Kaip auga ankstukas?

O kaip auga ankstuko svoris? Pirmąsias dienas visi naujagimiai netenka šiek tiek svorio, nes pasišalina skysčiai. Pirmąsias gyvenimo dienas naujagimis gali netekti iki 15–20 proc. buvusio svorio. O antrąją
gyvenimo savaitę, kai stabilizuojamos gyvybinės funkcijos, svoris pamažu auga ir per 2–3 savaites mažylis jau būna tokio pat svorio, kaip ką tik gimęs. Vidutiniškai priaugama po 15 g per dieną. Taip pat yra ir su ūgiu – 0,5–0,8 cm per savaitę. Galvos apimtis padidėja iki 1 cm per 7 dienas. Tiesa, svoris neauga tolygiai, didėjimo kreivė labiau primins laiptus. Todėl vertinama atsižvelgus į ilgesnį laikotarpį.

Nepamirškite, kad ankstuko svoris gali sumažėti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, jam trūksta kalorijų, užsikrėtė infekcija, sutriko kvėpavimas. Pastaruoju atveju sunaudojamos augimui skirtos kalorijos. Kritęs ir staiga padidėjęs svoris gydytojams rodo, kad kuo skubiau reikia imtis reikiamų priemonių.

,,…mano galvoje įsijungė kitas bėgis, su žinute, jog nei gailėtis, nei ašarų lieti nėra prasmės, tai nepadės stiprėti mano ankstukui, reikia gaminti pieną. Supratau, kad geriausia, ką dabar galiu padaryti, tai rūpintis pieno lašų rinkimu savo mažučiui. Tą ir dariau. Nuo vieno maitinimo iki kito vis varvinau tuos lašus, kad atėjus laikui, po 3 valandų, turėčiau reikiamą normą. Kartais kelių mililitrų pritrūkdavo, todėl vėl bandydavau juos surinkti, kad tik Dominykas gautų, kiek reikia. Ir taip pusantro mėnesio dieną naktį. Vėliau, kai sūnelis šiek tiek sustiprėjo, bandžiau maitinti krūtimi, bet per valandą jis iščiulpdavo gal tik 20 ml, o dar 40 ml trūkdavo… Pamažu ėmiau maitinti tik krūtimi. Ir taip iki 1 mėnesio. Niekas netikėjo, kad man pavyks pačiai pamaitinti, juk Dominykas gimė po cezario pjūvio. Iš pradžių jis buvo maitinamas per zondą, vėliau – iš buteliuko“, – pasakojo 31 savaitę gimusio Dominyko mama.

• Žindymo papildikliai

Žindymo papildikliai, t. y. papildoma maitinimo sistema, naudojami, kai vaikutis gali žįsti pats. Tai taikoma tik tada, jei mama turi mažai pieno ar iki kito maitinimo krūtis nespėja prisipildyti. Krūtį apžiojusiam kūdikiui pienas (ištrauktas pientraukiu mamos pienas, kitos moters donorės pienas ar mišinys) tiekiamas į burną šalia mamos spenelio įvestu elastingu vamzdeliu iš rezervuaro (maišelio-buteliuko, pakabinto šalia arba laikomo rankoje). Iš pradžių papildomo pieno į rezervuarą įpilama tiek, kiek kūdikis buvo įpratęs išgerti. Kai mamos organizmas ima daugiau gaminti pieno, kūdikis pamažu atpratinamas nuo papildiklio – jo pilant vis mažiau. Taip mažylis ne tik pasisotina, bet, kas labai svarbu, mamos organizmas nuo jos vaikelio prisilietimo ima daugiau gaminti pieno. Su žindymo papildikliais vaikas gali būti maitinamas kelias dienas ar savaites.

• Mamos pieno atsargos

Geriausias pienas yra tiesiai iš krūties. Tačiau pasitaiko, kai pienelio yra daugiau nei reikia. Kaip jį laikyti namuose?

Pasak gydytojos, esant kambario temperatūrai mamos pienas gali stovėti porą valandų. Šaldytuve – parą. Norint išsaugoti ilgesnį laiką reikia dėti į šaldiklį. Tokiu atveju iš karto nutrauktas supilamas į specialų indelį ar maišelį ir užšaldomas. Tokį galima šaldiklyje laikyti tik iki pusės metų.

O jei vaikutis vienu kartu visko nesuvalgo? Ar pusryčių likučiai tiks pietums?

Jei po maitinimo lieka atšildyto pieno, antrą kartą jo užšaldyti negalima. Kad jo neliktų, prieš dėdami į šaldiklį dozuokite. Ir nepamirškite, kad mamos pieno negalima šildyti mikrobangų krosnelėje.

• Košė iš pieno?

Dažnai mamos įsigudrina pusės metų sulaukusiam mažyliui iš savo pieno gaminti košes arba sumaišiusios su tam tikromis bakterijomis pagamina kefyro. Gydytoja R. Petereit to daryti nepataria. Pirmąsias košes geriau virti su vandeniu. Specialistai rekomenduoja iš karto vaikučiui neduoti labai tirštos košės. Pirmam kartui užteks arbatinio šaukštelio, praskiesto šlakeliu mamos pieno.

Ar galima ankstukui duoti kitos mamos, gyvenančios greta, pieno? Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, jeigu mama negali maitinti kūdikio savo pienu, patariama duoti mamos donorės pieno,
nes jų sudėtis labai panaši. Būtina atsižvelgti į mamos donorės ir jūsų kūdikio amžių. Nepamirškite, kad visavertį maistą, ypač pirmuosius pieno lašus, savo kūdikiui gali duoti tik mama.

,,…man žindymo laikotarpis buvo tragiškas su abiem vaikais. Net gimdymo sąrėmiai, trukę 6 val., nepaliko tokių gilių randų širdyje kaip vaikų žindymas. Gal kažkada neradau tinkamų patarimų? Todėl labai norisi pasakyti mamoms: net jei jums nepavyks žindyti – tai nėra pasaulio pabaiga, jūsų meilė yra svarbesnė“, – patirtimi dalijasi 34 savaitę gimusios mažylės mama Julija.

• Mišinukus vartokite atsargiai

Jei mama neturi pieno, svarbu ankstukui parinkti tinkamą mišinuką. Tokiu atveju vertėtų pasitarti su gydytojais. Dažnai dėl pirmaisiais mėnesiais netinkamai parinktų mišinukų ima didėti svoris, o tai vaikučio sveikatai naudos neatneš. Gydytojai įspėja, jog svoris, aišku, turi augti, tačiau ne per daug. Be to, gali būti viršytas tokių medžiagų kaip baltymai kiekis. Ne paslaptis, jei vaikas buvo netinkamai maitinamas iš pat pradžių, vėliau, paauglystėje, jis gali patirti bėdų dėl padidėjusio cholesterolio ar susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis.

,,Jei tik norite maitinti krūtimi, nenuleiskite rankų ištikus pirmai nesėkmei. Prisimenu, kaip žindymo kursuose visoms pareiškiau, jog viliuosi, kad neturėsiu pieno ir nereikės savo kūdikio maitinti pačiai, nes tai sukelia daug vargo, o ir krūtys praranda savo formą. Tačiau mums įkalė, jog žindyti turi ir gali kiekviena. Gimus Elžbietai, kai kiekvienas nutraukto pieno mililitras reiškė papildomą stiprybės lašelį, šimtus kartų mintyse dėkojau savo pusseserei (ačiū, Vilija) už padovanotus žindymo kursus. Tik ten gautų žinių dėka pasiekiau, kad mano mažoji mergytė po poros mėnesių atsisakė buteliuko ir ėmė pasičepsėdama žįsti krūtį. Tad net ir prie buteliuko įpratęs ankstukas gali pradėti žįsti krūtį. Bandykite, o jei trūksta žinių, kreipkitės į žindymo konsultantus. Jie jus nuramins, kad vaikeliui skaudą pilvuką ne nuo jūsų pieno ir kad jei mama nemaitino jūsų savo pienu, tai neturi jokios reikšmės, nes tai nėra paveldima“, – pasakoja ankstukės Elžbietos Onos, gimusios 34 savaitę, mama.

• Donorinio motinos pieno bankas

Kiekvienam vaikučiui geriausia – jo mamos pienas. Tačiau jei mama dėl kokių nors priežasčių jo neturi, geriausias pakaitalas – kitos mamos donorės pienas. Donorės, kaip ir mamos, pienas leidžia išvengti
įvairių ligų, tarp jų pavojingiausios – nekrozinio enterokolito (žarnyno uždegimo).

Pasaulyje yra daugiau kaip 200 donorinio motinos pieno bankų. Pirmasis Lietuvoje įkurtas Kaune. Pasak Kauno klinikų Neonatologijos klinikos vadovės prof. Rasos Tamelienės, kuriant banką buvo domimasi įvairų šalių patirtimi, tačiau galiausiai pasinaudota švedų mokslininkų rekomendacijomis ir griežtai laikomasi jų taisyklių.

Kiekviena mama, sutinkanti būti donore, patikrinama. Iš pradžių moteris turi užpildyti anketą. Joje privaloma nurodyti savo sveikatos būklę, vartojamus vaistus, gyvenimo būdą, žalingus įpročius ir pan.
Jei moteris atitinka nustatytus kriterijus, tą pačią dieną paimami jos pieno ir kraujo mėginiai. Taip siekiama ištirti, ar moteris neserga kokiomis ligomis.

Kol laboratorija pateiks atsakymą, šios mamos pienas bus kaupiamas ir atskirai šaldomas. Kai iš laboratorijos gaunamas patvirtinimas, kad moters kraujas yra geros būklės, pienas tiriamas toliau (šiems procesams reikia daugiau laiko). Tikrinama, ar jis nėra bakteriologiškai užterštas, laboratorijoje daromi bakteriologiniai pasėliai. Tik gavus atsakymą, kad pienas švarus ir tinkamas, visas sukauptas kiekis atšildomas, supilstomas į buteliukus, pasterizuojamas ir vėl užšaldomas. Dvigubas šaldymas sunaikina citomegalijos virusą. Ant kiekvieno buteliuko užrašoma data ir donorės informacinis numeris. Taip nesunkiai atskiriamas ankstukų mamų pienas, kuris ir tenka ankstukams.

Pirmąjį banko gyvavimo mėnesį Kauno klinikų ankstukai išgėrė per 13 litrų donorių pieno. Pienas vaikučiams nekainuoja. Donorinio motinos pieno bankas veikia ir Vaikų ligoninės Neonatologijos centre
Vilniuje.

• Prof. dr. Rasa Tamelienė atsako į tris dažniausiai mamų užduodamus klausimus apie ankstukų mitybą

Dėl kokių priežasčių ankstuko mama neturi pieno?

Pienas gaminasi ne krūtyje, o galvoje, todėl dažniausiai mamos neturi pieno dėl išgyvento streso. Statistika rodo, kad tik viena moteris iš šimto dėl fiziologinių ypatybių gali neturėti pieno. O tų, kurios nemaitina, yra kur kas daugiau. Dažniausiai tam turi įtakos žinių ir praktikos stoka, galbūt kokie nors įsitikinimai.

Neretai mamos guodžiasi, kai vaikelis neramiai miega, verkia, o prie krūties nurimsta. Joms atrodo, kad mažylis vis alkanas. Ne visada taip yra. Tiesiog naujagimiai trokšta psichologinio artumo, būti šalia mamos.

Ką daryti, kad grįžus namo mama ir toliau sėkmingai žindytų krūtimi?

Pirmiausia stengiamasi, kad ligoninėje mamos savo per anksti gimusius kūdikius išmoktų maitinti krūtimi pačios. Neretai joms atrodo, kad jei nusitrauks pieną ir pamaitins iš buteliuko, mažylis daugiau suvalgys ir greičiau augs. Vadinasi, galima bus greičiau grįžti namo. Taip nėra. Reikia vaikelį išmokyti žįsti krūtį ir tik tada vykti namo.

Iki 34 savaitės ankstukų žindymo refleksas dar nėra gerai išsivystęs, todėl jie maitinami per zondą. Žindymo refleksui stiprėjant, leidžiama žįsti pačiam, o trūkstamas pieno kiekis į skrandį vis dar patenka per zondą. Kai vaikutis daugiau nei pusę pieno išgeria pats, zondas ištraukiamas. Dažnai tada mama ima nerimauti, ar mažylis tikrai pavalgęs. Šį mitybos pokytį reikia priimti atsakingai, bet nestresuojant. Mamai patariama nusiraminti ir atsipūsti. Juk viskas gerai, vaikutis pats mokosi žįsti. Žengtas didelis žingsnis į priekį. Kai moteris rami, atsipalaiduoja refleksai, smegenyse ir krūtyse atsiranda pakankamai pieno. Mama turi nepamiršti, kad dabar vaikas suvalgys po mažiau, todėl maitinti reikės dažniau. Iš pradžių rekomenduojama ne rečiau kaip 8 kartus per parą. Jei atsiranda bėdų žindant namie, vertėtų paskambinti savanoriaujančiai mamai ir ji apie žindymą suteiks daugiau informacijos.

Kada ankstukui, be mamos pieno, duoti kito maisto?

Nereikėtų skubėti. Jei mažylis gerai auga žįsdamas mamos pieną, pirmą pusmetį papildomai nieko duoti nereikia. Ankstuko virškinimo sistema turi subręsti ir būti pasiruošusi kitokiam maistui. Todėl papildomai duoti maisto dažniausiai patariama tik tada, kai vaikeliui pagal koreguotą amžių bus šeši mėnesiai. Žinoma, pasitaiko ir išimišimčių. Anksčiau papildomai duoti maisto galima tik tada, jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių tai pataria daryti mažylį prižiūrintis šeimos gydytojas. Nepamirškite, kad pirmuosius metus ankstukui reikia duoti geležies preparatų. Šių atsargų mažylio organizmas nėra natūraliai prikaupęs, todėl gali išsivystyti mažakraujystė. Taip pat, kaip ir visiems kūdikiams, būtina skirti vitamino D. Kiek jo reikės, pasakys gydytojas.

Gležnu kūneliu prisiglausti mamai prie krūtinės, pajusti jos kūno šilumą, kvapą, išgirsti širdies dūžius – tai vienas labiausiai jaudinančių mamos ir vaiko prisilietimų. Šių švelnių laimės minučių tėvai nepamiršta visą gyvenimą. Šios akimirkos itin jautrios, mielos, guodžiančios, apgaubtos meile ir nepamirštama euforija. Palaima mamai ir vaikui.

„Kai pirmą kartą Antanėlį paguldė man ant krūtinės, sunku aprašyti, kas dėjosi mano širdyje. Mažytis, lengvas, švelnus, šiltas ir toks brangus žmogeliukas ramiai miegojo, klausydamasis mano širdies plakimo. Kai atėjo vyro eilė paimti sūnų, jo veide spindėjo tokia nuoširdi laimė, kad neįmanoma buvo sulaikyti ašarų. Jis švelniai, kaip patį trapiausią ir brangiausią žmogų glaudė sūnelį prie krūtinės ir šypsojosi“, – prisiminimais dalijosi 24 savaitę gimusio Antano mama.

Ne paslaptis, kad mamos organizmas, pajutęs prisiglaudusį vaikelį, ima reaguoti. Jei ankstukui per šalta, glaudžiantis mamai prie krūtinės jos kūno temperatūra gali pakilti 2 laipsniais, o jei per šilta – krūtinės temperatūra gali sumažėti 1 laipsniu. Mokslininkai neabejoja, kad vadinamasis kengūros metodas – vienas palankiausių, kad ankstukas sparčiau vystytųsi. Jei mažylio būklė stabili, stengiamasi kuo anksčiau jį padėti mamai ant krūtinės, o po savaitėlės kitos – ir tėčiui.

Guldant mamai ant krūtinės stengiamasi, kad jų oda liestųsi. Naujagimis nurengiamas ir paliekamas tik su sauskelnėmis. Jei mažyliui pasidaro šalta, užmaunama kepurytė, vilnonės kojinės. Naujagimis guldomas mamai ant apnuogintos krūtinės, prie širdies, ir apklojamas. Jis turi liestis pilvuku, kojos ir rankos sulenktos, galva pasukta į šoną.

TAI ĮDOMU…

Kengūros metodas pradėtas taikyti 1979 metais Bogotoje (Kolumbija). Tada sergantiems ir neišnešiotiems naujagimiams pritrūko inkubatorių. Gydytojai neturėjo kur guldyti mažylių, todėl, kad nesušaltų, nusprendė guldyti prie mamų.

Mamoms prie krūtinių, po drabužiais, padėdavo vaikučius. Naujagimių galvas pasukdavo taip, kad ausytė būtų mamai prie širdies. Deguonis mažyliams buvo tiekiamas per deguonies kaukes, jų laidai priklijuojami mamoms prie kūno. Tokioje padėtyje moterys turėjo gulėti ištisas paras. Reikia pripažinti, kad tai nebuvo itin patogu. Tačiau netrukus pastebėta, kad mažylių būklė sparčiai pagerėjo – laikėsi pastovi kūno temperatūra, stabilizavosi kvėpavimas ir širdies darbas. Rezultatas pranoko lūkesčius – buvo išgelbėta daug ankstukų.

Nuo tada kengūros metodas imtas plačiai tyrinėti ir taikyti kitose šalyse. Šiandien jo efektyvumas patvirtintas mokslininkų darbuose, jis laikomas vienu svarbiausių gydymo ir naujagimio sveikatos stiprinimo būdų. Be to, neseniai Švedijoje imta plačiai taikyti nuolatinį buvimą kartu. Jei vaikutis gimė ne anksčiau kaip 31-ą savaitę ir jo būklė stabili, jis iškart dedamas mamai ant krūtinės ir pririšamas apjuosiant specialia nešioklės juosta. Mama ir kūdikis tampa neišskiriami. Deguonies aparatas vaikučiui pritvirtinamas taip, kad mama galėtų nešiotis kartu.

• Kengūros metodo teigiamas poveikis naujagimiui:

– gerėja kvėpavimas;

– stabilizuojasi širdies veikla;

– mažylis kiečiau miega;

– gerai palaikoma kūno šiluma;

– geriau auga svoris;

– sumažėja stresas ir skausmas, greitai pasiekiama ramybės būsena.

• Kengūros metodo nauda mamai ir tėčiui:

– skatinama mamos pieno gamyba;

– mažėja tėvų patiriamas stresas, imama labiau pasitikėti savimi;

– atsiranda ryšys tarp tėvų ir naujagimio.

• Kengūros metodas ir žindymas

Kengūros metodas yra pirmasis žingsnis žindymo krūtimi link. Gulėdamas mamai prie krūtinės mažylis užuodžia pieno kvapą, jaučia jos odos šilumą, o tai skatina žindymui reikalingus refleksus. Naujagimis
pats susiranda krūtį ir bando ją žįsti. Tiesioginis prisilietimas prie odos labai svarbus, kad mamos organizmas nuolat gamintų pieną, nes laikant naujagimį prie kūno išsiskiria už tai atsakingi hormonai prolaktinas ir oksitocinas.

Jei mamai nusitraukti pieną yra sudėtinga, patariama prieš tai palaikyti vaikelį prie krūtinės. Prisilietimas prie odos sušildo ir atpalaiduoja spenelius, suaktyvėja pieno latakų darbas.

• Kada galima pradėti taikyti kengūros metodą?

Kengūros metodas imamas taikyti, kai stabilizuojasi naujagimio būklė ir atliekant procedūras jis gerai toleruoja prisilietimus. Prie vaikelio prijungta aparatūra nesutrukdys taikyti šį būdą, tik iškeliant iš inkubatoriaus reikės pagalbos. Kol naujagimis guli intensyviosios terapijos skyriuje, iš anksto paprašykite slaugytojos atlikti reikalingas procedūras. Taip su vaikučiu galėsite netrikdomi mėgautis artimu ryšiu.

• Kaip dažnai ir kiek laiko reikėtų taikyti kengūros metodą?

Kuo dažniau ir ilgiau – tuo geriau! Minimali šio būdo taikymo trukmė – 60 minučių, nes mokslininkų tyrimai parodė, kad kuo ilgesnis laikas, tuo geriau jaučiasi mažylis. Taip pat šio būdo taikymo trukmė priklauso nuo to, kiek laiko tėtis ar mama su kūdikiu jaučiasi patogiai. Liestis prie odos galima ir maitinant per zondą. Stabilios sveikatos būklės mažylis mamai prie krūtinės gali gulėti 2–3 valandas.

Mūsų seneliai visus darbus nudirbdavo dainuodami sutartines, mūsų tėvai užplėšdavo dainą per susibūrimus, šventes ir vakarėlius. Šių dienų tėveliai viešai dainuoti nedrįsta. Nemadinga. O psichologai kaip susitarę tvirtina, jog dainuojanti mama ar tėtis – didelis džiaugsmas vaikų ausytėms, nes mažyliai girdi pakilų ir švelnų tėvų balsą, jaučia sklindančias geras emocijas. Be to, dainuojantis žmogus gali būti liūdnas, gali būti linksmas, bet niekada suirzęs.

Mokslininkai jau įrodė stebuklingą gydantį muzikos poveikį. Melodijos garsas pritildo pasaulio triukšmą ir tarytum nuslopina tvyrančią įtampą. Klausantis muzikos sulėtėja širdies ritmas, nurimstama.

Apie muzikos terapiją kalbamės su Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės Neonatologijos skyriaus gydytoja dr. Rasa Garunkštiene, apgynusia disertaciją tema ,,Muzikos terapijos poveikis neišnešiotų naujagimių širdies susitraukimų dažniui, kraujo įsotinimui deguonimi, elgsenai ir tolesnei raidai“.

• Mokslinis tyrimas

2008–2009 m. Vilniaus ir Kauno klinikose buvo atliktas tyrimas, kaip muzika veikia neišnešiotus naujagimius. Buvo tiriami 35 labai mažo svorio (apie 1 200 g) mažyliai, gimę iki 32 savaitės.

Kiekvienas naujagimis buvo stebimas tris dienas iš eilės po 20 minučių. Pirmąją dieną lopšines dainavo muzikos terapeutė. Antrąją buvo leidžiamas tų pačių lopšinių įrašas. O trečią dieną – jokios muzikos. Visas tris dienas naujagimis buvo filmuojamas ir kas penkias minutes fiksuojamos jo gyvybinės funkcijos: širdies susitraukimų dažnis, deguonies kiekis kraujyje.

Vėliau peržiūrėjus įrašus buvo įvertintas kiekvieno ankstuko elgesys, aparatūros užfiksuoti rodmenys. Rezultatai buvo akivaizdūs – muzikos terapija veikia teigiamai.

Beje, gyvai niūniuojamos lopšinės teikė daugiau naudos. Turbūt todėl, kad muzikos terapeutė lopšinę dainavo žiūrėdama į vaikutį, tad iškart galėjo matyti, kaip šis reaguoja. Tada lengviau nuspręsti, kaip dainuoti – garsiau, tyliau, lėčiau ar greičiau. Tad galima daryti išvadą, kad ankstukams labiau patinka gyvo garso individualūs „koncertai“.

• Pirmosios dainos – lopšinės

Atliekant tyrimą pirmenybė teikta lopšinėms, nes jos monotoniškesnės nei kitos dainos ir greičiau nuramina. Pasak dr. R. Garunkštienės, buvo stengiamasi, kad naujagimiai nepervargtų, nes juos ir taip trikdo įvairūs garsai, pojūčiai, negalavimai.

Lopšinių tempas atitinka mamos širdies ritmą ir geriausia, kai ją niūniuoja mama. Juk vaikutis jau yra girdėję jos balsą. Dar įsčiose nuo šio balso pasijusdavo ramiau. Kartu mamos balsas stimuliuoja vaiko jutimines sistemas – lytėjimą, klausą ir regą. Gimdoje šie pojūčiai vystosi natūraliai. Todėl anksčiau laiko gimusiam vaikui būtina girdėti mamos balsą. Juo labiau kad po gimdymo ankstukas patenka į sudėtingą aplinką, kuri turi įtakos jo jutiminiam vystymuisi: per anksti susiduria su šviesa, garsais, patiria skausmą. Taip pat turi įtakos ir ligoninės darbo ritmas.

• Vaikutis tiesiog ,,išplaukia“ iš reanimacijos

Gydytoja dr. R.Garunkštienė pripažįsta, kad ją ne tik nustebino muzikos poveikis naujagimiams, bet tai pakeitė ir jos požiūrį į slaugą. ,,Kai matai, kad išgirdęs garsus naujagimis suklūsta ir prie jo prijungtos
aparatūros rodmenys ima normalizuotis, apima geras jausmas – muzika veikia, – pasakoja neonatologė. – Tada supranti, kokią gydomąją galią turi garsai. Nors jau anksčiau pastebėjome, kad nuolat girdėdamas mamos niūniavimą vaikutis sparčiau sveiksta. Tad jis tarsi „išplaukia“ iš reanimacijos. Todėl skatiname mamas kalbėti, dainuoti kuo dažniau.“

O kaip su tėčio balsu? Būdamas mamos įsčiose vaikas girdi ir tėvo balsą, todėl į tai taip pat vertėtų atsižvelgti. Tai įrodė kitas tyrimas, kai ir mamos, ir tėčiai buvo skatinami mažyliams nuolat (kai nemiega) dainuoti, kalbėti. Rezultatai nudžiugino – sustiprėję ir ūgtelėję mažyliai iki 36 savaitės buvo ,,komunikabilesni“ – dažniau stengėsi ,,kalbėti“ patys.

• Galimas net klasikinis rokas

Pirmąkart muzikos terapija ankstukams imta taikyti dar 1975 metais JAV. Vėliau ji pasiekė Europą. Šiandien jau daugelyje ligoninių su įvairaus amžiaus ir būklės pacientais dirba muzikos terapeutai. Ši praktika greitai bus taikoma ir Lietuvoje. Universitete jau galima įgyti muzikos terapeuto specialybę. Jis ligoniui parenka tinkamą muziką, ją atlieka pritariant instrumentams. ,,Šveicarijoje esu mačiusi, kai muzikos terapeutė porą savaičių lanko neišnešiotus naujagimius ir jų tėvelius, – pasakoja neonatologė. – Kartu atsineša tėvų pasirinktą muzikos instrumentą – gitarą, kankles, metalofoną… Mama uždeda ranką ant vaikučio ir ima niūniuoti, o specialistas pritaria su instrumentu.“

Gali skambėti ir vaikiškos dainelės. Tik nuo jų naujagimis taps aktyvesnis. Vaikų balsai skardesni, aukštesni, todėl gležnam ankstukui nelabai tinkami. Paprastai truputį ūgtelėjęs, nuo 32 savaitės, mažylis toleruoja įvairesnes melodijas. Didesniems ir jau sustiprėjusiems siūloma paklausyti Mocarto, gamtos garsų. O kaip su populiariąja, sunkiąja roko muzika? Pasak gydytojos, tokia muzika tikrai nenuramins, nebent būtų specialiai pritaikyta. Tačiau jei mama nėštumo metu daug klausėsi sunkiosios muzikos, tai gali palankiai nuteikti vaikelį.

• Kada geriausia niūniuoti lopšinę?

Kelis kartus per dieną. Paprastai geriausia paniūniuoti kokią melodiją, kai daromos skausmingos procedūros – duriama į kulniuką, veną. Įrodyta, tokia daina sumažina stresą, o kartu ir skausmą. Jei mamos nėra šalia, paleidžiamas jos balso įrašas. Tai paprastai daroma penkiskart per dieną po procedūrų, pavalgius. Tada mažylis greičiau nurimsta ir užmiega. Įrašas – nebūtinai lopšinės. Gali būti pasakos, laiškai, palinkėjimai. Kartais įrašomas abiejų tėvų pokalbis ar bendra daina. Dainos ar skaitomos knygos turinys nėra svarbus. Svarbiausia, kad ankstukas girdėtų ramų mamos balsą. Įrašo trukmė – apie 15 min. Bet visada geriau, kai tėvai šalia šnekina mažylį.

Ar šiais laikais mamos moka lopšinių? ,,Įrašus visada perklausau ir patikrinu su specialia programa, – pasakoja gydytoja R. Garunkštienė. – Nes svarbu tinkamas tolygus balso tembras. Džiugu, kai mamos
moka daug gražių lopšinių. Žinoma, iš pradžių jos jaučiasi nedrąsiai. Todėl prašome įrašą padaryti namie.“ Įrašus galima leisti apie 40 decibelų (dB) garsumu. Palyginimui: 35 dB – žmonių šnabždesys, 40 dB – negarsi kalba, 50 dB – įprasta kalba.

• Muzikos jėga:

– Klausydamasis muzikos vaikutis mažiau jaučia skausmą, po skausmingų procedūrų greičiau nurimsta.

– Muzika atpalaiduoja, naujagimis būna ramesnis, geriau miega.

– Klausant muzikos tausojamos vaikelio jėgos ir jis greičiau sustiprėja.

– Muzika gerina naujagimio širdies darbą, kraujas geriau įsisavina deguonį, rečiau pasitaiko kvėpavimo sustojimų (apnėjų).

– Greičiau auga naujagimio svoris. Sustiprėja čiulpimo refleksas, geriau įsisavinamas maistas.

– Muzika ne tik padeda sustiprinti tarpusavio ryšį, bet ir mažina mamos nerimą, ji būna pakilesnės nuotaikos ir net ilgiau žindo.