Tėvų pagalba ankstukui ligoninėje

Tad nuo ko tėvams pradėti bendrauti? Nuo paprasto pasveikinimo: „Labas, mažyli…“ Nusišypsoti, atidarius inkubatoriaus dureles padėti rankas šalia naujagimio, šitaip pabūti minutę kitą. Galima paprašyti ligoninės personalo, kad pabūtų šalia ir paaiškintų, kaip kūdikį liesti, ko geriau nedaryti. Netrukus tėvai pajunta, kad noras paliesti mažylį, būti šalia jo nugali visas baimes.

Tačiau kaip suprasti, kas vaikeliui patinka, o kas ne? Kokia ankstukų kalba? Laiku gimęs vaikas nepasitenkinimą ar norus išreikš verkdamas – stipriau ar silpniau. O ankstukas dažniausiai neturi jėgų net verkti. Tik sustiprėję ar vyresni (nuo 31 savaitės) gali išleisti tylų garsą, primenantį peliuko cypsėjimą, o patys mažiausi tiesiog guli užsimerkę. Pasak ergoterapeutės J. Dovydėnaitės, sunku patikėti, tačiau nemalonius jausmus gali sukelti net paprasčiausiais mažylio pasukimas ant šono.

Nors ankstukų ,,bendravimas“ su aplinka ribotas, visgi iš kai kurių kūno pokyčių galima suprasti, kas patinka, o kas ne. Bet kokio amžiaus vaikas reaguoja į kiekvieną aplinkos dirgiklį. Kadangi nervų sistema dar nėra išsivysčiusi, reakcija gali būti neįprasta. Nepasitenkinimą jis gali parodyti ne tik veido išraiška. Gali pakisti ir odos spalva – patamsėti arba, priešingai, pašviesėti. Svarbūs ir prie vaiko prijungtos medicininės aparatūros rodmenys, nes laiku įspėja apie gyvybinių funkcijų pakitimus. Tai matyti, kai naujagimis kalbinamas, liečiamas, keičiama jo padėtis, maitinamas. Specialistai sako, kad iš pradžių geriausiai galima pažinti savo vaiką ir suprasti jo kūno kalbą keičiant sauskelnes. Galima stebėti, kaip kūdikis reaguoja į prisilietimus. Iš pradžių sauskelnes keičia ligoninės personalas, vėliau tai daro tėvai. Žinoma, stengiamasi, kad tėvai imtų rūpintis vaikeliu kuo anksčiau.

Kaip mažyliui suteikti kuo daugiau komforto? Juk dabar neįprastomis sąlygomis turi formuotis visos jo funkcinės sistemos. Viena svarbiausių – nervų, kai vystosi smegenys. Jos turi būti ypač apsaugotos ir
gauti kuo daugiau malonių impulsų. Būtina, kad vaikučiui būtų patogu, niekas ir niekur nespaustų, netrintų. To reikia, kad jausdamasis saugiai ir patogiai jis galėtų greičiau vystytis ir augti.

Ergoterapija imta taikyti visai neseniai, kai moksliniais tyrimais buvo įrodyta, kad sudarius patogias sąlygas, pavyzdžiui, paguldžius vaikutį taip, kad jis jaustųsi patogiai, jo būklė gana greitai pagerėja. Paaiškinti nesunku – tai sumažina stresą. Naujagimis geriau vystosi, kai guldant stengiamasi sukurti tokią padėtį, kuri primintų mamos įsčias – sulenktų kojyčių pėdutės turi liestis, o rankytes reikėtų sulenkti ties pilvuku ar šalia burnos. Gimdoje vaisiaus galva būna šiek tiek palenkta į priekį, o palinkęs stuburas primena raidę C. Kai įsčiose sumažėja vietos ir ima vystytis nervų bei raumenų sistemos, ši padėtis vaisiui fiziologiškai yra patogi. Taip susidaro palankiausios sąlygos vystytis bendrajai ir smulkiajai motorikai.

Ankstukų raumenys dar nėra gerai išsivystę, jų tonusas būna žemas, todėl kūdikis negali pats pakelti nei rankos, nei kojos, negali galūnių pritraukti arčiau kūno ar pasukti galvos. Paguldytas ant nugaros suglemba ištiestomis rankomis ir kojomis. Tokia padėtis nėra patogi, be to, įsitempia besiformuojantys raumenys, kaulai ir tai sukelia stresą. Patogesnę kūno padėtį padeda išlaikyti specialios pailgos minkštos pagalvėlės su rankovėmis, iš kurių ir susukamas „lizdelis“. Galima naudoti ir iš vystyklų susuktus volelius. Tiesa, kiekvienas naujagimis šiek tiek gali judėti ir pats. Tai priklauso nuo vaikučio individualaus išsivystymo. Kartais jis ištiesia koją ar ranką, bet paskui sulenkti negali. Tad reikėtų padėti jam tai padaryti. Kad vaikas geriau jaustųsi, padėtys keičiamos dažnai, kas 2–3 valandas.

* Stengiamasi imituoti padėtį gimdoje.
* Jei įmanoma, galva ir kūnas turi būti vienoje linijoje.
* Petukai turi būti truputį pritraukti į priekį.
* Rankos sulenktos per alkūnes, plaštakos arti burnos.
* Kojos lengvai sulenktos, kad pėdos galėtų atsiremti.
* Nugara švelniai sulenkta, kaklas neturi būti įsitempęs.
* Iš visų pusių suformuotą atramą naujagimis turi jausti, tačiau negali būti varžomi jo judesiai.

* Mažėja arba didėja širdies susitraukimai (tai parodo prie naujagimio prijungta įranga).
* Mažėja kraujo įsotinimas deguonimi.
* Ištiesęs įtempia rankas ir kojas.
* Išskėčia rankų pirštus.
* Kūną išriečia lanku.
* Suglemba visas kūnas.
* Žiovauja.
* Nusuka žvilgsnį.
* Apsiblausęs, mieguistas žvilgsnis.
* Ima raukytis.

* Stabilūs širdies susitraukimai.
* Stabilūs kraujo įsotinimo deguonimi rodikliai.
* Rankos sulenktos prie kūno, plaštakos padėtos prie veido.
* Kojos sulenktos, visas kūnas atsipalaidavęs, tačiau nesuglebęs.
* Ramus miegas.
* Ramus būdravimas.
* Veide atsispindi ramybė ir atsipalaidavimas.
* Stengiasi sutelkti žvilgsnį.

Uždėkite rankas ant naujagimio, tarsi norėdami susukti saugų lizdelį: vienas delnas – ant galvos, kitu apglėbkite kojas ir pritraukite jas prie kūno. Tokia padėtis primena vaisiaus pozą gimdoje, todėl vaikutis nurimsta, o tada jau galima keisti padėtį ar išimti jį iš inkubatoriaus. Jei atliekant procedūras kūdikis jaučia nerimą, padarykite pertrauką ir leiskite jam pailsėti.

Tyliai ir švelniai pašnekinkite ir tik tada lieskitės prie jo kūnelio. Taip padėsite naujagimiui nusiteikti, kad su juo bus kažkas daroma.

Jei norite sumažinti stresą per skausmingas ar diskomfortą keliančias procedūras (pavyzdžiui, imant kraują iš kulniuko), naujagimio rankytes pritraukite prie kūno, kad plaštakos būtų prie veido, o kitą savo delną uždėkite jam ant galvos. Šitaip kūdikis greičiau nurims, nes jaus švelnų mamos prisilietimą, ir suvoks, kad jį supa artimų žmonių globa ir meilė.

Išvengti streso padės ir čiulptukas, taip pat vaikelis mielai įsikibs mamai į pirštą ar švelnią audinio skiautę.

Dažnai stresą sukelia padėties keitimas, staigūs judesiai. Todėl visus veiksmus atlikite labai lėtai ir švelniai.

Nuo 27–28 savaitės kūdikiui duodamas ypač mažas specialus čiulptukas. Jis padeda nusiraminti, todėl gali būti naudojamas per skausmingas procedūras. Tačiau svarbiausia jo užduotis – išmokyti žįsti. Daugelio anksčiau gimusių mažylių nesusiformavusios rijimo funkcijos, todėl čia jums puikiai padės čiulptukas. Maitinant per zondą, čiulptukas irgi dedamas į burnytę. Dažnai čiulptukas suvilgomas mamos pienu ir mažyliams tai labai patinka.

Gležnu kūneliu prisiglausti mamai prie krūtinės, pajusti jos kūno šilumą, kvapą, išgirsti širdies dūžius – tai vienas labiausiai jaudinančių mamos ir vaiko prisilietimų. Šių švelnių laimės minučių tėvai nepamiršta visą gyvenimą. Šios akimirkos itin jautrios, mielos, guodžiančios, apgaubtos meile ir nepamirštama euforija. Palaima mamai ir vaikui.

„Kai pirmą kartą Antanėlį paguldė man ant krūtinės, sunku aprašyti, kas dėjosi mano širdyje. Mažytis, lengvas, švelnus, šiltas ir toks brangus žmogeliukas ramiai miegojo, klausydamasis mano širdies plakimo. Kai atėjo vyro eilė paimti sūnų, jo veide spindėjo tokia nuoširdi laimė, kad neįmanoma buvo sulaikyti ašarų. Jis švelniai, kaip patį trapiausią ir brangiausią žmogų glaudė sūnelį prie krūtinės ir šypsojosi“, – prisiminimais dalijosi 24 savaitę gimusio Antano mama.

Ne paslaptis, kad mamos organizmas, pajutęs prisiglaudusį vaikelį, ima reaguoti. Jei ankstukui per šalta, glaudžiantis mamai prie krūtinės jos kūno temperatūra gali pakilti 2 laipsniais, o jei per šilta – krūtinės temperatūra gali sumažėti 1 laipsniu. Mokslininkai neabejoja, kad vadinamasis kengūros metodas – vienas palankiausių, kad ankstukas sparčiau vystytųsi. Jei mažylio būklė stabili, stengiamasi kuo anksčiau jį padėti mamai ant krūtinės, o po savaitėlės kitos – ir tėčiui.

Guldant mamai ant krūtinės stengiamasi, kad jų oda liestųsi. Naujagimis nurengiamas ir paliekamas tik su sauskelnėmis. Jei mažyliui pasidaro šalta, užmaunama kepurytė, vilnonės kojinės. Naujagimis guldomas mamai ant apnuogintos krūtinės, prie širdies, ir apklojamas. Jis turi liestis pilvuku, kojos ir rankos sulenktos, galva pasukta į šoną.

TAI ĮDOMU…

Kengūros metodas pradėtas taikyti 1979 metais Bogotoje (Kolumbija). Tada sergantiems ir neišnešiotiems naujagimiams pritrūko inkubatorių. Gydytojai neturėjo kur guldyti mažylių, todėl, kad nesušaltų, nusprendė guldyti prie mamų.

Mamoms prie krūtinių, po drabužiais, padėdavo vaikučius. Naujagimių galvas pasukdavo taip, kad ausytė būtų mamai prie širdies. Deguonis mažyliams buvo tiekiamas per deguonies kaukes, jų laidai priklijuojami mamoms prie kūno. Tokioje padėtyje moterys turėjo gulėti ištisas paras. Reikia pripažinti, kad tai nebuvo itin patogu. Tačiau netrukus pastebėta, kad mažylių būklė sparčiai pagerėjo – laikėsi pastovi kūno temperatūra, stabilizavosi kvėpavimas ir širdies darbas. Rezultatas pranoko lūkesčius – buvo išgelbėta daug ankstukų.

Nuo tada kengūros metodas imtas plačiai tyrinėti ir taikyti kitose šalyse. Šiandien jo efektyvumas patvirtintas mokslininkų darbuose, jis laikomas vienu svarbiausių gydymo ir naujagimio sveikatos stiprinimo būdų. Be to, neseniai Švedijoje imta plačiai taikyti nuolatinį buvimą kartu. Jei vaikutis gimė ne anksčiau kaip 31-ą savaitę ir jo būklė stabili, jis iškart dedamas mamai ant krūtinės ir pririšamas apjuosiant specialia nešioklės juosta. Mama ir kūdikis tampa neišskiriami. Deguonies aparatas vaikučiui pritvirtinamas taip, kad mama galėtų nešiotis kartu.

• Kengūros metodo teigiamas poveikis naujagimiui:

* gerėja kvėpavimas,
* stabilizuojasi širdies veikla,
* mažylis kiečiau miega,
* gerai palaikoma kūno šiluma,
* geriau auga svoris,
* sumažėja stresas ir skausmas, greitai pasiekiama ramybės būsena.

• Kengūros metodo nauda mamai ir tėčiui:

* skatinama mamos pieno gamyba,
* mažėja tėvų patiriamas stresas, imama labiau pasitikėti savimi,
* atsiranda ryšys tarp tėvų ir naujagimio.

• Kengūros metodas ir žindymas

Kengūros metodas yra pirmasis žingsnis žindymo krūtimi link. Gulėdamas mamai prie krūtinės mažylis užuodžia pieno kvapą, jaučia jos odos šilumą, o tai skatina žindymui reikalingus refleksus. Naujagimis
pats susiranda krūtį ir bando ją žįsti. Tiesioginis prisilietimas prie odos labai svarbus, kad mamos organizmas nuolat gamintų pieną, nes laikant naujagimį prie kūno išsiskiria už tai atsakingi hormonai prolaktinas ir oksitocinas.

Jei mamai nusitraukti pieną yra sudėtinga, patariama prieš tai palaikyti vaikelį prie krūtinės. Prisilietimas prie odos sušildo ir atpalaiduoja spenelius, suaktyvėja pieno latakų darbas.

• Kada galima pradėti taikyti kengūros metodą?

Kengūros metodas imamas taikyti, kai stabilizuojasi naujagimio būklė ir atliekant procedūras jis gerai toleruoja prisilietimus. Prie vaikelio prijungta aparatūra nesutrukdys taikyti šį būdą, tik iškeliant iš inkubatoriaus reikės pagalbos. Kol naujagimis guli intensyviosios terapijos skyriuje, iš anksto paprašykite slaugytojos atlikti reikalingas procedūras. Taip su vaikučiu galėsite netrikdomi mėgautis artimu ryšiu.

• Kaip dažnai ir kiek laiko reikėtų taikyti kengūros metodą?

Kuo dažniau ir ilgiau – tuo geriau! Minimali šio būdo taikymo trukmė – 60 minučių, nes mokslininkų tyrimai parodė, kad kuo ilgesnis laikas, tuo geriau jaučiasi mažylis. Taip pat šio būdo taikymo trukmė priklauso nuo to, kiek laiko tėtis ar mama su kūdikiu jaučiasi patogiai. Liestis prie odos galima ir maitinant per zondą. Stabilios sveikatos būklės mažylis mamai prie krūtinės gali gulėti 2–3 valandas.

Nuo pirmųjų gyvenimo valandų ankstukui būtinos gyvybinę energiją palaikančios medžiagos. Kaip jos galėtų patekti į vaiko organizmą?Juk jis dar nemoka maitintis įprastai, ne per placentą. Maža to, dar neišsivysčiusi virškinimo sistema:

* Skrandžio tūris itin mažas, be to, silpna žarnyno peristaltika.
* Skrandis per mažai išsiskiria sulčių ir tulžies maistui virškinti, todėl ne taip gerai įsisavinami riebalai bei maistingosios medžiagos.
* Neretai dėl nesuvirškinto maisto mažyliui pučia pilvuką, nes jį tempia susidariusios dujos.
* Iki 24 savaitės gimusių kūdikių dar nėra susiformavęs čiulpimo refleksas.
* Tik nuo 34 savaitės mažylis dažniausiai geba suderinti maitinimąsi su rijimu ir kvėpavimu.
* Daugelis naujagimių nuo 34–35 gestacijos savaitės išmoksta žįsti.

Tad gydytojas neonotologas kartu su dietologu kiekvienam vaikučiui individualiai, atsižvelgdamas į jo svorį ir būklę, sudaro mitybos planą. Neišnešiotas naujagimis gali būti maitinamas trim būdais: pieną žįsti pats, per zondą (tiesiai į skrandį) arba parenteriniu (į veną) būdu.

• Skystis į veną

Naujagimiams, sveriantiems iki 1 500 g ir gimusiems iki 32 savaitės, be motinos pieno, skiriamas parenterinis maitinimas: mažyliui į veną per kateterį sulašinama maisto medžiagų. Toks skystis kiekvienam kūdikiui paruošiamas individualiai. Atsižvelgiama net į tai, kiek lašų per minutę sulašės į organizmą. Tai itin kruopštus ir atsakingas darbas. Pasak gydytojos, nepatartina šio skysčio padauginti, bet negerai ir kai jo per mažai. Jei mažylis kartu maitinamas per zondą, į veną skysčio lašinama mažiau. Jei vaikutis užsikrėtęs infekcija, jam skiriama antibiotikų, todėl skysčių reikia daugiau.

• Tiesiai į skrandį

Visi neišnešioti naujagimiai, sveriantys apie 1 800 g ir didesni, kurie dar nesugeba gerai čiulpti ar ryti, mažytėmis porcijomis maitinami per zondą, tiesiai į skrandį. Per kiekvieną maitinimą zondas įkišamas per burną arba nosį. Zondas gali būti laikomas ir 3–4 paras. Maitinant per zondą pasirūpinama, kad tokiame maiste būtų ir mamos pieno. Nors vienas lašas. Kuo bus maitinamas, priklauso nuo vaiko būklės ir kaip jis toleruoja maistą. Mažylis gali būti maitinamas mamos ar donorės pienu, taip pat pieno mišiniais, skirtais neišnešiotiems naujagimiams. Jei maitinama mišiniu, gydytojas apskaičiuoja dirbtinio pieno sudėtį, atsižvelgdamas į visas būtinas vaikučio augimui reikalingas medžiagas (baltymai, riebalai ir angliavandeniai, taip pat vitaminai). Dėl itin mažo skrandžio tūrio pirmieji maitinimai apsiriboja vos keliais lašais. ,,Man teko apskaičiuoti itin gležnam naujagimiui tik 2 ml motinos pieno per parą“, – patirtimi dalijasi gydytoja dietologė Rūta Petereit. Pirmąją parą ankstukui užtenka 1–2 ml pieno kilogramui kūno svorio.

• Kiek maisto atsižvelgiant į svorį gali priimti vaiko virškinimo sistema?

Ką tik gimusio naujagimio žarnynas yra visiškai švarus ir jame gali susidaryti bet kokia mikroflora. Jo imuninė sistema dar nėra išsivysčiusi, todėl jis neatsparus infekcijoms. Pirmojo maitinimo metu (per pirmąsias 12 gyvenimo valandų) vaikas turėtų gauti mamos pieno. Tai ypač svarbu, nes galima išvengti žarnyno uždegimo, nuo kurio dažnai kenčia ankstukai. Būtent dėl natūralaus maitinimo susiformuoja geroji žarnyno mikroflora. Imunoglobulinai (kitaip tariant, baltymai) patekę į skrandį padengia gleivinę ir taip apsaugo mažylį nuo patogeninių bakterijų ar virusų. Taip pat šie baltymai stimuliuoja skrandžio darbą, priversdami jį dirbti ir greičiau vystytis.

Mamos priešpienyje, kuris išsiskiria pirmosiomis dienomis, yra įvairių imunoglobulinų, vitaminų, skatinančių augimą. Priešpienis padeda naujagimio organizmui atsikratyti nereikalingų medžiagų, nes turi vidurius laisvinančių savybių. Mažylis dažniau tuštinasi ir taip iš žarnyno greičiau pašalinami mekonijai – tamsios išskyros.

• Mamos pienas – visavertis tinkamas maistas

Mamos pienas nėra šiaip skystis – tai audinys, kaip ir kraujas. Tai gyvos ląstelės, kurios leis mažyliui sėkmingai vystytis ir augti. Mamos pienas lengvai virškinamas, visada šviežias ir tinkamos temperatūros. O visų svarbiausia – tinka konkrečiai jos vaikui. Tuo yra unikalus. Jo sudėtis keičiasi priklausomai nuo vaiko amžiaus ir net būklės. Kaip šitaip gali būti? Kaip mamos organizmas gali tai numatyti?

Mokslininkai aiškina taip: nuo pirmųjų nėštumo savaičių, veikiamas hormonų pokyčių, moters organizmas persitvarko. Nuo pat pastojimo pradžios krūtys ruošiasi savo pirminei misijai – kūdikio maitinimui. Jei vaikutis gimsta anksčiau, mamos pieno sudėtis kinta dėl tuo metu organizme vyraujančių hormonų. Jie ir ,,numano“, kaip išsivystęs buvo vaisius ir kokių maistingųjų medžiagų jam dabar reikia.

Mamos piene yra įvairių medžiagų, skatinančių vaiko augimą ir stiprinančių imunitetą. Tokiame piene yra tinkamai subalansuotas kalcio bei fosforo kiekis. Šie elementai būtini ir iš mamos pieno pasisavinami
daug geriau (iki 60 proc.). Be to, labai geras kalcio ir fosforo santykis – 2:1 (karvės piene – 1:1). Svarbus mikroelementas geležis iš mamos pieno pasisavinamas net 49 proc. Gerai subalansuotas vitamino E kiekis saugo virškinimo sistemą ir normalizuoja žarnyno darbą bei mikroflorą.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad mamos pienu žindomi ar per zondą jo gaunantys ankstukai yra atsparesni ligoms, rečiau serga vidurinės ausies uždegimu (o tai būdinga šiems mažyliams), taip pat penkis kartus rečiau šlapimo takų infekcijomis. Įrodyta, kad mamos pienu maitinami vaikai ir vėliau būna sveikesni, neturi antsvorio, turi sveikesnius dantukus.

• Ankstukas pasisotina lėčiau

34–35 savaičių naujagimiai gali sėkmingai žįsti patys, nes geba derinti maitinimąsi su kvėpavimu. 35–36 savaitę gimęs vaikutis mamos pienu gali būti maitinamas praėjus dviem valandoms nuo gimimo. Paprastai mažylis pasisotina maždaug per 20 minučių, nes jis žinda lėčiau, greičiau pavargsta. Natūralu, jei vaikutis pasisotins ir per 30–40 minučių. Per parą jį reikėtų maitinti 10–12 kartų. Tačiau vėliau, augant, galima tai daryti rečiau. Norint suprasti, kiek pieno mažylis išžinda, ar jam pakanka, reikia jį prieš valgį ir po valgio pasverti. Būtinai su tais pačiais drabužėliais ir sauskelnėmis. Tik taip galėsite tiksliai žinoti.

• Kaip auga ankstukas?

O kaip auga ankstuko svoris? Pirmąsias dienas visi naujagimiai netenka šiek tiek svorio, nes pasišalina skysčiai. Pirmąsias gyvenimo dienas naujagimis gali netekti iki 15–20 proc. buvusio svorio. O antrąją
gyvenimo savaitę, kai stabilizuojamos gyvybinės funkcijos, svoris pamažu auga ir per 2–3 savaites mažylis jau būna tokio pat svorio, kaip ką tik gimęs. Vidutiniškai priaugama po 15 g per dieną. Taip pat yra ir su ūgiu – 0,5–0,8 cm per savaitę. Galvos apimtis padidėja iki 1 cm per 7 dienas. Tiesa, svoris neauga tolygiai, didėjimo kreivė labiau primins laiptus. Todėl vertinama atsižvelgus į ilgesnį laikotarpį.

Nepamirškite, kad ankstuko svoris gali sumažėti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, jam trūksta kalorijų, užsikrėtė infekcija, sutriko kvėpavimas. Pastaruoju atveju sunaudojamos augimui skirtos kalorijos. Kritęs ir staiga padidėjęs svoris gydytojams rodo, kad kuo skubiau reikia imtis reikiamų priemonių.

„ …mano galvoje įsijungė kitas bėgis, su žinute, jog nei gailėtis, nei ašarų lieti nėra prasmės, tai nepadės stiprėti mano ankstukui, reikia gaminti pieną. Supratau, kad geriausia, ką dabar galiu padaryti, tai rūpintis pieno lašų rinkimu savo mažučiui. Tą ir dariau. Nuo vieno maitinimo iki kito vis varvinau tuos lašus, kad atėjus laikui, po 3 valandų, turėčiau reikiamą normą. Kartais kelių mililitrų pritrūkdavo, todėl vėl bandydavau juos surinkti, kad tik Dominykas gautų, kiek reikia. Ir taip pusantro mėnesio dieną naktį. Vėliau, kai sūnelis šiek tiek sustiprėjo, bandžiau maitinti krūtimi, bet per valandą jis iščiulpdavo gal tik 20 ml, o dar 40 ml trūkdavo… Pamažu ėmiau maitinti tik krūtimi. Ir taip iki 1 mėnesio. Niekas netikėjo, kad man pavyks pačiai pamaitinti, juk Dominykas gimė po cezario pjūvio. Iš pradžių jis buvo maitinamas per zondą, vėliau – iš buteliuko“, – pasakojo 31 savaitę gimusio Dominyko mama.

• Ankstuko ir išnešioto naujagimio mamos pieno sudėties skirtumai

Geriausias pienas yra tiesiai iš krūties. Tačiau pasitaiko, kai pienelio yra daugiau nei reikia. Kaip jį laikyti namuose?

Pasak gydytojos, esant kambario temperatūrai mamos pienas gali stovėti porą valandų. Šaldytuve – parą. Norint išsaugoti ilgesnį laiką reikia dėti į šaldiklį. Tokiu atveju iš karto nutrauktas supilamas į specialų indelį ar maišelį ir užšaldomas. Tokį galima šaldiklyje laikyti tik iki pusės metų.

O jei vaikutis vienu kartu visko nesuvalgo? Ar pusryčių likučiai tiks pietums?

Jei po maitinimo lieka atšildyto pieno, antrą kartą jo užšaldyti negalima. Kad jo neliktų, prieš dėdami į šaldiklį dozuokite. Ir nepamirškite, kad mamos pieno negalima šildyti mikrobangų krosnelėje.

• Košė iš pieno?

Dažnai mamos įsigudrina pusės metų sulaukusiam mažyliui iš savo pieno gaminti košes arba sumaišiusios su tam tikromis bakterijomis pagamina kefyro. Gydytoja R. Petereit to daryti nepataria. Pirmąsias košes geriau virti su vandeniu. Specialistai rekomenduoja iš karto vaikučiui neduoti labai tirštos košės. Pirmam kartui užteks arbatinio šaukštelio, praskiesto šlakeliu mamos pieno.

Ar galima ankstukui duoti kitos mamos, gyvenančios greta, pieno? Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, jeigu mama negali maitinti kūdikio savo pienu, patariama duoti mamos donorės pieno, nes jų sudėtis labai panaši. Būtina atsižvelgti į mamos donorės ir jūsų kūdikio amžių. Nepamirškite, kad visavertį maistą, ypač pirmuosius pieno lašus, savo kūdikiui gali duoti tik mama.

„ …man žindymo laikotarpis buvo tragiškas su abiem vaikais. Net gimdymo sąrėmiai, trukę 6 val., nepaliko tokių gilių randų širdyje kaip vaikų žindymas. Gal kažkada neradau tinkamų patarimų? Todėl labai norisi pasakyti mamoms: net jei jums nepavyks žindyti – tai nėra pasaulio pabaiga, jūsų meilė yra svarbesnė“, – patirtimi dalijasi 34 savaitę gimusios mažylės mama Julija.

Jei mama neturi pieno, svarbu ankstukui parinkti tinkamą mišinuką. Tokiu atveju vertėtų pasitarti su gydytojais. Dažnai dėl pirmaisiais mėnesiais netinkamai parinktų mišinukų ima didėti svoris, o tai vaikučio sveikatai naudos neatneš. Gydytojai įspėja, jog svoris, aišku, turi augti, tačiau ne per daug. Be to, gali būti viršytas tokių medžiagų kaip baltymai kiekis. Ne paslaptis, jei vaikas buvo netinkamai maitinamas iš pat pradžių, vėliau, paauglystėje, jis gali patirti bėdų dėl padidėjusio cholesterolio ar susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis.

„Jei tik norite maitinti krūtimi, nenuleiskite rankų ištikus pirmai nesėkmei. Prisimenu, kaip žindymo kursuose visoms pareiškiau, jog viliuosi, kad neturėsiu pieno ir nereikės savo kūdikio maitinti pačiai, nes tai sukelia daug vargo, o ir krūtys praranda savo formą. Tačiau mums įkalė, jog žindyti turi ir gali kiekviena. Gimus Elžbietai, kai kiekvienas nutraukto pieno mililitras reiškė papildomą stiprybės lašelį, šimtus kartų mintyse dėkojau savo pusseserei (ačiū, Vilija) už padovanotus žindymo kursus. Tik ten gautų žinių dėka pasiekiau, kad mano mažoji mergytė po poros mėnesių atsisakė buteliuko ir ėmė pasičepsėdama žįsti krūtį. Tad net ir prie buteliuko įpratęs ankstukas gali pradėti žįsti krūtį. Bandykite, o jei trūksta žinių, kreipkitės į žindymo konsultantus. Jie jus nuramins, kad vaikeliui skaudą pilvuką ne nuo jūsų pieno ir kad jei mama nemaitino jūsų savo pienu, tai neturi jokios reikšmės, nes tai nėra paveldima“, – pasakoja ankstukės Elžbietos Onos, gimusios 34 savaitę, mama.

Kiekvienam vaikučiui geriausia – jo mamos pienas. Tačiau jei mama dėl kokių nors priežasčių jo neturi, geriausias pakaitalas – kitos mamos donorės pienas. Donorės, kaip ir mamos, pienas leidžia išvengti
įvairių ligų, tarp jų pavojingiausios – nekrozinio enterokolito (žarnyno uždegimo).

Pasaulyje yra daugiau kaip 200 donorinio motinos pieno bankų. Pirmasis Lietuvoje įkurtas Kaune. Pasak Kauno klinikų Neonatologijos klinikos vadovės prof. Rasos Tamelienės, kuriant banką buvo domimasi įvairų šalių patirtimi, tačiau galiausiai pasinaudota švedų mokslininkų rekomendacijomis ir griežtai laikomasi jų taisyklių.

Kiekviena mama, sutinkanti būti donore, patikrinama. Iš pradžių moteris turi užpildyti anketą. Joje privaloma nurodyti savo sveikatos būklę, vartojamus vaistus, gyvenimo būdą, žalingus įpročius ir pan.
Jei moteris atitinka nustatytus kriterijus, tą pačią dieną paimami jos pieno ir kraujo mėginiai. Taip siekiama ištirti, ar moteris neserga kokiomis ligomis.

Kol laboratorija pateiks atsakymą, šios mamos pienas bus kaupiamas ir atskirai šaldomas. Kai iš laboratorijos gaunamas patvirtinimas, kad moters kraujas yra geros būklės, pienas tiriamas toliau (šiems procesams reikia daugiau laiko). Tikrinama, ar jis nėra bakteriologiškai užterštas, laboratorijoje daromi bakteriologiniai pasėliai. Tik gavus atsakymą, kad pienas švarus ir tinkamas, visas sukauptas kiekis atšildomas, supilstomas į buteliukus, pasterizuojamas ir vėl užšaldomas. Dvigubas šaldymas sunaikina citomegalijos virusą. Ant kiekvieno buteliuko užrašoma data ir donorės informacinis numeris. Taip nesunkiai atskiriamas ankstukų mamų pienas, kuris ir tenka ankstukams.

Pirmąjį banko gyvavimo mėnesį Kauno klinikų ankstukai išgėrė per 13 litrų donorių pieno. Pienas vaikučiams nekainuoja. Donorinio motinos pieno bankas veikia ir Vaikų ligoninės Neonatologijos centre Vilniuje.

Neišnešioto kūdikio maitinimas krūtimi yra sunkus ir ilgas darbas. Neišnešiotų naujagimių skyriuje, kai coliukas truputį paauga ir sustiprėja, pabandykite pasiūlyti krūtį. Nenustebkite, jog žystį jam bus sunku, jis gali greitai pavargti, tačiau turėkite kantrybės ir nenuleiskite rankų. Neišnešioti, bet pajėgūs žįsti naujagimiai maitinami iš krūties suvalgo mažiau negu iš buteliuko, tačiau svorio priauga daugiau. Pastebėta, kad neišnešioti ir maitinami krūtimi naujagimiai temperatūrą reguliuoja geriau, nei maitinami zondu ar iš buteliuko. Jau 32 savaičių naujagimiai neurologiškai ir pagal savo išsivystymą pajėgūs čiulpti ir ryti, todėl maitinimo krūtimi patirtis gali paskatinti jų brendimą. Jau 1300–1400 g svorio naujagimiai gali būti sėkmingai maitinami.

Motinos pienas (MP) yra geriausias maistas kūdikiui – jis yra skirtas tik jos naujagimiui, jo sudėtis atitinka to amžiaus ir tik jos naujagimio poreikius. Jame idealiai subalansuotas lengvai pasisavinamų baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralų, vitaminų, vandens kiekis. Motinos piene yra to, ko nerasime jo pakaitaluose ar karvės piene. 10% MP baltymų sudaro IgA, kuris apsaugo nuo infekcijos, limfocitai, makrofagai, baltymai su nespecifiniu antibakteriniu aktyvumu, citokinai, komplementas. Įrodyta, kad maitinimas krūtimi sumažina infekcijų, ypač virškinamojo trakto, riziką. Nuo pirmų gyvenimo dienų subalansuota mityba gerina naujagimio adaptaciją, didina jo atsparumą nepalankiems aplinkos veiksniams, lemia gerą imunologinį reaktyvumą.

Tyrimai rodo, jog iki 6 mėn. žindyti vaikai du kartus rečiau serga vėžiu vaikystėje. Žindymas apsaugo nuo sklerozės, kirkšnies išvaržos, kriptorchizmo, Krono ligos, Hiršprungo ligos, nekrotinio enterokolito. Kūdikiai, kurie iki 2 mėn. buvo maitinami tik mišiniais, du kartus dažniau serga diabetu. Maitinant motinos pieno pakaitalais atsiranda rizika permaitinti kūdikį, o antsvoris vaikystėje sukelia sveikatos problemų vyresniame amžiuje. Kuo ilgiau maitinami krūtimi naujagimiai, tuo rečiau vystosi netaisyklingas sąkandis.

Maitinanti krūtimi motina jaučia ypatingą ryšį su naujagimiu, o maitinimas krūtimi teigiamai veikia motinų sveikatą: jos du kartus rečiau serga krūties vėžiu, du kartus rečiau išretėja kaulai, mažesnė rizika susirgti kiaušidžių vėžiu. Natūraliai maitinant, galima ir natūraliai planuoti šeimą.

Tik gimus jūsų vaikeliui ir dar 3-4 dienas po to, jūsų krūtyse gaminasi priešpienis. Jis riebesnis, nei vėlesnis motinos pienas ir maistingas svarbiomis medžiagomis, būtinomis jūsų naujagimiui. Priešpienis iš krūtų skiriasi lėtai, todėl jūsų naujagimis gali sėkmingai mokytis ir praktikuotis, derindamas kelis veiksmus kartu: čiulpimą, rijimą ir kvėpavimą.

Apie penktą gyvenimo dieną jūsų mažylis jau pratinsis valgyti iš krūties pagal tam tikrus laiko tarpus, krūtyse gausės pieno ir bus patenkintas nuolat didėjantis naujagimio apetitas.

Mažylio verksmas, žinoma, yra alkio signalas, tačiau esama ir kitų, ankstyvesnių alkio požymių. Jei pastebite čiulpimo, ieškojimo judesius, arba kūdikis čiulpia savo pirštelius – net jei dar ir miega – tai jau yra požymiai, kad kūdikis praalko ir pasiruošęs žįsti. Maitinkite tik visiškai prabudusį mažylį. Naujagimį ar kūdikį žadinkite švelniai žaisdamos ir kalbindamos, prieš maitinimą keisdamos sauskelnes.

Jūsų naujagimis gali nedelsiant „prisisegti“ prie jūsų krūties, kai tik prie krūties priglausite burnytę. Jei taip neįvyks, nenusiminkite. Kad teisingai apžiotų krūtį, kuo daugiau ištrauktų pieno ir netraumuotų spenelių, labai svarbu yra kūdikio padėtis žindant ir krūties apžiojimas. Mažylio burna turi būt plačiai pražiota, lūpos išverstos išorėn, nosis, žandai ir smakras liesti krūtį, žandukai turi būti išsipūtę.

Keturi kūdikio pridėjimo prie krūties žingsniai:

• Kūdikio veidą ir kūną viename lygyje atsukite į krūtį. Jei įsivaizduotumėte, kad galite nubrėžti tiesią liniją nuo kūdikio ausies per pečius ir klubus, tai reiškia, kad jis pridėtas prie krūties taisyklingai.
• Krūtį prilaikykite keturiais pirštais iš apačios, nykščiu švelniai kreipkite spenelį iš viršaus, pirštais nespauskite krūties aureolės.
• Švelniai perbraukite speneliu per kūdikio lūpas, tegu kūdikis plačiai prasižioja, kuo daugiau apžiodamas tamsiojo krūties laukelio, ypač po speneliu.
• Greitai glauskite mažylį prie krūties taip, kad nosis, žandai ir smakras šiek tiek liestų krūtį. Jei kūdikio nosytė užsispaudžia krūties audiniais, jis prie krūties priglaustas per aukštai. Tuomet nuleiskite jį žemyn, išlaikydamos padėtį šalia motinos kūno, ištiesindamos kakliuką ir galvą.

Pirmiausia kūdikis efektyviai težinda vieną krūtį, tik po to pasiūlykite kitą, prieš tai palaikę kūdikį vertikaliai, kad atsirūgtų. Nuolatinis ir efektyvus žindymas užtikrins pastovią pieno gamybą. Jei to pačio maitinimo metu antrosios krūties naujagimis ar kūdikis nežinda, arba žinda trumpai, kitą maitinimą pasiūlykite ją pirmiausia.

Norėdamos ištraukti krūtį iš kūdikio burnytės, pirmiausia sustabdykite čiulpimo judesius, švelniai įkišdamos savo mažąjį pirštą burnos kampe tarp dantenų ir tik po to traukite krūtį.

Jūsų naujagimis tikriausiai jausis alkanas nuo aštuonių iki dvylikos kartų per parą. Jam augant, didės ir skranduko apimtis. Tai reiškia, kad kiekvieno maitinimo metu jūsų vaikelis suvalgys daugiau ir valgys rečiau. Kiekvienos motinos biologinė sistema, gaminanti ir perduodanti pieną naujagimiui ar kūdikiui, veikia skirtingai ir priklauso nuo vaiko poreikių. Kūdikis natūraliai reguliuoja savo poreikius: jis žįs tiek laiko, kiek reikia esant atitinkamam pieno tekėjimo greičiui. Taigi naujagimis ar kūdikis, kuris traukia pieną labai greitai, maitinsis trumpiau, tačiau jeigu pienas teka lėtai, mažyliui gali tekti žįsti gerokai ilgiau.

Jei praėjo daugiau nei 3-4 valandos nuo paskutinio maitinimo, arba jūsų krūtys yra pilnos pieno, turite žadinti maitinimui savo vaikelį. Švelnus kalbinimas, glostymas, plekšnojimas, išrengimas ar sauskelnių keitimas padės prikelti mažąjį miegalių. Gali prireikti net penkių ar dešimties minučių pilnam prikėlimui, bet gerai išbudintas vaikelis puikiai žįs krūtį ir pasisotins.

Jei pastebėjote alkio požymius, nors kūdikį pamaitinote vos prieš valandą, nesijaudinkite, viskas gerai, galite ir vėl maitinti. Kartais kūdikiai “sugrupuoja” kelis maitinimus prieš prisnūsdami. Tai nereiškia, kad jums trūksta pieno, tai tik normalus kūdikio, maitinamo krūtimi, elgesys.

Iš pradžių jūs žinosite, kad jūsų naujagimis pasisotina, nes pastebėsite, kad jau nesituština mekonijumi (mekonijus – tai tirštos, žalsvai juodos išmatos), ir maždaug apie ketvirtą parą pradės tuštintis geltonomis, košės skystumo išmatomis tris ar daugiau kartų per dieną. Šlapinimasis taip pat yra labai svarbus požymis, parodantis, kad naujagimis ar kūdikis gauna pakankamai pieno.

Pirmąjį savo gyvenimo mėnesį, naujagimiui turėtumėte keisti šlapias sauskelnes ne rečiau kaip šešis – aštuonis kartus per dieną ir apie du kartus pasituštinus. Kai jūsų krūtyse pieno gamyba yra nusistovėjusi, per pirmuosius tris gyvenimo mėnesius jūsų mažylis turėtų priaugti ne mažiau kaip 20g per parą, o per 3-6 mėn. svorio augimas palaipsniui lėtėja iki 14g per parą.

Papildomi požymiai, į kuriuos reikia atsižvelgti:

• Jūsų kūdikis miega porą valandų po maitinimo.
• Žinda krūtį kas 2-3 valandos, ne mažiau kaip aštuonis kartus per parą.
• Kūdikis žinda ne trumpiau 20-30 minučių ir ne ilgiau nei valandą (leiskite savo kūdikiui maitintis tada, kada nori ir tiek, kiek nori).
• Žindydamos jūs girdite ritmiškumą: čiulpimas – pauzė – čiulpimas.
• Savo kūdikį dažniausiai maitinate iš abiejų krūtų.
• Jūsų krūtys pritvinkusios prieš žindymą ir minkštos po jo.
• Po maitinimo kūdikis aprimęs, jokių alkio požymių nepastebite.
• Jei jums reikia daugiau patarimų ir palaikymo, visuomet galite kreiptis į maitinimo krūtimi palaikymo grupes ar žindymo specialistus.

Kartais būna neįmanoma pradėti žindyti neišnešiotus kūdikius jiems tik gimus, todėl būtina stimuliuoti ir palaikyti laktaciją pientraukiu. Pientraukis padės jums padidinti pieno gamybą, ypač jei jūsų kūdikis gimė gerokai per anksti arba labai mažo svorio. Stenkitės nutraukti pieną iš karto, kai tik prabundate po nakties miego, kol niekas jums nekliudo. Labai svarbu, kad pieną nutraukinėtumėte reguliariai – mažiausiai 6-8 kartus per 24 valandas. Taip pat svarbu nutraukinėti naktį, nes naktinis pieno nutraukimas paskatins pieną geriau gamintis.

Pradžioje jūsų vaikutiss suvalgys vos kelis mililitrus pieno, vėliau po kelias dešimtis, dar vėliau po kelis šimtus. Kaupkite pienuko atsargas iš anksto – šaldykite vienkartiniuose maišeliuose arba indeliuose. Maišeliai praktiškesni, nes daugiau jų telpa į šaldytuvo kamerą. Jūsų pienas išliks maistingas iki 6 mėnesių. Patarimas gyvenančioms stacionare – pieną galima kaupti stacionaro šaldytuvuose. Per parą nusitraukto pieno kiekį reikia užšaldyti, nes vėliau jis netinkamas naudoti!

Žindymo papildikliai, t. y. papildoma maitinimo sistema, naudojami, kai vaikutis gali žįsti pats. Tai taikoma tik tada, jei mama turi mažai pieno ar iki kito maitinimo krūtis nespėja prisipildyti. Krūtį apžiojusiam kūdikiui pienas (ištrauktas pientraukiu mamos pienas, kitos moters donorės pienas ar mišinys) tiekiamas į burną šalia mamos spenelio įvestu elastingu vamzdeliu iš rezervuaro (maišelio-buteliuko, pakabinto šalia arba laikomo rankoje). Iš pradžių papildomo pieno į rezervuarą įpilama tiek, kiek kūdikis buvo įpratęs išgerti. Kai mamos organizmas ima daugiau gaminti pieno, kūdikis pamažu atpratinamas nuo papildiklio – jo pilant vis mažiau. Taip mažylis ne tik pasisotina, bet, kas labai svarbu, mamos organizmas nuo jos vaikelio prisilietimo ima daugiau gaminti pieno. Su žindymo papildikliais vaikas gali būti maitinamas kelias dienas ar savaites.

Mūsų seneliai visus darbus nudirbdavo dainuodami sutartines, mūsų tėvai užplėšdavo dainą per susibūrimus, šventes ir vakarėlius. Šių dienų tėveliai viešai dainuoti nedrįsta. Nemadinga. O psichologai kaip susitarę tvirtina, jog dainuojanti mama ar tėtis – didelis džiaugsmas vaikų ausytėms, nes mažyliai girdi pakilų ir švelnų tėvų balsą, jaučia sklindančias geras emocijas. Be to, dainuojantis žmogus gali būti liūdnas, gali būti linksmas, bet niekada suirzęs.

Mokslininkai jau įrodė stebuklingą gydantį muzikos poveikį. Melodijos garsas pritildo pasaulio triukšmą ir tarytum nuslopina tvyrančią įtampą. Klausantis muzikos sulėtėja širdies ritmas, nurimstama.

Apie muzikos terapiją kalbamės su Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės Neonatologijos skyriaus gydytoja dr. Rasa Garunkštiene, apgynusia disertaciją tema ,,Muzikos terapijos poveikis neišnešiotų naujagimių širdies susitraukimų dažniui, kraujo įsotinimui deguonimi, elgsenai ir tolesnei raidai“.

• Mokslinis tyrimas

2008–2009 m. Vilniaus ir Kauno klinikose buvo atliktas tyrimas, kaip muzika veikia neišnešiotus naujagimius. Buvo tiriami 35 labai mažo svorio (apie 1 200 g) mažyliai, gimę iki 32 savaitės.

Kiekvienas naujagimis buvo stebimas tris dienas iš eilės po 20 minučių. Pirmąją dieną lopšines dainavo muzikos terapeutė. Antrąją buvo leidžiamas tų pačių lopšinių įrašas. O trečią dieną – jokios muzikos. Visas tris dienas naujagimis buvo filmuojamas ir kas penkias minutes fiksuojamos jo gyvybinės funkcijos: širdies susitraukimų dažnis, deguonies kiekis kraujyje.

Vėliau peržiūrėjus įrašus buvo įvertintas kiekvieno ankstuko elgesys, aparatūros užfiksuoti rodmenys. Rezultatai buvo akivaizdūs – muzikos terapija veikia teigiamai.

Beje, gyvai niūniuojamos lopšinės teikė daugiau naudos. Turbūt todėl, kad muzikos terapeutė lopšinę dainavo žiūrėdama į vaikutį, tad iškart galėjo matyti, kaip šis reaguoja. Tada lengviau nuspręsti, kaip dainuoti – garsiau, tyliau, lėčiau ar greičiau. Tad galima daryti išvadą, kad ankstukams labiau patinka gyvo garso individualūs „koncertai“.

• Pirmosios dainos – lopšinės

Atliekant tyrimą pirmenybė teikta lopšinėms, nes jos monotoniškesnės nei kitos dainos ir greičiau nuramina. Pasak dr. R. Garunkštienės, buvo stengiamasi, kad naujagimiai nepervargtų, nes juos ir taip trikdo įvairūs garsai, pojūčiai, negalavimai.

Lopšinių tempas atitinka mamos širdies ritmą ir geriausia, kai ją niūniuoja mama. Juk vaikutis jau yra girdėję jos balsą. Dar įsčiose nuo šio balso pasijusdavo ramiau. Kartu mamos balsas stimuliuoja vaiko jutimines sistemas – lytėjimą, klausą ir regą. Gimdoje šie pojūčiai vystosi natūraliai. Todėl anksčiau laiko gimusiam vaikui būtina girdėti mamos balsą. Juo labiau kad po gimdymo ankstukas patenka į sudėtingą aplinką, kuri turi įtakos jo jutiminiam vystymuisi: per anksti susiduria su šviesa, garsais, patiria skausmą. Taip pat turi įtakos ir ligoninės darbo ritmas.

• Vaikutis tiesiog „išplaukia“ iš reanimacijos

Gydytoja dr. R.Garunkštienė pripažįsta, kad ją ne tik nustebino muzikos poveikis naujagimiams, bet tai pakeitė ir jos požiūrį į slaugą. ,,Kai matai, kad išgirdęs garsus naujagimis suklūsta ir prie jo prijungtos
aparatūros rodmenys ima normalizuotis, apima geras jausmas – muzika veikia, – pasakoja neonatologė. – Tada supranti, kokią gydomąją galią turi garsai. Nors jau anksčiau pastebėjome, kad nuolat girdėdamas mamos niūniavimą vaikutis sparčiau sveiksta. Tad jis tarsi „išplaukia“ iš reanimacijos. Todėl skatiname mamas kalbėti, dainuoti kuo dažniau.“

O kaip su tėčio balsu? Būdamas mamos įsčiose vaikas girdi ir tėvo balsą, todėl į tai taip pat vertėtų atsižvelgti. Tai įrodė kitas tyrimas, kai ir mamos, ir tėčiai buvo skatinami mažyliams nuolat (kai nemiega) dainuoti, kalbėti. Rezultatai nudžiugino – sustiprėję ir ūgtelėję mažyliai iki 36 savaitės buvo „komunikabilesni“ – dažniau stengėsi „kalbėti“ patys.

• Galimas net klasikinis rokas

Pirmąkart muzikos terapija ankstukams imta taikyti dar 1975 metais JAV. Vėliau ji pasiekė Europą. Šiandien jau daugelyje ligoninių su įvairaus amžiaus ir būklės pacientais dirba muzikos terapeutai. Ši praktika greitai bus taikoma ir Lietuvoje. Universitete jau galima įgyti muzikos terapeuto specialybę. Jis ligoniui parenka tinkamą muziką, ją atlieka pritariant instrumentams. ,,Šveicarijoje esu mačiusi, kai muzikos terapeutė porą savaičių lanko neišnešiotus naujagimius ir jų tėvelius, – pasakoja neonatologė. – Kartu atsineša tėvų pasirinktą muzikos instrumentą – gitarą, kankles, metalofoną… Mama uždeda ranką ant vaikučio ir ima niūniuoti, o specialistas pritaria su instrumentu.“

Gali skambėti ir vaikiškos dainelės. Tik nuo jų naujagimis taps aktyvesnis. Vaikų balsai skardesni, aukštesni, todėl gležnam ankstukui nelabai tinkami. Paprastai truputį ūgtelėjęs, nuo 32 savaitės, mažylis toleruoja įvairesnes melodijas. Didesniems ir jau sustiprėjusiems siūloma paklausyti Mocarto, gamtos garsų. O kaip su populiariąja, sunkiąja roko muzika? Pasak gydytojos, tokia muzika tikrai nenuramins, nebent būtų specialiai pritaikyta. Tačiau jei mama nėštumo metu daug klausėsi sunkiosios muzikos, tai gali palankiai nuteikti vaikelį.

• Kada geriausia niūniuoti lopšinę?

Kelis kartus per dieną. Paprastai geriausia paniūniuoti kokią melodiją, kai daromos skausmingos procedūros – duriama į kulniuką, veną. Įrodyta, tokia daina sumažina stresą, o kartu ir skausmą. Jei mamos nėra šalia, paleidžiamas jos balso įrašas. Tai paprastai daroma penkiskart per dieną po procedūrų, pavalgius. Tada mažylis greičiau nurimsta ir užmiega. Įrašas – nebūtinai lopšinės. Gali būti pasakos, laiškai, palinkėjimai. Kartais įrašomas abiejų tėvų pokalbis ar bendra daina. Dainos ar skaitomos knygos turinys nėra svarbus. Svarbiausia, kad ankstukas girdėtų ramų mamos balsą. Įrašo trukmė – apie 15 min. Bet visada geriau, kai tėvai šalia šnekina mažylį.

Ar šiais laikais mamos moka lopšinių? „Įrašus visada perklausau ir patikrinu su specialia programa, – pasakoja gydytoja R. Garunkštienė. – Nes svarbu tinkamas tolygus balso tembras. Džiugu, kai mamos
moka daug gražių lopšinių. Žinoma, iš pradžių jos jaučiasi nedrąsiai. Todėl prašome įrašą padaryti namie.“ Įrašus galima leisti apie 40 decibelų (dB) garsumu. Palyginimui: 35 dB – žmonių šnabždesys, 40 dB – negarsi kalba, 50 dB – įprasta kalba.

• Muzikos jėga:

* Klausydamasis muzikos vaikutis mažiau jaučia skausmą, po skausmingų procedūrų greičiau nurimsta.
* Muzika atpalaiduoja, naujagimis būna ramesnis, geriau miega.
* Klausant muzikos tausojamos vaikelio jėgos ir jis greičiau sustiprėja.
* Muzika gerina naujagimio širdies darbą, kraujas geriau įsisavina deguonį, rečiau pasitaiko kvėpavimo sustojimų (apnėjų).
* Greičiau auga naujagimio svoris. Sustiprėja čiulpimo refleksas, geriau įsisavinamas maistas.
* Muzika ne tik padeda sustiprinti tarpusavio ryšį, bet ir mažina mamos nerimą, ji būna pakilesnės nuotaikos ir net ilgiau žindo.