Istorijos

BENAS, TITAS ir JORIS 31 savaitė 1720 g, 1210 g ir 1480 g

Esu mama Jurgita. Kartu su vyru Pavelu auginame 4 vaikus. Pirmagimis Adomas (3 m.), ir ankstukai – trynukai. 2020-02-20 Benas, Titas ir Joris gimė 31 sav., Benas svėrė 1720 g (42cm), Titas – 1210 g (40 cm), Joris – 1480 g (42cm). Benas su Titu identiški dvyniai. Dabar trynukams 1 m. 2 mėn.

Visas nėštumas buvo lengvas. Sveikatos problemų neturėjau. Jaučiausi labai gerai. Tik pirmaisiais mėnesiais kamavo nėščiųjų toksikozė, kuri tikrai buvo triguba. Jai pasibaigus, vizito metu pas gydytoja paklausiau ar tikrai viskas gerai mažyliams, nes atrodė, kad per staigiai toks pagerėjimas. Gydytoja mane nuramino, kad jie jautėsi puikiai. Tikriausiai didžiausias iššūkis buvo – greitai augantis pilvas, 3 mėnesių jis atrodė kaip 5 mėnesių. Kai pradėjau jausti berniukų judesius, užmigti būdavo sunku, nes netikdavo nei vienas šonas. Tekdavo laukti, kol mažieji įsipatogins, nurims. Juk jiems reikėjo pasidalinti esama vieta, kuri dažniausiai skirta vienam vaikui.

2020-02-20 apie 3 val. nakties atsikėliau į tualetą (kiekvieną naktį panašiu metu keldavausi), grįžus į lovą, vėl užsinorėjau, bet begrįžtant pajaučiau, kad tarp kojų kapsi lašai. Prižadinau vyrą, pasakiau, kad greičiausiai pradėjo bėgti vandenys, neskubėdama susiruošiau daiktus į ligoninę, tuo metu prasidėjo sąrėmiai. Nuvykom į Santaros klinikas, ten apžiūrėjo, pasakė, kad guldo į gimdyklą, veikla prasidėjus, davė vaistų, bandė veiklą sustabdyti. Vienu metu sąrėmiai apmažėjo, tačiau vandenys karts nuo karto vis bėgo, ir jau ne po mažai. Sąrėmiai pasidarė skausmingesni ir dažnesni. Ryte pasikeitus naktiniai pamainai, prieš 8 val į gimdyklą atėjo būrys medicinos darbuotojų, dar kartą apžiūrėjo, ir pasakė, kad veža į operacinę. Spėjau tik paskambinti vyrui ir pasakyti, kad veža cezario operacijai. (Vyras tuo metu vežė vaiką į darželį). Prisimenu, kad į operacinę išvežė 7.50 val., o jau 8.04 išgirdau pirmojo vaiko verksmą. Po minutės antro, po dar kelių ir trečiojo. Nei vieno vaiko man neparodė, iškart išvežė į reanimaciją. Tik po operacijos sužinojau, kad priešlaikinis gimdymas prasidėjo plyšus A vaisiaus vandenų maišui. Tai buvo didžiausio kūdikio – Beno. Vėliau, juokavom, kad Benas nusprendė, kad jam jau gana – nori pasimatyti, todėl pasakė broliams, kad „aš einu, o jūs kaip norit“. Kodėl plyšo – niekas nepaaiškino ir niekas nepasakė, dėl ko taip galėjo atsitikti.

Pirmosiomis vaiko gimimo dienomis buvo sunkiausia atsigauti po operacijos, kadangi pasireiškė spinalinės nejautros šalutinis poveikis – beprotiškas galvos skausmas, kurį vaistai tik apmažindavo. Atsistojus, sėdint stipriai spengė ir spaudė pakaušio sritį. Atrodo, galėjau tik gulėti. Bet sau negalėjau to leisti, dėl trijų savo naujagimių. Skausmas atlėgo tik 5 parą po gimdymo, parą prieš išleidžiant iš ligoninės. Taip pat praėjus 1,5 paros po gimdymo, Titą su Joriu iš ginekologijos ir akušerijos intensyvios terapijos skyriaus pervežė į naujagimių skyriaus reanimaciją, o Beną paliko. Todėl pieno perdavimas tapo didžiausiu iššūkiu. Vyras prieš darbą ryte ir po darbo vakare užvažiuodavo pas mane, paimdavo surinktus pieno indelius, ir per gatvę jiems nunešdavo į naujgimių skyriaus reanimaciją. Todėl pirmomis dienomis Titą su Joriu lankė ir matė tik tėtis. Pati juos buvau mačius tik kelis kartus – 12 val po gimdymo (tik tada pirmą kartą pamačiau visus tris), ir  kitą dieną, kas 3 val, kai nunešdavau pieną į reanimaciją.

Pirma para buvo keista, be stiprių emocijų. Buvau pasimetus, vis dar intuityviai prisiliesdavau prie pilvo, o jis jau nebe tas. Ir net pirmo vizito metu pas sūnus reanimacijoj, jausmai buvo kažkur toli. Vaistų poveikis, esamos situacijos buvimas, hormonaui, greičiausiai ir adrenalinas, viskas į tai susidėjo. Antrą parą viskam atslūgus, ir ryte nuėjus pas mažylius – juos pamačius – emocijos prasiliejo – ašaros akyse, rieda veidu. Bet ne dėl to, kad jiems kažkas negerai (jie gimė visi sveiki, stiprūs, patys kvėpavo, ir gydytojai sakė, kad kaip tokio amžiaus gimę, pakankamai dideli), o dėl to viso vaizdo: jų trapumo, mažumo, laidelių apraizgymo, aparatų prijungimo, pypsėjimo, bijojimo prie jų prisiliesti (o jei prisiliesiu per stipriai), Tito buvimo inkubatoriuje. Žinoma, sesutės neleisdavo verkti prie jų, sakė – čia neverkiama, nes jie viską jaučia, ir jiems reikia stiprios mamos, teigiamų emocijų, kurios padeda jiems kovoti už gyvybę. O ir jiems gimus nebuvo nei vienos minties, kad kažkas gali būti negerai, kad jie gali turėti kažkokių sveikatos problemų. Taip pat neigiamoms ir liūdnoms mintims nebuvo laiko kada užplūsti, kadangi kitą dieną po gimdymo, į palatą paguldė kitą mamą, kuriai gimė dvynukės (24 sav.). Buvimas kartu, pokalbiai, visa tai leisdavo prasibalškyti.

Tą pačią dieną po gimdymo, pranešėm artimiesiems, kad gimė trynukai. Visiems šiek tiek buvo netikėta, nes buvom sakę, kad tikrai su tokiu lengvu nėštumu išnešiosiu juos iki max kiek leidžiama. Žinią priėmė džiugiai, linkėjo visiems sveikatos.

Po 7 dienų, visus vaikus perkėlė į naujagimių skyriaus palatą. Pagaliau visi buvom kartu. Diena praskriedavo akimirksniu. Visas 3 valandų rėžimas, kur negalėdavai nuo jo nukrypti ar jo nesilaikyti, tą laiką dar pagreitindavo. Atrodo tik prasidėjo rytas, o jau žiūri, kad vakaras. Labai gerai įstrigo antras rytas kartu, kai atėjusi sesutė sako, „mamyte, dabar jūs pakeiskit sauskelnes Benui (kadangi jis buvo tuo metu vienintelis ne inkubatoriuje)“, o aš pradėjau verkti, rankos drebėjo, bijojau, kad nesugebėsiu. Visa prieš tai turėta patirtis pradingo, tuo metu viskas pasimiršo, juk prieš mane guli ankstukas. Visa diena būdavo įtempta: nusitrauki pieną, eini papusryščiauti, grįžti – gydytojos vizitas pas vaikus, sauskelnių keitimas, maitinimas (iki 33-34 sav zondavo, vėliau maitinimas iš buteliuko), pusvalandukas poilsiui, ir vėl pieno reikalai, pietų metas, vaikų maitinimas ir t.t.. Kol buvo maitinami per zondą, naktį 3 val. maitinimui sesutės nežadindavo, leisdavo pamiegoti, pailsėti, bet miegas būdavo paviršutinis, nes prisibundi, jog pypsi aparatas, stebi sustingus skaičiukus, po kelių sekundžių viskas atsistato – ramu. Kai prasidėjo maitinimas iš buteliuko, visus tris pamaitindavom daugmaž per valandą. Tada atrodė, kad laiko paroje per mažai. Kiekvieną dieną vaikus svėrėm, ir kiekvieną kart pamačius priaugtus gramus džiaugiausi – žinojau, kad namai vis arčiau. Sveikatos patikrinimai džiugino – viskas gerai, jokių sutrikimų nėra.

Tomis savaitėmis buvo sunkiausia tai, kad buvau palatoj viena. Pirmomis savaitėmis, kol dar nebuvo karantino – kai galėdavo, lankė vyras, vėliau lankymus uždraudė, tik per apsaugą perduodavo būtiniausius daiktus. Gelbėjo tik vaizdo skambučiai, o per juos pamačius Adomą, nesusilaikydavau ir pravirkdavau. Žinojau kaip jam trūksta manęs, man trūko jo, bet tuo metu labiausiai buvau reikalinga mažyliams.

Namo grįžom kovo 26 d., trynukai buvo 36 sav., įžengus pro duris, pasitiko Adomas – kuris sustingo, akys blizgėjo iš džiaugsmo. Pirmiausia pribėgo prie brolių kėdutėse, nuo vieno ėjo prie kito, ir tik vėliau susivokė, kad grįžo mama. Pribėgo, apkabino. Pirmosiomis dienomis ir savaitėmis buvo sunkiausia vyrui ir Adomui. Visiems reikėjo priprasti prie ritmo, kitokio dienos rėžimo, kas man jau buvo įprasta, nes viskas dar vyko 3 valandų rėžimu. Adomui reikėjo taikytis prie to, kad ne visada galim prie jo prieiti, su juo pažasiti būten tada, kada jis nori. O jis norėdavo kaip tik tada, kada reikėdavo maitinti brolius. Pavelas pirmą dieną bijojo pakeisti sauskelnes, tik stebėjo, jam atrodė, kad mažieji tokie trapūs. Bet greitai įsisuko į visą ritmą, ir naktimis keldavosi maitinti, keisdavo sauskelnes, prausdavo. Po mėnesio viskas jau atrodo įprasta ir paprasta.

Kaip ir pirmosios savaitės ligoninėje, kaip ir pirmas mėnesis namie, taip ir pirmieji metai praėjo labai greitai. Kas 3 menesius važiuodavome į Santaros klinikas, profilaktiniams patikrinimams pas neontologą ir neurologą. Vaikai augo gerai, raida atitikdavo koreaguotą amžių. Nelyginom jų su kitais vaikais, nes jie nepalyginami. Laiku pradėjo daryti fizinius gebėjimus – galvos laikymas, vertimasis, daiktų siekimas, šliaužimas, sėdimasis, ropojimas, stovėjimas ir vaikščiojimas pasilaikant. Šiuo metu pradeda žengti žingsnius pasileidę, patys. Visi pasiekimai visiems teikia didelį džiaugsmą, ir patys labai džiaugiasi, kad kažką padaro jau patys. Motorinė raida taip pat kartu neatsiliko. Primaitinimą pradėjom apie 6 mėn. Kai buvo pusė metų, surengėm visų keturių vaikų krikštynas, kurias pavadinom didžiosiomis – 8 krikštatėviai. Nei viena diena nėra nuobodi, turi savo dienotvarkę, keliasi, valgo kartu, eina miegoti taip pat. Būna dienų kai išpuolame iš vėžių, nes kažkas anksčiau atsikėlė ir pan, bet į vakarą vėl sugrįžtam.

Savo raida dar nėra pilnai pasiviję bendraamžių, bet apie 1,5 metus jau turėtų būti.

Benas, Titas ir Joris yra 1 m. 2 mėn. (koreaguotas amžius 1 m.). Charakterius dar sunku apibūdinti, bet jau nuo pirmų mėnesių kiekvienas iš jų buvo skirtingi. Titą vadinom šypsenėle, jis visada šypsojosi. Ir dabar nenustoja mūsų džiuginti savo šypsena. Taip pat yra labai draugiškas, užtenka jam nusišypsoti, ir jis bus tavo draugas. Benas – rimtuolis. Žvilgsnis visada susimąsčiusio, antakiai šiek tiek suraukti. Šypsotis mėgsta, bet reikia pasistengti norint jos iš jo sulaukti. Bet jei jau nusišypsojo, tai džiugins taip pat. Joris – maišytas Beno ir Tito. Ir linksmuolis, ir rimtuolis. Turi abiejų brolių bruožų. Išskirti kažkokį pomėgį dar sunku, nes domisi viskuo kas nauja: nauja knygutė, naujas žaidimas ir žaislas, viskas įdomu. Labai imlūs, smalsūs. Kaip ir būdinga visiems kūdikiams.

Sunkiausiais momentais labiausiai palaikė artimieji, ir jų palaikymas buvo labai svarbus. Taip pat palaikymas viena kitos ligoninėje esančių mamų, kur visos ten buvom vienos su savo ankstukais, savo mažais ir dideliais rūpesčiais: susimojuoji per stiklą, nusišypsai. Susitinki virtuvėj, ar vakarinės arbatos puodeliui, kuomet trumpam palieki visus palatos rūpesčius ir atsikvėpi, įkvėpi naują gūsį oro, ir vėl grįžti stipri pas savo mažuosius kovotojus. Tikėjimas, viltis ir meilė, ten dirbančio medicinos personalo padrąsinimai – kad tavo vaikui viskas bus gerai. Taip pat kitų mamų sėkmingos istorijos, kur patys mažiausi atlaikę ne vieną operaciją, buvimą prie trapios gyvenimo linijos, iš ligoninės iškeliauja namo stiprūs ir sveiki.

Nors mūsų istorija labai paprasta, be stiprių išgyvenimų, be sveikatos problemų, operacijų, ir visų kitų situacijų, kurias patiria kitos ankstukų šeimos, tačiau norėčiau palinkėti neužsisklęsti savyje susilaukus ankstuko, nebijoti kalbėti. Kalbėjimas, išsikalbėjimas labai padeda, nuramina. Mažieji yra labai stiprūs, ir tuo momentu, jie būna stipresni už mus, o jų noras gyventi dar stipresnis. Todėl ir sakoma, kad jie kovotojai. Ir jei tik reikia – nebijoti kreiptis pagalbos, ji nieko nekainuoja, o būna verta milijono.