BERNARDAS 33 savaitės 2140 g
Tai buvo mano pirmasis nėštumas. Pastojau labai lengvai, gal iš pirmo karto, todėl kartais pagalvoju, kad Bernardas gimė anksčiau laiko dėl to, kad labai skubėjo pas mus ateiti ir su mumis susitikti 🙂
Bet apie viską iš pradžių. Nėštumas buvo labai lengvas, jaučiausi nuostabiai. Daugelis aplinkiniu pastebėdavo, kad nėštumas man tinka. Gal tai buvo ir dėl to, kad laukiausi berniuko. Juk sakoma, kad berniukai mamoms grožį dovanoja, o mergytes jį pasiskolina. Sulaukiau vasario 1 d. ir nuo šiol galėjau mėgautis nėštumu namuose. Nors tiesą sakant nelabai man norėjosi būti namuose, tad sugalvojau sau “nėštuminės” veiklos: aplankiau drauges auginančias mažylius, lankiau žindymo ir kūdikio priežiūros kursus. Nors Bernardo gimimo laukėme balandžio viduryje, deja bet į gimdymo paskaitą taip ir nebespėjau nueiti.
Praėjus 3 savaitėms nuo mano gimdymo ir motinystės atostogų pradžios, pirmadienį vakare man šiek tiek nutekėjo vandenys. Kitą dieną man buvo numatytas vizitas pas prižiūrinčią ginekologę. Viską papasakojus savo gydytojai, gavau siuntimą į Antakalnio klinikas į kurias gydytoja patarė vykti kuo skubiau. Diagnozė Antakalnyje – nėštumas 33 savaičių, teka vandenys, infekcija, kūdikis beveik bevandenis. Mane priėmusio gydytojo paklausiau ko man tikėtis, kada mane paleis – dar neįsivaizdavau kad viskas baigsis priešlaikiniu gimdymu. Dar ir dabar atsimenu žodžius – iš čia išvažiuosit tik su vaiku, o tai gali užtrukti ilgiausiai savaitę, priklausomai nuo vandenų kiekio, nuo infekcijos gydymo ir t.t. Savaitę?! Man ūžia ausyse ir sukasi galva. Aš dar nepasiruošusi, mes dar daug ko nenupirkom, aš dar nebuvau gimdymo kursuose ir t.t. Mane paguldo į patologinį skyrių. Viskas sukasi konvejeriu: ryte ir vakare antibiotikai, kraujo tyrimai, vaikučio širdelės dūžių klausymas ir judesiukų matavimas, kartą per dieną ultragarso tyrimas. Su kiekviena diena mano nerimas ir baimės augo. Tiesa, svarbiausia, tai reikėtu paminėti tai, kad iki šiol nebuvau susidūrusi su neišnešiotų kūdikiu gimimu. Mano aplinkoje visi kūdikiai gimė sveiki, riebuiliai, pūstažandžiai, išnešioti ir po kelių dienų jau būdavo namuose. Net netikėjau, kad neišnešiotas kūdikėlis būna toks mažytis ir bejėgis, kad jis labai daug ko nemoka daryti, ką sugeba laiku gimę kūdikiai.
Ligoninėje aš išgulėjau 3 dienas. Per tą laiką man spėjo suleisti vaistų, kurie padėjo mano vaikučio plaučiams greičiau subręsti. Kaip tai buvo išties svarbu. Gimdymas pats neprasidėjo, nors per tas kelias dienas vandenys visiškai ištekėjo, todėl man buvo atlikta Cezario operacija. Mūsų lėliukas gimė 2012 m. vasario 24 d. 33 savaičių, 46 cm ir 2140 gramų ūgio. Pagal Apgar gavo 8-9 balus. Tą dieną mačiau jį vos akimirką, ką tik gimusį. Visada labai norėjau patirtį tą pirmąjį susitikimą kai kūdikis yra padedamas mamai ant krūtinės, tačiau sūnų skubiai išnešė į intensyvios priežiūros palatą. Susitikom jau tik kitą dieną. Su vyru nusprendėm duoti kūdikėliui Bernardo vardą, kuris reiškia stiprus drąsus lokys, kad jo vardelis jam padėtų kabintis į ankstėliau prasidėjusį gyvenimą. Mums labai pasisekė, kad Bernardas pats kvėpavo, tačiau vis dėlto buvo sunku matyti kateterių subadytas rankytes, įvairiais laidais ir davikliais aplipdytą kūnelį, maitinimą per zonduką. Gimimo aprašyme buvo parašyta, kad gimė su įgimta infekcija, žemoko raumenų tonuso, sutrikusi mikrocirkuliacija, sutrikęs kvėpavimo sindromas.
Prasidėjo jo ir mūsų kova dėl sustiprėjimo. Mano diena pasidalino į 3 val. ciklą, kadangi ankstukus maitino pagal grafiką. Taigi tekdavo kas 3 val. traukti pienelį ir nešti kūdikėliui į intensyvios priežiūros palatą. Iš pradžių mūsų mažytis valgė tik per zonduką, nors ir kvėpavo pats, tačiau šalia buvo padėtas deguonį teikiantis aparatas, jam per kateterį leido vaistus ir stiprinančius „kokteilius“. Niekada net negalvojau, kad toks bus svarbus kiekvienas mililitras pieno, kiekvienas nukritęs ar priaugtas gramas svorio, kiekvienas gramas šlapimo. Gydytojai buvo labai santūrūs. Matyt kiekviena mama ir kiekvienas tėtis nori girdėti, kad jų vaikučiui sveikata gerėja, kad jis greit sustiprės ir kad greit važiuos namučio.
Taip mes praleidome 6 dienas Antakalnio ligoninėje, kol galų gale mus išvežė į Santariškių neišnešiotų naujagimių skyrių. Tai jau buvo vienas žingsnelis namų link. Santariškėse kitaip nei Antakalnyje, mamos su savo kūdikėliais gali gulėti kartu, jaunoms ir pirmakartėms mamytėms tai puiki mokykla, kur šio skyriaus darbuotojai (seselės, gydytojai ir kt. personalas) bet kuriuo metu atsakys į bet kokį klausimą, patars, pamokins ir paguos. Iš pat pradžių nežinojom kaip elgtis, ar galima savo kūdikėlį paimti ant rankų, kaip jį maitinti. Kad yra toks kengūros metodas sužinojau jau tik būdama Santariškėse. Santariškėse mes praleidome 2 savaites. Atvažiavom čia kai Bernardas svėrė 1900 g, o išvažiuojant svėrė – 2420 gramus. Tai didelis pasiekimas. Ir nors šiandien Bernardas pagal ūgį ir svorį jau yra pasivijęs bendraamžius, tačiau raida jo vis dar vėluoja. Bernardui neprireikė nei vienos neišnešiotiems kūdikiams dažnai reikalingos operacijos. Dėl to mes kiekvieną dieną dėkojome Dievuliui už tokią puikią dovaną, kuri mus aplankė ankstėliau.
Aurelija Mėčiuvienė