DAISY-MAE 25 savaitės 850 g

Niekas nemoko būti ankstuko tėčiu

Veino (Wayne) (Facebook/Wayne Little) dukrelė Daisy-Mae gimė 15 savaičių anksčiau laiko ir svėrė 850 gramų.

Šiame straipsnyje jis aprašo, kaip jam sekėsi tvarkytis pirmaisiais dukrelės gyvenimo mėnesiais.

Daisy turėjo gimti šių metų kovo 13 d. Praėjusių metų lapkričio 30 dieną mes ruošėmės eiti į mano pusbrolio 40-ojo gimtadienio vakarėlį, kai mano žmonai prasidėjo nemalonūs spazmai. Mes pamanėme, kad tai vyko dėl to, kad jai prasideda trečiasis trimestras. Jen, kaip ir jūs, pasidomėjo simptomais per Google ir sužinojo, kad tai gali būti priešlaikinio gimdymo požymiai, bet šią informaciją mes tiesiog atmetėme. Nenorėjau pripažinti, kad tai priešlaikinio gimdymo požymiai, nes jos nėštumas tebuvo 25 savaitė. Man net mintis nekilo, kad kūdikis jau pakeliui. Kad nusiramintume, mums patarė kreiptis pagalbos į vietos ligoninę, bet mes supratome, kad kažkas yra negerai. Jen gimdymas prasidėjo apie vidurnaktį, mūsų dukrytė Daisy-Mae gimė jau po 45 minučių.

Ją nedelsiant įdėjo į mažą plastikinį maišelį ir nunešė ant stalo, kuris buvo apsuptas šildančiomis lempomis. Ji buvo iškart įdėta į inkubatorių, nes tokioje stadijoje jos plaučiai dar nebuvo pakankamai išsivystę, kad galėtų pati kvėpuoti. Ji tesvėrė 850 gramų. Mums pasakė, kad galėsime pamatyti ją po valandos, kuri tęsėsi iki ryto, kol galiausiai mums ją atnešė penkioms minutėms, kad galėtume į ją pažiūrėti.

Tada ją paėmė naujagimių pervežimo komanda ir nuvežė ją į Naujojo Kryžiaus ligoninę, kuri yra už 8 mylių nuo Wolverhamptono.

Ligoninės personalas patarė mums pamiegoti. Ir kaip jau galite įsivaizduoti, kai mūsų mažylė toli nuo mūsų, mes niekaip negalėjome to padaryti.

Kai tik Jen išrašė iš ligoninės, mes nuvykome į Naujojo Kryžiaus ligoninę, Jen ten išbuvo penkias savaites. Ligoninė turi butus tėvams, kurie yra įrengti virš naujagimių priežiūros skyriaus ir mes ten išbuvome iki sausio pabaigos. Daisy išbuvo ten 108 dienas, kol galiausiai ją išrašė kelios dienos po jos numatytos gimimo dienos.

Žvelgiant atgal, mes pastoviai sukomės kaip voverės 24/7. Viskas keitėsi taip greitai ir aš prisimenu, kad buvo tiek daug informacijos, kurią turėjome priimti.

Mes pastoviai susitikdavome su gydytojais, seselėmis ir specialistais. Pirmiausia, tai niekas nekreipia dėmesio į tavo emocijas – ne todėl, kad jie nesistengia. Seselės suteikė mums ryšį tame lygmenyje, bet tai buvo neišmatuojamas laikas.

Kitas dalykas apie kurį negalvoji, tai pasiruošimas. Laimei Jen mane vis spaudė (mandagiai), kad paruoščiau kūdikio kambarį, taigi mums pavyko įrengti pusę jo per pirmuosius nėštumo mėnesius. Mes buvome įsitikinę, kad elgsimės senamadiškai ir sakėm, kad nenorim sužinoti lyties ultragarso tyrimo metu 20 savaitę. Bet kai grįžome namo aš pamenu kaip pasakiau „Nemandagu, kad mūsų nesupažindino“. Taigi mes užsirašėme į privačią kliniką kitai savaitei, kur jie dar kartą atliko ultragarso tyrimą ir pasakė mums lytį. Šįkart ėjo ir mano dukra Olivija iš ankstesnės santuokos, taigi mes tai sužinojome visi trys.

Manau, kad jei mes būtume visa tai išgyvenę jos nepažinodami ir neišrinkę jai vardo, jausmas būtų buvęs kitoks. Kai visa tai įvyko, jautėmės lyg būtume padarę tai dėl neteisingų priežasčių. Kartais iš tiesų jautėmės lyg netrukus ją prarasime.

Kalėdas praleidome ligoninėje, jautėmės ypatingai, nes būtent tą dieną Daisy atjungė nuo plaučių ventiliatoriaus, mes pirmąkart išgirdome jos verksmą ir pirmąsyk galėjome palaikyti ją ant rankų.

Ji dabar yra dešimties mėnesių ir sveria 6 kilogramus ir 260 gramų. Jos gydytoja džiaugiasi, kad ji yra tokia, koks turi būti šešerių mėnesių kūdikis, nes dabar būtent tiek jai ir būtų.

Facebook puslapis, kurį sukūriau Daisy, yra neplanuotas. Tą šeštadienį kai ji gimė, mes su šeima turėjome eiti į svečius. Telefonu niekas neatsiliepė, nes visi buvo vakarėlyje, taigi aš pranešiau viską Facebook puslapyje manydamas, kad kas nors perskaitys. Kai nutinka kas nors tokio, yra tiek daug gero linkinčių žmonių, kurie nori sužinoti kaip sekasi, kas vyksta, o kartoti tą patį visiems užima labai daug laiko – laiko, kurio iš tiesų net neturi. Supratau, kad Facebook yra puiki terpė pasakyti viską vieną kartą.

Žmonės, kurių aš nepažinojau, norėjo palinkėti mums visko geriausio ir prašėsi priimami į draugus Facebook‘e, taigi aš atidariau bendruomenės puslapį ir rašydavau viską ten.

Mano draugai iš darbo, kurių yra tikrai daug, nes dirbu priešgaisrinėje tarnyboje, pradėjo sekti naujienas ir aš manau, kad ten ir prasidėjo socialinės terpės galia.

Pirmosiomis dienomis buvo puiku, nes kiti ankstukų tėvai dalinosi patarimais ir pasakojo, ką jie patyrė. Tada atsirado tėvai, kurie susilaukė ankstukų po mūsų ir tada mes galėjome juos palaikyti. Mes pavadinome tai Daisy grandinės efektu.

Mes net gaudavom žinučių iš studenčių-akušerių, kurios sakė, kad jų dėstytojai nukreipė jas paskaityti mūsų puslapį kaip kurso darbo dalį, kad jos galėtų geriau suprasti emocinę bei medicininę viso to pusę.

Kai į mane kreipėsi nepriklausomas leidėjas, man buvo nesunku priimti sprendimą išleisti knygą, nes aš buvau ją visą parašęs Facebook‘e. Aš pradėjau rašyti laiškus Daisy nuo pat primos dienos. Vieną dieną aš planavau papasakoti jai viską, ką jai teko patirti. Tokiu būdu aš sakiau, kad ji bus čia, galės sėdėti man ant kelių ir viską sužinoti.

Aš niekam kitam to nerašiau, tik jai, bet mačiau, kad tai galbūt padės kitiems žmonėms. Aš perskaičiau istoriją, kad patikrinčiau gramatines klaidas, bet iš tiesų aš jos neskaičiau. Kartais per daug jausminga grįžti atgal. Tikslas yra pasidalinti savo istorija. Mes apie tai neturėjome jokių žinių ir nežinojome, kur kreiptis.

Kūdikių, kurie gimsta šešiomis ar septyniomis savaitėmis per anksti, tėvams tai be galo širdį draskanti emocinė karuselė, bet jie gali pažiūrėti į Daisy ir pasakyti, „Gerai, mano kūdikis gimė aštuoniomis savaitėmis anksčiau, o juk Daisy gimė net penkiolika savaičių anksčiau. Jei ji įveikė, mūsų kūdikis irgi įveiks“. Daisy istorija turi laimingą pabaigą. Yra daugybė vaikų, kurie tokios laimingos pabaigos nesulaukia.