EVELINA 22 savaitės 460 g
Esu Irena nuostabios dukrytės Evelinos mama. Evelina labai labai paskubėjo į šį pasaulį ir gimė vos 22 sav. ir 5 d. svėrė vos 460 g ir buvo 23 cm ūgio. Šiuo metu Evelinai yra 1m.10 mėn.
Šis nėštumas buvo labai lauktas. Prieš 3 metus turėjau nesivystantį nėštumą, kuris nutrūko anksti vos 9 sav. Po jo ilgai negalėjau niekaip pastoti. Ir kai šį kartą sužinojome, kad laukiuosi buvome laimingi iki dangaus, o naujiena, kad laukiuosi dvynukų buvo pati nuostabiausia, tačiau ir labai baugino, nes žinojau, kad išnešioti dvynukus iki galo yra labai sunku. Visgi pradžia buvo nuostabi, jokių pykinimų, jokių blogumų nepatyriau. Visą laiką jaučiausi kupina energijos ir jėgų, galėjau nuversti kalnus.
Visgi viena dieną paryčiais atsibudau šlapia. Man tuo metu buvo lygiai 21 sav. Iš pradžių net nesupratau, kas atsitiko, pagalvojau, gal dėl neštumo neišlaikiau naktį šlapimo. Daugiau nieko nebuvo. Tačiau vis staigiau atsistojus, rengiantis į darbą vis pasijusdavau šlapia. Vyras ragino važiuoti į ligoninę, tačiau darbe iš pat ryto laukė svarbus susitikimas, o juolab jaučiausi gerai nusprendžiau dar niekur nevažiuoti. Visgi išbuvus darbe dalį ryto, vis gaunant žinutes iš vyro kaip jaučiuosi, nusprendžiau nuvažiuoti į Santariškių ligoninės priimamąjį, ten ir prasidėjo mano ilga kova dėl savo vaikų, dėl galimybės pabandyti išsaugoti nėštumą. Gydytojų apžiūros metu buvo nustatyta, kad vienam iš dvynių dėl infekcijos pradėjo bėgti vandenys. Iš pradžių gydytojai buvo nusiteikę gan pozityviai, nes mano dvynukai gyveno atskiruose, kaip jie vadino “nameliuose”, jų niekas nesiejo. Tačiau neilgai trukus gydytojai nusprendė, kad nieko gero dėl infekcijos nebus, vandenys ir toliau bėgs, infekcija persiduos antram dvyniui, todėl reikia kol ne vėlu nutraukti nėštumą, kol dar nesuėjo 22 sav. ir galima visa tai įforminti, kaip vėlyvą persileidimą. Vėliau, po 22 sav. jau skaitysis kaip ankstyvas gimdymas, reikės gelbėti vaikus ir galų gale juos laiduoti. Aš turiu tokia keista būdo savybę, jeigu nesuprantu kodėl turiu daryti vieną ar kita veiksmą jo nedarau. Ir šioje situacijoje aš niekaip nesupratau, kodėl reikia nutraukti nėštumą, jeigu vandenys bėga tik vienam vaikeliui o su kitu gi viskas yra gerai. Kam statomos tokios ligoninės kai net nebandoma išsaugoti nėštumo? Todėl aš raštiškai atsisakiau nutraukti nėštumą, nors gydytojų prognozės buvo tokios, kad mano vaikeliai neišgyvens arba liks 100 procentų neįgalūs. Tas 100 procentų mane dar labiau vertė kovoti, nes mano galva, nieks niekada apie nieką negali sakyti 100 procentų, visada yra nors menkiausia, bet tam tikra paklaida. Todėl gulėjau ir kiekvieną dieną dievuliui dėkojau už suteiktą galimybę kuo ilgiau išnešioti savo vaikelius. Visgi atėjo tas birželio 8d. vakaras kai aš supratau, kad kažkas vyksta ne taip. Tai buvo šeštadienis. Visą dieną tempė nugarą, buvo kažkoks skausmas, bet tada dar nesupratau, kad tai jau ir buvo prasidėję sąrėmiai. Link vakaro vis nomaliai negalėjau nueiti į tualetą net nusišlapinti, pasakiau gydytojai, jos teigimu vienas iš vaikų bus užspaudęs šlapimo takus dėl to taip ir yra, jeigu po kurio laiko situacija nepasikeis statys kateterį. Paskutinį kartą kai nuėjau į tualetą, pagalvojau gerai pastenėsiu gal ir pavyks. Tik pabandžiau tai padaryti ir supratau, kad kažkas negerai įkišau pirštus į makštį ir pajaučiau vaiko galvytė. Aš buvau žiauriai išsigandusi, iš karto nubėgau pas sesutę, kur išgirdau moralą, kad nėra ko kišti ten pirštų, visgi ji pakvietė budinčią gydytoją, kuri mane apžiūrėjus konstatavo, kad aš gimdau. Pagimdžiau aš labai greitai – vos per valandą pasaulį išvydo mano nuostabioji dukrytė ir tada gimdymo veikla sustojo, nebebuvo jokių sąrėmių nieko. Sūnelis nenorėjo dar keliauti pažindintis su tėvais ir pasauliu, tačiau gydytojai nusprendė kitaip – nuleido jam vandenis ir jėga ištraukė į šį pasaulį. Jis buvo kiek didesnis už sesę 28cm ir 510g., tačiau, matyt, patirtas stresas ar kas kitas neleido jam pasilikti su mumis ir po pusės valandos Dievulis jį pasiėmė pas save, ir padarė angeliuku – mūsų visų angelu sargu.
Nuo to vakaro prasidėjo naujas mūsų gyvenimo etapas. Po gimdymo jaučiausi labai nusilpusi netekau daug kraujo dėl to buvo labai nukritęs hemoglobinas, gydytojai siūlė perpilti kraują, vos turėjau jėgų kas 3 val. eiti į reanimaciją pas savo mažytę kruopą. Visgi aš sau ir visiems pasakiau, kad aš neturiu teisės gulėti, savęs gailėtis reikia eiti ir būti su ja. Aš niekada negalvojau, kad vaikas gali būti toks mažas. Ji buvo kaip kačiukas sulipusiomis akimis, bejėgė, gulėjo inkubatoriuje apraizgyta šimtų laidelių, užklota celofanu, kad nesušaltu. Daktarų prognozės buvo labai liūdnos, 3-4 laipsnio kraujosruvos, sepsis, neužsivėręs latakas, visiškai nebrandus plaučiai ir pati labai labai nebrandi, todėl teigiamų prognozių nebuvo. Antrą gyvenimo parą mes dukrytę reanimacijoje pakrikštijome, o kitą dieną važiavome laidoti sūnelio. Visiems buvo labai sunku morališkai, o man dar ir fiziškai. Visgi po sūnelio laidotuvių, mes su vyru vienas kitam pažadėjome, kad dabar nėra laiko kada verkti, mums reikia pozityvo ir tikėjimo, kad dukra išsikapstys ir viskas bus gerai, kad gydytojų prognozės dėl neįgalumo nepasitvirtins, o jeigu taip bus lemta, tai vistiek ji bus mūsų pati nuostabiausia dukrytė. Mūsų kova buvo ilga Evelina reanimacijoje išbuvo 2 mėn, ir dar tiek pat skyriuje su manimi. Kraujosruvos sėkmingai rezorbavosi, tačiau dukrytė ilgai negalėjo pati normaliai kvėpuoti, todėl jai chirurgiškai buvo užvertas širdies latakas, po jo buvo komlikacijos, kai dukra vėl savaitei grįžo į reanimaciją. Ir lygiai 40 sav. ir 3 d. tada, kai turėjo gimti, mes grįžome namo. Aišku, buvo daug nežinios, baimių kaip jai seksis, kaip pasivys bendraamžius, tačiau namų sienos daro savo.
Pirmieji Evelinos metai buvo labai džiugus, tačiau tuo pat metu ir neramūs, nes nežinia kaip ji vystisis, kaip jai seksis nepaliko ramybėje. Evelina iš tiesų parodė visiems, kad ji yra tikrų tikriausia kovotoja, jos raida puikiai atitiko koreguotą amžių. Vienintelė pasėkmė, kuri liko Evelina – vidutinis neprigirdimumas, tenka nešioti klausos aparatus. Bet būdama ir be jų ji girdi. Evelinai greitai du metai ir, mano akimis žiūrint, ji jau beveik pasivijo savo bendraamžius. Taip ji yra vizualiai smulkesnė, negu 2m vaikai, tačiau labai protinga, begalo mėgsta dėliones, loto, dėlioti figurėlias į joms skirtas vietas, lankome surdopedagogo užiėmimus, kurių metu ji išbūna 50 min. visą laiką atlikdama skirtingas užduotis. Ji yra begalo aktyvi, mėgsta lipti kuo aukščiau, labai mėgsta bendrauti ypatingai su vaikais. Šneka savo kalba gan daug. Visgi manau kalba tikrai atsilieka, tačiau turint omenyje, kad namuose ją ugdome dviem kalbomis tai ne nuostabu. Ji viską supranta tiek lietuvių, tiek rusų kalba, nors gydytojai rekomendavo pasirinkti vieną kalbą, nes Evelinai bus sunku, aš vėl jų nepasiklausiau ir matau tik teigiamą to rezultatą.
Evelina yra beprotiškai užsispyrusi, pastebime, kad jeigu ji kažko nori ji eina link savo tikslo kaip “tankas”, labai bendraujanti ir nieko, bent šiuo metu, nebijanti. Manau, tai jai ir padėjo išgyventi.
Nuo to momento, kai man nubėgo vandenys, šalia manęs nuolatos buvo vyras, tėvai, sesė, draugai ir kolegos. Aš jiems esu begalo dėkinga, kad nei vienas iš jų man neleido nuleisti rankų, visi palaikė mane dėl mano pasirinkimo gimdyti, netgi jeigu daktarų prognozės buvo labai liūdnos. Važiavo į Jeruzalę ir meldėsi prie raudų sienos už mus abi, prašė Dievo nepalikti mūsų likimo valiai. Vėliau radau neišnešiotukų grupę, kur pasisėmiau teigiamų istorijų, pradėjau bendrauti su mamomis, kurios jau tai išgyveno. Taip pat kaimynės skyriuje palaikė ir teikė jėgų, kad viskas bus gerai.
Kitiems ankstukų tėvams palinkėsiu nenuleisti rankų ir tikėti savo mažiukais, jie yra tokie stiprūs, kad mes net negalime to įsivaizduoti, taip pat linkiu neužsisklęsti savyje ir kalbėti su kitais apie tai kas įvyko, nes aplinkui tikrai rasi tą žmogų, kuris tai patyrė ir tave gali suprasti. Nors pradžioje atrodo, kad tu esi tokia vienintelė, ir kad tik tave Dievas už kažką baudžia, nors iš tikro taip nėra. Manau ankstukus vaikelius Dievulis siunčia tik pačiom stipriausiom mamos. Aš niekada negalvojau, kad esu tokia stipri ir tiek galiu ištverti, iškęsti. Bet ši situacija manyje atvėrė tai, apie ką aš net pati nežinojau.
Vilnietės košmaras: vienas vaikas reanimacijoje, kitą teko laidoti
Praėjus trims dienoms po gimdymo Irena Voroneckaja (33 m.) iš Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų buvo išleista namo. Švietė saulė, buvo šilta, o ji važiuoti namo ėjo su krepšiais, bet be vaikų.
Visą straipsnį skaitykite čia