KILIANAS 23 savaitės 660 g
Istorija ilga, nes tai dvynukų istorija.
Savo pasakojimą pradėsiu nuo to, kad tai buvo antras planuotas nėštumas. Jau auginome sūnų, todėl labai norėjome mergytės. Kai sužinojome, jog laukiamės dvynukų, ir vienas iš jų tikrai yra mergaitė, laimė netilpo širdyje, atrodė, jog laimingesnių žmonių negali būti, kokia graži ateitis mūsų laukia!
Jaučiausi pakankamai gerai, gal šiek tiek labiau ir dažniau jausdavau pilvo spazmus, bet, atrodė, natūralu, juk nėštumas ,,dvigubas”. Kol vieną dieną supratau, kad pasišalino gleivių kamštis. Buvo 18 nėštumo savaitė. Nuskubėjus į ligoninę, jaučiau, kad gydytojai nelabai tiki mano žodžiais apie gleivių kamštį. Pildydami ligos istoriją, rašė, kad man “pagausėjusios išskyros”. Iš tiesų, tai buvo pirmas signalas apie artėjančią bėdą. Kai per apžiūrą nustatė, jog gimdos kaklelis sutrumpėjęs iki 2cm, paguldė į patologinį skyrių. Pagulėjau kelias dienas, nieko ypatingo man nedarė, išleido namo, prisakė labiau save tausoti, pasidaryti tyrimus dėl LPL (lytiškai plintančių ligų) ir candida grybelio. Nesuprantu, kodėl to nepadarė, kai buvau ligoninėje, kai apžiūra vyko ant ginekologinės kėdės? Visus tyrimus pasidariau, tik skirtingose vietose, nes vienoje vietoje, pasirodė, tai neįmanoma. Kaskart reikėjo lipti ant ginekologinės kėdės… Laimei, visi 10 LPL buvo neigiami, grybelį rado, bet gydytoja nuramino, kad tai įprasta nėštumui, ir išrašė žvakutes.
Namuose sąžiningai gulėjau, keliausi tik į tualetą ir dušą, dar iki virtuvės, bet ten daugių daugiausia – pasidaryti arbatos ar kažko užkąsti. Jaučiausi gerai ir buvau rami, kad viskas bus gerai.
23-čią nėštumo savaitę (22 savaitės ir 5 dienos) turėjau planinį vizitą Santarose, kurio metu nustatė, kad gimdos kaklelis išsilyginęs, o vidinės žiotys praviros. Skubiai paguldė į patologinį skyrių. Darė visus reikiamus tyrimus, kraujo, šlapimo, tyrė dėl LPL, grybelio. Atsakymų rezultatai džiugino, viskas švaru.
Kitą dieną gydytoja vėl pakvietė ,,ant kėdės“ ir padarė, pasak jos, “laaaabai brangų tyrimą”, kuris turėjo parodyti, ar per keletą dienų neprasidės gimdymas. Atsakymas: gimdymas neprasidės.
Suėjus lygiai 23 savaitei buvo nuspręsta mažyliams brandinti plaučius. Pasijutau ramiau, gulėjau ir laukiau. Kitą rytą (buvo penktadienis) vizituojančiai gydytojai pasiskundžiau, kad reguliariai (kartą per valandą) jaučiu spazmus, bet skausmo nėra. Gydytoja nuramino, kad tokie spazmai norma. Dar pagyrė, kad gerai laikausi, ir, palinkėjusi šitaip laikytis toliau, atsisveikino iki pirmadienio.
Vakare aplankyti atėjo sesuo. Gėrėm kavą, džiaugsmingai jai pasakojau, kad dar tikrai negimdysiu ir ,,ant tų žodžių“ – pirmas skausmingas sąrėmis. Po 6 minučių – kitas. Kviečiu budinčią gydytoją, tikrina ,,ant kėdės“, o ten jau atsivėrė 8 cm. Gydytoja tik sušuko “į vežimėlį ir į gimdyklą, bėgte!!” Man šokas, negaliu patikėti.
Gimdykloje gimdymo takai buvo visiškai atsivėrę. Man neleido keltis, nes, sakė, kad vaikas jau gimdymo takuose ir jis paprasčiausiai išslys. Sesuo buvo kartu su manimi, abi verkėm, net be žodžių suprantom, kaip viskas yra blogai. Darbuotojai laksto, ruošiasi, pajunginėja inkubatorius, personalo labai daug. Greitai daro tyrimus, kurie parodo, kad organizme uždegimas (CRB aukštas, temperatūra virš 38 laipsnių), man suleidžia antibiotikų. Liepia stumti. 00:16 val. gimsta mano berniukas, 660 gr. ir 29 cm. Įsivaizdavau, kad vaikučiai bus maži, bet nesitikėjau, kad jie bus tokie maži! Oda raudona, lyg nudeginta, lyg be odos visai. Jokio verksmo ar net cyptelėjimo negirdėjau. Virš berniuko 4 specialistai palinkę, kiekvienas kažką darė, vėliau susuko į vystyklus, įdėjo į inkubatorių ir skubiai išvežė. Viskas atrodė kaip filme. Man šokas, nesuprantu, ką galvoti: ar jis gyvas, kur jį išvežė? Negalėjau nei verkti, nei klausinėti, pakeliui buvo antras mažylis… 03:00 val gimė mano mergytė. Dar mažesnė už brolį, vos 450 gr. ir 26 cm. Vėl tas pats – suvystė ir skubiai išvežė.
6 val. ryte buvau pooperacinėje palatoje, o nuo devynių jau stovėjau prie reanimacijos durų. Kai pamačiau savo vaikučius, atrodė, kad prarasiu sąmonę. Jie abudu tokie mažiukai, sunku buvo įžiūrėti kaip jie atrodo, nes kaktytes dengė kepurytės, ant akyčių – akinukai, į burnytes įvesti vamzdeliai, mažyliai uždengti plėvele. Nuo šios akimirkos mano gyvenime prasidėjo pragaras. Iš gydytojų negirdėjau jokių vilties suteikiančių prognozių, tik žodžius, kaip: “tokie vaikai negyvena”, “kitose valstybėse tokių vaikų, net negelbėja” ir t.t. Viena po kitos sekė blogos žinios, ypač dėl mergytės. Jai buvo labai smarkus kraujavimas vienoje smegenų pusėje. Todėl pasistūmė smegenys (IV laipsnio), kraujavo ir plaučiuose, diagnozuotas širdies vožtuvų nepakankamumas, meningitas, nekrozuojantis enterokolitas. Mergytė, kuri nesvėrė nė kilogramo, patyrė net dvi operacijas. Abiems vaikams nustatytas grybelinis sepsis, luposi oda, kurios ir taip nebuvo matyti. Lankiau juos kas 3 valandas, nešiau nutrauktą pieną. Pasak gydytojos, abiejų vaikų būklė buvo kritiškai stabili. Antrą jų gyvenimo dieną pakrikštijome, pavadinome Kilianu ir Iliana. Po 5 dienų buvau išrašyta į namus, o vaikai buvo pervežti į kitą reanimacijos skyrių. Lankiau juos kasdien po du kartus, ryte ir vakare. Sėdėdavau šalia, kiek galima ilgiau, laikiau tas trapias rankytes, kalbėjau su jais, prašiau nepasiduoti. Niekada nebuvau itin tikinti, bet tuo metu pasitikėjau Dievu, meldžiau, kad jis mane išgirstų ir išgelbėtų mano vaikus, važinėjau melstis prie Aušros vartų, užeidavau net ir į cerkvę, ieškojau Dievo visur, net facebook’e prašiau žmonių melstis už mano vaikučius. Nutrauktą pieną, kurio buvo per daug mano vaikučiams, dovanojau pieno bankui. Iš viso paaukojau 114 litrų.
Dienos bėgo… Nors gydytojai sakė, kad vaikai, greičiausiai, neišgyvens, save raminau, kad tiek dienų išgyveno, o tai jau geras ženklas. Nenorėjau matyti realybės. Mergytei buvo labai blogai, jai nustojo veikti inkstai, kūnas pradėjo tinti, organizme ėmė kauptis toksinai. Pasak gydytojų, buvo laiko klausimas. Berniukui ne ką geriau dėl kitų priežasčių. Jo plaučiai beveik nebrendo, nepadėjo joks gydymas, deguonies poreikis buvo didelis. Vienintelė išeitis tokiu atveju yra donorinių plaučių persodinimas, tačiau tokių operacijų Lietuvoje nedaro, o ir tokių mažų donorų taip pat nėra. Gydytojai sakė, kad ir berniukui teliko laiko klausimas…
Kai suėjo 33 dienos mergytę į dangų pasikvietė angeliukai, kad daugiau nesikankintų. Tai baisiausia akimirka. Supratau, nebeturiu jos. Staugiau iš skausmo, nesinorėjo gyventi… Reikėjo ją palaidoti, visą dieną rūpinomės laidotuvėmis. Vakare atvažiavau aplankyti berniuko. Vos vilkdama kojas ėjau link reanimacijos ir bijojau išgirsti, kad ir jo nebėra. Priėjusi prie inkubatoriaus, negalėjau patikėti savo sutinusiomis nuo ašarų akimis. Jis pagaliau buvo ekstubuotas, bandė kvėpuoti pats, su kitokio aparačiuko pagalba, kuris jam įpūsdavo oro, ir jis pats įkvėpdavo! Nuo tos dienos, kai mūsų sesutė iškeliavo, ji broliukui paliko visas savo jėgas ir saugojo jį iš dangaus. Kiliano sveikata po truputį pradėjo gerėti. Po 67 dienų praleistų reanimacijoje pagaliau buvome perkelti į neišnešiotų naujagimių skyrių, kur palatoje jau buvome kartu. Džiaugiausi, kad po truputį ,,einame į priekį“… Iki oftalmologo apžiūros. Patikrinus mažylio akytes, buvo nuspręsta skubiai operuoti, nes grėsė visiškas apakimas.. Deja, gilus neišnešiotumas ir ilga dirbtinė plaučių ventiliacija įtakojo tai, kad turėjome agresyviąją retinopatijos RUSH formą. Po operacijos atsipūsti negalėjome, nes rezultatai priklausė nuo viso organizmo būklės. Reikėjo saugotis: neleisti vaikui verkti, stangintis, kas 3 valandas lašinti lašiukus. Įveikėme ir tai. Po truputį išmokome patys valgyti, buvo ištrauktas maitinimo zondas. Kvėpavimas gerėjo, bet nė akimirkai negalima buvo palikti jo vieno, nes vis kartojosi apnėjos (kvėpavimo sustojimas), kartais net po 6 kartus per parą. Taip ligoninėje sutikome Šv. Kalėdas ir Naujuosius metus. Suėjus 110 dienų mus pagaliau išleido namo. Tuo metu Kilianas svėrė 2,6 kg. Žinoma džiaugsmo buvo daug, bet tą pačią akimirką suvokiau, kad viskas dar tik prasideda. Turėjome lankytis beveik pas visų sričių specialistus, kartais net po kelis kartus per savaitę. Namuose turėjome mažylį labai saugoti. Nuo bet kokių virusų. Nuolat plaudavome ir dezinfekuodavome rankas, kartais net su veido kaukėmis būdavome. Vyresnio brolio neleidome net į darželį, kad neparneštų kokių virusų. Bijojau, kad su laiku gilus neišnešiotumas dar primins apie save. Juk nežinia, kaip vystysis akytės, ar nebus sutrikusi klausa, galbūt išryškės cerebrinis paralyžius, juk buvo kraujosruvų galvytėje. Bet koks neįprastas Kiliano elgesys ar verksmas kėlė paniką.
Šiai dienai Kilianui yra metukai ir 2 mėnesiai nuo gimimo, t.y., 10 koreguotų mėnesių. Jis yra labai linksmas, mielas berniukas, sėdi, šliaužioja, ropoja, eina vedamas už rankyčių. Mato ir girdi. Jo raida ne tik kad nevėluoja, jis dar ir aplenkė vyresnį brolį, kuris gimė išnešiotas, stiprus ir sveikas. Kiliano vardo reikšmė “mažasis kovotojas”, ir savo vardo reikšmę jis tikrai įrodė. Jis mūsų stebuklas.
Kas mūsų laukia ateityje dar nežinau, bet tikiu, kad viskas bus gerai ir, baisiausia, kas galėjo būti, jau įvyko.
Noriai bendrauju su tokio pat likimo mamytėmis, kurioms drąsiai sakau: “kaip aš jus suprantu”, nes tik tai išgyvenus gali suprasti, koks širdies skausmas matyti, kaip kankinasi tavo vaikas kovodamas už gyvenimą. Tikiu, kad tokie vaikai ateityje bus ypatingi ir apie jų sėkmę išgirsime visi.
Vieną iš dvynių palaidojusi vilnietė: „Sesutė broliui padėjo iš dangaus“
Vilnietė Ilona Medovikova (34 m.) iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta dviejų nedidelių berniukų mama, tačiau prieš porą metų jai teko itin daug ištverti. Kartu su broliukais turėtų žaisti ir sesutė, tačiau ji iškeliavo pas angeliukus, o mama savo viduje tebejaučia tuštumą.
Visą straipsnį skaitykite čia.