Ankstukų pagalbos linija Savanoriaukite Aukokite

Istorijos

LIEPA 34 savaitės 2680 g

 

Esu mama Giedrė. Jau seniai noriu kalbėti apie tai kas atsitiko, jaučiu didelį norą padėti tai išgyvenantiems tėvams tik vis nerandu žodžiu. Galiu knygų knygas prirašyti apie jausmus tą dieną, kai matai savo kūdikėlį tokį mažyti ir bejėgį gulintį intensyvios terapijos skyriuje apraizgytą laidais, apie iš po kojų slystančią žemę kai pradeda pypsėti aparatai palatoje, apie nežmonišką baimę laukiant gydytojo žodžių ir dar apie begales baimių, pasiekimų, džiaugsmų ir nuopuolių tomis sunkiomis akimirkomis.

Pagalba šeimai susilaukusiai ankstuko yra be galo reikalinga. Aš asmeniškai jos negavau, kai tai atsitiko nežinojau nei jokių pagalbos portalų, nepakliuvo po ranka nei joks lankstinukas ir ligoninės personalas nieko apie egzistuojančią pagalbą neužsiminė, o jos reikėjo labai…

Dukrytės Liepos (dabar jai 1 metai ir 4 mėnesiai) atėjimą į šį pasaulį galiu pavadinti “kaip iš giedro dangaus”. Nėštumas buvo normalus, dirbau iki 32 nėštumo savaitės, laksčiau, bėgiojau, džiaugiausi… Pasijutus blogai nuvažiavau į Antakalnio gimdymo namus ir sužinojau, kad gimdau… Liepa gimė 34-ą nėštumo savaitę. Svėrė 2680 gr ir buvo 50 cm ūgio. Gimdžiau pati, mergytė buvo įvertinta 8 balais pagal APGAR skalę. Gimusi iškart kvėpavo pati. Pradžia neatrodo labai bauginanti, visa baisybė prasidėjo po pusdienio: Liepai buvo ventiliuojami, brandinami plaučiai, kraujo tyrimai parodė infekciją, prasidėjo gydymas antibiotikais. Visa baisybė truko apie keturias paras. Gydytojų apibūdinimas pastoviai buvo “Būklė sunki, bet stabili”. Būklei stabilizavusis laukėme įprastų refleksų išsivystymo: čiulpimas, termoreguliacija ir kiti. 10-ą parą galų gale leido ją palaikyti, o 12-tą parą mudvi abi keliavome į palatą, dar po 4 parų grįžome namo.

Gal dėl to, kad Liepa antras vaikas, ir kad sūnaus Dovydo nėštumas, gimdymas ir visa kūdikystė buvo 100 proc. tobulas vadovėlinis variantas, man tai buvo 12 parų siaubo, baimės, nežinomybės, pykčio, kaltinimo ir visų kitų negerų jausmų raizginys, kurio tuo metu išnarpliojimo būdų širdyje ir galvoje buvo lygiai nulis. 12 parų… Vėliau kai dukrytę galėjau apkabinti, pabučiuoti ir tvirtai laikiau ant rankų, žinojau, kad viskas kas bloga baigėsi, dabar bus viskas gerai.

Reikia apie tai kalbėti, reikia galėti padėti tą akimirką tai išgyvenantiems tėvams, pasakyti, kad ne jie vieninteliai, kad tokių šeimų yra, taip atsitinka ir reikia tikėti, nepasiduoti išgyventi visus tuos blogus jausmus ir žiūrint į ne kaltą, gležną, pačio brangiausio žmogaus kūnelį, nors ir negali jo paliesti, tikėti ir geromis mintimis, svajonėmis apie bendrą ateitį atkeliauti į šviesų rytojų kartu besijuokiant ir besidžiaugiant gyvenimu.

Mano manymu, pati blogiausia paguoda tuo metu yra žmonių žodžiai: “viskas bus gerai”; “viskas tuoj baigsis”; “praeis ir to net neatsiminsit”. Tai sukelia tokį pyktį… Nereikia sakyti kas bus, nes mes juk nežinome, reikia tiesiog būti šalia ir tai išgyventi, suprasti kad žmogui sunku dabar. Man labiausiai padėjo, sėdėjimas prie dukrytės ir pasakojimas jai mano ateities fantazijų: ką mes veiksim, ką matysim, kur keliausim, kaip žaisime. Aš tiesiog sėdėjau ir jai pasakojau kaip visa tai suprantančiam žmogui. Galbūt ta svajonė, fantazija ir leido nusiraminti, o ne tiktai su ašaromis akyse ir gumulu gerklėje žiūrėti ir suprasti, kad tu niekuo negali padėti, o juk visai neseniai Jūs buvote vienas kūnas ir kraujas…

Kodėl Liepa gimė anksčiau laiko, aš taip ir nesužinojau, visi gydytojų paaiškinimai – tik prielaidos. Mano atsakymas – kalta aš pati. Tai mano antras nėštumas, kurio metu aš jaučiau tą kvailą jausmą “aš juk viską žinau”. Pykstu ant savęs, nes antras kartas nelygu jūra iki kelių. Dėl to labai noriu rėkte rėkti visoms antrą, trečią ar ketvirtą kartą besilaukiančioms moterims: nesijauskit tokios visa žinančios ir viską patyrusios, nes gyvenimas kartais pasijuokia iš Jūsų parodydamas, kad viską patyrusios mes nebūsim niekada. Sunku, nusiimti tą “patyrusios” kaukę, bet reikia. Nes mano istorija puikiai tai iliustruoja. Tegu mano patirta istorija, o ne pačių skaudus patyrimas būna pamoka.

Ankstukės Liepos istorija: kai žemė slysta po kojomis

Mano vardas Giedrė, ir aš esu ankstuko mama. Liepa į šį pasaulį atėjo visiškai netikėtai.

Visą straipsnį skaitykite čia.