SMILTĖ 30 savaičių 1430 g
Tai nutiko prieš septynerius metus. Laukiausi jau 30 savaičių. Jaučiausi puikiai, stipri, guvi, laiminga. Tuomet dar nežinojau, kad laukiuosi mergytės, todėl tikrai nebuvau pasirūpinusi naujagimio kraiteliu. Su nekantrumu laukėm mažo, sveiko kūdikėlio ir visiškai nesitikėjom, kad tam mažam stebuklėliui kils pavojus.
Po eilinės gydytojo apžiūros dėl padidėjusio kraujo spaudimo buvau nukreipta į Antakalnio klinikas. Paguldė… Gydytojai nesėkmingai bandė suvaldyti padidėjusį kraujospūdį, tačiau net ir didinant vaistų dozes, aukštas spaudimas laikėsi. Artėjant savaitgaliui, kraujospūdžiui viršijant leistinas normas nutarta daryti Cezario operaciją. Visą 2009 m. gegužės 8 d. rytą iki operacijos jaučiausi labai blogai. Padaryti tyrimai parodė, kad dėl pernelyg aukšto spaudimo dukrytė negauna deguonies. Rizika buvo didelė, todėl delsti nebuvo galima. Po operacijos mes abi su dukryte buvom paguldytos į intensyviosios pagalbos skyrius – ji kūdikių, aš – suaugusiųjų. Tėčiui buvo leista vos kelias minutes pamatyti ir dukrytę, ir mane, o tada jis liko nežinioj – kas toliau… Dukrytė gimė 1430 gramų svorio ir 41 cm ūgio, visai kaip maža lėlytė.
Aš intensyviosios pagalbos palatoje praleidau labai sunkią vieną parą, vėliau buvau perkelta į paprastą palatą, tačiau be dukrytės… Po operacijos sunkiai atsigavau, tačiau tik pramerkus akis iškart panorau pamatyti savo mažąją. Žinojau, kad ji manęs laukia, kad dvi dienos praleistos atskirai mums buvo ilgos. Labai sunkiai, vėžlio žingsneliu, pasiekiau intensyvios terapijos skyrių. Pamačiau ją. Širdyje pradėjo maišytis įvairiausi jausmai: laimė, liūdesys, nerimas, beviltiškumas. Aš jau stovėjau ant kojų, o jos dar laukė ilga ir sunki kova. Ašaros riedėjo, akys “kalbėjo”: nepasiduoti, tvirtai laikytis gyvenimo ir stiprėti. Turėjau pasikalbėti su gydytojais apie dukrytės būklę… Tačiau išgirdus gydytojos žodžius “ji pati nekvėpuoja”, man pakirto kojas, pamiršau viską ką norėjau klausti, trumpam sustojo širdis… Tačiau atsitiesiau, nurijau stambų ašarų gumulą gerklėje, sukaupiau jėgas ir vėl grįžau pas dukrytę. Stovėjau šalia, šypsojausi, siunčiau gražias mintis jai. Verkti negalėjau. Ji pamatys, pagalvos, kad aš praradau tikėjimą. Nusiteikiau kovai.
Praėjo savaitė. Gydytojai vis kartojo “nėra jokių pokyčių”. Guodžiausi, kad tai nėra blogiau, tiesiog kol kas “stovime vietoje”. Tačiau kitą dieną sesutė pranešė man, kad mes greitai “kraustysimės” į naujus namučius – į Santariškių ligoninę, neišnešiotų naujagimių skyrių. Smiltė pradėjo pati kvėpuoti. Mūsų laukė neilga, tačiau nerimą kelianti, kelionė iki Santariškių. Jokių aparatų, jokių laidų, vamzdelių – tik ji pati. Sėdėdama greta nei akimirkai neatitraukiau nuo jos akių. Bandžiau išgirsti jos nebylų alsavimą, kiekvieną įkvėpimą, retą krustelėjimą.
Santariškių klinikose mes apsigyvenome ilgesniam laikui. Smiltė tesvėrė apie 1500 g. Turėjo svarbią užduotį – sustiprėti ir priaugti svorio. Sunkiai, tačiau mažais žingsneliais judėjo pirmyn. Kasdien mažylei pašnibždėdavau gražius žodelius, mažas paslaptis, švelniai paglostydavau, pabučiuodavau. Dukrytė keletą savaičių praleido inkubatoriuje, dėl per mažo svorio, natūralioje aplinkoje jai buvo per šalta. Kiekvieną savaitę jai buvo tikrinamos akytės. Gydytojai vis informuodavo – “jokių pakitimų”. Tačiau to nepakako, reikėjo, kad akytės vystųsi. Tačiau nieko nevyko ir gydytojai nusprendė, kad reikalinga operacija. Iki tol neverkusi ir tikėjusi, staiga suklupau. Širdelė dunksėjo, sukilo įvairiausių jausmų banga, kilo daug klausimų. Kelis kartus mintyse pakartojau gydytojų nuosprendį: „akytės negerėja, be operacijos Smiltelė nematys“. Tą dieną negalėjau sustoti verkti. Norėjau greičiau sulaukti vakaro ir užmigti. Ryte būsiu vėl stipri.
Akyčių operacija mus išskyrė ne dienai ar dviem, o visai savaitei. Man buvo leista Smiltelę lankyti. Po operacijos jos būklė buvo sunki, tačiau kasdien gerėjo. Lankiau, tikėjau ir linkėjau dukrytei stiprybės. Po savaitės ji vėl buvo su manimi, vėl laiką leidome kartu. Akytės sveiko, priaugdavo po 10-15 g kiekvieną dieną. Slinko ilgos, vienodos dienos ligoninėje. Jau labai norėjome namo.
Birželio pabaigoje gydytojai džiaugėsi mūsų pasiekimais. Smiltė puikiai valgė iš buteliuko, priaugo iki 2,5 kg svorio, buvo stipri ir guvi. Todėl liepos 3 d. mes grįžome namo. Po beveik 2 mėnesių praleistų ne namie, jie atrodė šalti ir svetimi. Tačiau kai grįžome, supratau – toliau viskas bus gerai. Ir tėtis, ir brolis, ir netgi mūsų katinukas labai laukė mūsų sugrįžtant. Mes laimingi, nes esame kartu. O kartu daug pasiekėme. Labai išskirtinis Smiltelės požymis yra maža nežymi dėmelė ant kaktos tarp akyčių. Jis atsirado po gimimo ir iki šiol dar matomas. Mes jį vadiname “angelo bučiniu”…
Dabar Smiltei 7 metai. Rudenį ji pradės lankyti mokyklą. Smiltė greitai susidraugauja, mėgsta linksmai leisti laiką, dažnai pati inicijuoja veiklas. Ji drovi ir rūpestinga, dėmesinga. Didžiausias jos pomėgis – dainavimas, dainuoja ne tik per muzikos pamokas, tačiau visur, mašinoj, vonioj, lauke… Labai mėgsta mokytis anglų kalbos bei piešti.